ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-02 nr. 743

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (73) • SIGITAS PARULSKIS. TinklaiRENATA ŠERELYTĖ. Iš ko padaryta imperatoriaus galva (1) • JORMA ETTO. SuomisRASA DRAZDAUSKIENĖ. Korektūros klaidos (150) • IRENE JANCSY. Prasmės troškimas (1) • PER ERIKSEN. Agnostiškasis gnostikasSIGITAS GEDA. Žydinčių bulvių sapnaiASTA JACKUTĖ. Dvigubas pasaulis – dvigubas ženklas (1) • MATAS DŪDA. Mindaugo Lukošaičio kitokio formato realybė (2) • MEHMET JAŠIN. PoezijaRITA REPŠIENĖ. "Velnias nėra toks baisus..." (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Digerės iššūkis morfinistams (17) • VALDAS KILPYS. Menas netylėtiMARCELIJUS MARTINAITIS. Saulės ciklo leidinys, gimęs su Atgimimu (6) • ZIGMAS VITKUS. Amazonės proskynos ir progresas (1) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. to riczkaParengė Andrius Šiuša. Aludės aplankymas

Dvigubas pasaulis – dvigubas ženklas

ASTA JACKUTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Danutė Gražienė. Langelis. 2003

Sniegas nėra toks jau blogas dalykas, kaip gali išgirsti iš tūlo miestiečio. Sniegas – pasaulio dalis, gamtos stichija. Jis žiba, esti lengvas, jame įmanoma palikti ženklus – pėdas, provėžas, bekūnes figūras ar baltus šešėlius. Sniegas priklauso visiems, kiekvienas nesąmoningai susikuria savąjį santykį su juo, ir tuo pat metu sniegas yra nereikšmingas. Jis bemaž niekam nerūpi. Todėl dažnai tampa melancholijos, liūdesio ar tylos simboliu. Sniegas – žmogui bene mažiausiai pavaldi gamtos forma. Jo neužtvenksi kaip vandens, neužgesinsi kaip liepsnos. Jei sninga, tai sninga. Visur. Ir tiek, kiek sniegui norisi snigti.

Sniegas neatsiejamas nuo paslapties, jis visada kažką uždengęs, pateikiantis dvigubą mįslę: sniegas pats kaip ženklas ir sniegas, po kuriuo yra paslėptas ženklas.

Danutės Gražienės grafikos parodoje taip pat radau tą dvigubą mįslę. Tarsi atsitiktinės baltame popieriuje reljefu baltai atspaustos figūros slenka kaip šešėliai, niekuo neįpareigodamos žiūrovo. Baltos kaip sniegas. Melancholiškos. Atliekančios kiek liguistus judesius, primenančius šamano šokį. Tačiau vietomis jos "prasitrynusios" ir, tarsi tenkindamos mano smalsumą, parodo, ką slepia. Tuose mažuose lyg pratrintuose ploteliuose išnyra Kitas – geltonas, žalias ar rudas pasaulis. Kupinas kur kas aktyvesnio judėjimo. Nejučia prisimenu, kaip prieš kelias dienas užmiestyje, laukdama vėluojančio draugo, sniege piešiau tik man vienai suprantamus ženklus. Į pėdsakų, ženklų išmargintą sniego kūną įrėžiau ir savo istoriją, braižiau minčių žemėlapius, kūriau vaizdą. Tai buvo dvigubas žaidimas. Mat tuo pat metu spėliojau, kas guli po sniegu. Kokia žemė, kieno ir kokie ženklai? Gal raudona, molinga, ant jos suverstos medžių šakos? Gal grindinio plytelės, kuriose palikę Kito grafičių ženklai? Gal plika dirva, o gal smėlis? Pasižadėjau, pavasariui atėjus, aplankyti tą vietą ir pamatyti šiuo metu sniego slepiamus ženklus.

O D. Gražienė leidžia man pamatyti, kas slepiasi po jos "sniego faktūromis", jau dabar. Ji išsaugo baltumą, baltąsias figūras lakšto "sniege" ir drauge atskleidžia kitą erdvę, kitą laiką – kupiną judėjimo, spalvos. Tarsi pro langelius menininkė leidžia žvilgtelti į paslėptą pasaulį. Miesto erdvę. Tačiau ne į viešąją, bet į privačią: kiemą, namo prieangį, langus, sienas. Intymusis miestas D. Gražienės grafikoje "nesnaudžia". Gana smarkiai deformuotos žmonių figūrėlės juda, bendrauja. Ir visos jos siūlosi suvokiamos kartu. Nė vienos neišskiriant. Menininkės atvaizduotasis miestas pilnas ritualų. Bendruomeninio veiksmo, susijusio su savęs kaip genties suvokimu. Miestas truputį archajiškas, tarsi esantis dabar, tačiau nepriklausantis dabarčiai. Todėl jis atrodo truputį bauginantis, paslaptingas, labai traukiantis.

Man miestas visada asocijuojasi su paradoksais. Mieste galima pasislėpti, ištirpti. Jis neklausia vardo; žmogus jame dingsta kaip asmenybė, kad rastųsi kaip funkcija. Miestas yra vienišumo šiukšlynas. Niekur nesu mačiusi labiau vienišų ir išprotėjusių žmonių kaip mieste. Tai tarsi Alphonso Lingis "nieko bendro neturinčiųjų bendrija", kurią sieja vien funkcija. Paradoksalu, tačiau tuo pat metu miestas yra žaidimas, galimybių turgus, "karjeros mugė", civilizacijos variklis. Tik jame asmuo save įteisina, susitapatina su ženklais, daiktais, kuriuos jam vėliau priskiriame. Gyvendama mieste galiu jausti, kad gyvenu pasaulio centre. Taip auginamas mano ego, esu įtraukiama į matricą. Aš puikiai pažįstu miestą. Tačiau atsistojusi priešais D. Gražienės miestą vis dėlto pasijuntu nejaukiai. Tai nėra baimė, suglumimas, kai tau pasiūloma kažkas visai kita, nei tu tikiesi. Nejaukumas kyla iš to, kad suvokiu atvaizduotojo miesto galią, matau, kad ši galia – archajinė, rituališka, bendruomeninė, o aš ją esu praradusi, jos išsižadėjusi.

Matau, kaip pro "nuvalyto sniego lopinėlį" autorės atvaizduotajame mieste laikas teka itin keistai. Galiu tik spėlioti, pavasaris tai, vasara ar ruduo. Laikas yra sustingęs tik baltose lakštų dalyse. Tai akivaizdi žiema. O "prasimušančiame" miesto vaizdinyje žiemos nėra. Čia aš regiu rudenį. Jis visada esti dvilypis: netvarkingas, be perstojo kintantis, griaunantis, nešantis šiokią tokią regresiją, chaotiškas; ir tuo pat metu – ramus, žadantis sniegą, ramumą ir baltą tylą, kurios menininkės lakštuose itin daug.

Erdvė lakštuose uždara, apribota, suskaidyta. Taip kuriama saugaus pasaulio iliuzija. "Prasimušančio" miesto erdvės apribotos kiemų, namų prieangių, sienų. Baltoji lakšto dalis apribota ornamento arba baltųjų žmonių figūrėlių. Jaučiu, kad autorei patinka saugi erdvė. Ji patinka ir man. Patinka, kai žinau, ko tikėtis; labiausiai nemėgstu netikėtumų, kurių miesto gyvenimas vis dėlto negaili. Man, kaip atvaizduotojo miesto gyventojams, būtina turėti savo kiemą, prieangį, namą. Tačiau šitoks noras "turėti" saugumą aiškiai parodo, kad jo neturiu nei aš, nei, manyčiau, lakštų personažai. Jie atrodo truputį bailūs, nesaugūs savo pasaulėlyje. Galbūt todėl jie taip pasinėrę į ritualą, kuris turi sukurti galią, saugumą ar bent jau šių iliuziją. Galią, kuri, perfrazuojant A. Lingis, tikrai padėtų jiems tapti "šį tą bendra turinčiųjų bendrija".

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


103957. Tomas M. :-) 2007-12-04 19:28
Melancholija :)

Rodoma versija 29 iš 30 
14:39:11 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba