ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-12 nr. 920

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KAZYS SAJA. Robinzonas (53) • BARBARA BROWN TAYLOR. Mobiliojo telefono sakramentas (2) • Sekmadienio postilė (4) • ROLANDAS KAUŠAS. Su meile – Voltaire’ui (67) • KOSTAS POŠKUS. Soldafoniška tema (18) • VILIUS STAKĖNAS. Sunkios durys, sunkus ryšulėlisSIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (53) • AISTĖ LAISONAITĖ. Miniatiūros (14) • POVILAS ŠKLĖRIUS. Eilės (7) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai (2) (11) • Priverstinė kultūraEUGENIJUS ALIŠANKA. Kaip įveikti banalybę (4) • Švietimo ir mokslo ministerija kviečia teikti kūrinius Vaikų literatūros premijai gauti (2) • Pro Perkūno namus – kur vaikams gera (11) • Meno streiko bienalė (4) • mes ginkluojamės Amūro strėlėmis ir lankais (613) • 2008 m. gruodžio 19 d. Nr. 47 (921) turinys (8) •

Miniatiūros

AISTĖ LAISONAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autorės nuotrauka

Šakniavaisio prisiminimai

Mano senelių bulvių laukas buvo netoli aerodromo. Kai saulė lydydavo lėktuvų šonus, žmonės eidavo vagų pakraštėliais ir rinkdavo koloradų vabalus. Kartais įsidėdavo kokį vabaliuką vietoj ištrūkusios marškinių sagos. Aš tuo tarpu lakstydavau aplink ir bijodavau aukščio. Net tuomet, jei tai būdavo vieno arklio aukštis. Nesileisdavau senelio užkeliama ant to gyvūno rudai blizgančios nugaros.

Mano senelis Aloyzas buvo veterinarijos gydytojas. Jis dirbdavo šalia turgaus esančiame paviljone. Visuomet, linktelėjusi galvą mėsų pardavėjoms, išdidžiai žengdavau į administracines patalpas ir taip pademonstruodavau išskirtinę savo padėtį. Ar yra kas didingiau nei būti anūke žmogaus, kuris mėlynais antspaudais ženklina negyvų kiaulių ir veršiukų šonus?

Kartą, kai žemėlapyje pirštu vedžiojau tėvų kelionės maršrutą, senelis išsitraukė savo lūpinę armonikėlę. Tokiais vakarais iš antro į pirmą aukštą nulipdavo kaimynė Valė su sūnumi Genadijum ir nepasibeldę juodu įeidavo į senelių butą. Valė buvo apvalaina moteris juodais cheminiu garbanotais plaukais ir nuoširdžia šypsena. Aiškiai matau darže pasilenkusią jos figūrą, taip primenančią senuosius lietuviškus linoraižinius. Valė dažnai pavaišindavo mane baltiniais obuoliais su kirmėlaitėm. Jos sūnus Genadijus praeitam gyvenime buvo itin liekna palmė. Tiesą sakant, šiame gyvenime jis niekuo labai ir nepasikeitė, tik tuščiavidurę kokoso galvą užpildė ne baltas saldus skystis, o alkoholinis kokteilis. Jo amžius buvo tiesiogiai proporcingas išmuštų dantų skaičiui.

Būdavau pikta ir sakydavau, kad išeisiu namo, jei Valė su Genadijum atsineš dar kokio gėralo. Tuomet pasislėpdavau jazminų krūme ir tupėdavau. Tam pačiam krūme su kiemo vaikais buvom įsirengę tualetą ir net prisiskabę gysločių lapų užpakaliui nusivalyti. Tik reikėdavo saugotis gumomis apsitempusių vyriškų siluetų, mat močiutės kieme savo sandėliuką turėjo burlentininkų klubas. Pro jazminų krūmo šakas matydavosi ir aikštutė, kur sustodavo prie ežero nusifotografuoti atvažiavę vestuvininkai. Nors dažniausiai jie būdavo geranoriški ir gyvąja grandine užtvėrus kelią iškart duodavo saldainių, visad prisimenu vieną liūdną istoriją. Kartą, kai užsižiūrėjau į tuos išsipusčiusius žmones, toks gauruotas Kamuolys iš mano rankos pagriebė paskutinį močiutės keptą kotletą. Tada labai verkiau ir ilgai jam negalėjau atleisti.

Ankstyvais rytais bėgdavau ežero pakrante ir skaičiuodavau žvejų sugautas žuvis. Tuomet iš ežero atsinešdavau vandens savo smėlio baseinui ir skandindavau ąžuolagraužes skruzdėles. Kartais su jauniausiu Alės sūnumi žaisdavau Gegutę ir Geginą arba Robotą ir Robotienę. Kai nusekdavo ežero vanduo ir išlįsdavo visokios dumblėtos geldelės, pas Geginą ateidavo jo pusbrolis ir pusseserė, tuomet eidavom slėpynių tarp nendrių. Kai tas pusbrolis paaugo – nebenorėjo žaist slėpynių, mat jis žaisdavo kitą žaidimą, kur reikia vogti telefonus. O Geginas, kurį vėliau vadindavau tiesiog Mantu, kartą užsitempė mane į palėpę ir iš knygų krūvos ištraukė „Barono Miunhauzeno nuotykius“. Paskui pasikvietė į savo namus ir parodė užsienietišką žurnalą, kur nuotraukose buvo įamžinti vaiduokliai ir visokios dvasios.

Visada bijojau dvasių ir lavonų. Tiesą sakant, Manto tėčio pradėjau bijoti jau tuomet, kai jis prie pilvo ėmė nešiotis nedidelį maišelį. Kai buvo laidotuvės, baisiai norėjau kažkaip paguosti Mantą, stovėjau šalia jo, valgėm sausainius. Paklausiau: „O tau labai liūdna?“ Geginas perbraukė delnu per ausį. Ilgai svarsčiau, ką gi galėtų reikšti šitas jo gestas, kol vėliau pripažinau sau, kad kvailesnio klausimo negalėtų būti. Nuo to laiko, kai Mantas, pavyzdžiui, sėdėdavo sandėliuke ir taisydavo dviratį, aš atsistodavau šalia ir kalbindavau jo šunį Džimį.

Traiškanos

Seniai praėjo tie laikai, kai per pusryčius duodavo šaltibarščių arba močiutės, išsivyniojusios iš patalų kokonų, šeštą ryto grindis barstydavo miltų saujom ir lovon atnešdavo jau garuojančių virtinaičių. Dabar kasryt kambariu nusiridena žmonės – miego kamuoliai, nuo lovų iki vonios kambario sau iš paskos palikdami pleiskanų takus. Tarsi nejausdamas visur tvyrančios apatijos, penkių žadintuvų ansamblis įnirtingai groja savo partijas. Rodos, tuoj baigsis repeticija ir prasiskleidus raudonoms užuolaidoms išlįs charakteringi solistai. Žiūrovai, prispaudę nosis prie langų, barbena stiklan ir kaskart kriukteli iš pasitenkinimo miego operos herojams apsivertus ant kito šono.

Du projektoriai ant namo sienos tiesiogiai transliuoja Sapnus Prieš Pabudimą. Vienam – inkstas taukuose vartosi, pliuškenas, rankytėm kojytėm maskatuoja. Kitam – milžiniška mėsmalė: vienas žmogus į vidų kakoja, o kitas šūdą mala. Tuo tarpu trys žmonės – miego kamuoliai pasiruošia startui. Prasideda nelegalios ridenimosi varžybos. Pagrindinis prizas – dušas ir tualetas. Paršeliai už lango spygauja iš džiaugsmo ir stato daug milijonų už kiekvieną.

Rytinėj migloj girdisi neaiškios aimanos, geriau įsiklausius primenančios kažką panašaus į „neisiu į pirmą paskaitą“. Ridenimosi varžybas pralaimėję kamuoliai kvėpuoja cigarečių dūmais, žiūrovai išsiskirsto, tik prie langų prilipusios lieka jų nosys. O miego operos režisierė iškrapšto visiems aktoriams traiškanas ir suvyniojusi į du kukulius pakabina ant krūmo dekoracijos. Raudonos užuolaidos užsiskleidžia neprasiskleidusios, o iš viršaus nusileidžia užrašas „Visus su Tarptautine miego diena!“

į save – iš savęs

priklausomybių ligų centras praneša – reikia dėvėti pilkos spalvos kostiumėlį, aikčioti, perskaičius laikraščių antraštes, visur nešiotis kavos tirščių pilną puoduką, o vakarais žiūrėti animacinius siaubo filmukus. paskui reikėtų nusipirkti spintą ir apgyvendinti joje visus naminius bei laukinius drabužius. geriausia – atskirai.

iliustracija
Autorės nuotrauka

o aš nebeturiu laukinių drabužių ir man nepatinka didžiosios raidės, savaime atsirandančios sakinio pradžioje, todėl dabar vengsiu dėlioti taškus, nes, tiesą sakant, kartais reikėtų visai susilaikyti nuo taškų, pavyzdžiui, kai neturi laiko perskaityti knygos apie edičką arba harį poterį, ką jau kalbėti apie gerai visko apsvarstymą.

dabar norėčiau susipažinti su tinginiu, kuris turi labai daug laiko, kai pagalvoji, tie tinginiai, kur vartosi lyg taukuose – rimi parduotuvės pieno skyriuje, laiko neskaičiuoja, tikrai, gal geriau, kai nemoki skaičiuoti ir net neturi laikrodžio. o vienas mano draugas Tomas, kuris niekad nenešiodavo laikrodžio, dabar jį jau turi. o kitas mano draugas Tomas metė istoriją ir perstojo į filologiją, nors ne, galvoju dabar, kad gal ne draugas, gal tik pažįstamas.

šiaip man sekasi gerai, ačiū, trys pirštai jau visai neblogai lankstosi, ketvirtas sveiksta, pirmadienį buvo pritrūkęs binto, bent prisidengė gysločio lapu. mielas priklausomybių ligų centre, gal galėčiau nutraukti kai kurių priklausomybių sutartis, gal galėčiau: šokoladas, kirmėlės ant lubų koridoriuje, mėšlungis, ypač norėčiau, kad Mėšlungis naktimis nelįstų ne tik į mano lovą, bet ir po pižama, nesiraitytų kaip žaltys ir nesmaugtų mano kojų. dabar jau važiuoju, geriu vitaminą c, vitaminą b, vitaminą mg, vitaminą sirupas nuo kosulio, vitaminą Birutė ir dar vieną vitaminą martynogerashumorojausmas. o mano akys pilkos ir labai prie visko tinka.

Du pem

Akmenų į burną pripilsiu kiekvienai, žarijų į užpakalį primėtysiu. Akis už akį. Dantis į dantį. Iš dantų pasidarysiu užtrauktuką, o akis prisiūsiu prie piniginės. Tada įlįsiu vidun ir nebijosiu, kad kas nors gali mane pavogti. Plaukiosiu milžiniškoje Danutės rankinėje kartu su raudonu lūpdažiu, latviškų kvepalų buteliuku, čekiais iš firminės mėsos parduotuvės ir cigarečių pakeliu „elem šviesiai mėlynas“.

– Teta Danute, Gustė su Rūta iš manęs pavogė du litus pem.

– Aš sriubą verdu, nematai?

– Bet „nevok“ yra septintas Dievulio įsakymas...

– Kur tą šaukštą padėjau?..

– Prie duoninės. Teta Danute, gal galit jom pasakyt, kad atiduotų?

– O kada aš negalėjau?

Suraukia nosį, dar kartą aliejuje pamirko rankas, perbraukia kaktą – riebus gelsvas skystis nubėga kumpos nosies kalniuku. Dabar trina plaštakas į languotą chalatą kaip juokingas šuniukas vakar į mano koją. Užmuščiau užmuščiau, sparnelius kaip musėms nutraukiočiau. Pliumpsi Danutė koridorium, miltai į šalis barstosi. Kaip per vestuves, kai ryžius į viršų mėto, ar per laidotuves – baltą smėlį ant karsto. Abi labai gražios šventės.

– Rūta, Guste! Duodu tiek. Pačios žinotės, ką su jais reikia daryti, – Danutė pakiša tiek, kiek jos iš manęs pavogė.

– Kas čia per psichologinis triukas? – kimbu Gustei į gerklę ir bandau savo kreivais, į iltinius panašiais dantukais perkąsti tai mergai kaklą.

Gustė ima cypsėti ir it vėjo malūnas maskatuoti rankomis. O Rūta nubėga į kitą kambarį ir trenkia durimis.

– Raminkitės, mergaitės, raminkitės.

Danutė patrina mane riebaluotomis rankomis ir lyg nešvarus lipdukas atsiklijuoju nuo Gustės kaklo. Ožka gaus, karvė stenės, begemotas užsipers negyvai. Naktį plaukus nukirpsiu, akių vokus klijais sulipdysiu, su Danutės lūpdažiais drabužius sutepsiu. Giliai kvėpuoju. Kiekvienas oro gūsis, tarsi vaisinės arbatos pakelis, nudažo veidą rausva spalva.

– Mergaitės, jums reikia ką nors kartu nuveikti. Eikit, nupirkit mėsytės, gerai? Mėsytės tokios, gali būti maišyta. Jautienytė su kiauliena. Jautienos daugiau. Nors ne ne, gal geriau nupirkit vien tik jautienos, palepinsiu jus, mergytės. Kūdesnė, sveikesnė. Iškepsiu kotletukų su bulvių košyte. O jūs mano angelėliai, nagi negražu pyktis. Eikit, eikit.

Einu palenkus galvą, kad plaukai raitytųsi žemyn veidu, akis uždengtų. Pilkos šaligatvio plytelės kaip mūsų kambario sienos. Gustės geltoni nuspardyti batai trina šaligatvio pilkumą pora žingsnių toliau. Rankoj spaudžiu brolius lakūnus, gražiai popierėlyje sugulusius.

– Kažin, jie jau mirė? – klausia Gustė.

– Kas?

– Tie tarakonai, kur pagavom. Aš kelias dienas netikrinau stiklainio.

– Durna gal? Užsičiaupk!

Turbūt gražios lakūnų laidotuvės buvo, o mergaitės verkė ir karsto duobėn mėtė prišniurkštas nosinaites. Mėlynas nosinaites. O paskui padarė pinigėlius, panašius į tas nosinaites. Kartais mergaitės dar ir dabar paverkia, pasiima popierinius lakūnus ir pačežina tarp pirštų. Čežinu ir aš, bet neilgai, dar vienas posūkis – ir mėsos parduotuvė. Tenai Danutės draugė Birutė visus nučiupinėtus pinigėlius paima ir mainais už tai duoda mėsos gabalą. Kai nebūna mainytojų, Birutė skaičiuoja nučiupinėtus pinigėlius, kai atsibosta skaičiuoti – skaito taip pat smarkiai nučiupinėtą romaniūkštį, o kai ir tas pabosta, tikriausiai ir pati pasičiupinėja.

– Teta Birute.

– Taip?

– Man elem šviesiai mėlyną.

– Teta Danutė prašė, ar ne?

Linkteliu ir padedu ant prekystalio pamėlynavusius lakūnus.

Mano žmogus

Mano žmogus – ramaus būdo. Jo ausys visada išvalytos, todėl labai gerai girdi, kai sakau arba kai tyliu. Mano žmogaus lūpos visada šiek tiek drėgnos ir truputį pravertos, kad tilptų trapios žuvys ir melsvi balandžiai. Mano žmogaus akys – dažniausiai užmerktos, kad galėtų įsivaizduoti, bet nesuprasti. Mano žmogus guli ir verkia, bėga ašaros į maišelį po galva. Pakeiskim šitą maišelį šlapimo pūsle. Mano žmogus neprieštarauja, tik truputį pamėlsta, sako, nori mažo kašaloto. Aš nežinau, iš kur gauti kašalotų. Mano žmogus verkia ir man jo labai gaila. Verkiu ir aš. Taip mes priverkiam jūrą ir atplaukia daug kašalotų. Jie valgo akmenis ir dantimis griežia labai liūdną melodiją.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


142584. R.2008-12-17 23:13
Isties graziai sudeliota, bet fotke labiausiai patiko.

142677. ruta2008-12-18 15:45
nuotraukos meistriškos. o tekstas antroj vietoj tada jau

142709. bu.2008-12-18 18:18
Nuotraukas lengviau suvirskinti, jos, kaip sriuba ar salotos, o pagrindinis patiekalas, zinoma, antroj vietoj (kaip ir pridera eiles tvarka).

142742. kuda :-) 2008-12-18 23:48
o man tekstas pirmoj vietoj , o ir fotkes papildancios, mergina taip laisvai delioja mintis, taip lengvai sokineja, lyg nuo kadedros aikstes laiptuku su riedlente ar su skrybelaite

143184. varna2008-12-22 19:51
O aš kai perskaičiau "Mano senelių bulvių laukas..." ir iš karto nebeįdomu pasidarė. Ir vėl apie savo bulves kaimiečiai rašys. Užkniso jau. Ką jie ten randa, tuose savo suknistuose bulvių laukuose? Bulves?

143186. ivs2008-12-22 19:53
as irgi jau nebegaliu. varna, kada parasysi knyga, kad vel butu ka skaityt?

143189. ivs nuo varnos2008-12-22 20:11
Jau parašiau, dabar redaguoju. Žmonelė sako, kad "per protinga". Na, ne ji, o knyga. Bet apie bulves nerašiau - tikras grafomanas sau to leisti negali:)

143203. ivs2008-12-22 20:48
O virselis ir puslapiai irgi bus tokie grazus, kaip anos?

143209. varna2008-12-22 20:59
Tai aišku. Daviau savo draugei iliustruoti. Aš dar mažas vaikas - man patinka knygos "su paveiksliukais".

143223. mie2008-12-22 22:07
ivse gal jus nuo proto nusokote?

143224. ivs > mie2008-12-22 22:07
ka yra?

143376. mie - ivsei2008-12-23 18:05
gal nustosite pataikauti varnai?

143381. ivs2008-12-23 18:29
ne negalvoju!

143767. Ponia Balovėj :-) 2008-12-27 21:31
Visai neįsiterpinėju į paukščių dialogą, tik noriu pareikšt, kad šitas, netyčiom užtiktas, tekstukas man didžiai mielas. "Du pem" - manau, kad jis vienas iš geriausių šitų visų naujokėlių tekstų pastaraisiais mėnesiais.

Rodoma versija 27 iš 28 
14:38:45 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba