ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-12 nr. 920

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KAZYS SAJA. Robinzonas (53) • BARBARA BROWN TAYLOR. Mobiliojo telefono sakramentas (2) • Sekmadienio postilė (4) • ROLANDAS KAUŠAS. Su meile – Voltaire’ui (67) • KOSTAS POŠKUS. Soldafoniška tema (18) • VILIUS STAKĖNAS. Sunkios durys, sunkus ryšulėlisSIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (53) • AISTĖ LAISONAITĖ. Miniatiūros (14) • POVILAS ŠKLĖRIUS. Eilės (7) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai (2) (11) • Priverstinė kultūraEUGENIJUS ALIŠANKA. Kaip įveikti banalybę (4) • Švietimo ir mokslo ministerija kviečia teikti kūrinius Vaikų literatūros premijai gauti (2) • Pro Perkūno namus – kur vaikams gera (11) • Meno streiko bienalė (4) • mes ginkluojamės Amūro strėlėmis ir lankais (613) • 2008 m. gruodžio 19 d. Nr. 47 (921) turinys (8) •

Soldafoniška tema

KOSTAS POŠKUS

[skaityti komentarus]

Moterys nesupranta, kodėl vyrai – kuo vyresni, tuo labiau mėgsta pasakoti apie savo karinės tarnybos metus. Atsiminimai paprastai liejasi prie taurelės, bet idealiausia vieta – kokia nors sumauta knaipė, kurioje pasitaikanti moteris – grynų gryniausias anachronizmas. Jeigu alų pilsto moteris, tai ji labai gerai išmano vyrų psichologiją ir supranta, kad kiurksojimas prie alaus bokalo yra bandymas užpildyti tam tikrą dvasinę duobę.

Veiksmas paprastai vyksta taip: sąlyginėje tyloje (iš tikrųjų tokios nėra ir būti negali, nes per ruporus bliauna itin populiarios komercinės stoties itin populiarūs, mėgstantys save vadinti žvaigždėmis dainininkai) jau pašilusioje kompanijoje pasigirsta sodrus vyriškas balsas, siūlantis laužtis rankomis. Jam tai pavyksta ir jis visiems aiškina armijoje buvęs specnazu, esąs afganas, dusinęs duchus. Nujausdami, kad artėja jų eilė, prie gretimų stalelių sėdintys vienišiai suklūsta. Taip ir atsitinka, nes balso savininkas ištuština bokalą, kyla ir eina link jų, įsakmiai siūlydamas laužtis rankomis. Ir vėl jam pasiseka. Kažkokiam varžybų atsisakiusiam nupiepėliui stipriai plojama per petį, spaudomi raumenys. Prasideda vyksmas: apie šaunius metus, praleistus tarybinėje armijoje, pasakojama visais balsais, bet kompozicinis centras sukasi apie stipruolį, kuris vėl eina tyliam nupiepėliui paspaudyt raumenų. Anas negarsiai, bet labai ramiai perspėja daugiau taip nedaryti. Žinoma, jo protestas lieka neišgirstas. Prisiminimai tebepasakojami visais balsais. Sužinai, kad čia esantys dalyvavo tokiuose karuose, kuriuos net neįtarei vykus. Langelyje pasirodo platus aludės savininko veidas. Šis kitados išsisuko nuo tarnybos kariuomenėje, todėl išraiška gudri, bet juntamas smalsumas ir apgailestavimas, kad pats negali pasigirti panašiais nuotykiais. Kas be ko, tai ir klientų kontrolė, kad nuo kalbų nebūtų pereita prie veiksmų. Stipruolis dar kartą eina paspaudyti nupiepėliui raumenų, ir čia atsitinka visai nenumatytas įvykis – anas globėjiškai tapšnojančią ranką staigiu judesiu užlaužia už nugaros, o kita ranka profesionaliai prispaudžia galvą prie alumi sulaistyto stalo... Akimirksniu balsai nuščiūva. Tik fone girdėti estradinės žvaigždutės cypčiojimas apie praeitos nakties meilę ir stipruolio garsiai reiškiamas į įtūžį pereinantis pasipiktinimas neteisėtais nupiepėlio veiksmais. Deja, antras bandymas taip pat nesėkmingas – šį kartą užlaužiama kita ranka. Kaip netikėtai pasirodė, taip pat nelauktai baro savininkas dingsta. Šaunios biografijos pamirštos – raminamas vis labiau siuntantis specnazas. Šį kartą jis jau pavojingas, todėl patiesiamas veidu į grindis, o ant nugaros įsitaiso tas neišvaizdus žmogelis. Galima sakyti, vyksmo pabaiga – kukčiojantį stipruolį išveda draugai. Lauke girdėti jo balsas: jo sąnariai ir kaulai po sprogimo pakeisti plokštelėmis. Tylenis pabaigia paskutinį gurkšnį ir taip pat išeina...

Norom nenorom prisimenu savo karišką praeitį, kuri prasidėjo paauglystėje, kai klasės berniukus rikiuote nuvarė į vojenkomato šaukimo punktą patikrinti sveikatos. Tiesą sakant, tai prasidėjo daug anksčiau, gal penktoje klasėje, kai prieš valstybines šventes, t. y. gegužines ir spalines, darniomis kariškomis kolonomis marširuodavome mokyklos stadiono bėgimo taku. Mokyklos vadovybei tai buvo labai svarbu – repeticijai vadovaudavo pats direktorius. Nedidelio ūgio, trumpa šukuosena, su ūseliais po nosimi, jis priminė Goebbelsą. Reikėtų išgirsti, kaip jis kapodavo čaižiu balsu: kairę, kairę! Viens, du! Viens, du! Mes atsakydami į pasveikinimus bliaudavome: valiooo! Būdavo netgi linksma. Kariniam komisariate nebuvo taip linksma, nes paaugliams vadovavo vyr. leitenantas ar kapitonas Mikalajūnas, kuris nemokėjo kalbėti, o tik staugti į medžioklę išsiruošusio žvėries balsu. Aišku, kad prigimtį ir išsilavinimą papildė kažkur patirta kontūzija. Taigi derinys išėjo puikus, o mes išskleista rikiuote varinėjami laukais nesuprasdavome, ko jis iš mūsų nori. Praėjo daug metų, kol sužinojau, kad rusų kariuomenėje šitaip kalba dauguma karininkų. Ir dar: jeigu turėjau iliuzijų, kad anksčiau ar vėliau tos nesąmonės baigsis, tai paaiškėjo, kad sovietinis žmogus pasmerktas žaisti kareivėlius iki žilos senatvės. Po būtinosios karinės tarnybos bent kartą per mėnesį tekdavo sėdėti komisariate, labai slaptus žemėlapius marginti sutartiniais ženklais, rodančiais, kad prie Simno nukrito atominė bomba, o link Alytaus artėja radioaktyvūs debesys, ir klausytis dviejų lietuvių, komisaro ir praporščiko, pokalbių: „Tovarišč praporščik Leonavičius, kak vy dumajete, zaberiom my v armiju etovo razgildiaja iz miasokombinata?“

Į kariuomenę paėmė vieną saulėtą gegužės rytmetį. Viskas vyko pagal ištobulintą schemą: mojuojant artimiesiems, buvome išvežti iš komisariato kiemo, artimiausiame miškelyje iškratyti – paslėptas alkoholis perkeltas į karininkų krepšius, Vilniaus pirtyje besišaipančių žydų kirpėjų nuskusti visi turimi plaukai – tiek viršuje, tiek apačioje. Respublikiniame komisariate nuogai išrengti voromis lakstėme iš aukšto į aukštą, kur sustatytiems veidais į sieną mūsų bendraamžės studentės medikės kikendamos laikė už genitalijų ir liepė kosėt. Netikėtai mechanizmas pradėjo suktis tuščia eiga. Atrodė, lyg tarp jo dantračių kažkas šliūkštelėjo saują smėlio. Tik po kelių savaičių Archangelsko srities raketininkų mokykloje gavome pirmuosius laiškus ir iš jų sužinojome, kad mūsų ėmimo armijon dieną – gegužės 14-ąją – Kaune susidegino Romas Kalanta.

Tuo metu pernelyg apie tai negalvojome, nes svarbiau buvo žinoti, kiek kartų po vakarinio patikrinimo reikės žaisti žaidimą: gult – kelt. Viena paguoda, kad po penkiolikto ar šešiolikto karto, kaip kūdikėliai gulėdami išsvajotose lovytėse, klausydavomės, kaip kitos baterijos drigantai gulimo ir kėlimo veiksmą atlieka jau dvidešimtą kartą. Po vieno tokio patikrinimo, laukdami kasvakarinio pasimankštinimo, netikėtai rikiuotėje išgirdome širdį draskančią dejonę. Iš netikėtumo net mūsų kreivakojam ukrainiečiui viršilai gerklėje užstrigo įprastinis triaukštis keiksmažodis: „Ką jis ten sako, b..., nerusiškai?“ Kažkuris mūsiškių sąžiningai išvertė į rusų kalbą: „Draugas viršila, kursantas Gagas sako: „Mamyte, dantį skauda. Mirsiu.“ Pasišlykštėjęs tokiu nekarišku elgesiu, viršila liepė kraštiečiams „tą sumautą inteligentą“ nuvesti į med. punktą. Plėšėme į laiptų turėklus mėšlungiškai įkibusias rankas: „Vyrai, kur mano SKS (samozariadnyj karabin Simonova)?! Nusišausiu!“ Iki med. punkto – geras puskilometris, gerai žinojome, kad ten nieko nerasime, tad neskubėjome. Kai nelaimėlį ištikdavo eilinės konvulsijos, su draugu Baziku prisėsdavome ant griovio krašto, rūkėme iš piločių atvartų ištrauktas nuorūkas. Žinoma, med. punkto langai buvo tamsūs. Atgal grįžome taip pat neskubėdami. Gagas, supratęs padėties beviltiškumą, nurimo. Grįžus kareivinėse tvyrojo prieblanda, tik lovos kaimynai pašnibždomis klausė: „Kas Gagui?“ – „A? Nieko. Leisk miegot.“

Nesisekė Gagui daug kur. Pavyzdžiui, neprisitraukdavo privalomų dešimties kartų ant skersinio: viena ranka jau sulenkta, kita neklusni. Ką jau kalbėt apie podjom – perevorot.

Man sekėsi geriau. Tarp saviškių buvau savotiškas ideologas. Svarbiausia, prisimindavau tėtės patarimus: „Kariuomenėje reikia gerai šaudyt. Šaunant nereikia žiūrėt į taikiklį, reikia žiūrėt į taikinį. Sutapatinti su nekenčiamu asmeniu ir labai ramiai šauti.“ Karinės apygardos laikraštėlyje, kurį turiu iki šiol, pilkoje, purvinoje nuotraukoje tarp kitų veidelių matyti ir manasis. Rašinys vadinosi „Snaiper severa“.

Atskrido iš pačios Maskvos medžioti, grybauti lampasuotas dėdė. Nepamiršo ir kariškų pareigų – aplankė keletą dalinių. Tarp jų ir mūsiškį. Taikliausi šauliai išsirikiavo su karabinais šaudykloje. Negalėjau atitraukti akių nuo generolui padengto stalelio su garuojančiu kepsniu, kurį patiekė balta prikyšte pasipuošęs patsai valgyklos viršininkas. Po pietų, kurių pirmas patiekalas buvo vandenyje virti rauginti kopūstai, bulvės ir šeriuoti kiaulės papilvės gabalai, antrasis – virti rauginti kopūstai ir dar kompotas, buvo praėję tik pora valandų. Bet tos valandos praleistos rikiuotės aikštėje... Pažiūrėjus iš šalies turėjo būti gražus reginys, kai du šimtai vyrų laiko horizontaliai virš žemės ištiestą koją. Po dešimties minučių keiti kitą koją. Pamiršti net prarūgusių kopūstų graužiamą skrandį. Taigi, ugnies linijoje nemačiau taikinio, galvojau tik apie tą lampasuotąjį ir jo kepsnį, tad kulkos skrido kažkur Dievuliui į langus. Tik atidavęs ginklą į ginklinę tiesiu taikymu nužygiavau į virtuvę. O daug vėliau paslapčiom išknisęs savo dosjė dėl šio įvykio radau įrašą, kad esu „psichičeski neustoičivyj“.

Vėliau teko patirti ir šilto, ir šalto, bet prie visko priprantama. Beje, kariuomenės kvailystės manęs pernelyg ir nestebino, nes nuo paauglystės mėgdavau gilintis į geriausią visų laikų karo enciklopediją – Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“.

Kita vertus, antrais tarnybos metais rikiuotės aikštėje su dideliu malonumu pats dresavau naujokų būrį: „Pėdą taip laikyt...“ Po vakarinio patikrinimo penkiolika kartų nerėkdavau podjom – otboj, bet dešimt – teko. Prisipažinsiu, kartais man visai patikdavo ekstremalios sąlygos, o jos buvo kuriamos pačiais įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, tris penkis kartus per dieną būdavo skelbiama kovinė padėtis. Atseit iš Norvegijos pusės atskrenda NATO lėktuvai. Kad ir kur būtume, turėdavome galvotrūkčiais bėgti į pozicijas, prijungti raketas ir pranešti vadovybei, kad mūšiui esame pasirengę. Baltarusis iš Šalčininkų miškų vėliau prisipažino, kad patekęs čia keikė likimą, jautėsi esąs kare. Tikrasis karas vyko kareivinėse, kur jauni kareiviai skausmingai stiprino savo pozicijas, kad vėliau patys taptų agresyviais „seniais“. Kitaip ir būti negali spygliuota tvora aptvertoje erdvėje, kur dieną naktį trinasi penkiasdešimt jaunų vyrų. Tarpusavio santykiai ilgainiui nusigludina, pajunti, kas ko vertas, kuo galima pasitikėti, o kuo ne. Vėliau supratau, kad buvo gera jaustis sudėtingo mechanizmo varžteliu. Plepėdami krapštydavome apledėjusių raketų stabilizatorius (kovinėje galvutėje buvo, regis, 90 kg trotilo ir 70 tūkstančių skeveldrų), spoksodavome į apačioje putojančią Baltiją, į Talino siluetą (tokį, kokį matydavome ant tuo metu populiarių cigarečių pakelio). Taip pusantrų metų išbuvau okupantu Estijoje.

Kareivis, matyt, nebuvau visai prastas, nes kapitonas Kamoza, mano bendraamžis, spėjęs Arabuose pašaudyti raketomis į Izraelio lėktuvus, svajojantis apie profesionalią kariuomenę, įkalbinėjo eiti į liktinius. Bet man jau užteko: svajojau tik apie namus.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


142389. om2008-12-16 22:20
Ką reiškia soldafoniškas?

142402. varna2008-12-17 09:07
Kilęs nuo rusiško "soldat" (tariasi "saldat"), todėl rašyba nenormuota - gali būti ir "soldafonas" ir "saldafonas". Bandoma versti "kareiva", bet manau neatspindi rusiško žodžio liguistumo.

142415. mie2008-12-17 10:03
lygiai taip pat gali buti kiles ir is vokisko zoldaten. vokieciu mustrui irgi pakanka liguistumo.

142431. e - Kareivis, matyt, nebuvau visai prastas2008-12-17 10:56
Koks dar `kareivis`? Rekrūtas. Ir dar: okupacinėj armijoj lietuvis turi būt prastas `kareivis`, - ir kuo prastesnis.

142443. e2008-12-17 11:22
Ir apskritai - čia laiškai iš sanatorijos. Įvykis - dantį suskaudo... Pas mus kareivukai kojas kišdavo po BTR-u, kad į `sančiastį` patektų.

142444. e - Kilęs nuo rusiško "soldat"2008-12-17 11:27
Oooo! Pasirodo, dar ir kietų etimologų turime. :)`Filosofas` irgi turbūt rusiškos kilmės, kadangi jie sako `filosof`, ania?

142458. varna2008-12-17 13:14
Klausyk, ežere, aš "atpyliau" du metus už Baikalo, Nerčinsko mieste. Tai ne tavo šilkinis NATO. Ten ir tapau "filasofu".

142460. e - varna2008-12-17 13:27
Užjaučiu. Tik kodėl taip piktai? Ką, aš tave ten išsiunčiau?

142465. m - e2008-12-17 13:38
o kas issiunte jeigu ne tu?

142487. ežerui nuo varnos2008-12-17 14:34
Visai ne piktai. Gal taip pasirodė? Nors... kas jei ne tu (miestei pritariu) kaltas?

142496. uuu2008-12-17 15:01
verčiau jau kariaujantys sportuotų

142640. archyvaras2008-12-18 13:23
Būtent - sportuotų, paskum Lietuvą gintų, o ne memuarus kareiviškus sovietinius pasakotų dienų dienom prie alaus bokalų...Inkstai šitaip ir sugenda nuo nebepakeliamo alaus kiekio, ir dar su druskyte ant apseilioto bokalo kraštelio siurbčiojant pamažėl...

142645. uuu2008-12-18 13:36
ne gintų, o garsintų, ir per tv galų gale juos parodytų

142798. cc2008-12-19 14:06
Kol kas neteko tarnauti Amerikos armijoje, bet paziurejus nekuriuos filmus apie kareivuku mustravima- toks noras is karto dingsta. Tikrai, serzantai ant kareivuku kriokia gal net labiau nei rusu armijoje.

142824. amigo2008-12-19 18:31
o man giliausia ispudi CCCP armijoj paliko diedovshina, ypac lietuviai pries lietuvius,ju pavardes iki siol atsimenu, bet autorius apie tai kazkodel neraso.

142943. amigui2008-12-20 16:09
gal autoriui labiau pasisekė. Parašykite, mielai paskaitysime.

143100. e- cc (filmus apie kareivuku mustravima)2008-12-22 09:33
:)Filmai, juk, vaidybiniai. Ten juk viskas hiperbolizuota. Na, kokį 1111 kartų.

143231. nukrypus nuo temos2008-12-23 01:20
na jau e - taitikrai tokie fanatikati vobort/tovar. E - yra tovar in soviet ir nulis, korupcija/ svogeriai inrussia. Paminesit mano zodi, dar pamatysim ezero pavarde galingos rusiskos gamyklos bosu sarasuose. Patikekit, tik antirusai tampa rusofilais. Patikekit, ir darykit isvadas investavimui

Rodoma versija 27 iš 28 
14:38:36 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba