ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-02 nr. 743

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (73) • SIGITAS PARULSKIS. TinklaiRENATA ŠERELYTĖ. Iš ko padaryta imperatoriaus galva (1) • JORMA ETTO. SuomisRASA DRAZDAUSKIENĖ. Korektūros klaidos (150) • IRENE JANCSY. Prasmės troškimas (1) • PER ERIKSEN. Agnostiškasis gnostikasSIGITAS GEDA. Žydinčių bulvių sapnaiASTA JACKUTĖ. Dvigubas pasaulis – dvigubas ženklas (1) • MATAS DŪDA. Mindaugo Lukošaičio kitokio formato realybė (2) • MEHMET JAŠIN. PoezijaRITA REPŠIENĖ. "Velnias nėra toks baisus..." (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Digerės iššūkis morfinistams (17) • VALDAS KILPYS. Menas netylėtiMARCELIJUS MARTINAITIS. Saulės ciklo leidinys, gimęs su Atgimimu (6) • ZIGMAS VITKUS. Amazonės proskynos ir progresas (1) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. to riczkaParengė Andrius Šiuša. Aludės aplankymas

"Velnias nėra toks baisus..."

RITA REPŠIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sandėris tarp velnio ir Urbaino Grandier, pasirašytas 1634 m.

Chtoniškasis pasaulis apimąs ne tik požemį, bet ir žemę, ne tik gyvenimo tamsiuosius, požeminius dalykus, bet ir kasdienybę. Pasak Norberto Vėliaus, jis iškyla kaip priešprieša plačiai tyrinėtam dangiškajam baltų mitologijos sluoksniui. Perfrazavus garsiojo mitinio pasaulio tyrėjo žodžius apie būtinybę ištirti chtoniškąjį lietuvių mitologijos atstovą – velnią, norint susidaryti visą lietuvių mitologijos vaizdą, galima teigti, kaip svarbu įvesti pagrindinį slėpiningojo pasaulio reprezentantą į lietuviškosios prozos erdvę.

Pirmąkart atsidūręs originalioje lietuviškoje kūryboje – Kazio Borutos "Baltaragio malūno" erdvėje, velnias puikiai jaučiasi lietuviško landšafto fone: tarp ežero ir pelkių, tarp malūno ir karčemos. Jis nevengia ir bažnytkaimio gyvenimo, ir savo kaimyno Baltaragio ar kitų parapijiečių artumo.

Populiarusis lietuvių sakmių personažas nuo pat pradžių laužo įprastus mitologinius rėmus. Jo nereikia kviesti, švilpaujant kryžkelėje ar skaitant juodąją knygą. Jis pasirodąs bet kuriuo paros metu, ne tik naktį ar vėlai vakare, ir neišnykstąs gaidžiams pragydus.

Europos kultūrinėje aplinkoje velnias gali integruotis į pačią įvairiausią socialinę aplinką. Juodasis džentelmenas esąs arogancijos ir elegancijos etalonas. Mūsuose velnias neįnoringas, paprastas ir, atrodytų, elementariai besielgiantis personažas.

Lietuviška tematika ribojama mentalinių tradicijų. Kaip žinoma iš lietuviškų mitologinių sakmių, velnio pavidalas itin įvairuoja: nuo bjauraus iki labai gražaus, nuo seno iki jauno, nuo savo (t. y. priklausančio valstiečių luomui) iki svetimo (t. y. kito luomo ar tautybės), nuo žmogiškojo iki gyvūniškojo arba atvirkščiai.

Būdamas tradicinėje lietuviškoje aplinkoje, mūsų chtoniškasis herojus patenka į nepaprastumo terpę, čia viskas gyva, pulsuoja ir kuria ypatingumo atmosferą: malūnas, norintis pakilti ir nuskristi, paslaptingas ežero ir malūno sąskambis, netikėtos meilės apkerėtas Paudruvės ūkininkas Baltrus Baltaragis, charizmatiška davatka Uršulė, reprezentuojanti ypatingą socialinį sluoksnį, iš stebuklinių pasakų nužengusi nepasiekiama gražuolė Jurga ir nerandantys kelio pas ją jaunikiai. Esą tik padariniai kadaise įvykusio sandėrio.

Velniškieji išbandymai – tai specifinių iliuzijų arena. Siūlydami savas išeitis, gundydami, jie dalyvauja mūsų gyvenime ir taip suteikia mums perspektyvą: aukštyn – dangaus (Dievo) link, atsisakant žemiškųjų pagundų, ar žemyn – pragaran (Liuciferio ar kokio kito link; gradacijų ir vardų itin daug), priėmus tariamai "nekaltus" siūlymus. Nekalti, dosniai ar itin tinkamai atrodantys siūlymai, pataikantys į dešimtuką, gali pražudyti kiekvieną: išbandymas – kiekvienos iniciacijos (ir ne tik jauno žmogaus) pagrindas.

Kanoninė formulė "pažadėti tai, ko namie nepalikęs" populiari įvairiose Europos tautose (tai universalus motyvas), bet ji taikytina tik vyrams. Kas tai – ar pasitikėjimo savimi kvestionavimas, ar tikslo kaip vyriškumo sugestija, ar pateisinimas savęs kaip ypatingos lyties, ar elementari manifestacija? Moterys analogiškuose išbandymuose nedalyvauja. Kodėl? Gal jos sugeba įžvelgti tai, kas išslysta, turint – atrodytų – pagrįstų siekių? Kaip byloja lietuvių tradicija: neik su velniu obuoliauti ir pan. arba su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi.

Atrodytų, Baltaragio pavardė sąlygoja ypatingas galias. Balta spalva pasižymi ypatingomis konotacijomis: ji žinoma kaip archajiška gedulo raiška. Baltoji magija suprantama kaip geroji nepaprastų galių sublimacija. Žodis "ragas" turi pačių sakrališkiausių reikšmių, sietinų su "raga", "rega", "regėjimu", pasak Romano Jakobsono, iš čia kildinamas ir žodis "ragana", kaip turinčioji ateitį numatančių gebėjimų. Kalėdinių dainų herojus – nepaprastasis elnias devyniaragis, ant savo ragų nešantis mitinį Pasaulio medį. Prisimintinas ir garsusis mistinis Šventaragio slėnis, buvęs netoliese, tarp Vilnios ir Neries, kaip sakralių laidojimų vieta.

Bet šiuo atveju viskas baigiasi liūdnai: sandėris, gudrybės, paverčiant Pinčuką septyneriems metams savo tarnu, nepasiteisina.

Tiesa, burtų "Baltaragio malūne" gana daug. Maginėmis apeigomis naudojasi net patys ikikrikščioniškajam mentalumui tolimi personažai. Davatka Uršulė Purvinaitė pirma burtais, iš ubagės sužinotais, bandė suvilioti Baltaragį – savo prakaitu jį girdė, šikšnosparnio kauliuku už skverno kabino, o vėliau visaip kenkė šiam vedant: iš kapų atsineštu smėliu barstė kelią, kuriuo jaunieji turėjo grįžti – kad jiems kelias kryžiumi stotųsi, kad jie namo nesugrįžtų, kad jiems gyvenimo nebūtų; židinio pelenais slenkstį dengė – kad jaunoji per slenkstį neperžengtų, "o jeigu peržengs, tai su grabu kad išneštų", o pati Uršulė, tikroji velnio nuotaka, kaip ir bažnytkaimyje vadinta, tvoromis laipiojusi ir burtų žodžius kalbėjusi. Ji ir koleges davatkas apibūrusi: sudžiūvusią rupūžę po lova ąsotyje padėjusi, kažkokias žoles ryšulėlyje kitai pakišusi, sumazgytą pelę, arklio žiauną ar numirėlio dantis panaudojusi. Karčemninkas Šešelga taip pat rinko ant kelio arklio pėdas, spjaudė nusigręžęs pavėjui, kaip velnias pelkėse jį mokęs, ir kalbėjo burtų žodžius. Sklido gandai, kad ir pati Baltaragio duktė Jurga su Udruvės ežero laumėmis draugaujanti, o ir pats Baltaragis lyg raganius esąs. Romane gausu mitinių posakių apie patį malūną, kurio "ūžimas susiliedavo su ežero murmėjimu į vieną svaiginantį gaudesį, kuris užkerėdavo savo paslaptingumu"; tikėjimų: jei pelėda juokiasi, bus vestuvės, jei rauda – šermenys, giedanti višta reiškia nelaimę; apstu pamąstymų, nuojautų, mokėjimų apsisaugoti: taip Jurgis Girdvainis išsiruošdavo į piršlius su išvirkščiais kailiniais – kad svetima merga neprikibtų, persijuosdavo pančiu – kad nesužavėtų. Ir šiaip romane gausu senųjų papročių, kai siekiama ištrūkti iš užburto likimo rato ar pasukti jį norima linkme, atiduodant tą, ko neturi, bet ką turėsi. "Mielai, – sutiko Baltaragis, nieko bloga negalvodamas. – Tai gerai, – atsakė Pinčukas ir ištraukė kažkokį popierių iš rankovės. – Pasirašysim sutartį. – Kam čia ta sutartis? – suabejojo Baltaragis. [...] – Kam to reikia? [...] Kaimyno žodis už auksą brangesnis. – Žodis žodžiu, – nesutiko Pinčukas, o kas parašyta – kirviu neiškirsi! – išsitraukė plunksną iš kepeliušiuko, pasidėjo popierių ant kelio ir parašė sutartį, paskui atkišo plunksną Baltaragiui. – Bakstelk į mažąjį pirščiuką ir pasirašyk" (Kazys Boruta, Mediniai stebuklai. Baltaragio malūnas, Kaunas, 1983).

iliustracija
Velnias rodo savo pasturgalį. 1493

Klasikinis sandėris su velniu, sutartis, pasirašyta krauju, mainai siekiant ryšio su moterimi turi savo kainą.

Plačiai žinomoje tarptautinėje Amūro ir Psichės pasakų grupėje (AT 425) mergaitė gali pati pasižadėti – ar ją pažada nelaimėn pakliuvęs tėvas – tekėti už pabaisos ar gyvūno, turinčio aiškias totemines konotacijas: lokio, vilko ar gyvatės, žalčio. Kita vertus, paprastai velnias, sudarydamas sutartį, nori žmogaus sielos, kad galėtų ją nusinešti pragaran. Žmogiškų siekių turintis velnias tartum atitinka kasdienišką žemdirbio kanoną: jis geidžia moters ir nori ją vesti. Toteminės giminės pratęsimo galimybės neturėtų dominti demonų pasaulio atstovo. Jam pakanka savų ypatingų galių: valdyti žmogų sapnuose ar įsikūnyti žmogaus kūne (iš Alphonso de Spin, Fortalicium Fidei, pirmas leidimas 1461 m. Strasbūre). Kaip liudija Vilniaus jėzuitų akademinės kolegijos pastoracinės veiklos dienoraštyje (Liber Fructuum spiritualium), datuojamame 1718–1719 m., užfiksuoti faktai: "[...] tarp šventvagyste nusikaltusių buvo ir toji moteris, kuri, dar mažametė būdama, daugelio tūkstančių demonų akivaizdoje su dviem demonais sudarė moterystę, dažnai jiems kaip vyrams atiduodama moterystės prievolę: jie dažnai pasirodydavo bjauria ir keista išvaizda, būtent šuns galva ir vištos kojomis. Bet pagaliau po daugelio metų ir ji atsipeikėjo, nuoširdžiai išsižadėjo demonų, kuriems buvo davusi priesaiką. Tokio bestiališkumo išsigandę, gavo išrišimą daugiau kaip 200 žmonių".

Koks neįmantrus ir paprastas būtų Pinčukas, žvengiantis po visą parapiją obuolmušiu, prieteliaujantis, bijantis rožančiaus ir Uršulės, tarnaujantis Baltaragiui septynerius metus – be vėjo malūną sukantis, jį sunku pagauti ar kaip nors juo atsikratyti, ar sandėrį nutraukti. Pažado nevykdymas baigiasi tragiškai. "Ir ant Mėnulio rago sėdintis velnias iš nepaprasto džiaugsmo kabaldavo arklio kanopomis ir žvengė visa gerkle net susiriesdamas. Buvo Perkūno nutrenktas ir prasmego kiaurai žemę, nespėjęs net žioptelėti".

Bet išliko visam romanui būdinga paslapties, kaip tradicijos, dvasia, neįtikėtina aiškiam, paprastam, konkrečiam ir žemiškam (tikriau – žemdirbiškam) lietuvių mentalitetui.

Lietuviška formulė "velnias nėra toks baisus, kaip maliavoja" patvirtina akivaizdų mąstymo pasyvumo sindromą: kitas visuomet pavojingas ir nereikia tikėtis pasyvumu pasiekti dangiškąją maną. Už viską reikia mokėti, net, atrodytų, tokiam apsmurgusiam ponaičiui su vienu nulaužtu ragu, viena skylute nosyje ir dviem arklio kanopomis, išnirusiam iš lietuviškų pelkių ir samanų. "Tegu ir prietelius, bet vis dėlto velnias: ką žinai žmogus, ką jis gali prasimanyti?".

Išties Kazio Borutos tradicijos patetika skatina apie daug ką susimąstyti. Pasirinkimo laisvė įgauna priklausomybės atspalvį: meilė neišgelbsti pasaulio, tarp laisvės ir meilės ieškant kompromiso, neišlaikomas tradicinės stebuklų pasakos kanonas. Žemė sukasi toliau, pasaulio pabaiga toli, o visi esantys laimės nesuranda. Ar verta ieškoti tiesos? Remiantis pasakų išmintimi, kas ieško, tas suranda, bet gal kitame tekste ar kitu laiku ir kitoje vietoje.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą mokslinėje konferencijoje "Lietuviškasis Brandas: asmenybės laisvė, iššūkis, neprisitaikymas", skirtoje rašytojo Kazio Borutos 100-osioms gimimo metinėms, 2005 m. sausio 14 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


116645. Gabi :-) 2008-05-07 22:47
Very intresting

117708. ale :-) 2008-05-19 14:44
Patiko. Kaikuri info praverte.

138175. fcuk off :-( 2008-11-13 21:05
atmestinai padaryta

Rodoma versija 29 iš 30 
14:39:16 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba