ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-08-06 nr. 759

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (85) • DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Užtrauktukas (39) • SIGITAS PARULSKIS. Bolševizmas (3) • SIGITAS GEDA. Baltų lelijų ženklaiVALDAS KILPYS. Minios žmogus (15) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (8) (20) • ROBERT S. WHITE. Mokslas – draugas ar priešas?SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Kvadrienalė ir nekaltas fundamentalizmasMYKOLAS KARČIAUSKAS. KrikštaiRAMŪNAS ČIČELIS. Dirbtinė kalba tebegyvaRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sGINTARAS BERESNEVIČIUS. Nedidelis prisipažinimasSIMON CARMIGGELT. Violetinė skarelėPaskirtos internetinių Šiaurės Atėnų skaitytojų nominacijos (40) • LAIŠKAI (338) • Šiaurės Atėnų piknikas (48) • Registracija į pikniką (67) •

Iš praeities (8)

Mama Ancė

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Mama Ancė 50-mečio rytą, 1961 m. rugpjūčio 15 d.

Prie dvaro. Mama Ancė – Ona Suckelytė – gimė 1911 metais per Žolinę Vepriuose, didžiulėje šeimoje, kur buvo net dešimt vaikų. Jos tėvelis, Jokūbas Suckelis, buvo Veprių grafo Marijono Pliaterio vyriausiasis kamerdineris. Aukštas, skaisčių mėlynų akių, su ūsais – tokį pamenu mačiusi pokario metais. Jis buvo ištikimas grafui ir jo mėgstamas, todėl vėlyvą rudenį, kai visa grafija išsiruošdavo "žiemoti" į Švėkšnos dvarą, grafas ir Suckelį pasiimdavo su savimi. Pasilikus vienai su vaikais mamai Sofijai būdavo iš tiesų nelengva, todėl visi vyresnieji vaikai prižiūrėjo mažesniuosius, padėjo mamai, kuri užsidirbdavo siūdama. Siuvo ji tame pačiame Veprių name gyvendama iki žilos senatvės, o kai siūti nebematė, audė linksmus skudurinius apskritus kilimėlius, panašius į indiškas mandalas, – tokie subtilūs buvo jų spalvų deriniai.

Grafų likimai susiklostė liūdnai – kitaip ir būti negalėjo. Išparceliavus dvarą, netrukus jie emigravo į Lenkijai priklausiusį Vilnių. Iš Mamos Ancės pasakojimo žinau, kad po karo ji kartą grafienę matė Kalvarijų turguje ant rogučių vežančią savo paskutinius baldelius parduoti. Kartą ji susiruošė grafų aplankyti (o gyveno jie name priešais Rašytojų sąjungą); grafas Marijonas jai aprodė butą – tuos kelis erdvius pustuščius kambarius, paskui jie gėrė arbatą prie didelio stalo, vaišinosi. Viename iš kambarių lovoje po skudurų krūva gulėjo paliegusi grafienė. Dar pasakota, kad Jokūbas Suckelis, sužinojęs, kaip skursta grafas, Vepriuose pasiūdino ir nuvežė jam į Vilnių kailinius. Ne tuščiom ir Mama Ancė nuėjo grafų lankyti.

Savais keliais. Visi Suckelių vaikai anksti išėjo duonos užsidirbti. Ancė nuo keturiolikos metų ganė viršaičio karves. Vėlyvą rudenį basa, kojas karvės "torte" pasišildydama. Mokslo ji gavo vos kelias klases (broliai daugiau mokėsi). (Tiesa, 1940-aisiais užėjus rusams buvo paskelbta "Likbez" (neraštingumo likvidavimo) programa, ir Mama Ancė pradėjo mokytis Muravos mokykloje.) Suckelių mergaitės daugiausiai į Kauną vyko tarnauti. Tokiais keliais teko ir Mamai Ancei eiti. Bet, dera pasakyti, ji neprastai skaitė, o skaičiavo – dar geriau, todėl jokia bobelė turguje jos apgauti niekada negalėjo. Prieš karą ji nesėkmingai ištekėjo, o išsiskyrusi su vyru, jau turėdama dukrelę Ireną, įsidarbino pas pasiturintį Kauno komersantą Dovydą Šteiną ir dirbo ten keletą metų, bendraudama su visa Šteinų gimine. Per karą Dovydas Šteinas ir didelė dalis jo giminės žuvo gete, bet gyvi išliko mūsų namuose Mamos Ancės pasakojimai apie tą kilnų vienišių ir jo giminę. Yra pasakojusi, kad Šteino namuose lankėsi kairiųjų pažiūrų žmonės, tarp jų ir Antanas Sniečkus. Teko mums susipažinti ir su tradiciniais puikios žydiškos virtuvės patiekalais: įvairiais būdais gaminama žuvimi – karpiu su morkomis, farširuota lydeka (žydras kokio pusmetrio stačiakampis puodas žuviai gaminti tebėra vasarnamyje); dar būtinai "cimesas" prie vištos, "teidlachai" ir "meidlachai" (pastaruosius Mama Ancė užsakydavo pas vieną pažįstamą Vilniaus žydę, ir jie stovėdavo šaltosios spintos gilumoje didžiuliuose senoviniuose stiklainiuose su užlenktais kraštais, ir tik retsykiais, dažniausiai iškilmingomis progomis, tekdavo jų paskanauti). Mokėjo ji gaminti ir velykinę paschą, mano Mamos šiek tiek "patobulintą", – dramblio kaulo spalvos, su razinomis, pačių gamintomis cukatomis, graikiniais riešutais nusagstytą. Dar dabar namie yra tos suneriamos lentutės paschos piramidei suformuoti – nors ir nereikalingos, bet neišmetamos, kaip ir dvi rantytos lentutės sviesto burbuliukams susukti paduodant į stalą. Buvusio gyvenimo, kai mažiau skubėta, liudininkai...

Kai karo metais susipažinom su Mama Ance, ji dirbo kažkokio sovchozo daržuose netoli Permės. (Iš Kauno ji bėgo sesers vyro, sovietinio karininko, prigąsdinta ir įkalbėta.) Vis dažniau ateidavo manęs prižiūrėti, paskui ir liko su mumis. Ilgainiui Ancė tapo tikrąja mūsų namų šeimininke, ekonome, aukle – ašimi, aplink kurią viskas sukosi.

Mamos Ancės kambarėlyje visuomet stovėjo didžiulė perlamutru ir variu inkrustuota amžiaus pradžios medinė lova, o greta – stilinga spintutė su tokiom pat inkrustacijom viršutinėje įstiklintoje dalyje ir balto marmuro staleliu apačioje. Būtų galima nekalbėti apie tuos daiktus, jeigu jie vaikystėje nebūtų atrodę tokie paslaptingi. Lova buvo panaši į senobinį laivą, o joje gulinti Mama Ancė – į pasakų mamaitę. Spintutėje mane domino senos šeimyninės jos tėvelių, gražuolių brolių ir seserų bei prieškario draugių fotografijos; viena iš jų – dar aštuoniolikmetės Genės Sabaliauskaitės karo metais jai padovanota fotografija su Žizel (?) kostiumu: ilga tiulinė "pačka", šilkinių gėlių vainikėlis ant dailiai sušukuotų plaukų, rankos prie krūtinės sudėtos klasikine nuostabos poza, grakščiai sukryžiuotos kojos su puantais. Blankoka, nučiupinėta fotografija jaudino ir kėlė ilgesį...

Babcia. Geriausi Mamos Ancės "prieteliai" buvo dar iš prieškario pažįstama elegantiška senutė Marukienė su juodo aksomo kepuraite, taip pat mūsų lenkė skalbėja, vadinama Babcia, – nenusakomo gerumo pilnoka moteris į vystantį obuoliuką panašiu nuo skalbimo garų raukšlėtu veidu ir išblukusiomis akimis. Skalbiama anuomet buvo puskubiliuose ar vonelėse, skalbiniai trinami ant specialios lentos, virinami, krakmolijami ir rūpestingai džiaustomi ant aukšto – kelių dienų ilgiausia procedūra. Žiemą sustingusių į ragą skalbinių nukabinti į palėpę su Babcia eidavau ir aš, ten man visuose kampuose vaidendavosi pakaruokliai, o Babcia, lyg nujausdama, kad aš bijau, vis kartodavo: "Dziękuję, kochaniutko, dziękuję". Pertraukose tarp darbų jos su Mama Ance lenkiškai kalbėdavosi apie savo gyvenimus, virtuvėje susėdusios gerdavo arbatą ar kavą su kokiu skanėstu. Mes žinojom, kad senutė neseniai buvo palaidojusi vėžiu sirgusią dukterį, vienintelę savo paguodą... Babcios žvilgsnis ir tonas visuomet būdavo ramus, liūdnas, lyg ji seniai būtų su savo likimu susitaikiusi. Po senutės mirties mums atiteko didžiulis molinis dubuo, kuriame iki šiol vyrai trina aguonas Kūčių vakarą.

Juozas Kondrašas mūsų namuose atsirado vėliau už Babcią. Tai buvo Tėvelio asmeninis vairuotojas, jau pagyvenęs vyriškis, po I pasaulinio karo tarnavęs Rusijos caro vairuotoju Peterburge; po revoliucijos, kai caro šeima buvo sunaikinta, Kondrašas grįžo į Lietuvą su mylimąja, taip pat tarnavusia caro rūmuose, – Krymo totore. Jie susituokė ir visą gyvenimą taikiai sugyveno, tik jos kalbėsena buvo nepaprastai juokinga – totoriškai lietuviška. O tarpukariu Kondrašas tarnavo Žemės banko valdytojo vairuotoju Kaune. Jis buvo etiškas, paslaugus, dažnai besišypsantis žmogus. Tėveliui, kurį labai gerbė, yra pasakęs: "Profesoriau, aš visuomet galiu pas Jus ateiti ir pagelbėti, tik jokiu būdu ne sekmadieniais". Su tuo buvo susitaikyta, ir tik po kelerių metų sužinojom, kad mūsų Kondrašas dirbo dar ir zakristijonu Šv. Onos bažnyčioje...

Kondrašo prižiūrima mašina visuomet buvo švari, blizganti. Ir jis pats visuomet buvo su kostiumu ir kaklaraiščiu, sklastymu ant šono perskyręs tankius žilus plaukus. Dėvėjo "elektrik" spalvos lietuvišką paltą, kokius anuomet vilkėjo net žymūs mūsų menininkai – Vytautas Žalakevičius, Algis Masiulis... Išleisdamas Tėvelį į tolimesnę kelionę, Kondrašas maldaute maldaudavo: "Profesoriau, labai prašau, važiuokite ramiai, nelėkite, pasisaugokite". Bet tie patarimai nelabai padėdavo: Tėvelis mėgo važiuoti greitai, "apsižergęs", kaip pats sakydavo, vidurio liniją, kad visą kelią gerai matytų. Važiuodavo dažniausiai ne vienas, ką nors veždavo, taigi anekdotus pasakodavo atsigręždamas į klausytojus... Mėgo įsisodinti ir pakeleivį, iš jo sužinodavo, kokia tvarka kolchoze, ar verta Lietuvai turėti MTS’us, ar patenkinti žmonės vietiniu gydytoju, koks derlius, ar bitės tais lietingais metais sunešė medaus, kur geriausia medžioti antis. Užtat ne kartą yra patekęs į avarijas, kuriose mašiną sudaužydavo, o pats išlipdavo sveikas.

Atostogos. Didelis įvykis buvo nedažnos Mamos Ancės atostogos. Kartą Kondrašas ją vežė į Palangą; linksmai besišnekučiuodami, jie nė nepastebėjo, kad atsidarė bagažinė ir iškrito lagaminas. Atostogos sužlugo, teko grįžti namo, o daiktus kelyje surinko ir netrukus grąžino įvykį matęs autobuso vairuotojas (kuriam buvo net raštu padėkota). Tai buvo iš tiesų tragikomiškas įvykis. Šiaip jau Kondrašas daug laiko praleisdavo su Mama Ance – reikalui esant abudu vykdavo į Veprius, į pigesnius mažų miestelių turgus, į sodą Ežerėliuose, kur iš po jos rankos ir prastoje žemėje viskas augo ir derėjo.

Vasarą, kai mes, vaikai, išsivažinėdavom kas kur, dažniausiai prie jūros, Mama Ancė puldavo tvarkyti buto. Ji mėgo pailsėti nuo mūsų, bet ir ilsėdamasi visuomet viską darė mūsų naudai. Po atostogų traukė grįžti namo, nes žinojau, kad rasiu idealią tvarką. Niekuomet nepamiršiu alsaus vaško, kuriuo būdavo įtrintas parketas, kvapo, to nepaprasto visų kampučių blizgėjimo ir, aišku, gėlių. Taip jau buvo nuo seno, kad sugrįžtančiojo turi laukti ne tik sutvarkyti kambariai, bet ir gėlės. Šios tradicijos vėliau iš paskutiniųjų stengėmės laikytis ir mes.

Rankų darbai. Pirmiausia – patalynė. Pagalvių užvalkčius ir užvalkalėlius mažytėms pagalvėlėms Mama Ancė mėgdavo siūti pati kojine siuvamąja "Singer". Ne visuomet buvo geros medžiagos paklodėms ir užvalkalams, bet mezginiai pagalvėms (anuomet retenybė) mūsų visų buvo vežami iš įvairiausių miestų ir kraštų, ypač "haftiniai". Patalynė visuomet buvo krakmolijama, "lazurkuojama" ir ypač kruopščiai lyginama – tik išilgai, įtempiant ir tik siūlių kryptim. O kai susidėvėdavo, buvo labai dailiai lopoma, "suverčiami" paklodžių šonai ir kita. Jau nė nekalbu apie vyriškų marškinių lyginimo meną – kuo pradėti, kaip laikyti ir kuo užbaigti, o paskui – taisyklingai sulankstyti. Tų dalykų šiek tiek pramokau ir aš. Ruduo, žiema buvo kojinių ir pirštinių mezgimo metas. Kojinės su stačiu, dvigubu užkulniu, kad ilgiau laikytų. O pirštinės visuomet buvo "linksmos", gražiai suderintų raštų, dažnai – dvigubos (vidinė pusė – iš plonyčių baltų vilnonių siūlų). Vasarai buvo mezgamos pirštuotos pirštinaitės iš lininių siūlų. Mezgama ne tik šeimos nariams, bet ir draugams, visai giminei. Jos megztą daiktą atpažinčiau iš tolo.

Išėjimas. Kai Irena grįžo iš mokslų Maskvoje, kurį laiką dirbo Marijampolėje, pradėjo dėstytojauti Vilniaus pedagoginiame institute; savaime ėmė klostytis jos savarankiškas gyvenimas. Netrukus su dukra gyventi išėjo ir Mama Ancė... Mūsų namai po truputį tuštėjo ir labai greitai pajutom, ko netekom. Bet ryšys su Mama Ance niekada nenutrūko. Visus gimtadienius šventėm drauge, visose artimųjų laidotuvėse drauge liūdėjom. Mamos Ancės gimtadieniai rugpjūtį dažnai buvo švenčiami mūsų sode Ežerėliuose, kur atvažiuodavo kauniškė giminė, dažniausiai sesuo Zofija su dukrom bei anūkais. Vaikai sode siautėdavo, turėjo savo stalą po obelim, o mes puotaudavom atviroje verandoje ir vis dažniau prisimindavom išėjusius.

Puškino muziejus. Mamos Ancės gyvenime buvo dar vienas labai svarbus tarpsnis. Jau išėjusi į pensiją, keletą metų ji dirbo salių prižiūrėtoja Puškino muziejuje. Žinia, darbas nelabai sunkus ir tarsi nelabai atsakingas. Bet jos amžiuje kasdien nuvažiuoti į Markučius, žiemą užlipti apledėjusiais laipteliais į kalnelį, o vakarais, kai anksti sutemsta, vienai ten sėdėti – nebuvo taip jau paprasta. Bet ir čia ji negalėjo būti kitokia. Kai nebūdavo direktorės ir ekskursijų vadovės – o jų dažnokai nebūdavo – ir ateidavo iš toli atvykę žmonės (dažniausiai rusai), mūsų Mama Ancė patyliukais, nors ir neturėjo teisės, "surengdavo ekskursiją"; gal ir ne itin kvalifikuotai, bet pakankamai įdomiai. Pati esu girdėjusi. (Svečių knygose daugybė jai įrašytų padėkų.) Vilniškius Puškinus ji buvo stačiai įsimylėjusi – žinojo visų šeimos narių biografijas, puoselėjo jų išlikusius daiktus; todėl negalėjo pakęsti, kad jų namuose užuolaidos būtų nepakankamai švarios ar baldų kojos grindų vašku valytojos aptepliotos ir dulkėmis aplipusios. Užuolaidas nešdavosi skalbti namo, nors modernios skalbiamosios neturėjo; ji laistė muziejuje gėles ir kiekvieną kampelį prižiūrėjo su meile. Per savo šventes visus darbuotojus vaišindavo mūsų šeimos firminiu braškių tortu.

Pavasarį, kai kalneliai aplink muziejų imdavo mėlynuoti nuo žibučių, o senieji parko medžiai atrodydavo apgaubti vos įžiūrimos žalsvos šviesos, ji mus kviesdavo atvažiuoti pasigrožėti. Atvykę čia, tradiciškai apeidavom parką, Puškinų kapus, pastovėdavom prie jų šuniuko kapelio. Paskui išgerdavom arbatos su skaniais Mamos Ancės sumuštiniais. Iš jos rankų viskas buvo skanu.

Kai muziejus buvo restauruojamas ir nuo sienų plėšiami senieji gėlėtos flanelės apmušalai, Mama Ancė ne iš godumo, o iš meilės muziejui ir jo buvusiems gyventojams tas atraižas pasiėmė, išskalbė ir visiems dalijo; jos tiko įkloti į vaiko lovelę, pakloti po staltiese, kad stalas nebūtų toks kietas, taip pat ant jų, "puškinais" vadinamų, buvo lyginama.

Mama Ancė labai gerbė mokytus žmones – jos ypatingą pagarbą patyrė mano tėvai, jų draugai ir mokiniai – studentai bei aspirantai. Buvo geranoriška ir tolerantiška, niekad nesiskųsdavo. Buvo patikima, dosni – ir žmonės ją mylėjo. Ji turėjo gerą skonį. Tas matyti iš daiktų, kuriuos kartais nupirkdavo pokario turguje – molinis puodas su graikiškų motyvų juosta, rantytas molinis puodas agurkams raugti, lenkų kalniečių tradicijos austinis apklotas ir kita. Ir pati buvo elegantiška.

Kalbos ir kulinarija. Mama Ancė mokėjo rusų kalbą, šiek tiek šnekėjo ir suprato žydiškai, kaip ir daugelis mažų miestelių gyventojų Lietuvoje, puikiai kalbėjo lenkiškai. Ji ir buvo mano pirmoji lenkų kalbos mokytoja. Mėgau sėdėti virtuvės kampe, kai virš vešlių liepų pasirodydavo vakarinė saulė, ir klausytis lenkų radijo. Anaiptol ne viską suprasdavau ir tolydžio klausdavau Ancės: "Kas tai yra narzeczony?", o ji sako: "Sužadėtinis". "O czarna porzeczka?" Ji man sako: "Juodieji serbentai". Aš netikiu, prieštarauju: "Negali būti", o ji man taip taikiai, nuolankiai: "Taip, Audriuke, pas mus taip vadindavo". Lietuviškai šnekėjo su "kovensku" akcentu, kaip, beje, ir didžiuma mūsų senųjų inteligentų.

Sėdėdama virtuvėje nejučiom mačiau visą maisto gaminimo procesą: kaip susukami ir gvazdikėliu prismeigiami "rolmopsai", marinuojama ar išdaužoma mėsa, į velykinį veršio kumpį smaigstomi pailgi rūkytų lašinių bryzeliai, į bulvių košę pilamas karštas pienas ir sviestas, kočiojama plonytė tešla makaronams arba koldūnams, verdama didžiulė kopūsto galva balandėliams; žinojau net kad juos pirmiausia reikia pakepti, o tik tada – troškinti; kaip malamas cinamonas ir maišomas su cukrum dailiai susuktoms ir baltymu pateptoms bandelėms. Žinojau ir kaip išvirti pieno kisielių, be kurio neapsieidavo joks mano vaikystės gimtadienis. Nieko ten ypatinga, tik svarbu nepamiršti įdėti vanilės lazdelių. O uogienės! Vyšnios be kauliukų, net agrastai kartais be sėklelių verdami, bruknėms tinka tik kietos rudeninės kriaušės, o į obuolių košę būtina dėti gvazdikėlių ir cinamono arba aronijų uogų dėl spalvos. "Ministeriškas" tortas, kurio pagrindiniai ingredientai – graikiniai riešutai, namie kepti sausainiai ir kavos kremas, buvo gaminamas tik jubiliejams. Varškės tortas ir pascha – Mamos stichija. Virtų bulvių blynai su grybų padažu, blyneliai su plaučiukais, agurkinė sriuba su inkstais, tikras Tėvelio sumedžiotas zuikis su karštais burokėliais ir laukinio kvapo rudu padažu... Ir taip toliau, ir taip toliau. Ne kartą tekdavo padėti, išklausyti pastabas ir patarimus. Visko čia neišpasakosi. Ir jau niekada nebepakartosi. Tik vaizdas dviejų pavargusių, įkaitusių moterų, apsirišusių galvas plonomis trikampėmis skarelėmis, kad, neduokdie, koks plaukas į maistą neįkristų... Tik tie kvapai kartais sugrįžta prisiminimuose ir sukelia ilgesį.

Kartais ji būdavo pervargusi, nervinga: vieni atėję kojų nevalo, Vytuko draugai "ciūgais eina", kiti – pietų vėluoja. Tėvelis ant Lenino aikštės kampo su kažkuo užsišnekėjo... Aš iš kvadrato aikštelės niekaip negaliu išeiti. O čia senelio Izidoriaus stovintis laikrodis (bene vienintelis daiktas, jo įsigytas už Amerikoje užsidirbtus pinigus) jau dvi išmušė. O dar telefonas skamba, visų ieško. Pietūs šąla. Bet niekas nesėda prie stalo, kol tėvai neatsisėdo. O visi alkani! Varstom virtuvės duris, žvalgomės po puodus. Beje, viryklė buvo malkomis arba anglimis kūrenama, ir jų atsinešti reikėdavo iš rūsio, todėl Mama Ancė pasišaukdavo brolį: "Viciuk, atnešk anglių – duosiu rubliuką į taupyklę".

Kartais neapsikentusi ji imdavo garsiai trankyti puodų dangčius ir bartis: "Eikit visi lauk iš virtuvės, nesipainiokit po kojų!" Tėvelis tada įslinkdavo su konjako buteliu, įpildavo jai ir sau po taurelę ir sakydavo: "Nepyk, Ancyte, trenk tuos dangčius dar stipriau, kad pyktis išgaruotų! O dabar – išvirk kavos ir išgerkim po taurelę – ir viskas atslūgs. Pavargai". O man yra pasakęs: "Dabar Ancės toks persilaužimo amžius, jai sunku, ir tu žiūrėk, kad ji ko nepasidarytų". Buvau apstulbinta tokios jo pastabos, tokio jautrumo.

Bendravom su Mama Ance iki jos gyvenimo pabaigos. O gyveno ji labai ilgai, sulaukė 92 metų ir išėjo kaip šventoji: per savo gimtadienį, per pačią Žolinę – saulėtą Marijos dangun ėmimo rytą. Palaidojom ją po senom pušim jaukiose Kauno Karmėlavos kapinėse, prie vienos iš jos seserų – Felicijos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


39037. D.2005-08-08 22:35
puikūs Jūsų tekstai, lauksim knygos.

39060. alexas2005-08-09 00:20
Nuostabus jusu tekstai. Lauksim tomu.

39090. Vasara ir lietus2005-08-09 11:21
Atsigavėjo širdis skaitant šitą tekstą. Prisiminėm savo vaikystę ir rolmopsus, tvirtinamus gvazdikėliais. Iš morkų verdamus saldainius ir t.t. Ilgai reikėtų pasakoti. O skaityti smagiau. Laukiam dar.

39117. reta2005-08-09 16:02
neikainojami atsiminimai apie vietas ir zmones. Reta grozine literatura teikia tiek malonumo.

39204. miestiete2005-08-10 13:36
tai savotiskas buities fetisizavimas. Man visai smagu savo jaukiame jovalelyje. Be tarnaites.

39228. Bite2005-08-10 19:07
Labai įdomu pasidarė, kokie tie saldainiai iš morkų, ir kaip juos virti?

39260. varna (užkniso tokie tekstai)2005-08-10 22:36
Nuoširdžiai: nesuprantu nei kam, nei kodėl, nei vardan ko apie visa tai rašyti? Na, sakykim, kad nebūtų pačiai nuobodu, nes matyt autorei niekas nebeįdomu, išskyrus telefonų knygų skaitymą. Bet kam visa tai spausdinti? Kiekvienas gali papasakoti apie savo "Mamą Ancę", apie tai, kaip ji virdavo, kepdavo, šikdavo, poteriaudavo ir pliurpdavo su tokiomis pat beraštėmis miesčionėmis kaimynėmis. Man atrodo, kad sliekų gyvenimas įdomesnis negu šitų beveidžių šliužų egzistencija, taip smaguriaujmai aprašoma autorės. "Pietūs šąla." Į šitą sakinį susiveda visa gyvenimo prasmė! Ėsti, kad gyventi, gyventi, kad ėsti. Tikrai "iš šventųjų gyvenimo".

39287. erelis, vanagas ir grifas in corpore2005-08-11 00:24
Varna, tu moki juodai uzknist. Buk geras zmogus, atsiprasu, paukstpalaikis, susiturek nedergus nors ten, kur tekstas ne tavo kvailai nosiai , atsprasau , snapui.Karrrrrrrrrr

39330. Morkų saldainių receptas:)2005-08-11 12:19
IMBERLECH 1 KG MORKŲ, 1 KG CUKRAUS, 100 G APELSINŲ ŽIEVELIŲ, 200 G RIEŠUTŲ, IMBIERO. Morkas nuskusti, nuplauti, smulkiai sutarkuoti. Tarkius sumaišyti su cukrumi, sudėti apelsinų ar citrinų žieveles. Virti ant silpnos ugnies uždengtame puode tol, kol morkos sugers visus skysčius. Tada sudėti susmulkintus riešutus ir imbierą. Gautą masę paskleisti ant sudrėkintos lentos, sluoksnį išlyginti sudrėkintu šaukštu arba mentele ir taip laikyti 10-12 val. sustingusią masę supjaustyti kvadratėliais, apversti apačia į viršų, džiovinti 2-3 dienas, kartkartėmis pavartant. Vartojami, kai gražiai apdžiūsta.
tą receptą mano Močiutei pasakė jos kaimynė žydė, kuri, deja, žuvo karo metais.

39379. miestiete- varnai2005-08-11 22:56
ar gerai miegate?

39388. s./i.2005-08-11 23:33
senobinis, rašliava.

39449. Донскис дон дон, загорелся кошкин дом2005-08-12 19:50
man nepatinka nors tu ką tokie tekstai varo į neviltį, jie rašoma senoliams sumieščionėjusioms davalkoms, ty davatkoms, kurios sėdi kavutę geria pensijoj ir/ar kokioj redakcijoj ir tada svarsto...čmuo čmuo, kai skaniai parašyta, menu, Maryte, kokios buvom mergiotės...a atmeni Pilypą, nagi Užrkušių bernaitį? Tai bent davėsi su mergom...o jos rytais per rasotą žolę mamaitei nematant prasmukdavo pailsusios nusnūsti...jėzau kaip mes joms pavydėjom...bet ką čia pavydėti...mes ir pačios neprastos...vat kad ir šiandien p. Braukinis taip saldžiai man nusišypso, nagi kokis kavalierius...dar galiu šį tą parodyti ;)) Taip taip, khe khe...khe khe...uoj, geras straipsnelis...tie šiaurės atėnai vieninteliai rūpinasi kulьtūra labai gražiai aprašo vaikystę...ar pati nebandysi ką nors apie savo vaikystę parašyti, Zofija? Jergau, turi gerą galvą, o ir ranką, taip pat neblogą, kaip kad sakė p. Braukinis,...jis tavim labai patenkintas...sako, ką jis be tavęs darytų...pagyvenęs jau...o kur jaunesnių bendradarbių begaus...nu jau visai, atsiprašant, nusipezėjau...ką aš čia apie senatvę prabilau...

39470. Bite > 393302005-08-13 13:48
Būtinai išbandysiu. Turiu draugę, drauge siuvam IX amžiaus sukneles ir rengiam "piknikus" pagal senoviškus receptus. Ačiū už praturtinimą.

39472. miestiete -394492005-08-13 14:45
tegu sneka apie ka nori kas jums darbo. Svarbu kad joms idomu.

39473. Джаст Донскис2005-08-13 14:55
miestiete,
vat čia sabaka ir pakasta:man neįdomu. Kalbėkitės tarpusavy klimakso užkankintos, bet į eterį nelįskit. Nu? Meskit į mane akmenį.

39481. miestiete2005-08-13 21:30
zinai, sita kirilica pagaliau uzknisa. Nejuokinga neisradinga neblatna tik labai durna ir prasta. O man gal ir idomu. Man labai daug kas idomu.

39482. A+A2005-08-13 21:30
1. Ponai 40-aisiais pasikeitė, o tarnai liko tie patys. 2. Ganėtinai charakteringas "Dviejų Lietuvų" antrosios pusės portretas. Memuaristika visada įdomi, kas ir apie ką berašytų. Bet mano devintojo vandens nuo kisieliaus 70-metė teta šios rašliavos nesuprato - pamanyk, apykakles krakmolijo, bolševikai puslenkiai zarazos...

39485. miestiete2005-08-13 21:48
ko cia nesuprasti. Gal teta is kaimo. Mokyklos laikais krakmolydavomes apykakles ir kas cia tokio.Rasinys apie dingusi pasauli. Kokio einam pasiziureti i muzieju. Nesuprantu ko cia draskytis.

40005. Lamatietis :-) 2005-08-20 11:25
Iš šios ištraukos labiausiai mane sudomino žinios apie Veprių dvarininko grafo Marijono Pliaterio (mat, domiuosiu jo biografija) gyvenimą. Ačiū autorei ir linkiu kūrybinės sėkmės toliau.

123879. rita.2008-07-13 16:01
tik dabar perskaiciau atsiminimu knyga-nuostabu.O kam nepatinka , neskaitykite.Daugiau tokiu knygu ir nuostabiu zmoniu.aciu , jums,Audrone.

Rodoma versija 28 iš 29 
14:38:52 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba