ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-12 nr. 920

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KAZYS SAJA. Robinzonas (53) • BARBARA BROWN TAYLOR. Mobiliojo telefono sakramentas (2) • Sekmadienio postilė (4) • ROLANDAS KAUŠAS. Su meile – Voltaire’ui (67) • KOSTAS POŠKUS. Soldafoniška tema (18) • VILIUS STAKĖNAS. Sunkios durys, sunkus ryšulėlisSIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (53) • AISTĖ LAISONAITĖ. Miniatiūros (14) • POVILAS ŠKLĖRIUS. Eilės (7) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai (2) (11) • Priverstinė kultūraEUGENIJUS ALIŠANKA. Kaip įveikti banalybę (4) • Švietimo ir mokslo ministerija kviečia teikti kūrinius Vaikų literatūros premijai gauti (2) • Pro Perkūno namus – kur vaikams gera (11) • Meno streiko bienalė (4) • mes ginkluojamės Amūro strėlėmis ir lankais (613) • 2008 m. gruodžio 19 d. Nr. 47 (921) turinys (8) •

Sekmadienio postilė

[skaityti komentarus]

III advento sekmadienis (Jn 1, 6–8. 19–28)


        Buvo Dievo siųstas žmogus,
        vardu Jonas.
        Jis atėjo kaip liudytojas,
        kad paliudytų šviesą
        ir kad visi per jį įtikėtų.
        Jis pats nebuvo šviesa,
        bet turėjo liudyti apie šviesą.

Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“ Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“ Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“ Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“ Jis tarė:


    „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas:
    Taisykite Viešpačiui kelią!,

kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas.“

Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?“ Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio.“

Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo.


Jono Krikštytojo šypsena

Iš Leonardo drobės jis žvelgia hipnotizuojančiu, kone gundančiu žvilgsniu tau tiesiai į akis. Dailaus moteriško veido. Mįslingai ir kerinčiai besišypsąs. Kad čia tikrai jis, Mesijo šauklys, o ne koks Adonis ar Ganimedas, liudija tik grakšti nuoga ranka ir aukštyn iškeltas smilius. Nemirtingas Jono Krikštytojo judesys. Vienintelis, dėl kurio jis pakilo į pačias Išganymo istorijos aukštumas. Visa kita – Jono skelbtas atgailos krikštas, askezė, moralinis heroizmas, net pati kankinystė – suduš į šipulius, kai pasirodys tas, kuriam jis nebuvo vertas atrišti kurpių dirželio.

Kažkodėl ir kiti Renesanso menininkai jį kartais vaizdavo kaip šaunų jaunikaitį, kuris nė iš tolo nepanašus į rūstų, apsimarinimų išsekintą dykumos atsiskyrėlį, grasinusį Judėjos gyventojams besiartinančiu Dievo kerštu. Evangelijose jis kelia paniką ir siaubą, o ne pasigrožėjimą. Kas galėtų taip perkeisti Jono išvaizdą? Ar jo žydintis jaunas kūnas ir dieviška šypsena tėra niekuo nepagrįstas Leonardo fantazijos vaisius? Dailininko polinkis adoruoti grožį?

Advento metu Jonas Krikštytojas yra tas, nuo kurio Bažnyčia nenuleidžia akių ir laiko didžiuoju Kristaus laukimo mokytoju. Kitados mėgino kopijuoti jo pasninką, perimti atgailos ir atsivertimo šūkius; dabar dažniau lenkiasi jam kaip liudytojui ir ženklui. Jis pats, sako Evangelija, nebuvo šviesa, bet atpažino ir parodė šviesą. Jonas – tragiška figūra, ir ne tik todėl, kad tampa ištvirkusio, korumpuoto karaliaus dvaro auka. Jis privalo trauktis, atsisakyti savęs ir savo programos, kada ateina Dievo Avinėlis, didesnis ir galingesnis už jį. Jėzus suvalgys net Jono mokinius. Viskas bus paklota po Avinėlio kojom. „Jam skirta augti, o man – mažėti“, – ištarė Jonas ir sumažėjo iki nieko. Iki funkcijos. Advento pavyzdys Bažnyčiai? Mokytojas?

Tas, kuris kaip nė vienas kitas šios istorijos veikėjas kratėsi bet kokio džiaugsmo, pasitenkinimo, bet kokios šlovės ir pergalės, dabar žiūri į mane ir šypsosi lyg žavingas pagonių dievaitis. Jau verčiau būtų asketo žvilgsnis, jį lengviau pakeltum. Jis galbūt tave smerkia, priekaištauja, bet jokios paslapties jame nėra. Jį ramiai palieki jo paties ugniai. Eini pro šalį. O čia stabteli, sutrinki. Jono šypsena ir triumfuojantis mostas sukelia nerimą. Mėgintum ir pats jam nusišypsoti, tačiau sukausto baimė, nes nežinai, ko toliau laukti iš to dangun nukreipto piršto.

Fariziejų kvočiamas, jis vis kartojo savąjį „ne“. Nesileido, kad būtų iššifruotas ir padėtas į vietą kokioje nors aprobuotoje religinėje schemoje. Jis nei šviesa, nei Mesijas, nei pranašas. Tyruose šaukiančiojo balsas. Tik tiek. Gana aiški užuomina, kad būsi neišgirstas. Judėjos dykuma dar ir šiandien yra kraupoka vieta, kai ima temti ir viskas aplinkui nusidažo vienoda pilkšvai ruda spalva. Akmenys be gyvybės, Šėtono valdos. Kas ten išgirstų šaukiančiojo balsą, lydimą laukinių žvėrių klyksmo? Jonas ir nesitikėjo nieko daugiau. Tik ištarti tyrams ateinančiojo vardą. Sušukti ir nutilti. Atsakymą atiduoti pilkšvai rudai tylai.

Jeigu Jonas Krikštytojas kada nors tikrai pasirodė skaisčiu karalaičio veidu, tai tik dėl to, kad jis buvo balsas, ir nieko daugiau. Pranašui Izaijui jau anksčiau atsiskleidė, kokios dailios būna kojos tų, kurie keliauja per kalnus nešdami gerąją žinią. Kankinio Stepono veidas ims spindėti lyg angelo, kai dėl Jėzaus į jį pasipils akmenų kruša. Mesijo atėjimui būdingos tokios metamorfozės. Savo kerinčia šypsena Jonas nemeluoja, tai nėra tik pozavimas dailininko dirbtuvėje. Šio stebuklingo perkeisto grožio prigimtis ta pati kaip ir Mergelės Marijos tyrumo. Viešpats ateidamas perpiešia tuos, kuriems užtenka drąsos ir meilės jį priimti. Atverti jam savo įsčias ar tapti jo aidu. Kalnuose, dykumoje, didmiestyje. Anksčiau kunigai tokį žinojimą nešdavosi prie altoriaus ir sakydavo žengią pas Dievą, kuris džiugina jų jaunystę. O juk žengdavo ir kretantys seniai, niekada nesišypsoję.

Jei būtų leista pažvelgti iš aukštybių, ir mes šiandien matytume, kaip pavargę, sumenkę, nuliūdę veidai įgyja kerinčio grožio. Kristaus pabučiavimo galybė. Jono Krikštytojo pirštas rodo į jį, prapuolusį miglose. Ir anuomet jis buvo toks. Jonas nesiliovė šaukęs, kad jis ateina. Mįslinga šypsena skirta jam, kai Jono džiaugsmui jau nieko, net askezės, netrūko.

-js-

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


142558. varna2008-12-17 17:23
Užkniso mane ta rašliava apie kažkokius žydpalaikius.

142566. e-142558 2008-12-17 17:49
BK yra straipsnis (su poskyriais). Neleisim istorijai pasikartot.

142583. kopustas :-) 2008-12-17 21:45
ka besakyt, graziai isrutoliojo tema.

143383. po palme2008-12-23 18:32
B16 ka tik mostelejo apie gundanti Sv.Sebastijono/Jono Krikstytojo zvilgsni, gerb autoriau. Nesimato dar sviesos tunelio gale

Rodoma versija 27 iš 28 
14:38:35 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba