ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-07 nr. 779

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • LAIMANTAS JONUŠYS. Tą bedvasę ir nykią valandą (21) • VIKTORAS VALANČIUS. Šis tas apie kvailybę (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. EilėsPATRICIJA ŠMIT. Šoko terapijaJUDITH LEWONIG. "Muzikos garsai": mitas ir tikrovė (14) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Dublis Nr. 2: Dublinas (7) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsRENATA DUBINSKAITĖ. Akistatos ir priešakiai ALEKSEJ PARŠČIKOV. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisJŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pardon... (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Puslapių drugeliai (1) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Upyna (2) • EDUARD LIMONOV. Tai aš, Edička (1) • LAIŠKAI (243) •

Dublis Nr. 2: Dublinas

VITALIJA BIGUZAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Friedrich Vordemberge-Gildewart. 1950

Vyras, kurį pamačiau pačioje judriausioje Dublino gatvėje, buvo panašus į angelą. Jis stovėjo Amens Street viduryje tarp mašinų srauto ir smogo lyg pranašas. Jo veidas buvo šviesus, o pilkos tarsi pats dangus akys žvelgė virš plaukiančių pro šalį žmonių galvų į tolį, kur už kalvų buvo galima numanyti banguojant Airijos jūrą ir kur senovinis vėjas gena debesis tarp pasaulių, suteikdamas jiems senovinių didvyrių ir dievų pavidalus. Tarsi druidas jis stovėjo kaip tik ten, kur, pasak keltų pasakojimų, mirusiųjų pasaulis turėtų susisiekti su gyvųjų, kur susikerta keliai, ant vingrių upių brastų ir tiltų, tekant saulei ir jai besileidžiant, kur sausuma stabdo jūrą ar vandenyną, žemę keičia dangus, pievą – miškas, dieną – naktis, visur, kur yra akivaizdi riba, tuomet, kai paaštrėja regėjimas, pasigirsta kita muzika, ir tai, kas negalima, darosi įmanoma.

Stovėdamas ant baltos skiriamosios gatvės linijos, iš dešinės ir kairės plaukiant pypsinčių automobilių srautui, kone parmušamas sunkiasvorių dviaukščių Dublino autobusų, senis laikėsi tvirtai kojomis įsispyręs į asfaltą ir nežinia ką burbėdamas sau po nosimi nesitraukė iš vietos. Buvo matomas iš toli, tarsi koks paminklas, kuris, beje, šiek tiek svyravo – jis paprasčiausiai stovėjo čia, nieko neveikė, bet ir neketino pasišalinti. Galimas dalykas, kad nutaisęs reikšmingą veidą jis tuo metu tiesiog šlapinosi po savo ilgu lietpalčiu – ilgai, lėtai ir ramiai, leisdamas žvarbiam lapkričio vėjui košti jo šlapias ir nešvarias drapanas, besiplaikstančias aplink silpstančias nuo bado kojas.

Atrodė, kad jis kalbasi pats su savimi (o gal jo pašnekovai buvo nematomi). Jam buvo tas pats, ar kas nors į jį žiūri, jis nežiūrėjo į nieką, bet stovėjo ten, kur visi jį mato. Galimas dalykas, Amens Street buvo jo mėgstamiausia vieta, jeigu jis apskritai nors kiek susigaudė, kur esąs. Akivaizdžiai tik kūnas dar buvo čia, kūnas, kuris būtų puikiai atrodęs fotografijoje arba kine, o siela nežinia kur, danguje ar kitame pasaulyje. Sidabrinis ekranas būtų išryškinęs jo nubalusius, niekada nekerpamus plaukus, liesas veidas būtų įgavęs kilnumo, jis galėtų vaidinti Kalėdų Senelį, Kristų ar Magą naujoje serijoje pagal Tolkieno "Žiedų valdovą". Bet jis stovėjo čia, niekam nereikalingas.

Jeigu šis vyras pasirodydavo kur minioje – centriniame parduotuvių rajone – tarsi apibrėžus ratą nematoma ranka, aplink jį susidarydavo tuščia erdvė, atskirianti jį nuo kitų žmonių, panaši į šventojo aureolę. Jis nebuvo girtuoklis, antraip alkoholis jau būtų prikeverzojęs jo portrete kaltės, baimės linijų, būtų išdarkęs prigimtį, išgraviravęs nuosmukį, užmaršumą, protinį atsilikimą. Nors kiek bereikšmiai, jo veido bruožai buvo subtilūs – jis būtų tikęs į penkių žvaigždučių viešbučio durininkus, o gal į barmenus arba poetus.

Šis keltas buvo didmiesčio atsiskyrėlis, o gal ir pamišėlis, faktas, kad šiaip viskuo jis atrodė visai normalus, tik kad kalbėjosi nežinia su kuo, o aitrus šlapimo dvokas tarsi siena stovėjo aplink jį, atmesdamas kiekvieną, kuris tik drįsdavo prie jo artintis. Net moteris – gailestingųjų visada pasitaiko – nebūtų prasilaužusi pro jį saugančią nematomą užtvarą, myžalai aplink šį žmogų veikė lyg burtai: nuo piktųjų ir gerųjų galių jie saugojo vienodai gerai. Kas žino, kuo kvepėdavo šventi atsiskyrėliai – sakais, smilkalais ar dar kuo nors? Tai buvo Dublino angelas sargas, šventasis, graviūra, spaudas šviesioje miesto kaktoje, liudijimas, kad gal ne viskas yra taip, kaip matoma paprasta akimi ar per trijų su puse dioptrijos akinius.

Jis buvo išskirtas, bet ir atskirtas. Praeiviai žvilgsniais klaidžiojo po vitrinas, lenkdami šią statulą, jie kalbėjosi tarpusavyje arba mobiliaisiais telefonais, tad senis minioje atrodė lyg kapitonas skęstančiame laive, narsiai atsukęs veidą prieš vėją. Kiti smuko tarsi pelės į parduotuvių plyšius, nelyginant bėgtų ar gelbėtųsi nuo kažko – bet nuo ko? Buvo pats nukainojimų metas – ir skendo, skendo energingai mosikuodami rankomis, taškydamiesi į šalis, nervingai blaškydamiesi iš skyriaus į skyrių, iš vieno aukšto į kitą, retsykiais išnirdami tai su madinga palaidine, tai su šiugždančiais naujutėlaičiais marškiniais ar kelnėmis, "Chanel N°5" kvepalais ar kokiais kitais tepalais iškeltose rankose. Jų akys buvo drumztos tarsi nuo alkoholio, jie patys – kitame laike. Naujų daiktų dozė jiems būdavo nelyginant vaistai (narkotikai?), kuriais jie gydėsi nuo kasdienio gyvenimo pilkumos, per prasto, neišskirtinio likimo, sunkaus darbo, nemeilės sau ir kitiems, naiviai įsivaizduodami taip išplauksią, pakeisią likimą, išsigelbėsią iš bėdos.

Druido akys buvo aiškios, nors ir tuščios. Akivaizdžiai jį traukė į kitą pusę, negu skubėjo minia, jis buvo užsiėmęs. Bet kuo? Savimi? Debesimis? Vidiniais pokalbiais su žmonėmis? Ar jis ir visi kiti tą akimirką Dubline gyveno tame pačiame laike ir toje pačioje vietoje? Gal jis dabar stovi vienišas kokioje Ramiojo vandenyno salelėje, toli nuo civilizacijos, ir stebi padangėje sklendžiančius erelius? O gal Maskvoje klausosi, kaip skamba Kremliaus kurantai? Arba dykumoje prisimena šventąjį Joną Krikštytoją, mintantį skėriais? Ar žarsto mėnulio dulkes saujomis?

Tame pačiame mieste, centrinėje pėsčiųjų alėjoje, garsėjančioje geriausiomis parduotuvėmis, aktorius vaidino šokantį gatvių šlavėją. Jo veidas buvo kruopščiai nuteptas bronzine pudra, taip, kad odos nebuvo matyti nė plyšelio, jis nebūtų galėjęs nei juoktis, nei verkti, nei pagaliau ką nors pasakyti, atrodė, kad kaukė visai surakinusi šį veidą. Vyras buvo aukštas ir kresnas, gal jam, o gal jo vaidmeniui savotiškai tiko per platus švarkas ir kelnės, kostiumas braškėjo, lyg būtų ką tik ištrauktas iš statybinių kalkių vonios, jis švytėjo bronza, tad mimas atrodė lyg didelė mechaninė, prisukama lėlė.

Minia laikėsi aplink jį ratu, panašiai kaip ir aplink aną vyrą Amens Street, šlavėjas smagiai sujudėdavo, kam nors iš žiūrovų įmetus monetą į skrybėlę, ir pagal ritmingą melodiją bei negudrią dainelę pradėdavo šokti ir taip linksmai mosikuoti šluota, kad, atrodydavo, nėra nieko malonesnio, kaip kasdien žingsniuoti stumiantis vežimėlį su kibirais centrine Dublino pėsčiųjų alėja, švysčiojant šluota į kairę ir į dešinę. Ar seniai matėte besišypsantį gatvių šlavėją? O dainuojantį ledų pardavėją? Neliūdintį paštininką? Besidžiaugiantį (ne, ne dėl to, kad pagavo jus keliaujantį troleibusu be bilietėlio) kontrolierių? Jūs gal apskritai seniai bematėte ką nors dirbantį su šypsena, o juo labiau – traukiantį linksmą dainą?

Mimas taip pat buvo atsiskyręs. Apie jį visi žinojo, bet niekas nepažinojo, galimas dalykas, jis buvo tik kažkoks atvykėlis, gal net iš Rytų Europos arba Italijos, nežinia, juk jis nekalbėdavo, tad negalėdavai nustatyti – rusas jis ar turkas, gal graikas, o gal italas. Jis buvo tik niekam nežinomas aktorius, mechaninis šokėjas, kilnojantis rankas ir kojas pagal muziką, kam nors įmetus monetą į jo kepurę, tad nieko negalėdavai įžvelgti pro tirštą bronzinę kaukę. Jis išnirdavo gatvėje kasdien taip pat nepastebimai, kaip nepastebimai pradingdavo su uždirbtais pinigais.

Gal namie jo laukė keturi alkani vaikai, pražioję burneles lyg žvirbliukai, o gal jis buvo žinomas girtuoklis, skubantis po vaidinimo į artimiausią aludę maktelėti airiško viskio, o jeigu po mimo kauke slėpėsi seniai tarptautiniu mastu ieškomas žmogžudys, sprunkantis nuo teisingumo? Jeigu jie būtų akylai žiūrėję į tolį, vienas nuo Amens Street sankryžos, kitas – nuo pėsčiųjų alėjos, gal būtų įžvelgę vienas kitą, bet kas jiems rūpėjo. Abu buvo aktoriai, debesų fone vaidinantys kiekvienas savo kruopščiai surežisuotą dramą. Debesys keitėsi, o jų vaidinimai liko kasdien tie patys.

Mimas, tiesa, dažnai keisdavo scenas – Europos sostines, pirmasis – niekada nekeitė savo Dublino. Jis buvo pritapęs jo peizaže ne blogiau kaip airių politiko Henry Grattano paminklas, stovintis mieste nuo 1780 metų. Jis buvo vienintelis savo vienintelės pjesės aktorius, keitėsi kiti – žiūrovai, debesų ir atmosferos scenografija, pro šalį praskrendančių paukščių kryptis, kritulių rūšis (lietus arba sniegas), metų laikai, diena ir naktis. Jis nesikeitė, nes jis buvo druidas, tarpininkas tarp šio ir ano pasaulio, nemirtingasis budėtojas, stovintis pačiose judriausiose miesto gatvėse tarp automobilių ir dviaukščių autobusų, jis vaidino save, tiesa, jis ignoravo žiūrovus, bet tik tiek, kiek dera gerai postmodernistinei pjesei, niekados nepamiršdamas pasirodyti ten, kur galėtų būti geriausiai apžiūrimas iš visų pusių.

Mimui Dublinas atrodė panašus į bet kurią Europos sostinę: su savo keistuoliais, benamiais, gatvės aktoriais ir muzikantais, parduotuvių rajonais. Jam buvo akivaizdu, kad blusos vienodai smagiai šokinėja ant benamių Paryžiuje, Dubline, Amsterdame ar Vilniuje. Ilgainiui, žvelgdamas į veidus Europos sostinėse, ėmė pastebėti, kad žmonės darosi vis liesesni ir liūdnesni, o šunys – riebėja. Jie lyg tarp kitko, solidžiai ir dalykiškai uostinėdami šį bei tą ir nė sekundės neprarasdami orumo, užbėga į kavines, kur juos jau pažįsta, sveikina, deda į dubenėlį dešrelių ir vištų šlaunelių liekanų. Šie šunys – benamiai, tačiau jie ramiai sau sensta, jiems tarsi užsienio ambasadoriams užtikrinta neliečiamybė, jų kailiai žyla, niekur nepamatysi tiek senų, bet labai gerbiamų šunų, kaip Europos sostinėse.

Sostinės siūlo turistams ką turi geriausio. Dublinas pardavinėja savo "Guinness" ir Jamesą Joyce’ą, Praha – "Swarovski" ir Kafką, Maskva – balzamuotą lavoną, o mes, bičiuliai – Čiurlionį. Parduoti galima daug ką, tik reikia išradingumo. Vandenį, orą, svajones, viešbučius ir jų vaiduoklius, saulėlydžius ir seilėtekius prie gėrybių prikimštų parduotuvių. Benamiai ir valkatos tarsi miesto prekės ženklas. "O, kokie nepriklausomi Paryžiaus benamiai. Tai ne skurdas, ponai, tai – gyvenimo būdas ir stilius", – dalijasi kelionės įspūdžiais susižavėjęs lietuvių turistas. Tuo tarpu pasiturintis anglas verslininkas fotografuojasi su ekscentriškąja Vilniaus Rožyte. Jau trisdešimt metų iš sostinės praeivių smulkių monetų kaulijanti, spalvingais apdarais apsirengusi moterytė vis nesensta, veidai žydi vienas raudoniau už kitą, o skrybėlių ir suknių čigoniškas prašmatnumas traukia akį iš tolo.

Garbiajam anglui ne gėda, tai – dalis egzotikos, tėvynėje suktų į šalį surauktą nosį, o čia – stiliaus, gero tono ženklas, spausdinama bus moterų žurnale greta madų ir kitų įdomybių. Dabar Rožytė – meno objektas: fotografuojama, tapoma ir visaip eksponuojama iš kelių pusių, gal jos atvaizdas kada nors puoš Lietuvos pašto ženklus, o jos vardu bus vadinami "Naujosios Rūtos" saldainiai? Ji taps Vilniaus emblema, o aikštėje netoli ŠMC stovės spalvota jos skulptūra su vaizdingai atkišta ranka, prie kurios fotografuosis japonų turistai, čiauškės visomis kalbomis gidai, mokiniai dės gėlių, nes tai bus "paskutinė Lietuvos ekscentrikė".

Kiti likimo broliai – jau sostinės valkatos ne iš pašaukimo, bet iš būtinybės, apsirengę, galima sakyti, kukliai, praeiviai tarp praeivių, baikščiai slepia žvilgsnius, stabteli prie šiukšliadėžės, profesionaliu smūgiu ją atidaro, akimirksniu įvertina jos turinį ir patraukia toliau prie kitos. Stebėtojai irgi baikščiai žvelgia į šoną, jie šių praeivių tarp praeivių nestebi, jie juos mato, bet nenužvelgia, ne, jie neprietaringi, bet vis dėlto – o jeigu skurdas limpa? Taip pat limpa vėžys, nesėkmės, bloga lemtis, nedarbas ir dar bala žino kas.

Betgi kiekviename dideliame mieste daugiau gatvės artistų, negu pririnksi jiems žiūrovų. Mieste kiekvienas yra aktorius, net žingsniai, eigastis, rankinuko modelis ir kepurės pakreipimas yra pasakojimas, istorija. Skirtumas tarp gyvenimo ir teatro tik toks, kad gatvėje dramos slepiamos, o į sceną, t. y. į centrinę alėją, tarsi Erlicko pjesėje, herojai tik įeina ir išeina, tačiau su pilnais pirkinių krepšiais.

Linksmasis šlavėjas dainuodamas braukia dulkes nuo šaligatvio, kad net žemė dunda. Kas gi po jo kauke slypi, kas juokiasi po dažų muliažu? Dievas ar demonas? Iš kurios valstybės, iš kurio miesto jis atvykęs? Iš Londono, Paryžiaus, Maskvos? Viduryje šio pasaulio karalystės yra Karalystė, šiapus ir anapus, čia ir ten, taip arti kaip toli kita medžio pusė, kur nepermatomos gelmės, neįžengiamos tankmės, yra anapusinis pasaulis – namai dvasioms, seniai iškeliavusioms gentims, dievams ir deivėms. Bet į ją patekti nėra lengva, ši Karalystė apsireiškia ten, kur susieina keliai, tarp jūros ir sausumos, ant upės brastų ir tiltų, tekant saulei ir jai besileidžiant, naujiems metams keičiant senuosius.

Keliauti į šią šalį tenka per neįžengiamas tankmes, miško progumas, požeminiais urvais, iriantis laivėmis per neaprėpiamus vandenis, kur atsižvelgiant į senovinius žemėlapius kažkur turėtų būti vienišos Viskas Įmanoma salos, arba keliauti per atšiaurias, visiškai laukines vietoves, tokias laukines kaip dykumos, kaip aštrūs kalnai ir vandenynų dugnas, kaip didmiesčių kvartalai, požeminės metro stotys ir civilizacijos sąvartynai.

Bet kad ir kur pasuktų Kelio Ieškotojas, pakeliui bus ta vieta, kur kažkas gali nutikti, durys tarp pasaulių atsidaro ir užsidaro, vieni įeina, kiti išeina, o ką rinktųsi tas, kuris norėtų apsilankyti iš ano pasaulio šiame, jei ne tą, kurį visi mato, bet niekas nestebi ir nenužvelgia, tą, kuris kaip atsirado, taip ir prapuls, dėl jo dingimo vieną gražią pavasario ar juolab šaltą viduržiemio dieną niekas nesuks galvos, neatsišauks, nerašys policijos nuovadoje pareiškimo, neįdės skelbimo į "Lietuvos rytą" arba "Respubliką": "Dingo Roželė". Arba: "Pasigendame Gatvių Šlavėjo bronziniu veidu". Tokį jei kas ir pamena, greitai pamiršta, nes žiū – jau kiti stovi svyruodami nuo bado ant gatvės kampo, atidarinėja šiukšliadėžes, kaulija smulkių monetų, miega metro su savo šunimis, savo skurdžią mantą pasidėję po galva, su niekuo nekalba, piktai niurna ir gena visus žiūrovus šalin.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


50016. pasi2006-01-09 20:39
Amiens street, manyciau. Yra toks miestas. Bet uztat Swarovski parasyta teisingai :)

50028. Tipo2006-01-10 11:04
Klaidas tikrini?

50097. m2006-01-11 16:59
kam deti toki straipsni apie kuri ner ka pasakyti. geriau jau butu ideje limonova. nors ir durnas.

50116. AišV2006-01-12 03:03
tai pigi impresija matosi net neskaičius, bet jei Tu m. mokykloj nesi stumdžiusi pagaliukų du ir trys, o po to sučiauptos/laukiančios tamsta mokytojos lūpos - tada esi baisus skardinis su burzgiančiu naktimis ventiliatoriumi

50117. utele2006-01-12 03:21
Nuobodziai parasyta, neistengiau perskaityti iki galo

50118. rudra2006-01-12 08:48
taigi dabar ir svarstau: kodėl šis tekstas visai neįdomus? manau, todėl, kad visiškai nepalikta erdvės skaitytojo vaizduotei. viskas perkramtyta, sugromuluota ir - kam man tai? kam man matyti Biguzaitės akimis ir galvoti jos galva? man tai neįdomu, man reikia medžiagos, kurią skaitant vaizdas gimtų mano galvoj. yra vaizdas, yra informacija, bet taip užgožti narcizišku autorės plepejimu "pačios su savimi", kad jį sunku atrinkt.

50253. pasi2006-01-13 22:24
Kazin kaip vadinisis sekantis opusas: Triplis Nr. 3?

Rodoma versija 29 iš 30 
14:38:20 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba