ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-02 nr. 743

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (73) • SIGITAS PARULSKIS. TinklaiRENATA ŠERELYTĖ. Iš ko padaryta imperatoriaus galva (1) • JORMA ETTO. SuomisRASA DRAZDAUSKIENĖ. Korektūros klaidos (150) • IRENE JANCSY. Prasmės troškimas (1) • PER ERIKSEN. Agnostiškasis gnostikasSIGITAS GEDA. Žydinčių bulvių sapnaiASTA JACKUTĖ. Dvigubas pasaulis – dvigubas ženklas (1) • MATAS DŪDA. Mindaugo Lukošaičio kitokio formato realybė (2) • MEHMET JAŠIN. PoezijaRITA REPŠIENĖ. "Velnias nėra toks baisus..." (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Digerės iššūkis morfinistams (17) • VALDAS KILPYS. Menas netylėtiMARCELIJUS MARTINAITIS. Saulės ciklo leidinys, gimęs su Atgimimu (6) • ZIGMAS VITKUS. Amazonės proskynos ir progresas (1) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. to riczkaParengė Andrius Šiuša. Aludės aplankymas

Prasmės troškimas

IRENE JANCSY

[skaityti komentarus]

iliustracija
V. Franklio autošaržas. Iš Viktoro Franklio instituto archyvo

1945 m. balandžio 27 d. amerikiečių tankai įriedėjo į Tiurkheimo koncentracijos stovyklą Bavarijoje. Iš Teksaso atvykę kareiviai išlaisvino gretimos Dachau stovyklos kalinius – tuos, kurių anksčiau nepakirto badas, šaltis, šiltinė ar išsekimas. "Vargais negalais draugai nuslenka iki stovyklos vartų – kojos juos vos laiko. Nedrąsiai dairosi aplink, klausiamai žvelgia vienas į kitą. Paskui žengia pirmus, labai atsargius žingsnius pro stovyklos vartus. Šįsyk nenuaidi komanda, nereikia paklusti kumščio smūgiui ar spyriui. O ne – šįsyk vienam iš jų sargybinis atkiša cigaretę. Beje, ne iškart pažinsi, kad tai sargybiniai, jie jau spėjo persirengti civiliniais drabužiais". Žmogus, šiais žodžiais aprašantis pirmąsias skurdžios laisvės akimirkas – keturiasdešimties metų, išgyvenęs keturias koncentracijos stovyklas, matęs mirštančius daugybę likimo draugų, tarp jų ir savo tėvą. Jis dar nežino, kad nei motina, nei brolis, nei jauna žmona neištrūko iš nacionalsocialistų naikinimo mašinerijos.

Viktoras Franklis išgyveno. Vienos neurologas ir psichiatras ne tik pats išsigelbėjo: iš Tiurkheimo – vis dar nelegaliai – išvykdamas į Vieną, jis pasiėmė knygos rankraščio fragmentus, prikeverzotus stovykloje; išvyko kupinas nepalaužiamo tikėjimo, kad, nepaisant nieko, gyvenimas niekada nepraranda prasmės.

Prasmės paieška. Logos, prasmė – pagrindinė 1997 m. mirusio V. Franklio tema; šimtąsias jo gimimo metines minime šių metų kovo 26 d. Jubiliejiniais metais visame pasaulyje vyks simpoziumai ir kongresai – Vienos psichiatras, dėl gyvenimą teigiančio entuziazmo tapęs šviesuliu daugybei žmonių, prisimenamas Buenos Airėse ir Budapešte, Dalase ir Nigerijos Ibadane. Knygų rinka apvalią datą pažymi naujais jo knygų leidimais ir daugybe jam skirtų naujų leidinių. Tarp pastarųjų – ir pirmąsyk vokiečių kalba išleista griežčiausio V. Franklio kritiko, amerikiečių istoriko Timothy Pytello knyga; istorikas iškelia opų klausimą apie Franklio santykius su nacionalsocialistais, tuo sukeldamas Franklio šeimos, mokinių ir sekėjų pasipiktinimą.

Aistringas psichoterapeutas, taikintojas, išgyvenęs holokaustą: praėjus aštuoneriems metams po Franklio mirties, jo asmenybė tapo bemaž mitinė. Visame pasaulyje be galo populiari jo sukurta logoterapija ir egzistencinė analizė, vadinamoji "trečioji Vienos psichoterapijos kryptis". Neseniai net vokiečių "manager magazin", pateikdamas pagrindinę numerio istoriją apie latentinę krizę darbovietėje, kaip išeitį išgyvenantiems orientavimosi krizę pasiūlė skaityti Franklio veikalus.

Grįžęs iš koncentracijos stovyklos, griuvėsių tebenusėtoje Vienoje Franklis parašė du reikšmingiausius savo veikalus. Paskutinėmis koncentracijos stovyklos dienomis ant mažų popieriaus skiautelių, senų nacių biurokratijos formuliarų, jis pieštuku rekonstravo savo knygą "Sielogyda". Tai buvo ne tik intelektinė ambicija, bet ir atkakli šiltine sergančio kalinio pastanga nepasiduoti kliedesiui. "Esu įsitikinęs, – parašys jis po penkiasdešimties metų, – kad man išgyventi padėjo tik pasiryžimas rekonstruoti rankraštį". Šio originalą, įsiūtą palto pamušale, naciai atėmė kartu su kitais daiktais Aušvico dezinfekcijos barake.

Psichoterapeutas. 1945 m. rudenį Franklis sujungia anuos fragmentus, papildo juos ir pateikia veikalą kaip habilitacinį darbą. Netrukus "Sielogyda" išleidžiama ir pirmasis leidimas dvasiškai išbadėjusioje Vienoje išstvarstomas per keletą dienų. Tik darbas padeda Frankliui išgyventi artimųjų netektį. Dabar jis jau žino: išskyrus seserį Stelą, kartu su vyru spėjusią emigruoti į Australiją, nacių valdymo neišgyveno niekas iš namiškių. Baigęs "Sielogydą", Franklis per devynias dienas padiktuoja pranešimą "Psichologas išgyvena koncentracijos stovyklą"; pirmasis 3000 egzempliorių tiražas užsiguli knygynuose. Išversta į anglų kalbą ("Man’s Search for Meaning") ir išleista vokiškai nauju pavadinimu "...vis vien sakyti gyvenimui Taip" (žodžiai paimti iš Buchenvaldo kalinių dainos), ši knyga vėliau sulaukia pasaulinės sėkmės. Ji jau išversta į 26 kalbas, vien JAV išpirkti 9 milijonai egzempliorių. Amerikos Kongreso biblioteka įtraukė ją į reikšmingiausių XX a. knygų dešimtuką.

Abiejuose 1945 m. parašytuose veikaluose Franklis išdėsto savo teorijos pagrindus, esmines tezes, kurias jis atrado dar ketvirtajame dešimtmetyje. Nuo ankstyvos vaikystės jį kamavo gyvenimo prasmės klausimas. Autobiografijoje Franklis prisimena, kaip jis, keturmetis vaikas, nerimavo, ar dėl mirties netampa beprasmis visas gyvenimas. Netrukus jį nuramina paguodžianti mintis, kad galbūt tik mirtis ir steigia prasmę. Mokydamasis gimnazijoje Franklis žavisi Sigmundu Freudu, studijuodamas mediciną – Alfredu Adleriu. 22 metų jis nutolsta ir nuo psichoanalizės, ir nuo individualiosios psichologijos. Atsiriboja nuo abiejų autoritetų, abu jam atrodo esą pernelyg redukcionistai: Freudas todėl, kad žmogų laiko vien instinktų valdoma būtybe ir psichikos sutrikimus tesieja su seksualinėmis jėgomis; Adleris todėl, kad bet kokį žmogaus elgesį interpretuoja kaip pastangą įveikti socialinio nevisavertiškumo jausmą.

Optimizmas. Trečioji Vienos psichoterapijos kryptis orientuota į prasmę. Franklis atskiria šias tris kryptis, nukaldamas tris paprastas formules: Freudas = malonumo troškimas; Adleris = galios troškimas; Franklis = prasmės troškimas. Apie žmogaus egzistencijos prasmę sukasi Franklio medicininiai darbai, jo tiriamoji veikla, filosofija. Jis argumentuoja: ir gyvūnai sugeba sukurti sudėtingas socialines struktūras, tačiau tik žmogus gali klausti "Kam?" ir "Kodėl?". Prasmės klausimas anaiptol nėra neurozės ženklas, tai apskritai žmogiškiausias klausimas.

Franklis atranda užkrečiamai optimistiškus atsakymus, skambančius bemaž religiškai: gyvenimas yra prasmingas. Žinia, individas pats privalo atrasti atsakingą atsakymą į egzistencijos pateikiamus klausimus. Ultimatyvi "viršprasmė" galiausiai pranoksta žmogaus suvokimo gebėjimą: čia labiau gelbsti tikėjimas. "Tragiškąją triadą" – kančią, kaltę ir mirtį – galima pozityviai transformuoti į prasmę steigiančius įvykius. Tam reikia deramos laikysenos ir nuostatos. Ir po Aušvico Franklis neįsivaizduoja situacijos, kuri iš esmės būtų beprasmė.

"Jis kalbėjo apie tai, ką pats buvo išgyvenęs, – pabrėžia Franklio našlė Elly, – todėl jis toks įtaigus". Penkiasdešimt metų ji buvo psichiatro žmona, artimiausia patikėtinė, bendradarbė, kelionių palydovė. Elly Frankl tebegyvena bute Mariannengasse 1, devintame Vienos bendruomenės rajone, priešais senąją ligoninę, vos už kelių žingsnių nuo buvusios Vienos poliklinikos, kurios neurologijos skyriui iki išeidamas į pensiją aštuntojo dešimtmečio pradžioje vadovavo Franklis.

"Viktor Frankl" – skelbia kukli žalvario lentelė ant durų; apskritai mažai kas pasikeitė erdviame seno namo bute po šeimininko mirties. Rašomasis stalas priešais erkerio langą, virš siauros lovos pirmosios žmonos, netrukus po išlaisvinimo mirusios nuo išsekimo Bergen-Belzene, portretas. Greta knygų lentynoje – kelios eilės Franklio knygos apie koncentracijos stovyklą vertimų.

Gretimas kambarys ištisus dešimtmečius buvo ir logoterapijos sąjūdžio susitikimų vieta, ir Franklio pacientų priimamasis. Legendiniai tapo atsidavimas ir kantrybė, su kuriais jis priimdavo žmones, patyrusius psichinę krizę. Pacientai dažnai ateidavę klaikios būsenos, pasakoja Elly Frankl, ir po pokalbio su psichiatru išeidavę pasitikintys savimi. Įprasti buvę ir naktiniai skambučiai, dažnai netgi iš užjūrio.

Kitą kambarį Franklis meiliai vadino "dvasios tvartu". Čia tebėra didžiulis jo palikimas: per 1000 aplankų su raštais, paskaitomis, rankraščiais, laiškais, specialiais žurnalais. Ant sienos kabo garbės raštai ir liudijimai; Franklis buvo 29 universitetų garbės daktaras, Austrijos mokslų akademijos garbės narys, Vienos miesto garbės pilietis. Jubiliejaus proga gretimame bute kovo pabaigoje atidaromas Viktoro Franklio centras, kuriame vyks įvairūs renginiai ir įsikurs viešoji biblioteka.

iliustracija
V. Franklis. Janoso Kalmaro nuotrauka

Arši kritika. Čia veikiausiai nerasime istoriko Timothy Pytello knygos, pirmąsyk išverstos į vokiečių kalbą. Pytellas – Kalifornijos valstybinio universiteto San Bernadine asistentas profesorius – daugiau kaip dešimt metų užsiima Frankliu. Knygoje "Viktoras Franklis. Mito pabaiga", kurią šiomis dienomis išleidžia Insbruko leidykla "Studien", jis aštriai kritikuoja garsųjį mediką. Pytellas teigia, kad iki Austrijos anšliuso Franklis bendradarbiavo su Vokietijos psichoterapijos judėjimo Austrijos filialu, vadinamuoju Göringo institutu. Ši Hermanno Göringo pusbrolio vadovaujama grupuotė skelbė tikslą išvaduoti psichoterapiją iš žydų įtakos. Nors žydas Franklis negalėjo skaityti pranešimų, jis dalyvavo keliuose instituto seminaruose kaip komentatorius.

Tačiau pagrindinis Pytello priekaištas susijęs su Franklio veikla žydų Rothschildo ligoninėje, į kurią jį kaip "žydų gydytoją" paskyrė nacionalsocialistai. Pasak Pytello, ten psichiatras atliko eksperimentus, abejotinus etikos ir medicinos požiūriu.

Kontekstas: gresiant deportacijai daugybė Austrijos žydų ryžosi savižudybei. Savižudybių banga suerzino nacionalsocialistų vyresnybę ir ši pabandė ją sustabdyti – matyt, savižudybės trukdė naikinimo biurokratijai. Žydus savižudžius kiek įmanydami gelbėdavo, gydydavo, paskui deportuodavo. Daugelis žydų gydytojų ryžosi pagal išgales paremti šį paskutinį pasipriešinimo aktą. Tačiau Viktoras Franklis jautėsi įpareigotas Hipokrato priesaikos. "Gerbiu žmogaus sprendimą nusižudyti, – argumentuoja jis 1995 m. atsiminimuose, – tačiau noriu, kad gerbtų ir mano principą, kuris yra toks: gelbėti, kol pajėgiu".

Ši nuostata atrodo juolab įtikima todėl, kad savižudybių prevencija jau seniai buvo Franklio darbo esmė: trečiojo dešimtmečio pabaigoje jis organizavo nemokamas jaunimo konsultavimo tarnybas, taip pat specialią konsultavimo pasiūlą abitūros egzaminų laikotarpiu, siekdamas konkretaus tikslo – sumažinti moksleivių savižudybių skaičių, ir tai anuomet pavyko. Vėliau ketverius metus vadovavo vadinamajam savižudžių paviljonui psichiatrinėje ligoninėje Am Steinhof.

Rothschildo ligoninėje, remdamasis specialia literatūra, jis pasuko naujais keliais. Juos apibūdino 1981 m. interviu: pacientams perdozavus migdomųjų, po nesėkmingų reanimacijos bandymų Franklis atlikdavo injekcijas į smegenų Cisterna Magna. Jei tai negelbėdavo, jis atvoždavo kaukolę ir suleisdavo medikamentų substanciją į tam tikras smegenų sritis. Jau nebekvėpuojantys žmonės vėl pradėdavo kvėpuoti. Šiaip ar taip, šie pacientai neišgyvendavo ilgiau nei 24 valandas. Kitus pavykdavo reanimuoti, paskui naciai juos deportuodavo. Pytellas pripažįsta, kad Franklio "agresyvi eksperimentinė elgsena" buvo perdėm būdinga tarpukario Vienos medicinos mokyklos tradicijai. Tačiau specialaus išsilavinimo ir patirties smegenų chirurgijos srityje Franklis neturėjo.

Suprantama, kad Pytello vardas – dirgiklis Franklio gerbėjams. "Tai žmogus, kuriam turėčiau padėkoti už savo vienintelį infarktą", – piktinasi bemaž aštuoniasdešimtmetė Elly Frankl. Alexanderis Batthyany, Vienos Franklio instituto mokslo skyriaus ir archyvo vadovas, Pytello tyrimą laiko "nešvariu". Jaunasis tyrinėtojas su Franklio palikimu darbuojasi daugiau kaip penkerius metus. "Į mus kreipiasi žmonės iš viso pasaulio, besidomintys Viktoru Frankliu, – sako jis. – Apie poną Pytellą niekada nieko negirdėjome. Archyvo medžiaga siekia trečiąjį dešimtmetį. Logiška būtų pirmiausia tyrinėti pas mus". Franklio našlei Pytello priekaištai lieka nepaaiškinami. Jos vyras buvęs gydytojas kūnu ir siela. "Kai galėdavo padėti, jis visada padėdavo, ne kitaip buvo ir Vienos Rothschildo ligoninėje", – sako ji.

Tačiau Franklio laikysena holokausto atžvilgiu buvo kritikuojama ir anksčiau. Jau 1946 m. jis nepritarė kolektyvinės kaltės vaizdiniui, be to, niekada nereikalavo iš Austrijos visuomenės atgailos už praeitį. Knygoje "...vis vien sakyti gyvenimui Taip" jis pasakojo ir apie padorius SS karininkus, ir apie kalinius sadistus. Tad išstūmimo proceso apimtai pokario Austrijai Franklis buvo ideali gyva likusi auka: nekaltinanti, nereikalaujanti, visiems atleidžianti. Tarp žydų tokia laikysena ne visada sulaukdavo pritarimo. Oficiali Austrija šlovino Franklį kaip moralinį autoritetą. 1988 m. kovo 10 d., praėjus penkiasdešimčiai metų po anšliuso, Vienos rotušės aikštėje Franklis kalbėjo apie skiriamąją liniją, dalijančią visas grupes be išimties ir skiriančią "dvi žmonių rases": "padorių ir nepadorių žmonių rases". Susižavėjęs šį teiginį priėmė Jörgas Haideris, visada mėginęs primasinti Franklį. Kaip tik jo partija 1995 m. pasiūlė suteikti Frankliui Vienos garbės piliečio vardą, ypač kad sukliudytų jį gauti Žydų dokumentacijos centro vadovui Simonui Wiesentaliui.

Populiarus mokymas. Nors Franklis gavo garbės pilietybę, mokslinio pripažinimo – ordinarinės profesūros ir logoterapijos katedros Vienos universitete – gimtajame mieste nesulaukė. Logoterapijos atstovai nuolat girdi priekaištus dėl nemoksliškumo ar net šarlatanizmo. Klasikiniai froidininkai negali rimtai žiūrėti į centrinį logoterapijoje prasmės matmenį, į jos atvirumą tikėjimo klausimams ir religingumui.

Tačiau šitai nė kiek nekenkia Franklio mokymo populiarumui. Visame pasaulyje yra apie 70 pripažintų logoterapijos ir egzistencinės analizės institutų, daugybė psichoterapeutų naudojasi logoterapijos elementais. Šiais laikais, kai prasmės paieška tapo visur aktualia tema (pradedant ezoterika, meditacija ir joga, baigiant naujai atrandamomis religijomis), daugybei žmonių į ateitį orientuota prasmės paieška naudingesnė už nejaukią Freudo analizę. "Franklio raštai ypač aktualūs, – pabrėžia Siegfriedas Kasperas, Vienos medicinos universiteto Bendrosios psichiatrijos klinikinio skyriaus vadovas, – daugelis jo teorijų visiškai tinka ir šiais laikais". Antai Franklio sukurtas "paradoksalios intencijos" metodas seniai įsitvirtino bendrojoje psichiatrijoje: psichoterapeutas paskatina pacientą nors trumpam panorėti kaip tik to, ko šis bijo. Tarkim, pacientui, nenorinčiam išlipti iš lovos, skiria du mėnesius gulimojo režimo, kad išprovokuotų jo pasipriešinimą. Franklis buvo įsitikinęs žmogaus gebėjimu pranokti patį save.

Pasak Kaspero, vadinamoji pozityvioji psichologija, ypač populiari JAV, visiškai atitinka Franklio stilių. Priešingai nei psichoanalizė, ji nesistengia nuolat kapstytis praeityje. "Yra pacientų, kuriems tai naudinga, – mano Kasperas, – tačiau kuo labiau pacientas serga, tuo sunkiau jam pakęsti tokį kapstymąsi".

Franklis irgi paliko praeitį ramybėje. Kasperas prisimena: jis bemaž nekalbėdavęs apie savo patirtį koncentracijos stovyklose. Jis atleido, nors vargu ar pamiršo. Šiemet birželį Dalase, Teksaso valstijoje, vyks pasaulinis logoterapijos kongresas. Kaip ir prieš dešimtmetį. Anuomet beveik apakęs Franklis nebegalėjo dalyvauti pats, į kongresą atvyko jo vaikaičiai Katia ir Aleksandras Vesely. Dalase jie susipažino su kareivio, vieno pirmųjų įžengusio į Tiurkheimo koncentracijos stovyklą 1945 m. balandžio 27 d., našle ir sūnumi. Šie perleido kongreso parodai kareivišką jo uniformą. Telefonu išgirdęs iš vaikaičių šią žinią, Franklis paprašė prie uniformos prisegti rožę.


"Profil", 2005.III.7
Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 29 iš 30 
14:39:15 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba