ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-12 nr. 920

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KAZYS SAJA. Robinzonas (53) • BARBARA BROWN TAYLOR. Mobiliojo telefono sakramentas (2) • Sekmadienio postilė (4) • ROLANDAS KAUŠAS. Su meile – Voltaire’ui (67) • KOSTAS POŠKUS. Soldafoniška tema (18) • VILIUS STAKĖNAS. Sunkios durys, sunkus ryšulėlisSIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (53) • AISTĖ LAISONAITĖ. Miniatiūros (14) • POVILAS ŠKLĖRIUS. Eilės (7) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai (2) (11) • Priverstinė kultūraEUGENIJUS ALIŠANKA. Kaip įveikti banalybę (4) • Švietimo ir mokslo ministerija kviečia teikti kūrinius Vaikų literatūros premijai gauti (2) • Pro Perkūno namus – kur vaikams gera (11) • Meno streiko bienalė (4) • mes ginkluojamės Amūro strėlėmis ir lankais (613) • 2008 m. gruodžio 19 d. Nr. 47 (921) turinys (8) •

Kaip įveikti banalybę

EUGENIJUS ALIŠANKA

[skaityti komentarus]

Laimantas Jonušys. Rūmas virš bedugnės. Esė ir straipsniai apie literatūrą. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. 206 p.

Šiais laikais vis mažiau žmonių rašo knygas. Išskyrus gal romanistus, monografijų autorius. Poetai, eseistai, apsakymų kūrėjai knygas dažniausiai rengia, sudaro iš turimų, parašytų tekstų. Tie tekstai pirmiausia išbandomi periodikoje, interneto puslapiuose, jie neretai turi daugiau skaitytojų negu vėliau sugulę į knygą. Pavieniui tie tekstai (sakykim, netgi dienraščių skiltininkų darbai) daro savarankiškumo įspūdį. Jie puikiai stovi ant savo dviejų (ar keturių, nelygu kaip į juos žiūrėsi) kojų. Jie užkabina skaitytojo stygas arba situacijos aktualumu, arba netikėtomis įžvalgomis, arba meniniu blyksniu. Mes vis labiau linkę būtent taip vartoti kultūrą: mažomis dozėmis. Kalbu ne apie kraštutinumus, ne apie tuos, kurie labiausiai vertina meilės serialus arba pasaulinės literatūros serijas. Man pačiam knyga, storesnė negu trys šimtai puslapių, neretai sukelia daug abejonių – ar tikrai verta pradėti. Netgi Navaką ar Radvilavičiūtę esu linkęs skaityti „Šiaurės Atėnuose“, o ne apystoriuose jų rinkiniuose. Trumpesnio teksto skaitymas gali teikti skaitymo malonumą, o knygos skaitymas – jau yra darbas. Tegu kartais ir malonus.

Kokio pobūdžio knyga yra Laimanto Jonušio „Rūmas virš bedugnės“? Jau vien periodikoje skelbtų tekstų nuorodos byloja, kad absoliuti dauguma jų parašyti savarankiškai, ne knygai. Išskyrus patį pirmą tekstą, kuriame autorius išdėsto savąjį credo ir kurį galima traktuoti kaip knygos išplėstinę pratarmę ar įžangą. Taigi beveik visi jie savo pirminę kultūrinę funkciją yra atlikę ir kai kurie gal net buvo aktualesni anksčiau. Sakykim, straipsnis apie postmodernizmą 1995-aisiais, parašytas almanachui „Miestelėnai“, aktualizavusiam tuo metu dar menkai lietuvių kultūroje žinomą postmodernizmo problematiką, ar kai kurios knygų recenzijos, pasirodžiusius įkandin ką tik išleistų knygų. Ar tai paminklinė plyta dar vienam rašto žmogui, kokių šiandien netrūksta?

Manau, kad ne visai taip. Dažnai į knygą surinkti tekstai įgyja naują gyvenimą. Jie, kalbant naujakalbe, tampa intertekstualūs pirmiausia pačios knygos kontekste. Ima ryškėti autoriaus problemų laukas, fragmentiški bandymai viename tekste spręsti vienokias ar kitokias problemas randa tąsą kitame. Knygai vientisumo suteikia autoriaus vientisumas. Kadangi autoriaus vientisumas postmoderniaisiais laikais nėra savaime suprantama duotybė, nėra reikalo to reikalauti ir iš knygų. Ir vis dėlto vieno autoriaus tekstų rinkinys man yra vertingesnis už kolektyvinius straipsnių rinkinius. Ypač tuo atveju, kai įdomus yra pats autorius. O Jonušys man visad buvo įdomus. Pirmiausia, ką perskaitau vartydamas, pavyzdžiui, „Šiaurės Atėnus“, yra Laimanto tekstai. Ar tai būtų penki sakiniai apie kalbą, ar naujos knygos recenzija, ar užsienio literatūros skaitiniai. Manau, kad Laimanto balsas šiandienos literatūrinėse refleksijose yra svarbus, tą suprato ir Rašytojų sąjungos leidykla, imdamasi šios knygos leidybos.

Dar vienas argumentas leisti straipsnių rinkinius – dauguma tų straipsnių išsimėto erdvėje ir laike, kitaip sakant, po periodinius leidinius, kuriuos net užsispyrę skaitytojai ne visus perskaito. Knyga ne tik juos surenka į vieną vietą, bet ir suteikia jiems naują galimybę gyventi. Manau, kad Laimanto įžvalgos pravers dar ne vienam rimtesniam skaitytojui, ką jau kalbėti apie literatūros tyrinėtojus ar studentus – nes Jurgį Kunčiną, Samuelį Beckettą ar Vladimirą Nabokovą skaitys ne viena karta.

Be abejo, ši knyga, kaip ir visos kitos, neturi būti priimama besąlygiškai. Nes joje randame vieno žmogaus poziciją, tebūnie ir ištariamą pasitikinčiu balsu ir pakankamai argumentuotą autoritetais. Su ja reikia ir galima ginčytis, nes kultūra šiandien nepripažįsta jokių dogmatinių pozicijų. Nes tai, kas visais laikais buvo vadinama nuomonių skirtumu, postmoderniuoju (o gal jau ir postpostmoderniuoju, anot kai kurių teoretikų) laikotarpiu galima pavadinti mažaisiais pasakojimais (sekant Lyotard’u). Bandau įsivaizduoti, kaip į Laimanto mažąjį pasakojimą apie literatūrą, kad ir į tokią jo nuostatą: „Teigimas, kad nėra nepolitinio meno, deklaruoja ne ką kita kaip kūrybinių žmogaus galių kapituliaciją. Tai yra menininko pralaimėjimas politikui, Tikslo pralaimėjimas priemonei“ (p. 19), žiūri Lietuvos anarchistai, kurie skelbia: „Mes turime išsikelti tikslą užkimšti visas kapitalistines kanalizacijas paskandinant juos jų pačių šūde – įskaitant ir jų propaguojamą kultūros ir politikos atskirtį.“ Pozicijų ir nuomonių skirtumas yra neišvengiamas, nors nebūtinai toks radikalus. Šioje knygoje, ypač esė, Laimantas išties nemažai kalba apie politikos ir meno ryšį. Ir įvairiausiais argumentais bando brėžti takoskyrą tarp jų. Galima kelti klausimą, kodėl ši tema autoriui taip rūpi. Bandau spėti – gal dėl to, kad jis daugelį metų dirbo apžvalgininku „Laisvojoj Europoj“, pagaliau neseniai išleido knygą, kurioje vyrauja publicistinė problematika. Tai savotiškas jo „arkliukas“, kartais virstantis Trojos arkliu, kai jis įžengia į kultūros tvirtovę. Grožinė literatūra ir politika, mano nuomone, nėra prasilenkiančios kategorijos, kaip teigia vienos Laimanto esė pavadinimas. Jos prasilenkia tik tuo atveju, jeigu politika suprantama labai siaurai, maždaug kaip ji suprantama šiandien Lietuvoje – partiniai žaidimai ir užsakymai, reklaminiai partijų šūkiai. Man regis, Jonušys tarsi bando paneigti sovietinę ideologiją, tvirtinusią, kad bet koks menas yra politinis. Tačiau bet kokia socialinė kritika, o jos nestokoja netgi tokie rašytojai kaip Beckettas ar Kafka, turi politinį aspektą. Nes bet kokios egzistencinės, dvasinės ar psichologinės netgi vieno „mažulėlio“ problemos naratyvizacija ar eksplikacija yra ir visos visuomenės ar žmonijos kritika – jeigu kritiką suvoksime ne kaip niurzgėjimą ir nepasitenkinimą, o kaip analizę. Deja, žmogus yra socialinis gyvulys ir literatūros apie jį neįmanoma radikaliai atskirti nuo polio reikalų. Nenorėčiau čia plačiau nagrinėti šios temos, nes, man regis, ją gana išsamiai Jonušio knygos recenzijoje „Metuose“ aptaria Rimantas Kmita.

Bet šie distinkcijų klausimai svarbūs daugiau formuluočių lygmeniu. Laimanto įžvalgos šiomis temomis yra kur kas svarbesnės ir įdomesnės. Sakykim, jo bandymas nagrinėti totalitarizmo ir meno sąsajas prašosi tęsinio, nes čia lieka dar daug neatsakytų klausimų, kuriuos, regis, jau darosi ir nepatogu kelti. Ar diktatūros, totalitarizmo, autoritarinio režimo sąlygomis galima tikėtis genialių kūrinių, kaip atsitiko Sovietų Sąjungoje ar fašistinėje Vokietijoje? Dar visai neseniai lietuvių diskusijose buvo galima išgirsti kalbų apie mūsų, patyrusių okupaciją, dvasingumą, kuriam neprilygsta sočiųjų Vakarų pragmatizmas, apie mūsų gelmę ir jų paviršutiniškumą. Šiandien daugiau mušame būgnais apie mūsų pačių kultūros nuosmukį. Diktatūros ilgesys? Arba mūsuose dar beveik nesvarstyta tema, kurią būtent totalitarizmo tematikos kontekste užkabina Laimantas – politinis korektiškumas, vienas iš šiandienos Vakarų pasaulio prievaizdų, anot autoriaus, jau pajėgus sužaloti Amerikos literatūros veidą? O jeigu šiek tiek nukryptume į lietuvių kalbos švarinimo tendencijas? Kalbinis korektiškumas? Beje, kalbos „švaros“ klausimams Laimantas skiria nemažai dėmesio savo trumpuose tekstuose periodikoje, tad laukčiau, kad naujose esė panarpliotų šias „politines“ insinuacijas, „nepatogius“ klausimus.

Kita vertus, man imponuoja Laimanto pastangos ieškoti literatūroje autonomijos, kokybės, „dvasinių aukštumų“. Jis gina tai, ką būtų galima pavadinti elitine literatūra. Šiandienos situacijoje tokia laikysena kiek primena Don Kichoto pastangas. Bet tai ir yra gražu.

Kuo grįstas tas idealizmas? Kuo grįstas autoriaus teiginys, kad „menas egzistuoja ne tik atskirai nuo kasdieninės tikrovės, bet ir atskirai nuo racionalaus mąstymo“ (p. 26)? Man regis, paaiškinimo galima ieškoti jo įžanginiame tekste. Jis pavadintas „Kuo aš tikiu (literatūroje)“. Taigi autorius prisipažįsta stojantis ne į žinančiojo, bet į tikinčiojo poziciją. Ir drįsčiau sakyti, kad ši pozicija yra katalikiška ar bent jau krikščioniška. Įkandin vieno iš savo autoritetų – George’o Steinerio – jis tiki, kad „tikroji esatis – tai transcendencijos esatis meno kūrinyje, kaip kad eucharistijos duonoje yra Kristaus esatis“ (p. 9). Tos esaties ieškojimas ir yra tikrasis kelias į literatūrą ir per literatūrą. „Originalus literatūros kūrinys išplečia suvokėjo sąmonės erdvę“ (p. 10), todėl skaitymas (originalių kūrinių) būtų analogiškas įvairioms sąmonės plėtros technikoms, kad ir aprašytosioms Aldo Huxley „Suvokimo duryse“, kur kai kurie narkotikai atlieka tą pačią funkciją. Taigi patenkame į transcendencijos patirčių teritoriją. Apie panašius dalykus esu kadaise rašęs knygoje „Vaizdijantis žmogus. Sacrum sklaida kultūroje“, todėl suprantu, kad tie „geografiniai“ sąmonės atradimai neišvengiamai veda prie tokių sąvokų kaip „nušvitimas“, „mysterium tremendum et fascinans“, „katarsis“, „epifanija“ (p. 11–12). Net jeigu atsisakysime grynai religinės ar mistinės interpretacijos, akivaizdu, kad liekame transcendentinio, vertikalaus, hierarchinio pasaulėvaizdžio rėmuose. Toks mąstymas priklauso klasikinei ir modernistinei paradigmai. Tai nereiškia, kad jis yra atgyvenęs ar senamadiškas – esu įsitikinęs, kad tai vienas iš galutinių žodynų (Richardas Rorty), kuris išties padeda išsiaiškinti tam tikrus kultūros patirties dalykus. Pasirinkus kitą žodyną apie tuos pačius dalykus galima kalbėti kitaip.

Bet Laimanto atveju man įdomus toks dalykas. Jis ne tik vienas iš pirmųjų lietuvių intelektualų susidūrė su postmodernizmu praktiškai (skaitydamas amerikiečių postmodernistų kūrinius), bet ir vertino jį ne kaip destruktyvų judesį kultūroje, bet kaip tam tikrą kultūros etapą. Turint omeny, kad postmodernizmas ir šiandien sulaukia vien neigiamų kai kurių mūsų šviesuolių vertinimų, dar 1995 metais straipsnyje „Vis dėlto menas“ jis rašė: „Tai, ką dabar pasakysiu, bus silpniausia šio rašinio vieta. Mat norėsiu nuneigti destruktyvų postmodernizmo aspektą.“ Tą patį esu bandęs padaryti savo knygoje „Dioniso sugrįžimas“ ir esu įsitikinęs, kad joks laikotarpis kultūroje negali būti absoliutus blogis, kad paverkšlenimai dėl postmodernizmo žalos labiau primena senuko graudenimąsi: „Va mūsų laikais tai buvo jaunimas.“ Negana to, postmodernizmas tėra sąvoka, kurios lygiai taip pat galima atsisakyti. Jonušys įžvelgia postmodernizmo teigiamas savybes – kad jis lygiai taip pat aprėpia „visą temų ir meninės raiškos gamą“, kad jis iš esmės kuria, o ne griauna.

Tačiau postmodernistinis žodynas prieštarauja minėtajam transcendentiniam. Nes postmodernizmas yra esmiškai horizontalus, nepripažįstantis hierarchijos, jis nelinkęs skirti aukštojo ir žemojo meno, jo kūrybinės vaizduotės sklaida yra imanentinė. Būtent čia įžvelgiu savotišką prieštaravimą Jonušio pozicijoje. Pripažindamas postmodernizmą, teigiamai vertindamas iškiliausius postmodernizmo autorius, jis laikosi transcendentinio kultūros modelio. Bet šitai nėra trūkumas, tiesiog ne visiems kūriniams įmanoma pritaikyti vieną žodyną. Svarbus dalykas tokiu atveju – kritiko nuojauta ir profesionalumas.

O būtent šito iš Jonušio ir neatimsi. Jo kritika yra įžvalgi ir pagauli, neapsiribojanti kokiu nors vienu metodu. Esminiai kūrinio komponentai pagaunami vienu judesiu, tarsi jie būtų akivaizdūs, nors koks akademikas iš to spaustų disertaciją; nepretenzinga, o kartu labai asmeniška, lengva, terminologija neperkrauta kalba; įspūdinga komparatyvistika, kurios taip stokoja šiuolaikinė lietuvių kritika.

Sakykim, Jakučiūno knygos „Tėvynė“ recenzija, mano galva, yra pavyzdys, iš kurio galėtų mokytis visi pradedantieji ir daugelis profesionaliais save laikančiųjų. Kritika yra menas, kurio taip pat mokomasi.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


142671. archyvaras2008-12-18 15:14
L.Jonušio knygos pavadinimas labai jau manieringas idealizmas...Geriau jau būtų " Kasdienė kritiko mirtis" arba " Iš prairusios kritiko kišenės".

142792. bobo2008-12-19 12:27
jau geriau but "is kritiko prairusios kisenes"

143095. Brendis2008-12-21 22:28
Visai nemanieringas pavadinimas. Jis tikslus. Nes knygoje kalbama apie labai paveikią, bet sunkiai verbalizuojamą literatūros esmę, tai jėga, kuri remiasi ne sociliniais, ne ideologiniais, ne etiniais dalykais, ji tarsi kyla iš nieko, iš bedugnės.

143201. varna (net susigraudinau)2008-12-22 20:38
Atėjo laikas Rašytojų Sąjungai susirūpinti ir mano komentarais - jie išbarstyti kaip deimantai mėlynose Šatėnų pievose. Kas juos surinks, kas nušluostis dulkes?

Rodoma versija 27 iš 28 
14:38:35 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba