ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-02 nr. 743

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (73) • SIGITAS PARULSKIS. TinklaiRENATA ŠERELYTĖ. Iš ko padaryta imperatoriaus galva (1) • JORMA ETTO. SuomisRASA DRAZDAUSKIENĖ. Korektūros klaidos (150) • IRENE JANCSY. Prasmės troškimas (1) • PER ERIKSEN. Agnostiškasis gnostikasSIGITAS GEDA. Žydinčių bulvių sapnaiASTA JACKUTĖ. Dvigubas pasaulis – dvigubas ženklas (1) • MATAS DŪDA. Mindaugo Lukošaičio kitokio formato realybė (2) • MEHMET JAŠIN. PoezijaRITA REPŠIENĖ. "Velnias nėra toks baisus..." (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Digerės iššūkis morfinistams (17) • VALDAS KILPYS. Menas netylėtiMARCELIJUS MARTINAITIS. Saulės ciklo leidinys, gimęs su Atgimimu (6) • ZIGMAS VITKUS. Amazonės proskynos ir progresas (1) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. to riczkaParengė Andrius Šiuša. Aludės aplankymas

Amazonės proskynos ir progresas

ZIGMAS VITKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Harriet Logan. Afganistanas. 1998

Aštuntajame dešimtmetyje amerikiečių leidinys "National Geographic" išspausdino straipsnį apie Amazonės miško kirtimus ir didžiosios magistralės per Amazonės džiungles tiesimą. Reportažas apie strategiją ir metalą, spalvotus darbininkų šalmus ir buldozerius. Patys to nenorėdami, magistralės tiesėjai tapo dar ir "antropologais" – jie surado ištisas Amazonės čiabuvių bendruomenes. Viena reportažo fotografija pasirodė ypač charakteringa: vidury proskynos stovi nuoga indėnė, aplink ją koks tuzinas šalmuotų darbininkų. Visi šypsosi. Indėnė nuoga. Ji stovi nuleidusi akis, atrodo labai išsigandusi ir sumišusi. Pabandžiau įsivaizduoti jos ir ją apsupusių magistralės darbininkų mintis. Visa scena atrodė ganėtinai pornografiškai: šalmų kietumas ir moters kūno minkštumas, nuogybė, molžemis ir fone stovintys buldozeriai – gergždžiantys kaip progresas.

Progresas yra moralinė sąvoka. Progresas taip pat ir humanistinė sąvoka. Tai sąvoka, kuria tikima. Taip jau atsitiko, kad pažangos idėja, šio žodžių junginio skambesys, toks, koks jis girdimas šiandien, yra susijęs su marksistiškuoju progreso supratimu – tai, anot Ernsto Blocho, linija į ateitį, kurioje egzistuos dabar nesantis žmogiškumas. Žvilgtelėjau į žodyną. Jame nurodytos kelios "progreso" reikšmės: ekspedicija, kelionė, žygis per kraštą, oficialaus pareigūno (pvz., teisėjo) vizitacija, karnavalizuota karališkoji kelionė, eitynės ir judėjimas pirmyn, judėjimas tikslo link, pažanga, laipsniškas gerėjimas. Akivaizdu, kad visos išvardytos "progreso" reikšmės yra grynai europietiškos ir čia nėra nieko nuostabaus: filosofijoje, politinėje retorikoje, lyčių studijose, sociologijoje, apskritai dvasios moksluose vartojamos sąvokos yra suformuluotos europocentristinėje aplinkoje.

Europiečiai (o vėliau ir amerikiečiai) nuolat kūrė ir tebekuria idėjas, kuriomis sekė ir tebeseka likęs pasaulis. Jeigu Europa po Apšvietos epochos ištarė, kad progresas yra mūsų likimas, likusiam pasauliui neliko nieko kito, kaip pasakyti jam "taip". Iš pradžių likusio pasaulio "taip" buvo išgaunamas prievarta (kalbu apie kolonialistinę epochą), na, o vėliau to paties "likusio" pasaulio elitui, išsilavinimą įgijusiam buvusių metropolijų universitetuose, neliko nieko kito, kaip pratęsti pirmtakų misiją, tik dabar jau naujai susikūrusių nacionalinių valstybių kontekste.

Pamažu Amazonės indėnai, Afrikos dykumų tuaregai, Sudano nuerai ir visi kiti "bušmenai" ėmė lankyti europietiško tipo mokyklas. Per pamokas sužinojo, kas yra progresas, sužinojo, kad jis yra vertybė, taip pat tai, kad progresas yra tapatus europocentristiškajam modernizmui ir t. t. Po pamokų vaikai grįždavo į savo kaimus ir kvailino tėvus, vadino juos tamsuoliais. Tėvai verkė, o vaikai, baigę mokyklas, išsikėlė į miestus arba išvažiavo į metropolijų sostines. Neturėtų susidaryti įspūdis, kad progresas palietė vien tik "bušmenus", kito ir pati metropolija: akumuliuodama vis naujus žinijos šaltinius didino technologinį žinojimą, kuris neišvengiamai transformavo senąjį Europos kraštovaizdį ir jos gyventojų mąstymą. Trumpai tariant, formavosi nauja laikysena pasaulio atžvilgiu, ją būtų galima pavadinti progresyvistine.

Nagrinėdamas technikos klausimą Martinas Heideggeris paminėjo hidroelektrinės, pastatytos ant Reino upės, pavyzdį. Ji pastatyta ne taip kaip "senovinis medinis tiltas, per šimtmečius jungęs krantus. Dabar pati upė įstatyta į jėgainę. Dėl pačios jėgainės esmės ji yra tai, kas ji yra kaip upė [...] – vandens spaudimo tiekėja. [...] atkreipkime dėmesį į priešingybę, nusakomą dvejopai: "Reinas", įstatytas į jėgainę, ir "Reinas", apie kurį kalbama meno kūrinyje, to paties pavadinimo Hölderlino himne". Taigi žuvų ir poetų romantikų atžvilgiu hidroelektrinė nėra pažangus veiksnys. Reino žuvys krenta hidroelektrinės slenksčiais susidaužydamos galvas į betoną, o poetai romantikai, priešingai nei jų kolegos urbanistai, traukiasi į miškų glūdumą.

Žmogus yra galingas. Žinija nuolat progresuoja, deja, žmogaus laimės ir nelaimės suma visuomet išlieka ta pati. Šiuo požiūriu žmogus buvo ir bus potencialus niekšas, taip pat šventasis. Visa bėda tik ta, kad europiečiai, kurių rankose ilgus amžius buvo sukoncentruota ideologinė ir techninė galia, visuomet manė turį teisę "bušmenams" ir savo poetams pasakyti kai ką svarbaus (paradoksalu, bet šioje situacijoje tarp poetų ir "bušmenų" galima įžvelgti tam tikrą analogiją). "Bušmenus" pamokyti, kas yra laimė ir grožis (mokyklos, krikštas), kas yra bjauru (tempti ausis sunkiasvoriais papuošalais) ir t. t. Poetus – kaip reikia suvokti daiktus, kas yra realybė, racionalumas ir iracionalumas, kas iš tikrųjų yra Dievas... Europietis (filosofas, politikas, istorikas), tas, kurio rankose buvo galia, visuomet tikėjo, kad jis yra įgaliotas suteikti laimę "bušmenams" ir saviesiems "nevykėliams" bei išmokyti juos sėkmingo gyvenimo strategijų. Vis dėlto kai kada genties šamanas gali būti naudingesnis nei visi diplomuoti gydytojai...

Ką turiu galvoje? Atsakymas paprastas: formuluodami universalią "žmogaus", "progreso" sampratą, europiečiai, kurių indėlis buvo didžiai reikšmingas, paveikti Apšvietos epochos, rėmėsi vien tik europietiškąja empirika, pamiršdami, kad pasaulyje gyvena gausybė bendruomenių, genčių ir visuomenių, kurioms netinka išorinės ir "iš viršaus" nuleistos konceptualizacijos; ką reiškia anksčiau minėtas "dar nesančio žmogiškumo išsipildymas" Sudano nuerui ar Amazonės indėnams arba subtili mintis, jog žmogus nėra baigtinis, o tik nuolat tampantis? Nereiškia nieko. Ir tuomet galingas, nuostabus ir išties kerintis europiečių žinojimas ir filosofija tampa provincialūs. Toks mąstymas ir tikėjimas realiai baigiasi ten, kur ir vidutinė klimato juosta.

iliustracija
J. Kilcullen. Šiaurės Korėja. 1997

Taigi europiečiai tikėjo ir tiki progresu. Tikėjimas pažanga yra tikėjimas amžinybe. Europiečiui pasaulis yra futuristiškas. Norėtųsi pabrėžti ne tiek išorinių planų, projektuojamų į ateitį, išsipildymą, kiek tikslą, imanentišką pačios istorijos (o tai reiškia – realybės) raidai. Išsipildymas nėra baigtybė. Kiekvienas pasiekimas sukuria naujas prielaidas, atveria naujas perspektyvas, į kurias žvelgia žmonijos veidas. Edmundas Husserlis vienoje savo meditacijų yra pabrėžęs, kad žmogaus siekis sukurti universalią, idealią, statišką buvimo formą yra neįvykdomas. Žmogus privalo surasti pačią tobuliausią tapimo formą, o tai padaryti galima tik tuomet, kai yra suformuluojama tikslo idėja. Tikslas yra ateityje, jis kartu ir pasiekiamas, ir nepasiekiamas. Tikslas yra moralinė sąvoka.

Negalima nesižavėti vokiškos minties nuoseklumu, ji byloja tiesą, bet provincialią tiesą; nekiltų jokių prieštaravimų, jei europietis savo knygų pratarmėje parašytų, kad tai, kas išdėstyta jose, taikytina tik tam tikroje erdvėje ir tam tikromis aplinkybėmis. Niekur nieko panašaus nerasime. Europietis visuomet rašė apie "žmogų", "žmoniją" ir "universalumą". Tai nėra jau taip nekalta. Prisiminkime, kad pagrindinė mūsų tema yra šalmuotų darbininkų apsupta indėnė, stovinti atogrąžų miško proskynoje... Universaliu žodynu apsiginklavęs "civilizuotasis" europietis su dideliu pasitikėjimu nuolat brovėsi į uždaras, nelanksčias, darnias čiabuvių bendruomenes, bandydamas (tiesa, niekieno neprašomas) ištraukti jas iš "atsilikimo" liūno.

Problemos šerdis yra ta, kad europietis (dažniausiai filosofas, istorikas arba politikas) suranda vieną principą, modelį, kuris sujungia įvykius, reiškinius tam tikra tvarka; tokiu būdu yra įprasminama istorija, o kartu ir realybė. Įprasminti istoriją reikia, nors ji ir neturi prasmės. Geras teiginys. Tai ir vėl susiję su tikslo idėja bei žmogaus psichologija. Tikslo neturėjimas yra melancholija, kuri seniau buvo įvardijama kaip liga, be to, nedaug kas mėgsta melancholikus – jie nervina, juos sunku suprasti; siūbuoja sau, rūko, geria arbatą ant plokščių stogų, tupi ir rupšnoja lapus, lėtai gena savo bandas prie upių. Vėl pasikartosiu: progresas yra europocentristinė sąvoka. Progresas, kokį jį įsivaizduojame, yra taip pat ir kapitalistinė sąvoka. Sąvoka, kuria vadovaujantis galima pradėti žudyti nepritariančius tavo suformuluotam tikslui.

Vienokį ar kitokį tikslą turi visi (netgi "bušmenai"). Vis dėlto europietis turi klausti savęs: ar progresas Europoje (arba JAV) yra tas pats progresas ir Malyje arba Burkina Fase? Tokiu principu Konge vyksta genčių kovos, jas finansuoja Vakarų naftos kompanijos (ir vėl šalmai, tik dabar jau ne plastmasiniai). Tos pačios kompanijos stato degalines, o jos yra progreso ženklas (?) ir beveik nekaltas dalykas; taip pat betono keliai, vedantys į jas, yra skaistūs ir lygūs, tačiau... tuomet, kai liejasi betonas, nuogi čiabuviai droviai stovi proskynose ir stengiasi suvokti, desperatiškai suprasti progreso esmę, kuri, deja, jiems yra primetama. Ir pasirinkimo galimybės šioje situacijoje labai menkos, nes kad galėtum progresuoti, privalai turėti istoriją, o istoriją turi tik civilizuotos tautos. Ilgą laiką istorikai manė būtent taip.

Bėda ta, kad istorikai visuomet pernelyg pasitikėjo dokumentais, kartu neįvertindami kitų šaltinių reikšmės. Antropologinės refleksijos atsiradimas XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, kritiškas kolonialistinio laikotarpio įvertinimas pagaliau leido suformuluoti teiginius, atspindinčius ne tik europietiškąją, bet ir "čiabuviškąją" pasaulėžiūrą bei jos interesus. Antropologijos indėlį būtų galima trumpai nusakyti taip: tai, kad lokalių bendruomenių nariai nekonceptualizavo savo būties mums įprastais būdais, nereiškia, kad jie neturėjo istorijos. Tiesiog niekas niekada nenorėjo to pamatyti. Jeigu vadovautumės tokiu principu, pvz., kalbėdami apie Antrąjį pasaulinį karą, patektume (ir patenkame) į absurdišką situaciją: istoriją dažnai suvokiame ne kaip krauju įtvinkusią žemę, virš kurios suka ratus varnai, o kaip įspūdingų ir talentingų karvedžių bei politikų kovos areną, kuri krauju nė iš tolo nekvepia. Ta pati problema galioja ir "bušmenams". Jie neturėjo jokių savo istorijos įrodymų arba bent jau tokių, kurie būtų galėję imponuoti europiečiams; o istorijos neturėjimas reiškia progreso sąvokos negalimumą. Nes tam, kad galėtum progresuoti, privalai turėti istoriją. Jeigu jos neturi, ji tau bus sukurta. Kuo visą laiką ir užsiėmė antropologijos refleksijos, švelniai tariant, stokojantis kolonializmas.

Būtent toks antropologinės vaizduotės trūkumas leido visus tuos, kurie neturi istorijos arba negroja klasikinės muzikos, priskirti beždžionėms arba primatams ir jų pačių labui sukurti istoriją "iš viršaus". "National Geographic" reportažas šiuo atžvilgiu labai gerai nusako kūrimo "iš viršaus" realybę. Indėnė, stovinti proskynoje, panaši į išgąsdintą beždžionikę, kuriai pačiai to nesuvokiant netrukus bus sukurta istorija... Indėnė nuoga ir silpna, ji stovi viena apsupta vyrų. Vyrai supratingai šypsosi ir mielai leidžiasi fotografuojami. Pabaigoje įsivaizduokite tokį paveikslą: simfoninio orkestro dirigentas stovi vienas džiunglių glūdumoje. Jo rankoje – batuta. Orkestro dirigentas stovi ir bando diriguoti... Ar neatrodytų jis šiek tiek vienišas, apleistas ir komiškas? Ar nepasirodytų bejėgė jo batuta ir ar neatrodytų komiškai vėjyje besiplaikstantys jo juodo frako skvernai?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


116724. j :-) 2008-05-08 19:44
labai taiklus straipsnis

Rodoma versija 29 iš 30 
14:39:18 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba