ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-08-06 nr. 759

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (85) • DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Užtrauktukas (39) • SIGITAS PARULSKIS. Bolševizmas (3) • SIGITAS GEDA. Baltų lelijų ženklaiVALDAS KILPYS. Minios žmogus (15) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (8) (20) • ROBERT S. WHITE. Mokslas – draugas ar priešas?SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Kvadrienalė ir nekaltas fundamentalizmasMYKOLAS KARČIAUSKAS. KrikštaiRAMŪNAS ČIČELIS. Dirbtinė kalba tebegyvaRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sGINTARAS BERESNEVIČIUS. Nedidelis prisipažinimasSIMON CARMIGGELT. Violetinė skarelėPaskirtos internetinių Šiaurės Atėnų skaitytojų nominacijos (40) • LAIŠKAI (338) • Šiaurės Atėnų piknikas (48) • Registracija į pikniką (67) •

Nedidelis prisipažinimas

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Pas mane apsigyveno bakalas, kitų vadinamas vebsteriu, bet aš nemėgstu svetimžodžių, todėl tebūna "bakalas". Žodžio kilmė man nėra žinoma, bet galima prisiminti panašiai sudarytus liet. "strakalas", "makalas", "lakalas", "sakalas", plg. dar "rakalas", "šakalas" ir pan. Tad bakalas žodyne turi daug giminaičių ir artimųjų. Ko, sakykime, neturiu aš. Giminaičių žodyne.

Nesakyčiau, kad jų man labai trūktų.

Bet grįžkime prie bakalo.

Jis atėjo ankstų rytą, ir aš nežinia kodėl jį įleidau. Nežinia kodėl – gal per stipriai pasakyta. Buvau paprasčiausiai užsimiegojęs. Ir atidariau duris, manydamas, kad tai paštininkas(-ė). Kodėl maniau, kad tai paštas, nežinau. Juk aš su niekuo nesusirašinėju, pašto perlaidomis pinigų man irgi niekas nesiunčia, nors, žinoma, galėtų. Na, tiek to.

Taigi, atidariau duris, kad pasakyčiau paštininkui / paštininkei, jog įvyko apsirikimas. Kad jis / ji skambina ne ten. Ne į tas duris. Tiesiog norėjau aiškumo. Todėl ir atidariau.

O be to, buvau užsimiegojęs. Nors, po teisybei, ir taip būčiau atidaręs.

Bakalas įžengė pro duris. Ar, geriau sakant, įtipeno. Būtent. Juk bakalai greičiau tipena, nei vaikšto ar ropoja. Jiems būtinga tipenti. Tipenimas yra jų bruožas.

Beje, jis ir šokinėja, tas bakalas. Nuo lovos ant lovos. Bet tai aš patyriau vėliau. Atidarydamas duris dar nežinojau, kad bakalai šokinėja nuo lovos ant lovos.

Atidarydamas duris, aš buvau paskendęs palaimingame nežinojime. Štai koks aš buvau. O bakalas pažiūrėjo į mane drėgnomis žaliomis akimis ir trumpai pasisveikinęs įtipeno į kambarį. Nors ne, iš pradžių jis turėjo pereiti koridoriumi. Taip, jis tipeno koridoriumi ir tada pasuko į mano kambarį.

Aš nustebau ir negalėjau pasakyti nė žodžio, nes nelaukiau bakalo. Net nežinojau, kas tai yra. Kas per padaras yra bakalas. Kol pažiūrėjau į žodyną. Nors žodyne "bakalo" nebuvo. Buvo daug įvairių jo giminaičių, tai man padėjo nustatyti, bent apytikriai, kas yra bakalas. Lygindamas jo giminaičius tarpusavyje, supratau, kad bakalas yra kažkas tarpinio tarp jo giminaičių, pereinamoji forma. O gal ir išeinamoji? Gal jis pagrindinė figūra, o kiti jo artimieji tik išvediniai iš "bakalo"? Tai amžiams liks paslaptimi. Bet išties jo charakteris turėjo daug iš makalo, daug iš strakalo, ganėtinai iš lakalo, kiek mažiau iš šakalo ir rakalo. Nors pagalvojus rakališkumas jame buvo užslėptas ir galiausiai iškilo paviršiun ir nugalėjo, bet turėkime kantrybės. Pradžioje kilo įspūdis, kad jis tiesiog natūrali pereinamoji forma tarp strakalo ir makalo su lakalu.

Taigi, bakalas atėjo pas mane, paėjo du metrus koridoriumi ir įėjo į kambarį. Apsidairė. Užšoko ant sofos. Dar apsidairė. Jo ūseliai mąsliai krutėjo. Nors ar bakalai turi ūsus? Ne, greičiau priešingai, bet man pasirodė, kad bakalas krutina ūsus. Visų bakalų ūsai nuo mąstymo kruta. Vos pastebimai. Taip menkai, kad galima sakyti, jog nekruta. Tik labai įdėmiai įsižiūrėjęs gali tai pastebėti.

Man parūpo, ar bakalui pas mane patinka, nors šiaip tai jis atėjo nekviestas ir todėl turėjo būti patenkintas tomis sąlygomis, kurias turiu aš pats. Tad man tas neturėjo rūpėti, bet aš rūpinausi. Net kiek suprakaitavau nuo rūpesčio. Nuėjau į vonią ir palindau po dušu. Man besimaudant, bakalas krebždėjo palei duris, norėdamas įsiveržti vidun, bet aš apdairiai buvau užsikabinęs kabliuku ir bergždžios bakalo pastangos man kėlė tiktai sarkastišką juoką.

Mes su bakalu trumpai pasižiūrėjome televizorių, paskui jis nubėgo į kitą kambarį ir nuo stalo pasiėmė brangų man daiktą. Bumbulą. Kalėdinį bumbulą su Kalėdų Seniu. Pataršius (turiu omenyje bumbulą) stiklinio bumbulo viduje ima snigti, ir kol kratai, tol sninga, ilgai. Tokio bumbulo aš labai norėjau vaikystėje, tai dabar nusipirkau per vieną iš velykinių atpiginimų. Ir kartais žaidžiu – kratau ir žiūriu, kaip sninga. Tai yra žiūrėdavau, nes bakalas pasiėmė tą bumbulą. Bumbulą jis paėmė patį pirmąjį. Paskui jis paėmė vieną mėgstamą mano knygą apie husarų gyvenimą, mano sidabrinį šaukštą, įdomią knygą apie grybus, skalbinių gnybtuką, švarų rankšluostį, prišnerkštą rankšluostį, skutimosi putų flakoną. Viską susidėjo į kampą, kiek paniurnėjo, susisuko sau tokį lizdelį. Kai aš pamėginau paimti bumbulą, jis šnypštė ir nenorėjo man duoti ir net gnybtuku įžnybo man į pirštą.

Štai kam jam prireikė gnybtuko, – sumojau aš. Jeigu jis naudoja įrankius, tai gali turėti intelekto pėdsakų.

Paskui jis vėl perėjo per kambarius ir pasiėmė kompiuterio klaviatūrą, nosinę, du senus megztinius, rašiklį, iš šaldytuvo išsiėmė alaus ir lašinių, – pasirinkimas, nerodantis ypatingo skonio, nors jam, tiesą sakant, nelabai buvo iš ko rinktis, tad gal čia skonis nieko dėtas ar dėtas niekuo. O gal tarsiu paprasčiau – ne kuo dėtas. Kuoduotas jo pakaušis virpėjo nuo susijaudinimo, kai jis prisitempė dar visokių gėrybių, įsitaisė pavydėtiną gūžtą ir ėmė joje užkandžiauti.

Bakalo poelgiai man pasirodė banalūs, bet jis man nieko negrąžino. Jis davė suprasti, kad aplink save kuria gyvybinę erdvę. Kad jis čia gyvens. Aš buvau nepatenkintas. Pagalvojau, ar bakalai patys vaikšto į tualetą, ar juos reikia išvesti į kiemą. Paskambinau pažįstamam, kuris dažnai rašo į žodynus. Bet apie bakalus jis nusimanė ne ką daugiau už mane. Pasakiau tam žmogui, kad bakalas nevertas didesnio dėmesio. Jis pritarė mano nuomonei. Manding, kiek per greitai. Netgi skubotai, sakyčiau. Ir, skubotai sutikęs, jau visai skubiai padėjo ragelį.

Bakalas įsitaisė miegoti savo kampelyje, prieš tai jis iš manęs atėmė vieną kojinę, marškinius ir dar pasiėmė iš bibliotekos meilės romaną. Matyt, apie husarus jam nepatiko. Bet atgal tos knygos nepadėjo. Aš pastebėjau, kad bakalas serga kaupimo manija, ir tai, beje, būdinga visiems bakalams.

Kartais net galvoju, kad jis mane laiko ne šeimininku, o savo kolekcijos dalimi. Tie bakalai nepermatomi, jų kėslai pasirodo ne iš anksto, o tada, kai jie juos įvykdo. Ką padarys bakalas kitą sekundę, niekas negali nuspėti.

Tą dieną aš susiruošiau miegoti, bet prieš miegą dar norėjau šiek tiek pasiskaityti apie Cheopso piramidę. Bakalas niurnėdamas atėmė iš manęs knygą ir užgesino šviesą. Gulėjau tamsoje, klausydamasis bakalo prunkštimo. Jis užmigo iškart. Visi bakalai iškart užmiega. O miegodami prunkščia. Arba jis arklys, arba per miegus bakalas iš manęs juokiasi. Gaila, bet priėjau, įsižiūrėjau, visai ne arklys. Priešingai.

Taip bakalas pas mane ir apsigyveno. Net keista, kaip jie moka įsitaisyti pas žmones. Nors ne kiekvienas turi bakalą, – aš teiravausi kelių pažįstamų, jie neturėjo. Užtai kiekvienas bakalas turi sau žmogų. Bet bakalai kaip tokie yra labai reti.

Galimas dalykas, aš esu ypatingas, išskirtas, pažymėtas. Nesididžiuoju tuo, nes man būdingas kuklumas, o pasipūtimas svetimas. Atvirai pasakysiu, kad bakalo buvimas namuose man ėmė patikti, aš pripratau. Žinojimas, kad turi bakalą, taurina ir kelia aukštas mintis ir idėjas.

Į tualetą, beje, bakalas vaikščiojo pats. Pats kepdavosi ir kiaušinienę ar blynus. Man neduodavo. Aš ir neprašiau. Baisiai čia man reikia. Nors, žinoma, nemalonu. Miltai tai mano.

Žiūrėjo mano televizorių, ir, kas nemaloniausia, vien realybės šou. Pakeitė spynas, ir namo turėjau repečkotis balkonais. Stengiausi kiek galima rečiau išeidinėti iš namų. Bet miltų juk reikėjo. Miltų, alaus, bakalui – sūrio lazdelių. Nors, po teisybei, bakalui atitekdavo ne vien sūrio lazdelės, jis atsisėdęs prie miltų paketo kabindavo iš jo tiesiai šaukštais ir man tų miltų kaip ir nelikdavo. Apie alų nepatogu net kalbėti. Vėliau jis mane ėmė terorizuoti, ženklais rodydamas, kad nori į "Mango" koncertą. Kitaip neleis man žiūrėti su juo televizorių. Koncerte bakalas suvalgė dvi picas ir visaip vaipėsi. Parėjęs namo buvo vis tiek nepatenkintas ir mane primušė. Paskui išvijo iš namų. Naktį pradrebėjau po savo buto langais, o ryte nuėjau pagalbos pas gydytoją.

Gydytojui pasakiau, kad aš dieną ir naktį matau prieš save bakalą ir gal jis turi kokių miltelių nuo bakalo. Nes bakalas man įkyrėjo. Gydytojas prirašė man vitaminų ir tokio mėšlo. Nusipirkau ir išėjęs iš vaistinės iškart prie stulpo suvalgiau vitaminus ir tą mėšlą. Nuėjau namo ir nepamačiau namie jokio bakalo. Bakalo nebuvo, bakalas buvo dingęs. Klausiau savęs džiugiu balsu: kur bakalas?! Ir dar džiugiau atsakydavau: nėra bakalo! Jo nesimato!

Daugiau gyvenime nebenoriu matyti jokio bakalo. Visiškai jokio. Mes, žmonės, galime puikiausiai be jų apsieiti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 28 iš 29 
14:38:52 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba