ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-07 nr. 779

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • LAIMANTAS JONUŠYS. Tą bedvasę ir nykią valandą (21) • VIKTORAS VALANČIUS. Šis tas apie kvailybę (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. EilėsPATRICIJA ŠMIT. Šoko terapijaJUDITH LEWONIG. "Muzikos garsai": mitas ir tikrovė (14) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Dublis Nr. 2: Dublinas (7) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsRENATA DUBINSKAITĖ. Akistatos ir priešakiai ALEKSEJ PARŠČIKOV. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisJŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pardon... (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Puslapių drugeliai (1) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Upyna (2) • EDUARD LIMONOV. Tai aš, Edička (1) • LAIŠKAI (243) •

Akistatos ir priešakiai

RENATA DUBINSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iš serijos „Portretai“. 2005
Darius Žiūra

Ir aš klausiu, kodėl tie sustingę, atgal (at)žvelgiantys visaūgiai ir pilnafigūrės tapo plačiai reprodukuojama šiuolaikinio portreto schema. Tiesa, kad prie formulės padirbėjo moksliškai, archyviškai nusiteikę menininkai-tyrinėtojai. Taip pat ir modernistinio profesionalumo bei originalumo atmetėjai, panūdę vaizduoti maksimaliai paprastai su minimaliomis pastangomis, o drauge pamilę visa, kas anksčiau nebuvo laikoma menu (tokią pat pozuojančią amatininkišką fotografiją, mėgėjiškus filmus ir daugybę paties gyvenimo dalykų). Dar labiau tiesa tai, kad prasmė tiesiog išsikėlė iš vaizdo. Nuo šiol portreto turinys gyvena pačioje žiūrėjimo situacijoje. Žmogaus atvaizdas liko žvilgsnių arenos fone.

Ir jei jums reikia įrodymų, tai paliudija laikas, besidriekiantis tarp žiūrinčiųjų vienas į kitą (tegu ir per kamerą). Gal dėl to Darius Žiūra anksčiau nefotografuodavo. Jau ne vienus pastaruosius metus jis filmuoja ir filmuoja, kaupdamas valandų valandas medžiagos. Nė vienas kitas Lietuvos videomenininkas nėra toks ištvermingas įvaizdinto laiko sandėliuotojas. Kam jam tas laikas? Mažai kuo daugiau gali remtis kino ir videokūrėjai, ieškodami būdų, kaip išlaikyti nors lašą tikrovės bekūnėse atvaizdų saujose, nors grūdą apčiuopiamybės šviesokaitos dėmių simuliacijoje, nors atgarsį referento tuščiuose ženkluose. Kai nejudančios kameros neužsikirsdamos filmuoja vis dar nesikeičiančią situaciją, atvaizdas pamažu tuštėja, tuštėja, o laiko jausmas darosi vis svaresnis, įgydamas kažką panašaus į materijos sunkį. Filmavimo laikas virsta fiziniu žiūrovo laiku, išgyvenama tikrove. Atvaizdas yra ne tik vaiduoklis. Jis visuomet lieka praeityje. Laiku keliauja tik portretuojamųjų žvilgsniai, pačioje pradžioje skirti kamerai ir menininkui, o bet kuriuo „vėliau“ – iš naujo atgyjantys kartu su kiekvienomis į juos pažvelgiančiomis akimis.

Dabar eksponuojami Žiūros mergaičių portretai yra tik didžiulio, metų metais besiformavusio portretų ledkalnio viršūnėlė. Pavadinti tai viso gyvenimo meniniu projektu būtų pernelyg stipru, bet tam tikro titaniškumo šitame veidų maratone tikrai yra. Vienur 60 minučių žmonių akių. Kitur 120 minučių žmonių akių. (Kažkuris šmaikštus istorikas II pasaulinio karo aukas pamatavo kilometrais.) Ir tai jau redaguotas, dešimtis kartų suspaustas laikas. Kaip sakė vienas konceptualistas: mano kūryba yra visai ne šie fotopeizažai, ji – tie ilgi pasivaikščiojimai šiuose peizažuose. Iš to atsiradusi fotografija – tik likutis. Mano galvoje stinga platumo įsivaizduoti Žiūros meninę piligrimystę su visais jos metu įvykusiais susipažinimais, susidrovėjimais, derybomis, įtikinimais, žvilgsnių surėmimais. Žmogus – ne peizažas. Nepasivaikščiosi. Jis (at)žvelgia atgal, atgal į tave kartu su visu savo pasauliu (ir tai yra baisiai daug, net jeigu tas pasaulis visai siauras, arba dar neišsiskleidęs, arba jau pusiau pasitraukęs). Kiekvienas kreipimasis į žmogų reiškia savęs nugalėjimą. Tu įkvepi, suprogramavęs atitinkamą nusiteikimą, mobilizuojiesi ir prabyli į svetimą, rizikuodamas sulaukti puolimo arba paniekinimo. Žiūra pradėjo nuo lengviausios kovos, nugalėdamas save gimtajame kaime. Vėliau jis peržengė save daugelyje kitų kaimų, miestelių, niujorkų, prašnekdamas į svetimus, nerišliai, su akcentu. O įveikti savo paties užtvarą tėra pirmas mažas žingsnis kiekvienos akistatos istorijoje. Tiek pastangų, kad galėtum stebėti veidą?

Stebėjimas yra vienakryptis ir agresyvus. Žiūra stebėjo tik profilius (darbe „Ar galite skirti man šiek tiek savo laiko?“). Žmogus yra pažeidžiamas ne tada, kai atsuka stebėtojui savo sielos veidrodį, apsaugotą tik gležnutėlio trūkčiojančio voko. Jis yra nenorom atsivėręs, kai nusisuka, atgręždamas nežinančią, beginklę bėglio nugarą. Ir gal net dar labiau atvertas, kai kieno nors žvilgsnis degina jo šoną, negalintį atsakyti tuo pačiu. Žiūros stebimiems profiliams, regis, beveik skauda nuo žinojimo, kad į juos žiūrima. Sutikti būti taip stebimam – tai atsukti antrą skruostą, kai į pirmąjį jau trenkė. Tai, kad profilis tampa objektu tarp objektų, paliudija žiūrovo žvilgsnis, kuriam leidžiama klajoti nuo nosies prie fono, nuo plaukų kaugės prie horizonto ir dar pasekti portretuojamojo akių kryptimi į užkadrinę erdvę. Jei portretas iš priešakio, ir personažas žvelgia į mus – visa aplinka suskliaudžiama į skliaustus. Belieka tiltas tarp vienų ir kitų akių. (At)žvelgiančiojo atgal neįmanoma stebėti, jis atremia žvilgsnį, tai abiejų pusių reikalas. Atremti stebinčiojo žvilgsnį, vadinasi, palikti jį savo akių išorėje kaip už uždarytų durų, sustabdyti jo kryptingą judesį pro tavo akių kiaurymes į tave. Atrėmimo gestui susitelkia visas kūnas. Nes jei kuri nors raumenų grupė lieka glebi, net ir piktai atgal sviedžiamas žvilgsnis sunkiai atsišaudo. Žvilgsniui atremti reikia viso kūno kareiviškos parengties ir veido drausmės. Nevalingai susijuokianti burna tarsi praplėšia gynybinę uždangą. Būti priešais reiškia būti priešu. Ar todėl jie visi ir jos visos taip stovi, įtempę ne tik akis, kaktas, lūpas, bet ir nugaras, rankas, kojas? Kad atsilaikytų prieš Žiūrą, kad atsilaikytų prieš mus?

iliustracija
Iš serijos „Portretai“. 2005
Darius Žiūra

Tereikia atsilaikyti vieną minutę. Paprastai tiek Žiūra prašo savo sutiktųjų. Kartais nė tiek žiūrovas neiškenčia. Turbūt mūsų laiko pojūtis yra visiškai sutrikdytas neadekvačių jo matematinių ekvivalentų. Pavyzdžiui, neištveriamos 3 minutės, privalomos valantis dantis. O meilės aktas, kuriame sutelpa pusė gyvenimo, pagal statistinį vidurkį užimantis varganas 11 minučių... Matyt, tikrovė daug ilgesnė, negu manome. Kas yra viena minutė mano akistatos su kito žvilgsniu, kai Žiūra turėjo šimtų šimtus tokių minučių? Ar ilgai mes žiūrime tiesiai į akis, atsakančias tuo pačiu? Kol Žiūra neparodo man, kas jam yra žvilgsnis, aš tariuosi žiūrinti žmonėms į akis nuolatos, kai bendrauju. Viena minutė portreto verčia mane manyti, kad iš tikrųjų žvilgsniai susiremia ne taip jau dažnai. Juo labiau tylūs žvilgsniai, nemaskuojami kalbos. Viename iš savo projektų Žiūra taip ir klausia: kiek savo laiko galėtumėte man skirti? Laiko nebyliai žiūrėti. Nemanau, kad mūsų dienotvarkėse tam yra laisvų grafų.

Žiūra mokėsi žiūrėti ilgai ilgai. Kadangi senelis perdavė jam kitur jau pamirštą tiesą, kad grybai nustoja augti, kai juos paliečia žvilgsnis. Mažai ką išmanome apie „geras“ ir „blogas“ akis. Gal tik žinome, kad žiūra būna ne vien kryptinga, tiesinė, smūgiuojanti, bet ir periferinė, sferinė, apglėbianti. Šamanai tai vadina kietu ir minkštu žvilgsniu. Žiūra ilgai repetavo nesisavinantį žvilgsnį, mokydamasis iš kameros, vienodai fokusuojančios viską, ką aprėpia panoramoje, vienodai lėtai besisukančios televizijos bokšte, nesugundomos nė vieno atskiro objekto („Paukščių takas“). Ir iš kameros, stebinčios monotonišką nakties kelią, kurio tuštuma ir greitis sunaikina įprastas žvilgsnio strategijas. Ir tada, kai žiūrėjo ir žiūrėjo pro objektyvą klajodamas po Palangą. 40 valandų filmuoto vaizdo turi atbukinti žvilgsnio aštrumą. Gal todėl jis ir nebijo į akių susirėmimą iškviesti vaikus, mergaites, patį pažeidžiamumą. Žinoma, jis vis tiek užgauna. Tačiau koks mergaičių atkaklumas ne tik atsilaikyti, bet ir (at)žvelgti atgal, tiesiai į objektyvą ir tiesiai į akis...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 30 
14:38:21 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba