ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-02 nr. 743

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (73) • SIGITAS PARULSKIS. TinklaiRENATA ŠERELYTĖ. Iš ko padaryta imperatoriaus galva (1) • JORMA ETTO. SuomisRASA DRAZDAUSKIENĖ. Korektūros klaidos (150) • IRENE JANCSY. Prasmės troškimas (1) • PER ERIKSEN. Agnostiškasis gnostikasSIGITAS GEDA. Žydinčių bulvių sapnaiASTA JACKUTĖ. Dvigubas pasaulis – dvigubas ženklas (1) • MATAS DŪDA. Mindaugo Lukošaičio kitokio formato realybė (2) • MEHMET JAŠIN. PoezijaRITA REPŠIENĖ. "Velnias nėra toks baisus..." (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Digerės iššūkis morfinistams (17) • VALDAS KILPYS. Menas netylėtiMARCELIJUS MARTINAITIS. Saulės ciklo leidinys, gimęs su Atgimimu (6) • ZIGMAS VITKUS. Amazonės proskynos ir progresas (1) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. to riczkaParengė Andrius Šiuša. Aludės aplankymas

Agnostiškasis gnostikas

PER ERIKSEN

[skaityti komentarus]

iliustracija
Linos Masliukienės piešinys

    Larsas Fr. H. Svendsenas yra norvegų filosofas, kurio vardas pastaruoju metu tapo žinomas tarptautiniu mastu. Jo knyga "Nuobodulio filosofija" (1999) jau išversta į penkiolika kalbų. Vasarį knyga pristatyta Anglijoje, kovą – JAV. Daugelis kitų jo knygų buvo išleistos pakartotinai ir daugelyje šalių yra įtrauktos į universitetų mokymo programas. O jam dar tik trisdešimt ketveri.

    Su filosofu ir sėkmingu autoriumi susitinkame jo nedideliame bute daugiabučiame name Oslo rajone Majortstuene. Buto sienos užstatytos lentynomis su abėcėlės tvarka sudėliotomis knygomis.

    – Kodėl gi paskui turėčiau jų ieškoti? – klausia jis.

    Kompaktinių plokštelių kolekcija taip pat kruopščiai sudėliota pagal abėcėlę. Tačiau kitais atžvilgiais butas mažai kuo primena profesorišką tvarką. Jis jaukus, jaunatviškas ir miestiškas.

Kriptognostikas?

– Turiu bičiulį, kuris yra nedidelės gnostikų bendruomenės dvasininkas. Jis tvirtina, kad aš esu kriptognostikas. Manau, gnostinis pažinimas remiasi itin pesimistine kosmologija. Tad jeigu būčiau tikintis, nebūtų visai neįmanoma, kad tikėčiau kažką panašaus.

– Kodėl netiki Dievu?

– Tikėjimo Dievu nepraradau, tiesiog niekada jo neturėjau. Esu kilęs iš paprastos norvegų darbininkų šeimos, kurioje buvo tikima Dievu to kažkaip nesureikšminant. Bet aš pats niekada nebuvau tikintis.

Vis dėlto Biblija Larsui Fr. H. Svendsenui yra svarbi. Dar pradinėse klasėse jis ją buvo perskaitęs nuo pradžios iki galo. Nuo to laiko jis ją dar ne kartą perskaitė.

– Gera knyga! Tik gan prastai suredaguota. Joje pasigendu Tomo evangelijos. Be abejo, pastarojoje esama ir kičo, todėl ji tokia priimtina "niueidžininkams". Tačiau iš esmės tai fantastiškas protingų minčių rinkinys. Ji bene geriausiai atitinka mano bendrą pasaulėžiūrą, joje labiau išryškinamas Dievo paprastumas negu ta didybė, dėl kurios žmogus yra priklausomas nuo kažko kito, o ne nuo savęs.

Biblija

Iš įtrauktų į Bibliją knygų filosofas labiausiai vertina tas, kurioms būdingas kiek niūrokas požiūris. Labiausiai jis vertina Patarlių knygą. Dėl Jobo knygos filosofui kyla kiek rimtesnių problemų.

– Manau, kad su Jobu Dievas elgiasi blogai. Kai Jobas į save atkreipia dėmesį teisumu, tada jį užgriūva Dievo kirčiai. Dievas elgiasi vos ne kaip koks gatvės chuliganas. Tačiau Jobo knygą galima skaityti ir kitaip, ir tada Dievas pamatomas simpatiškesnėje šviesoje.

– Ar manai, kad Biblija yra knyga, kurią žmonės privalėtų pažinti?

– Bibliją derėtų visiems perskaityti. Ji padės mums suvokti save pačius. Juk mąstome krikščioniškomis kategorijomis. Tai lemia jau pati mūsų kalba. Turime pažinti Bibliją, kad galėtume suvokti, kas esame. Nesu tikintis, tačiau Bibliją skaitau su įdomumu.

Religiniai išgyvenimai

– Ar niekada neteko patirti religinių išgyvenimų?

– Esu patyręs kažką, ką būtų galima pavadinti religiniais išgyvenimais. Jų būta tolimų ir jie buvo per daug neapibrėžti, kad galėtų nukreipti tikėjimo link. Tylių patirčių buvo. Tačiau skeptiškai žiūriu į tuos, kurie gilius egzistencinius dalykus, tokius kaip tikėjimas, paverčia cirku. Todėl siutina šlovės teologija. Plaukai šiaušiasi nuo šitokio suvulgarinimo tų dalykų, į kuriuos žiūriu rimtai. Žmonių religingumą labai gerbiu, nors pats ir netikiu.

Filosofinis bestseleris

Į filosofiją Larsą Fr. H. Svendseną atvedė atsitiktinumas. Save jis laiko tikru devintojo dešimtmečio vaiku. Jis vaizdavosi būsiąs biržos ryklys, besimėgaujantis greitais pinigais ir greitomis mašinomis.

– Studijuodamas į nieką itin nesiorientavau. Tačiau pradėjau nuo egzistencialistinės filosofijos. Tai buvo stiprus postūmis skaityti filosofiją. Šitaip pasirinkau pagrindinį dalyką. Filosofijoje esama šio to labai radikalaus. Ji nesiterlioja su detalėmis, o imasi didelių idėjų, pasaulėžiūros. Tad tiesiog ėjau šia linkme. Neturėjau jokių planų daryti akademinę karjerą, tačiau galiausiai apsigyniau filosofijos daktaro laipsnį. Rašyti pradėjau taip pat atsitiktinai. Pasiekiau tašką, kai filosofija man nieko nebedavė. Tad ėmiausi rašyti savąją dalį. Tuo metu vienos leidyklos redaktorius paklausė, ar ko nerašau. Šitaip "Nuobodulio filosofija" tapo knyga. Manėme, kad tai bus kukli knyga, kurią skaitys nedaugelis. Tačiau ji atsidūrė bestselerių sąrašuose.

Tačiau neatrodo, kad ši karjera Larsą Fr. H. Svendseną būtų pakeitusi. Jam vis dar juokinga, kad iš jo interviu ima Tokijo laikraštis ar Australijos radijas. Ir bičiuliaujasi jis su tais pačiais žmonėmis, su kuriais draugavo pastaruosius dešimt penkiolika metų. Ir su Moso miestelyje gyvenančia šeima jį tebesieja tokie pat stiprūs ryšiai.

– Jeigu būčiau pradėjęs pūstis, jau būčiau apie tai išgirdęs. Smagu, kai "Le Monde" išspausdina gerą mano knygos recenziją savo kultūros priedo viršelyje, tačiau tai visai nereiškia, kad dėl to manyčiausi esąs ar pasidaryčiau daug protingesnis.

Remiasi patirtimi

– Kai skaitau tavo knygas, atrodo, jog tavo filosofija labai remiasi patirtimi. Ar tai tiesa?

– Visi tikri filosofiniai tyrinėjimai prasideda nuo patirties. Konkrečios gyvenimo patirties. Filosofuodami iš esmės abstrahuojame patirtį. Filosofijoje dažnai nutinka, kad abstrakcijos ima gyventi savarankišką gyvenimą. Tačiau būtent patirtis legitimuoja filosofiją, tad į patirtį dera atsigręžti.

– Bet ar nekyla kokia abejonė dėl patirties? Juk Descartes’as radikaliai abejojo protu?

– Manau, kad Descartes’o išeities taškas yra neteisingas. Metodiškai abejoti yra neįmanoma. Juk abejonė sau pačiam ir pasauliui teikia saugumą. Todėl abejones taip pat reikia pagrįsti. Prisimink, kad pirmasis mūsų santykis su pasauliu remiasi pasitikėjimu. Pasitikime tais, kurie mums ištiesia ranką. Šie mūsų įspūdžiai nustato pirminį mūsų santykį su žmonėmis ir pasauliu. Būtinos priežastys, kad šį pasitikėjimą atmestume į šalį.

– Tačiau tai žmonių šitaip neveikia šiandien?

– Savo nepasitikėjimą pasauliu ir žmonėmis mes patys sau indoktrinuojame. Bet kas gali mums pakenkti, visi mus gali sužeisti. Tampame paranojiški.

Dievas ir laisvė

– Savo knygose daug rašai apie žmonių laisvę ir atsakomybę. Ar atmeti biologizmą ir determinizmą?

– Manau, kad beveik visi žmonės savaime suprantamu dalyku laiko tai, jog žmonės yra laisvi. Nors filosofas tvirtintų, kad žmonės yra determinuoti, jis vis tiek kaltintų mane, jei aš spirčiau jam į kelio girnelę. Nors ir manytų, kad kitaip pasielgti negalėjau. Toks būtų minimalus laisvės apibrėžimas. Tačiau laisvės negalima atsieti nuo atsakomybės. Šių dienų problema ta, kad veikiau daromės silpnavalėmis aukomis, o ne žmonėmis, kurie atsakingi už tai, kas jie yra, ir už tai, ką jie daro. Žmogaus laisvės negaliu įrodyti, tačiau ja tikiu.

– Argi negalima šitaip galvoti ir apie Dievą?

– Aš čia įžvelgiu rimtą skirtumą. Tikėjimas laisva valia turi didelių pasekmių, vertinant žmonių tarpusavio santykius. Laisva valia tiesiogiai susijusi su moraline atsakomybe. O ją atmesdami atmestume kažką specifiškai žmogiška. Neįžvelgiu, kad tikėjimas Dievu sukeltų tokias pat pasekmes. Su kitais žmonėmis elgsiuosi lygiai taip pat, nesvarbu, tikėsiu Dievu ar netikėsiu. Nei tikėjimas Dievu, nei tikėjimas žmogaus laisve tokios motyvacijos nei įrodo, nei paneigia. Tačiau aš matau daugiau pagrindo tikėti laisvės negu Dievo buvimu.

Dalinės prasmės

Šnekučiuojantis su Larsu Fr. H. Svendsenu prabėgo dvi valandos. Mano bloknotas beveik jau buvo pilnas. Norėjau plačiau panagrinėti daugybę temų, tačiau tuo pat metu žinojau, kad daugelis mūsų diskutuojamų dalykų neišsiteks interviu. Tie, kurie norėtų daugiau sužinoti apie nuobodulį, pyktį, evoliucijos psichologiją, meną ar madas, gali įsigyti jo knygų. Visas jas sieja tai, ką būtų galima pavadinti humanistiniu švietimu.

– Visos knygos iš tiesų skirtingai kalba apie tą patį – kodėl esame tokie, kokie esame? Kodėl elgiamės būtent taip? Esu tvirtai įsitikinęs, kad turime moralinę atsakomybę, esame laisvi ir būtent todėl galime būti pajėgūs. Taip apie švietimą kalbėjo mano mokytojas Kantas. Šitokiu būdu peržengiamas žmogaus sau pačiam įsiteigtas nepajėgumas.

– O gyvenimo prasmė?

– Nemanau, kad gyvenime įmanoma rasti tokią visuotinę prasmę, kuri galėtų užimti atsilaisvinusią Dievo vietą. Daugiausia, ko galime tikėtis, tai surasti dalinę prasmę – šeimą, draugus, darbą, pomėgį. Nė vieno iš šių dalykų nepakaks gyvenimo pilnatvei. Tačiau galbūt surinkus kartu šių dalykų pakaktų?


"Vårt Land", 2005.II.12
Vertė Kęstutis Pulokas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 30 
14:39:18 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba