ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-02 nr. 743

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (73) • SIGITAS PARULSKIS. TinklaiRENATA ŠERELYTĖ. Iš ko padaryta imperatoriaus galva (1) • JORMA ETTO. SuomisRASA DRAZDAUSKIENĖ. Korektūros klaidos (150) • IRENE JANCSY. Prasmės troškimas (1) • PER ERIKSEN. Agnostiškasis gnostikasSIGITAS GEDA. Žydinčių bulvių sapnaiASTA JACKUTĖ. Dvigubas pasaulis – dvigubas ženklas (1) • MATAS DŪDA. Mindaugo Lukošaičio kitokio formato realybė (2) • MEHMET JAŠIN. PoezijaRITA REPŠIENĖ. "Velnias nėra toks baisus..." (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Digerės iššūkis morfinistams (17) • VALDAS KILPYS. Menas netylėtiMARCELIJUS MARTINAITIS. Saulės ciklo leidinys, gimęs su Atgimimu (6) • ZIGMAS VITKUS. Amazonės proskynos ir progresas (1) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. to riczkaParengė Andrius Šiuša. Aludės aplankymas

Menas netylėti

VALDAS KILPYS

[skaityti komentarus]

Menas netylėti yra kas kita nei kalbėjimo dovana ar gebėjimas būti tyliam.

Pabandykime įsivaizduoti koordinačių ašį ar bent jau banalią lazdą, kurios viename gale yra susitelkę "sugebantys kalbėti", o kitame – "tylėjimo saldybe" besimėgaujantys. Pradėkime nuo "šnekovų".

Gražūs tie, kurie sugeba visa esybe atsiduoti kokiai nors idėjai ir ją propaguoti. Visai nesvarbu, kokia tai idėja: radikalus islamas, ribinė krikščioniškos beprotybės forma ar "tikėjimas šviesiu komunizmo rytojumi". Iš veido daugmaž visi idėjiniai patrakėliai panašūs. Jų žavesys – visiškas atsidavimas tam, kuo yra įtikėję. Jiems nerūpi, "ką apie juos pamanys aplinkiniai", jiems netgi žmogiška moralė nusispjaut. Nes šie žmonės turi viso gyvenimo dydžio tikslą.

Romulas nužudo brolį, kad galėtų įkurti Romą, Abraomas beveik papjauna savo sūnų dėl Dievo, galiausiai Pavlikas Morozovas išduoda savo tėvus dėl "idėjos". Šiurpas eina nugara, kai pabandai įsivaizduoti, ką šie žmonės iš tikrųjų padarė ar buvo pasiryžę padaryti (tai tas pats). Nepaisant to, visi jie baisiai patrauklūs.

Tai paprasčiausias "kalbėjimas gyvenimu". Jis pasiekiamas nedaugeliui. (Ačiū Dievui, kad nedaugeliui.)

Tačiau egzistuoja ir paprastas kalbėjimas, kai idėjos sklaida nesiremia tokiais radikaliais būdais. Štai čia ir yra susitelkusi didžioji "sugebančių kalbėti" dalis. Jų nė iš tolo negali lyginti su minėtaisiais "šventaisiais bepročiais". Tai visai kas kita. Jie be perstojo propaguoja savo ideologiją (nuo maisto papildų iki kosminių kelionių) ir dėl to yra beveik laimingi. Jų gyvenimo tikslas gal ir ne gyvenimo dydžio, bet tai tik į naudą jiems patiems. Prapuolus vienam "tikėjimo objektui" šie žmonės greitai ir gana neskausmingai susiranda kitą. Jie tiesiog tai sugeba.

Kartais to gebėjimo net imi pavydėti ir keikti save, kad nelemta taip be išlygų kam nors atsiduoti. Prakeiktas cinizmas, nelaboji refleksija pradeda tyčiotis iškart, kai tik praveri burną ir bandai vaizduotis esąs "sugebantis kalbėti". Dar kartą įsitikini, kad ši savybė simpatiška tik tuo atveju, kai ji būdinga kitiems. Net tada, kai aiškiai jauti ideologijos atrofuotas smegenis.

Jų priešprieša – "tylėjimo saldybės" filosofijos adeptai. Tai kitas lazdos galas. Čia taip pat egzistuoja tam tikras radikalų sluoksnis, bet jiems istorijoje išlikti nėra lemta, nes jie – absoliutūs tyleniai. O protingas tylėjimas prasmę įgauna tik apsuptas kvailų kalbų. Tik tada atsiranda šansas, kad apie jį sužinos ir kiti. Deja, dažniausiai nesužino...

Realiame gyvenime tylėjimą vertinantieji tyliai sau gyvena. Niekur nesikiša, tvarkingai balsuoja, jei turi nuomonę, tai dažniausiai pasilaiko ją sau. Negali sakyti, kad jiems viskas nusišvilpt, bet negali teigti, kad ir ne vis vien.

Žodžiu, skaitant apie šiuos žmones darosi keista ir net juokinga, bet įdėmiau apsižvalgęs gali suabejoti, ar pats nesi toks kaip jie. Nes tylėjimas priklauso nuo aplinkybių. Kartais tai traktuotina kaip pasyvumo išraiška, o kartais (jei pataikysi) – kaip slėpiningos išminties atitikmuo. Kam gi nesinori atrodyti išmintingam?

Taip pagaliau prisikapstėme prie esmės – taško, aplink kurį susitelkę įvaldžiusieji "meną netylėti". Protinga būtų manyti, kad jie dislokuojasi ties jau minėtos koordinačių ašies viduriu. Tačiau koją kiša Apreiškimo Jonui šnekos apie liūdnas dieneles tiems, kurie nei šalti, nei karšti (Apr 3, 15–17). Šio apaštalo alergija vidutinybėms suprantama ir pateisinama, tačiau mūsų žiūros taškas kiek kitoks. Tai labiau liepsnojantis vidurys nei blanki vidutinybė ("liepsnojantis" – pirmiausia kaip tvirtumo ir bekompromisiškumo atitikmuo, o ne švietimas kitiems).

Keista, bet "netylėjimo meno" supratimui pasiekti nereikia jokių nežmoniškų pastangų, meditacijų, savęs marinimo ar paveldėtų ypatybių. (Ar pastebite pas mus besiformuojančias ideologines dinastijas?) Reikalinga paprasčiausia asmeninė vertybių ašis, apie kurią sukasi visa kita. Tai taip paprasta ir taip sudėtinga. Susiduriame su žmonėmis, kurie paradoksaliausiu būdu derina "gebėjimą kalbėti" ir "tylėjimo saldybę". Jie pasižymi geriausiomis aptarto poliariškumo savybėmis.

Jie niekada netyli susidūrę su blogiu, bet jų nerasite tarp tų, kurie seilėja mikrofonus mitinguose. Jie turi įtaką žmonėms, bet atsakinguose postuose jų beveik neaptiksi. Jie turi stiprų tikėjimą, bet kalvarijų kruvinais keliais neina. Ir viskas dėl to, kad jie išmano "meną netylėti".

Lieka tik spėlioti, ar tai kyla iš prigimties, o gal įmanoma išsiugdyti pačiam. Galbūt viskas kartu. Neabejotina, kad šio kelio besilaikantieji privalo turėti nežmonišką stiprybę juo eiti. Juk viena yra turėti savo vertybes, o visai kas kita – nebijoti jas parodyti kitiems.

Rusų kultūroje galima aptikti keistą tarpsluoksnį žmonių, kurie galėtų būti tinkama aptariamos temos iliustracija. Tai vadinamieji jurodivyje. Jeigu egzistuoja kokia nors hierarchija tarp išpažįstančiųjų "netylėjimo meną", tai, esu tikras, šie žmonės turėtų ten užimti deramą vietą.

Nors ar tikrai visa tai taip sudėtinga? Ar tekste iš kažkur besirandanti metafizikos dozė tikrai būtina? Pradeda rodytis, kad kalbama apie kokius nors dvasios monstrus, netipinės pasaulėžiūros adeptus arba etikos neformalus. Nors visa tai nėra jiems svetima, tačiau negali būti įvardyta kaip esmė.

Ji kaip visada kažkur tarp eilučių. Patys to nežinodami slapstosi ir netylėjimo estetikos praktikuotojai. (Tikėtina, kad jūsų kaimynas, pilantis šiukšles į tą patį konteinerį kaip ir jūs, priklauso šiam žmonių tipui.) Lengviausia juos atpažinti iš nuomonės reiškimo būdo. Jie pasako savo nuomonę ne dėl to, kad "prieštarauja", bet dėl to, kad "kitaip negali". Juk prieštarauti kvailybei būtina, bet tai irgi kartais ne mažiau kvaila.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 30 
14:39:21 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba