ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-07 nr. 779

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • LAIMANTAS JONUŠYS. Tą bedvasę ir nykią valandą (21) • VIKTORAS VALANČIUS. Šis tas apie kvailybę (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. EilėsPATRICIJA ŠMIT. Šoko terapijaJUDITH LEWONIG. "Muzikos garsai": mitas ir tikrovė (14) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Dublis Nr. 2: Dublinas (7) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsRENATA DUBINSKAITĖ. Akistatos ir priešakiai ALEKSEJ PARŠČIKOV. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisJŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pardon... (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Puslapių drugeliai (1) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Upyna (2) • EDUARD LIMONOV. Tai aš, Edička (1) • LAIŠKAI (243) •

Puslapių drugeliai

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

Jurga Ivanauskaitė. Miegančių drugelių tvirtovė. Romanas. V.: Tyto alba, 2005. 438[2] p.

Kai pirmąkart ėmiau šią knygą į rankas atsitiktiniame knygyne, buvau nusiteikusi, atvirai kalbant, skeptiškai. Ketvirto viršelio informacija, kur kas santūresnė už priešpaskutinio Jurgos Ivanauskaitės romano, didelio geismo pulti ir skaityti nesukėlė. Vis dėlto knyga visu savo pavidalu, foniniu koloritu ir formatu atrodė kaip „Placebo“ klonė, o „Placebo“ kartelę peršokusio ir ją numetusio gaminio aš iš anksto ir sąmoningai nesitikėjau. Kūrybiniu aktyvumu ir rašytojos profesionalės polėkiu išsiskirianti autorė savaime yra amžina sensacija (dėkokime reklamai) ir fenomenas. Mat egzistuoja knygos, ženklinančios autorės darbštumą, inerciją, atkaklumą, poreikį rašyti ir būti skaitomai – net romano pristatyme papasakotas rašymo būdas liudija ją esant lietuviškąja George Sand.

Naujasis J. Ivanauskaitės romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ turėtų būti įdomus ne vien nuolatinėms „Stiliaus“ skaitytojoms, kolegoms rašytojams ir akademikams, bet ir plačiajai visuomenei. (Jeigu Kosto Kauko romanus kadaise nuo prekystalių savo dvasinėms reikmėms vogdavo narkomanai – taip ir įsivaizduoju ugnines knygas it vadovėlius šiltame stoties vestibiulyje skaitančių merginų pulkelį.) Tuo jis gana universalus, nepretenduojantis į elitarizmą (arba „elitarizmą“), parašytas turbūt iš meilės savo adresatui ir gerai suvokiant jo lūkesčius. Aktuali socialinė (o ir egzistencinė) tema diktuoja laisvą, evangeliškai humanišką autorės pozicijų skelbimą – atsigręžti į žmogų purve ir nelaimėje, skurde ir gyvenimo beprasmybėje. Pagrindinis pavadinimo žodis „tvirtovė“ tarsi pretenduoja į saugų ir nekintantį (tarsi vertybė) stabilumą. Drugeliai, priešingai, miegantys ir ne – trapūs padarai. Stiprumas silpnume, kaip esminė romano idėja, yra žmogiškai jautrios prigimties steigtis ir atskleidimas. Drugeliai čia virsta metafora; kaip Donelaitis prilygino žmogaus gyvenimą žolės būčiai, taip miegantys drugeliai šiame romane galėtų tapti ir atsinaujinimo, prisikėlimo simboliu. Prekyba moterimis (liaudyje dar vadinamomis peteliškėmis) „Miegančių drugelių tvirtovėje“ nagrinėjama be jokio didaktinio atspalvio, bet su užuojauta ir empatija, kvestionuojant „aukos“ vaidmenį. Išlaikomos etinės pozicijos, tačiau išvengta kategoriškų „gėrio“ ir „blogio“ ribų brėžimo linijų; išsisukama pašmaikštavimais ir komiškomis situacijomis.

Didžiausias knygos pranašumas yra tas, kad ją skaityti įdomu, nenuobodu, ir už tai galima atleisti dėl banalesnių sakinių ar vulgarybių inkrustacijų. Be to, pasakotoja yra turtingo vyro ponia ir namų šeimininkė, atstovaujanti žurnalinio diskurso ugdomoms moterims, todėl iš naratyvo kaip ir nesitikima intelektualinių pasažų. Siužetas pasižymi vientisumu, netikėta įvykių seka rezgama intriga, skaitymo malonumas skatina versti puslapį po puslapio. Tarsi vartytum drugelių kolekciją ir apžiūrinėtum margų sparnelių ažūrą. Plastiškos, raiškios vaizdavimo formos, lengvas perėjimas nuo vienos dalies prie kitos, tvirta siužeto pynė. Naujasis romanas itin kinematografiškas, vykusiai parinkti vardai, kruopšti, sakyčiau, architektūrinė romano struktūra.

Kuriami naujas dangus ir nauja žemė, kaip Apokalipsėje. Protagonistė pradeda savojo „dienoraščio“ rašymą pastūmėta cunamio kataklizmo – jo sukeltos emocinės sumaišties ir sukrėtimo. Kaip inkliuzai įterpiami karšti pasaulio įvykiai, BBC ir „Discovery“ naujienos, kol galop sudaužomas televizorius, tarsi siekiant atitolinti pasaulio pabaigos grėsmę ir katastrofos nuojautą. Keturiasdešimtmetė moteris, besiveržianti iš nykios namų šeimininkės rutinos, pamažu juodai uždažo žemėlapį su „dingusiomis“ šalimis, kol būtis susitraukia iki paties mažiausio koncentro, iš kurio, lyg iš užburto rato, irgi būtina išsivaduoti. Tiksli ir charakteringa depresija sergančios moters simptomatika, taiklūs psichologiniai niuansai. „Laimingo“ gyvenimo kontūrai transformuojami į nežinios ir nestabilumo būvį, pasiektą per atlaidžią bendrystę su „mažutėliais“ ir solidarias kautynes dėl išlikimo. Knygos pabaigoje per gaisrą sudega visi materialieji laimingo ar iškentėto gyvenimo atributai, palikdami pasakotoją bedaiktiškumui ir jo teikiamai laimei. Laimė yra viena labiausiai J. Ivanauskaitei rūpimų temų (atsimenant kad ir knygą vaikams „Kaip Marsis laimės ieškojo“); čia, nors ir išjuokiamas miesčioniškumas, kuriama jaudinanti „Paslaptingo sodo“ vizija – viltingai nuteikiančios naujos pradžios, kūrimo iš nieko, atgaivinimo, išlikimo steigtis. Gyvenimas vasarnamyje, natūralus sąlytis su žeme, augalais, gyvulėliais, vaiku – kovojimas už gyvybę, už nevalingą ir instinktyvų individo troškimą gyventi; gyventi net didžiausioje neviltyje ir mirtyje, gyventi iš paskutiniųjų. Trys pagrindiniai (paskui įsipina Emanuelė ir Grytė) ryškūs prostitučių tipažai atskleidžia skirtingos prigimties kabinimąsi į tikrovę kaip būdą išlikti. Į dailės terapiją linkusi Eglė, veiklioji Gitana ir paauglė Kristina, visur besinešiojanti meškutį Jėzų – trijų seserų archetipą peržengiančios neprognozuojamos būtybės, gydančios ne tik savo, bet ir pasakotojos Monikos, kuri jomis rūpinasi, sielos žaizdas. Vėliau telieka rūpinimasis neįgalia mergina. Jos išgelbėjimas iš gaisro – Apokalipsės pamynimas ir altruizmo pergalė, skelbianti atsigręžimą į kitą, silpnesnį ir pažeidžiamesnį už save. Linksmiausia knygoje – vyro sugrįžimo iš komandiruotės, trukusios pusantro mėnesio, scena: groteskiškas išorinio ir vidinio chaoso vaizdas, aprašytas taip, kad stumia ne į afektą ar rezignaciją, bet kelia šypseną.

Knygą skaičiau vieną kartą – ir tikriausiai prie jos nebegrįšiu; ji sumirgėjo kaip vienkartinė drugelio diena. J. Ivanauskaitė yra išmokusi itin kondensuotai ir įtikinamai perkurti tikrovę. Jos sakinys sultingas, nacionalinio charakterio ypatumus ji yra perpratusi ir išlavinusi jų perteikimo šmaikščiu ir lengvu stiliumi būdus (charakteriai). Nebijodama jokių (šokiruojančių, skaudžių, stigmatizuojančių) temų, J. Ivanauskaitė yra lanksti ir visiškai susiformavusi rašytoja, suvokianti rašymą kaip darbą ir pašaukimą. Ji rašo ne sau ir ne stalčiams, o skaitytojams; kuria literatūrą, atsižvelgdama į sociumo poreikius. Todėl karštai rekomenduoju ją visiems darboholikams biurgeriams ir ypač – jų depresija besigaluojančioms žmonoms. Skaitymas prieš miegą garsiai veikia kaip terapinė priemonė (amžių išbandyta) ir daug efektyviau už televizorių stiprina tarpusavio ryšius. Atsiversk knygą – ir vietoj sudžiovintos gėlės iš jos galbūt išlėks netikėtai prabudęs drugelis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


81057. neringa :-) 2007-04-19 12:02
labai grazu

Rodoma versija 29 iš 30 
14:38:17 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba