ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-12 nr. 920

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KAZYS SAJA. Robinzonas (53) • BARBARA BROWN TAYLOR. Mobiliojo telefono sakramentas (2) • Sekmadienio postilė (4) • ROLANDAS KAUŠAS. Su meile – Voltaire’ui (67) • KOSTAS POŠKUS. Soldafoniška tema (18) • VILIUS STAKĖNAS. Sunkios durys, sunkus ryšulėlisSIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (53) • AISTĖ LAISONAITĖ. Miniatiūros (14) • POVILAS ŠKLĖRIUS. Eilės (7) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai (2) (11) • Priverstinė kultūraEUGENIJUS ALIŠANKA. Kaip įveikti banalybę (4) • Švietimo ir mokslo ministerija kviečia teikti kūrinius Vaikų literatūros premijai gauti (2) • Pro Perkūno namus – kur vaikams gera (11) • Meno streiko bienalė (4) • mes ginkluojamės Amūro strėlėmis ir lankais (613) • 2008 m. gruodžio 19 d. Nr. 47 (921) turinys (8) •

Priverstinė kultūra

[skaityti komentarus]

Gyvūnų, paukščių, vabzdžių elgesys užprogramuotas instinktų sistemoje: nurodymai, kaip ir kuo maitintis, kaip sukti lizdus, kada ir kur skristi, jiems duoti gamtos. Žmogaus instinktų sistema išnyko, nors tyrinėtojai šia tema vis dar ginčijasi. Gamtoje egzistuojančią instinktų funkciją žmonių bendruomenėje atlieka kultūra. Ji kiekvienam individui duoda apytikslę jo gyvenimo programą, apibrėždama pasirinkimo variantų rinkinį.

Daugybė žmonių gyvena iliuzija, kad patys išsirinko gyvenimo tikslus, vartojimo formas. Lyginant jų gyvenimus skirtingose kultūrose, sunku nesistebėti „laisvo“ pasirinkimo tipiškumu vienoje šalyje ir epochoje, kai tas pats poreikis kitoje kultūroje patenkinamas visiškai kitomis formomis. Taip vyksta todėl, kad kultūra – tai terpė, iš anksto nulemianti mūsų elgesio variantų pasirinkimą. Kaip tų pačių žmonių elgesio variantai būnant vandenyje skiriasi nuo jų judėjimo būdų sausumoje ar pelkėje, taip ir kultūra diktuoja mūsų „laisvą“ pasirinkimą. Juk nestatysime laivo, norėdami keliauti mišku!

Tai kas gi ta kultūra? Filosofinėje, sociologinėje, meno ir valdymo literatūroje yra begalė jos apibūdinimų. Dauguma skiriasi formuluote ir akcentais. Bet yra ir esminių skirtumų. Viename poliuje – filosofijoje – paplitęs kultūros kaip viso to, kas nėra gamtiška, supratimas; kitame – kaip kultūros ministerijos administracinio reguliavimo objekto: bibliotekos, kultūros centrai, muziejai, teatrai. Ginčytis dėl kategorijų – daugeliu atvejų užsiėmimas, tolygus debatams, kuri kalba teisingesnė. Sąvoka – tai pirmiausia susitarimo, leidžiančio sąveikaujantiems individams tą patį žodį sieti su tuo pačiu reiškiniu, rezultatas. Pažvelkime į kultūrą remdamiesi tradicija, turinčia tvirtą poziciją sociologijoje, nors ir nebūtinai visuotinai priimta.

Kultūra – tai pastovių socialinės sąveikos formų, įtvirtintų normomis ir vertybėmis, komunikacijos priemonėmis, visuma, perduodama iš kartos į kartą. Ji pasireiškia sąlygiškai pastovių vartojimo modelių ir formų egzistavimu. Tik lyginant skirtingų šalių ir epochų kultūras galima pamatyti, kad vartojimo formos, atrodančios „savaime suprantamos“ tam tikroje šalyje arba tam tikru laiku, tampa keistos ar net absurdiškos kitoje šalyje ir kitu laiku.

Kultūros posistemė – subkultūra – sudaro specifinių pastovių sąveikos formų visumą, būdingą kokiai nors socialinei grupei ar sluoksniui. Viena iš pačių ryškiausių subkultūros apraiškų yra vartojimo modeliai, būdingi kai kurioms amžiaus, profesinėms, regioninėms grupėms; taip pat grupėms, suvienytoms kokios nors idėjos ar pomėgio (turizmas, žvejyba, konkretus muzikos stilius).

Kad ir kaip atrodytų keista, kultūros įtaka yra priverstinė ir lydima sankcijų, skatinančių normų laikymąsi ir baudžiančių už jų pažeidimus. Sankcijos būna ir teigiamos („saldainiukas“ besilaikantiems kultūros normų), ir neigiamos („rykštė“ jas pažeidžiantiems).

Kultūra ir subkultūra yra istoriškai susiformavę reiškiniai. Universalių kultūros elementų rinkinys (vadinamosios „žmogiškosios vertybės ir normos“) labai apribotas ir ganėtinai abstraktus. Jei susikoncentruotume tik į vartojimą, tai pamatytume, kad išskaityti jo žmogiškuosius elementus gana sudėtinga. Pabandykite tai padaryti palyginę pirmykščio žmogaus, susirūpinusio mamutų išėjimu į kitą mišką, ir šiuolaikinio lietuvio, susirūpinusio kainų augimu dėl ekonominės krizės ar dolerio kurso svyravimo, vartojimą.

Kultūros struktūra sudėtinga. Viena iš pagrindinių jos dalių – vertybė. Tai subjekto, lyginančio kelių objektų savybes pagal savus ar priimamus kaip savus visuomeninius interesus, vertinimo rezultatas. Vertinama pagal dvi pagrindines skales: vartojamąją (kas naudingiau) ir mainų vertę (kas brangiau, į ką galima iškeisti daugiau daiktų). Patys daiktai nėra vertybė. Nafta turi vertę tik žmonėms, išmokusiems pasigaminti iš jos žibalą ar benziną. Vertybė visuomet pasireiškia tik apibrėžtos žmogiškosios praktikos kontekste. Taigi, litas – vertybė tik Lietuvoje, kitose šalyse jo, kaip atsiskaitymo priemonės, nepriims, o daugelyje pasaulio šalių jo nebus įmanoma net iškeisti į vietinę valiutą, nes jo vertė ten tolygi rašomojo popieriaus skiautelei.

Vartojamoji ir mainų vertės tarpusavyje susipina. Vertinga tai, kas naudinga. Vienos vertybės tiesiogiai patenkinta žmonių poreikius, kitos – netiesiogiai: briliantas, kurio galbūt niekada nenaudosiu kaip papuošalo, gali būti naudingas kaip apmokėjimo priemonė.

Vertybės išsidėsčiusios skalėje, kurią pasitelkę žmonės vertina, lygina savo ir kitų veiksmus, daiktus: labai vertinga, vertinga, sąlygiškai vertinga, nevertinga, antivertybė (kenksminga, pavojinga). Vertindami ką nors kaip „bloga“, automatiškai gretiname tai su kuo nors „gera“. Daugeliu atvejų vertybės turi piniginę išraišką. Kai sakome, kad daiktas X turi vertę, jam skiriame tam tikrą vietą vertybių skalėje.

Remdamasis vertybių skale žmogus sukuria jį supančio pasaulio struktūrą, išdėliodamas daiktus ir reiškinius pagal jų vertės kriterijus, t. y. naudingumą. Sąmonėje kaip mentaliteto struktūra egzistuoja toks klasifikatorius. Savo praktinėje veikloje žmogus, nuolat susidurdamas su vertinimo būtinybe, naudoja šį klasifikatorių charakterizuodamas žmones, jų veiksmus kaip labai naudingus arba visiškai nereikalingus. Taip konstruojama socialinė realybė. Gyvenime tai pasireiškia savęs atitolinimu nuo kai kurių objektų ar žmonių (nenaudingų ar pavojingų). Dėl to, pavyzdžiui, žmonės kraustosi iš rajonų, kuriuose išplėtota pramoninė veikla arba padidėjęs nusikalstamumas. Tuomet krinta gyvenamojo būsto kainos, didėja migracija; taigi vertinimo skalė sukelia ekonomines pasekmes.

Vertybės yra labai svarbus elgesio reguliatorius visose srityse, taip pat ir vartojimo. Vieni produktai žmones vilioja, kiti – nesukelia jokių emocijų ar net atstumia. Žmonės ir prekybos centruose, ir paslaugų srityje vadovaujasi ta pačia vertybių skale kaip keliautojas – kompasu.

Kita kultūros dalis – normos: taisyklės, elgesio pavyzdžiai, primetami kultūros.

Idealai – tai normos, kurios žavi, vilioja, bet yra nepasiekiamos. Idealai mums nurodo veiksmų kryptį, bet neverčia siekti tikslo. Panašų vaidmenį atlieka pasaulio kryptys – eiti į šiaurę dar nereiškia keliauti į Šiaurės ašigalį. Krikščionybėje idealo vaidmuo tenka Kristui. Pavyzdžiai – rekomenduojami elgesio modeliai, kurie sunkiai pasiekiami, tačiau dedant reikalingas pastangas, turint ir puoselėjant tam tikrus gebėjimus ir charakterį yra realūs. Pavyzdžių vaidmenį atlieka dvasininkai, didvyriai, „žvaigždės“ ir t. t. Jei žmogus nepasieks pavyzdžio lygio – niekas jo už tai neteis.

Normos pasireiškia įvairiomis formomis. Viena iš pagrindinių – teisė. Elgesio normos patvirtintos įstatymais. Paprastai įstatymai apsiriboja neleistino elgesio modelio aprašymu, kuris šiuo atveju vadinamas arba teisės pažeidimu, arba nusikaltimu. Daugelyje šalių veikia įstatymai, nustatantys vartotojų teises ir aprašantys prekiaujančių bei gaminančių organizacijų pažeidimus, už kuriuos šios turi būti baudžiamos. Įstatymo pažeidimas numato bausmę naudojant valstybės jėgą. Įstatymas – tai norma, garantuojama valstybės ir todėl tiesiogine prasme priverstinė: vieni vykdo šias normas savanoriškai, kiti priverčiami, kartais net naudojant fizinę jėgą.

Daugelyje šalių įstatymai vienaip ar kitaip reguliuoja vartojimą, formuodami leistinas ribas tiek pardavėjams, tiek pirkėjams. Tose šalyse, kur aktyviai kovojama su rūkymu, įstatymais draudžiama rūkyti viešose vietose (biuruose, mokslo įstaigose ir pan.) ir už tai baudžiama. Dažnai reguliuojama prekyba alkoholiu ir jo vartojimas, griežtai baudžiama už neblaivaus vairavimą.

Moralė – elgesio normų suvestinė, reguliuojanti svarbiausius žmonių elgesio principus. Moralinių normų pažeidimai vadinami amoraliu elgesiu, pažeidėjai – amoraliais žmonėmis. Pagrindinės sankcijos prieš pažeidėjus – visuotinis pasmerkimas, izoliacija.

Moralės sąvoka turi prasmę tik tuomet, kai supriešinami du dalykai: impulsyvus, nerefleksinis elgesys ir racionalus išskaičiavimas siekiant griežtai apibrėžtų rezultatų. Pavyzdžiui, jums baisiai karšta, tačiau einate apsirengęs, nes jūsų perimtos moralės normos neleidžia nusimesti visų rūbų gatvėje. Normos šiuo atveju slopina ir impulsyvų troškimą kuo greičiau atsivėsinti, ir racionalų norą atsisakyti to, kas sukelia organizmo perkaitimą. Moralės normos neleidžia mums imti prekes parduotuvėje neužmokant už jas, net jei pardavėjai ar filmavimo kameros mūsų zonos nekontroliuoja.

Papročiai – tai kasdienio gyvenimo normos, perduodamos iš kartos į kartą. Pagrindinis jų požymis – tęstinumas. Papročiai remiasi argumentu – „taip buvo daroma visuomet, taip elgėsi mūsų protėviai“. Paprotys ir tradicija yra tarp instinkto ir proto – logikos ir laiko požiūriu.

Religija – normų visuma, neva surašyta Dievo ar dievų. Religinės normos paprastai argumentuojamos nuorodomis į šventąsias knygas (Bibliją, Koraną ir pan.). Už religinių normų pažeidimus numatomos dviejų tipų negatyvios sankcijos: bausmė „aname“ pasaulyje (patekimas į pragarą ar pan.) arba atskyrimas nuo Bažnyčios. Religinės normos dažnai, be kita ko, reguliuoja maisto vartojimą (draudžiamų produktų išvardijimas, pasninkas), drabužių naudojimą.

Mada išsiskiria savo nepastovumu, jos šaltiniai – etaloninės grupės.

Dar viena kultūros dalis – kalba. Tai bendravimo simboliais, priklausančiais tam tikrai kultūrai ir suprantamais visiems žmonėms, priemonė. Kultūros kalba neapsiriboja vien tik paprasta kalba, paremta garsais; tai ir gestų kalba, specialūs signalai. Kalbai gali atstovauti ir įvairūs vartojimo elementai, pavyzdžiui, aprangos stilius. Ženklų ir simbolių sujungimo taisyklės – taip pat kalba. Ji veiksminga tik konkrečioje kultūroje ar subkultūroje, kitur gali būti prastai ar net visiškai nesuprantama.

Sankcijos – tai kultūros nešėjų reakcija į kultūros normų laikymosi laipsnį. Sankcijos būna pozityvios (pritarimas, pagyrimas, susižavėjimas, populiarumas, liaudies pripažinimas, garbės vardas, premija, ordinas) ir negatyvios (pajuoka, izoliacija nuo aplinkinių, bauda, laisvės atėmimas, mirties bausmė). Šiomis sankcijomis tam tikra vartojimo rūšis gali būti stimuliuojama arba stabdoma. Pavyzdžiui, rūkalius nerūkančiųjų aplinkoje dažniausiai susiduria su negatyviomis sankcijomis – jo prašoma rūkyti kur nors kitur, o jei jis vienas – tuomet rūkymas reiškia bendravimo nutraukimą.

Koks gi kultūros veikimo mechanizmas? Skirtingai nuo instinktų, kultūra nėra įgimta. Jos išmokstama individui gyvenant tam tikroje socialinėje terpėje. Kultūros perėmimo procesas yra vadinamas socializacija. Tai yra normų, vertybių, bendravimo priemonių suvokimas ir perėmimas. „Kultūringas žmogus“ – tas, kuris visa tai perėmė. Tai savotiškas „laipsnis“, kurį suteikia aplinkiniai, pripažindami individo socializacijos nuopelnus. „Nekultūringas žmogus“ – tas, kuris negalėjo ar nenorėjo perimti aplinkos, kurioje gyvena, normų ir vertybių. Tai negatyvi etiketė. Suteikdami tokius „laipsnius“, žmonės skatina priimti jų kultūroje esančias elgesio normas, atima norą elgtis „ne taip, kaip įprasta“.

Kadangi kultūra yra istorinio pobūdžio, tokie „laipsniai“ veiksmingi tik konkrečios kultūros erdvėje. „Kultūringas“ lietuvis, patekęs į kitą kultūrą, gali tapti „nekultūringas“ dėl ten egzistuojančių visiškai kitokių normų. Net toje pačioje bendruomenėje įmanomos tokios metamorfozės: pankas, aukštai vertinamas savo terpėje, bus palaikytas „nekultūringu laukiniu“ pensininkų klube, tačiau ir pensininko laukia toks pat priėmimas pankų sueigoje.

Sėkmingas kultūros primetimo rezultatas gali būti pasiektas dviem būdais: kai kultūra pasyviai pripažįstama, jai neišvengiamai paklūstama laikantis elgesio normų ir bendravimo formų, tačiau vos tik dingsta prievarta, kultūra atmetama; ir kai kultūra aktyviai priimama kaip sava, normos ir vertybės tampa savos, asmeninės, o individo sekimas jomis paaiškinamas savo paties „laisvu pasirinkimu“ („aš rengiuosi taip, kaip man patinka“). Šiuo atveju jau kalbama apie kultūros interiorizaciją. Tai išorinių kultūros normų, pamažu tampančių vidiniu poreikiu, sava norma, principu, perėmimo procesas. Žmogus, interiorizavęs konkrečios kultūros ar grupės vartojimo modelius, daro visiškai laisvą pasirinkimą to, ką jam primeta aplinka. Jis elgiasi kaip visi ir jaučiasi laisvas.

Individas pereina vartotojo socializaciją padedamas vadinamųjų „socializacijos agentų“. „Socializacijos agentai“ – visi socialiniai subjektai, socialiniai institutai, kurie yra tarpininkai individui mokantis kultūros. Bendruomenėje pasitelkiant įprastus vartojimo pavyzdžius mokymas įgyvendinamas pirmiausia šeimoje – pagal tėvų, senelių, vyresniųjų brolių ir seserų elgesio pavyzdžius. Socializacija veiksmingiau įgyvendinama remiantis pavyzdžiais negu pamokslais ir pabarimais. Rūkančių ir vartojančių alkoholį tėvų bandymai įtikinti vaikus to nedaryti paprastai mažai veiksmingi; jie vertinami kaip pasikėsinimas į asmens teises: „Jums galima, o man – ne?“

Brendimo laikotarpiu į šį procesą įsitraukia grupės draugų, bendraamžių. Pamažu jie nustumia tėvus į antrą planą. Dažniausiai būtent toje terpėje žmonės mokosi gerti alkoholį, rūkyti tabaką, vartoti narkotikus.

Vartotojo socializacijos procese labai svarbios masinės informacijos priemonės. Atsiradus televizijai jų vaidmuo ypač sustiprėjo. Daugelyje šeimų nuo ankstyvo amžiaus vaikas per televizorių susipažįsta su pagrindinėmis vartojimo normomis. Televizija įbruka jas per filmus, rodančius didvyrių, personažų, žvaigždžių elgesį; per sporto varžybas ar įvairius šou, kur vaikai gali matyti drabužių pavyzdžius, gėrimų ir maisto, ilgalaikio naudojimo daiktų vartojimą ir t. t. Reklama perša vartojimo kultūrą tiesiai, agresyviai, nors tai jai nesuteikia pagrindinio vaidmens socializacijoje. Ji veiksmingesnė keičiant kultūrą, įsiūlant naujų prekių. Didelę įtaką turi vaikų ikimokyklinės įstaigos, o vėliau ir kitos mokymo įstaigos.

Socializacija sudaryta iš daugelio fazių. Ji prasideda nuo gimimo. Vaikystėje išmokstama pagrindinių toje visuomenėje įprasto vartojimo elgesio elementų: ką ir kaip valgyti, kaip rengtis, kaip rūpintis higiena ir pan. Jaunystėje vartojimo kultūra perimama jau detaliau. Dauguma 18–20 metų individų jau žino, kaip įprasta vartoti toje kultūroje ir, savo noru ar ne, eina bendra kryptimi. Tačiau tuo socializacija nesibaigia, ji tęsiasi visą gyvenimą. Atsiranda vis naujų prekių, kurias reikia pažinti ir išmokti naudoti. Kol žmogus gyvena, tol dalyvauja socializacijos procese, nors pagal apimtį ir intensyvumą jis iš esmės skiriasi nuo to, ką žmogui teko patirti vaikystėje.

Taigi kultūra yra priverstinė. Jos nešėjai primeta ją tiems, kas jos neperėmė ar nenori perimti. Nepažįstantis vietinės kultūros izoliuojamas, o kartais pasmerkiamas moraliniam spaudimui ar net terorui (persekiojamas policijos ar pan.). Jis „pažymimas“ kaip „nekultūringas“ ar „svetimas“. Tai sukuria ne pačią maloniausią terpę gyventi. Todėl žmonės, norintys to išvengti, stengiasi laikytis įprastų toje terpėje kultūros ir subkultūros normų, kalbėti suprantama aplinkiniams žodine, gestų ir, žinoma, vartojimo kalba.


Pagal Vladimiro Iljino knygą „Vartotojų elgesys“ (Syktyvkaro universiteto leidykla, 1998), skelbiamą internete http://socnet.narod.ru, parengė Sigitas Budrys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
14:38:40 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba