ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-07 nr. 779

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • LAIMANTAS JONUŠYS. Tą bedvasę ir nykią valandą (21) • VIKTORAS VALANČIUS. Šis tas apie kvailybę (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. EilėsPATRICIJA ŠMIT. Šoko terapijaJUDITH LEWONIG. "Muzikos garsai": mitas ir tikrovė (14) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Dublis Nr. 2: Dublinas (7) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsRENATA DUBINSKAITĖ. Akistatos ir priešakiai ALEKSEJ PARŠČIKOV. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisJŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pardon... (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Puslapių drugeliai (1) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Upyna (2) • EDUARD LIMONOV. Tai aš, Edička (1) • LAIŠKAI (243) •

Verba de verbis

CASTOR&POLLUX

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dailininkas K. Vildžiūnas
Viršelio fragmentas

Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo

Fethullah Gülen. Klausimai islamui. V.: Dialogo kultūros institutas, 2005.

Seniai seniai tėvui Pasauliui viena laisvo elgesio moteris, vardu Religija, pagimdė trynukus. Du broliukus – Judaizmą ir Islamą – ir sesutę Krikščionybę. Aišku, mamytė pasakė, kad jie gimė ne vienu metu, kad įsčias paliko vienas po kito, tačiau tėveliui nė motais tos kelios trumpos akimirkos, jie jam atrodė lyg trys vandens lašai, todėl visus vienodai mylėjo.

Bėda ta, kad vaikai pasirodė esą baisiai negero ir pikto būdo. Dar gulėdami lopšyje, kūdikėliai ėmė vienas kitam badyti akutes, visaip skriausti ir stumdyti – tarytum vietos po saule jiems būtų neužtekę. O paaugę sužvėrėjo galutinai – atsiskyrė savo kambariuose ir taip vienas kito nekentė, kad vis taikėsi brolį ar seserį nužudyti. Ir vis skundėsi ir skundė vienas kitą tėvui: vienas įtikinėjo, kad gimė pirmasis, kita tvirtino, kad yra gražiausia, trečias gyrėsi savo narsumu ir jėga.

Todėl tėvo namuose niekada nebuvo ramybės. Judėjai engdavo krikščionis, krikščionys pavergdavo musulmonus, o musulmonai žudydavo judėjus.

Ne kitokia ir dabartinė pasaulio istorijos akimirka – sustiprėję krikščionys ir judėjai trumpam susivienijo prieš savo brolius musulmonus. Judėjai užkariavo Palestiną, Vakarų krikščionys – Afganistaną ir Iraką, Rusijos krikščionys žudo savo brolius musulmonus Čečėnijoje, o sekuliarizuoti Turkijos musulmonai – tos pačios tikybos brolius kurdus. Ką gi daryti daug silpnesniems Alacho sekėjams? Kariauti partizaninį karą? Jis jau vyksta. Dar galima kovoti „nematomame“ fronte.

Vakaruose priešo įvaizdis jau sukurtas. Tūlas judėjas Niujorke ar krikščionis Vilniuje apie musulmoną pasakys: apsirūkęs hašišo tamsaus gymio kitatikis laukinis, džihado fanatikas, teroristas, užantyje slepiantis durklą arba bombą.

Sušvelninti priešo įvaizdį, įrodyti, kad musulmonas yra tikras brolis, – štai toks ir yra šios knygos tikslas. Knygos, kurią parašė vesternizuotos Turkijos pilietis, islamo žinovas, žymus visuomenės veikėjas, už savo religinius įsitikinimus sėdėjęs kalėjime. Ši knygelė specialiai adaptuota Vakarų skaitytojui, joje supaprastinta klausimų ir atsakymų forma (ji man priminė brošiūras „Kaip užsidirbti milijoną“ arba „Kaip įsigyti daug draugų“) aiškinamos pagrindinės islamo idėjos, apie kurias Kėdainių ar Skuodo gatvėje sutiktas žmogus dažniausiai neturi nė žalio supratimo...

Tik vėl bėda, kad tokie tekstai – tik šauksmas tyruose, ideologijos traukinys per toli nuriedėjo ir jį pasivyti – beviltiška. Tenka tik skėstelti rankomis ir ką nors pseudofilosofiškai sumurmėti, pvz.: „Pradžioje buvo laisvo elgesio moteris, vardu Religija“.

iliustracija
Dailininkas A. Žvilius
Viršelio fragmentas


Seno žvejo pamokymai

Romualdas Granauskas. Šunys danguje. Apysakos. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

„Esu daug matęs, daug regėjęs, bet pasigirti ne mėgėjas...“

Šioje knygoje daug žvejojama ir daug pasakojama, ką autorius matė ir regėjo. Trys autobiografinės apysakos apima tris atskirus autoriaus gyvenimo etapus: vaikystę (II pasaulinis karas), kūrybos laikotarpį (sovietmetis) ir senatvę (buržuazinės santvarkos atkūrimas Lietuvoje).

Aprašomi visiškai skirtingi laikotarpiai, bet į juos žiūrima iš šiandieninės seniokiškos perspektyvos, todėl jie labai supanašėja. Būtų pusė velnio, bet labiausiai užknisa, kad šioje knygoje baisiai daug MOKOMA. Trečiojoje apysakoje (laikotarpiai chronologiškai sudėlioti atvirkščia tvarka) mažąjį autorių gyventi moko patėvis, o pirmojoje jau pats autorius moko kaimynų berniuką.

Tiesmukai, banaliai ir, aišku, TEISINGAI atskiriamas gėris ir blogis. Protinga ir inteligentiška vokiečių aviganių veislės kalė Berta priešpriešinama blogiesiems šunų žudikams rusų kareiviams. Na ir, savaime suprantama, už blogį turi būti BAUDŽIAMA. Žakario Ontė užmuša šunyčius, dėl to jam gerklę perplėšia Berta. Dailininkas R. daug geria, nesirūpina šeima, todėl jo kūriniai tampa bedvasiai. Naujalietuvis Navickas nušauna gulbes ir skriaudžia vaikus, todėl jo vasarnamį padega posūnis Mantas.

Tokios pedagoginės didaktikos prifarširuota visa knyga. Mažiausiai jos antrojoje apysakoje, bet čia išlenda akis badantis tradicinis DVASINGUMAS.

Šią knygą perskaičiau prisiversdamas. Ir nukišau į tolimiausią spintos kampą. Ji tikrai ras savo skaitytoją, juk šiandien dar skaitoma net tremtinių literatūra.

Gal kada nors ir aš tapsiu toks senas ir teisingas. Gal ir žvejoti išmoksiu. Tačiau dabar – atleiskit.


Saulėlydžio nušvitimai

Walter Benjamin. Nušvitimai. Esė rinktinė. Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus. V.: Vaga, 2005.

Pradžioje – standartinis sakinys. Vokiečių rašytojas ir eseistas, dabar vadinamas žymiausiu prieškario Vokietijos literatūros kritiku. Tačiau neišsigąskite. W. Benjaminas nebuvo literatūros kritikas įprasta šio termino prasme. Jis – filosofas, kultūrologas, istoriografas, „civilizacijos ekspertas“.

iliustracija
Dailininkė D. Rybakovienė
Viršelio fragmentas

Prisimenu, prieš kokius penkerius metus šipindamas nagus ir dantis bandžiau perkrimsti O. Spenglerio „Der Untergang des Abendlandes“ (lietuviškai iš bėdos būtų galima išversti „Vakarų saulėlydis“). Vokiečių matematikas sintetina žmonijos ir civilizacijos istoriją į tam tikrus kultūrinius metasimbolius, juos atitinkamai sudėsto ir pranašauja Vakarų civilizacijos žlugimą. Ir štai dabar jo amžininkas W. Benjaminas, ir dar lietuviškai!

Prisipažinsiu – skaitant šią knygą irgi šipo dantys. (Ak, jau ta vokiška filosofijos terminija...) Ir kuo toliau skaičiau, tuo labiau šie tekstai man priminė O. Spenglerio stilių. W. Benjaminas – filosofas, vėliau tapęs profesionaliu literatu, – nagrinėdamas literatūros kūrinius arba kultūros fenomenus, vien jais tikrai neapsiriboja. Skaitydamas jo recenzijas ir esė tarytum persikeli į tam tikrą hipererdvę, iš kurios aukštybių nušvinta bendras pasaulio vaizdas. Atskiri literatūros, kultūros, politinio ir socialinio gyvenimo reiškiniai jungiasi tarpusavy ir susilieja į nedalomą vienį. Gražu! Ir matai, kaip šiuolaikinis minios žmogus tvirtais ištreniruotais žingsniais žygiuoja į saulėlydžio pusę, į sutemas, kurios slepia bedugnę.

Tekstai sunkūs, bet juos perskaityti verta. Dėl vietos stokos pateikiu tik keletą W. Benjamino „perliukų“:

Futliaro žmogus ieško ištaigos, kurio kvintesencija – dėklas.

Išsigelbėjimas laikosi mažame nuolatinės katastrofos pertrūkyje.

Trumpai tariant, jei yra romano mūza – dešimtoji, tai ji pasirodo su virėjos ženklu.

Operetė yra ironiška besitęsiančio kapitalo vienvaldystės utopija.

Nes kas yra buržuazinių partijų programa? Prastas pavasarinis eilėraštis, perkrautas palyginimais.

Logiškas fašizmo padarinys – politinio gyvenimo estetizavimas.

Šiuolaikiniai žmonės sapnuoja Mikimauzo egzistenciją.

Iš šių sentencijų turbūt jau supratote, kad W. Benjaminas laikėsi marksistinių pažiūrų. (Šis faktas anaiptol neturėtų atbaidyti išprususio Lietuvos skaitytojo!) Būtent skirtingos pažiūros W. Benjaminą ir O. Spenglerį pavertė priešais. Šios knygos autorius kairysis apie savo bendramintį konservatorių pasakė paprastai: „Ką apie jį manau? Trivialus nususęs šuo“.

Štai tokios šios pernelyg politizuotos epochos grimasos. Epochos, kurios aukomis tapo abu „civilizacijos ekspertai“. O kaip tvirtino W. Benjaminas, viename kūrinyje išsaugomi visi kūriniai, kūriniuose – epocha, o epochoje – visas istorijos vyksmas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 30 
14:38:18 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba