ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-07 nr. 779

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • LAIMANTAS JONUŠYS. Tą bedvasę ir nykią valandą (21) • VIKTORAS VALANČIUS. Šis tas apie kvailybę (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. EilėsPATRICIJA ŠMIT. Šoko terapijaJUDITH LEWONIG. "Muzikos garsai": mitas ir tikrovė (14) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Dublis Nr. 2: Dublinas (7) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsRENATA DUBINSKAITĖ. Akistatos ir priešakiai ALEKSEJ PARŠČIKOV. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisJŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pardon... (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Puslapių drugeliai (1) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Upyna (2) • EDUARD LIMONOV. Tai aš, Edička (1) • LAIŠKAI (243) •

Ruduo – tai demonų lesyklėlės

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2003

Šventoji Brigita (1303–1373)

Brigita Birgersdoter, vienintelė švedų šventoji. Popiežius Jonas Paulius II 1999 metais šv. Brigitą paskelbė Europos patrone – sergėtoja ir užtarėja.

Aštuonių vaikų motina ir pranašė. Ištekėjo 13 metų. Visi stebisi – laimė, kad gimdydama nenumirė! 1344 metais liko našlė, 41-ių. Tada ir pradėjo „karjerą“ – politinę bei dvasinę.

Jos regėjimai vėliau sudėti į lotynišką „Dieviškųjų vizijų“ knygą. Šiemet ji iš naujo išversta į švedų kalbą.

Nuvykusi į Romą, popiežiui Grigaliui XI ji išpyškino:

– Kodėl leidi, kad tavo kurijoj vyrautų toksai pasipūtimas, besaikis pinigų troškulys, begėdiškas gašlavimas ir bjauri simfonija... Iš tiesų viešieji namai man kelia daugiau pagarbos negu šventoji mano bažnyčia!

Neapolyje lankydama patvirkėlę karalienę Johaną, pasakoja, neva regėjusi ją pliką, purviną, išsitepliojusią sėkla, jai ant galvos buvęs ievų vainikas su mėšlu, atrodžiusi kaip beždžionių patelė smirdančiu užpakaliu...

Nepaisant to – abi ir toliau draugavo. Vieni ją (Brigitą) laikė kuoktelėjusia seksualine neurotike, kiti – velnio apsėstąja, išpuikėle.

Katalikiškoji Europa ją statė į gretą su garsiomis mistikėmis – Hildegarda von Bingen, Juliana of Norwich.

Ir, žinoma, Jeanne d’Arc.

Apie lietuvių poezijos poslinkius 1950–1990 metais

...aš geisčiau būti pirštine ant rankos...

Šekspyras

Ne per seniausiai K. Bradūnas pasakojo, kad jie, Vilkaviškio gimnazistai, laukte laukdavę naujos J. Kossu-Aleksandravičiaus knygos. Vos nusipirkę Vilkaviškio (arba Kauno) knygynuose, mokydavosi atmintinai ir pritaikydavo melodijas. Dainuodavę. Taip yra gimę daugelis Kossu eilių melodijų.

Deja, po karo buvo kitaip. Visa poezija, kuri pasiekdavo mus, kieta kaip akmuo – tarybinė, socialistinė, aukštinanti naują santvarką, Didįjį Spalį, Leniną ir Staliną.

Lietuvių lyrikos natūrali gija buvo perkirpta. Niekas tokių eilių nei dainavo, nei jomis žavėjosi. Mokyklose tikras „kryžius“ jas mokytis.

Tikroji lyrika gimė, radosi iš konflikto su oficialiąja. Oficialieji poetai, žinoma, tam vyksmui priešinosi. Kaip įmanydami. Valdžia gynė juos.

Tą konfliktą aš gerai atsimenu, pavyzdžiui, nuo istorinio talentų triuškinimo Rusų dramos teatre 1962 metais.

Verčiant stabus, regis, labai svarbi buvo a. a. A. Jonyno kalba Rašytojų suvažiavime 1956-aisiais (?). Generacija jį, kaip aklą (negi sodinsi aklą poetą komunistą), išleido A. Venclovai, T. Tilvyčiui, V. Valsiūnienei ir panašiems „trubadūrams“ palaidoti...

Kitos generacijos atitinkamai laidojo prieš ėjusias. Tiktai gal ne taip aštriai ir iškilmingai.

Todėl lietuvių poezijos prieškaris arba, tarkime, emigracija buvo visai kitokia, kita.

Nedera jos nepaisyti tiems, kurie rašo literatūros istorijas.

Deja, tuos darbus pas mus iki šiolei dirbo arba institutai, prižiūrimi ekskomunistų, arba tie patys permainę kailį jų aukštintojai.

Labai sunku parašyti lietuvių literatūros istoriją. Tiek žmonių, norinčių nutylėti, kas iš tikrųjų dėjosi.

Kas norės viešai išpažinti ką juodinęs, nutylėjęs?

Jaunimui, žinia, visa tai „vienodai šviečia“.

Apie likimų raizgalynę

Kai nusišovė savo bute 76-ąjį gimtadienį švęsdamas kompozitorius A. R., kilo daugybė kalbų. Pavyzdžiui, iš kur ėmė revolverį? TT markės...

Br. K. pusbalsiu prasitarė, esą A. R. dirbęs vienai įstaigai, turėjęs pulkininko laipsnį.

Juozas ta proga mestelėjo:

– Tai turėjo užsitarnaut. Veltui „pulkininko“ niekam neduodavo.

Viena jo gyvenimo pusė aiški, atvira, kita – tamsi, paslaptinga.

Vakar, kai išgirdau, jog „keturis lietuvių komunarus“ – seimūnus Baltarusijoje palaimino lenkų klebonas Bulka, pribloškė kita žinia – šis klebonas (ist. Anušausko duomenimis) po karo dirbo „tiems ir tiems“, partizanų kunigas „skrajūnas“ ir KGB informatorius Bimba... Išdavęs 45 partizanus.

Paskambinęs iš Juodkrantės R-ka priminė, kad po Markulio galbūt daugiausia partizanų išdavęs (ir „mano“ buvęs) universiteto rektorius J. K... Po karo, prieš būsimą karjerą.

Dar didesnė staigmena man buvo Valentino Antanavičiaus autobiografijoje (jo tapybos albumo gale) perskaityta detalė:

„Parodai pasiūliau anglų kalbos dėstytojo (buvusio partizano Albino Kentros, kuris universitete laikėsi tik Jono Kubiliaus dėka) portretą...“

Mano gyvenime šis rektorius išliko kaip tamsi asmenybė. Kas žino? Galgi 1962–1963 metais jis man ir „pagelbėjo“, t. y. galėjo pašalinti iš universiteto (kariniam komisariatui spaudžiant), o nepašalino.

Atsimenu, kad jį dievino a. a. Vaidotas Daunys...

Kokie mazgai! Kokie velniški sumazgymai!

Albiną Kentrą kartais sutinku gatvėje. Prisimenu nuo tų laikų, kai po kažkokių studijų Maskvoje buvo parsivežęs japonę žmoną. Toji Žirmūnuose ilgai neištvėrė ir dingo. A. K., kiek man žinoma, yra padirbęs daug gerų darbų daugeliui. Padėjęs ir mano draugams. Regis, universiteto freskos, restauracija ir t. t. sovietiniais laikais buvo jo nuopelnas (inspiruodavo, užsakydavo, rūpinosi).

Dar apie „stribą Padkavičių“

Kai jis viešėjo Amerikoje (1986 ar 1987-aisiais, dar prieš Sąjūdį), linksmos moterys (pasakojo dailininkė Magdalena S.) prigirdė ir prikrovė šešetą čemodanų daiktų...

– Ir ką sakėt atsisveikindamos?

– Važiuok, stribe, namo ir dirbk Lietuvai!

Stribas – iš „istrebitel’“, naikintojas...

Reikšminga tai, kad po karo Lietuvoje rusai atrinko ir išugdė tokio tipažo žmones. Įvyko stačiai antropologinė atranka.

Naikinti... Dabar kas nors pasakytų: „kyborgas, kileris“, ir būtų teisūs.

Jie tokie išlieka iki gyvenimo galo. Ko iš jų norėt. Savotiškų genų klonavimas.

Spalio 12, sekmadienis

Tik sapnai retkarčiais sugrąžina į jaunystės dienų poeziją. Taip šiąnakt „buvau pakliuvęs“ į 1968–1969 metų vasaras prie jūros, kai rašiau poemas „Ledynas“ ir „Delčia“.

– Kokia laisvė, – pagalvojau nubudęs, – kiek šviesos, išdidumo, meilės...

Ir kreipiamės – į Dievą bei Amžinybę.

Amžinybės ilgesys suformuoja mūsų vaizdinius. Ilgesys, glūdintis pačioje žmogaus prigimties gelmėje.

Šįryt radijas pranešė, kad olandų gydytojas paskelbė 10 metų tyrimus (užgęstančios sąmonės). Jų duomenimis, pasibaigus smegenų veiklai, toli gražu viskas nesibaigia. Esama ženklų, kurie liudija tolesnę sąmonės veiklą.

Visa tai kelia minčių, grąžina žmogų prie „sielos“.

J. S. savo knygoje „Žmogaus sūnus“ vienoje vietoje užsimena apie tai, kad žmogaus sąmonės veikla užsibaigia su smegenų pusrutulių veikla. Jokios tąsos nebėr (šiuolaikinio mokslo teigimu). Betgi šis teiginys (kaip, matyt, ir olandų) ne visiems priimtinas.

Galop: joks mokslas, jokie atradimai čia yra bejėgiai ką nors pakeisti.

Tikėjimo priežastys yra patirtis, daugybė žmogiškų ryšių, moralinių ir emocinių sąsajų, kurie „nemoksliški“, mokslams nepasiekiami.

Iracionalūs, paradoksalūs ir t. t.

Tai, kas liūdina žmogų

Kuriantis žmogus nėra geriausias savo darbų vertintojas. Pirmiausia dėl to, kad... niekas nemato savęs. Paskui – mes visi būname „apsėsti“ – t. y. priklausomi nuo nuotaikų.

Kartais „apsėdimas“ esti stipresnis už mus pačius, nugali sveiką protą ir intelektą.

Tą paliudijo ir A. Kuras, klausiamas, ar visada žino, kuris jo paveikslas „geras“.

– Sykį padovanojau savo paveikslą draugui. Atrodė, kad geras. Po kurio laiko nuėjau, dar išgėrėm, žiūrėjau, žiūrėjau, ir pasirodė, kad ten nieko nėr. Kaip galėjau savo draugui tokį blogą paveikslą įkišt?

Paėmiau ir sulaužiau į šešetą dalių, išmečiau. Po kiek laiko paskambino vienas architektas (?):

– Aš turiu tavo darbą.

– Iš kur ėmei?

– Ateik, pamatysi.

Pasirodo, ištraukė iš šiukšlių dėžės, suklijavo, įrėmino. Žiūriu, kad visai geras...

A. a. A. Gudaitis į senatvę yra ne sykį naikinęs savo paveikslus.

Man regis, daugelis yra naikinę...

Apie tai, kad gyvųjų ir mirusiųjų susikalbėjimas neįmanomas

Vyras ar moteris, kurie mirė prieš 20 metų, jau nesuprastų to, kas sakoma.

Moteris, įsižiūrėjusi į gražuolį:

– Šitas mane veža!

Tai reiškia – mielai su juo sugulčiau...

Miruoliai pagalvotų: „Velniai žino, kas čia ją kur veža“.

Iš Alphonso Lingio „Palaiminimų ir prakeiksmų“

„Savo smegenų energiją naudojame aureolėms, nimbams, spektrams, vaizdiniams iš praeities ir legendoms į mieguistą vasaros peizažą įausti, kurti epinius, mitinius ir metafizinius pasaulius, teogonijas, literatūrą ir nesąmones. Didžioji žmogaus kalbų dalis – kvailybės, didžioji žmonijos raštijos dalis – niekalai. Štai kodėl kultūros per amžius skleidžia savo apžavus“ („Pavojingos emocijos“, p. 72).

Tai kodėl V. S., nusipirkęs sodybą prie Merkio, taip juokėsi iš tokio žmogaus, vardu Staselis, kuris kasryt ateina ir pasakoja, pasakoja... Niekas nevalios jo užrašyti, jis stačiai pliauškia, betgi jei pasėdėtum su juo tylinčiu ir imtum tuodu planu išvien, atsiskleistų ir jo drama. Pliauškimu jis savotiškai bando kitą žmogų, vaizduojasi pats tiriąs tavo reakcijas ir – vakare laimingas užmiega.

Esama daug laimės mieguistoj žmonių buity, tingume, tysojime, betiksliam drybsojime. Tariamasis funkcionalumas – labai menkas žmonijos išsigelbėjimas.

Iš lagerinių užkeikimų

Pasakojo dėdė, grįžęs iš Sibiro. Paskutinį kartą (pasitikrindamas) – dar spėjau perklausti a. a. A. Miškinį, gerai žinojusį kalėjimų folklorą.

Rusijoj prižiūrėtojas, užtrenkdamas kameros duris, sako naujokui:

Dvenacat’ let pi...du nevidat’!

(Dvylika metų p...os nematysi.)

Ar gali būti didesnė bausmė ir didesnis graudulys – žalioje jaunystėje?

Iš čia ir visas sužvėrėjimas.

Iš moteriškų prietarų

Jeigu vyras miršta ir tuo metu užgieda gaidys, – jo žmonai gyventi liko ne ilgiau nei metai...

Pažinimo paradoksai

Tarkime, žmogus yra linksmas, vėjavaikis. Paskui surimtėja, nutaria užsiimti pažinimu. Tada jis sužino, kad, pavyzdžiui, vien vabalų, kurie linksmi (ar niaurūs?) šmižinėja prie upės, esama bent 290 000 rūšių.

O Dievas – vienas?

Kaip ir ką rimtai ištyrinėti?

Senatvė užklumpa jį prie knygų lentynos, iš kurios jis sloguodamas mėto atgyvenusias, pilnas dulkių knygas. Vienądien iš lentynos kampučio išlenda ir jam nematytas, į klasifikacines lenteles netelpantis vabalas...

Iš kur jį velniai ištraukė?

Tai ir yra gyvenimo džokeris – besijuokianti iš senio pastangų mirtis.

Nei Dievo, nei vabalo... Apžlibusios akys, drebančios kinkos.

Tuopa, kvatojanti už lango:

– O aš nuskrisiu į Jeruzalę!

– Per Varšuvą?

Baltasis Zuikis

O galgi jis ir man Mėnulyje grūda vaistus (amžinybei), iškišęs dantų kaplius? Taip besijuokiant slenka vasaros ir žiemos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 30 
14:38:19 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba