ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-07 nr. 779

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • LAIMANTAS JONUŠYS. Tą bedvasę ir nykią valandą (21) • VIKTORAS VALANČIUS. Šis tas apie kvailybę (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. EilėsPATRICIJA ŠMIT. Šoko terapijaJUDITH LEWONIG. "Muzikos garsai": mitas ir tikrovė (14) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Dublis Nr. 2: Dublinas (7) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsRENATA DUBINSKAITĖ. Akistatos ir priešakiai ALEKSEJ PARŠČIKOV. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisJŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pardon... (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Puslapių drugeliai (1) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Upyna (2) • EDUARD LIMONOV. Tai aš, Edička (1) • LAIŠKAI (243) •

Šis tas apie kvailybę

VIKTORAS VALANČIUS

[skaityti komentarus]

Kvailys – tai bene dažniausiai kasdienėje kalboje pasitaikantis žmogaus apibūdinimas. Kvailiais žmonės vadinami dažniau negu sumaniais, nuovokiais, protingais arba išmintingais. Dar daugiau – tikriausiai nėra žmogaus, kurio tam tikrame gyvenimo etape arba tam tikroje situacijoje kas nors nėra pavadinęs kvailiu. Už akių arba į akis.

Šitas daiktavardis puikiai pritaikytas vartoti. Neabejotinai geriau už „išminčių“ ir daugelį jo sinonimų, kurie dažniausiai vartojami ironiškai. Jis atkaklus kaip ir jo žyminys (postmodernaus diskurso gerbėjams – signifikatas). Kažkoks nekvailys yra pasakęs, kad kiekvienas žmogus penkias minutes per dieną būna kvailiu. Bėda ta, kad to penkių minučių limito neišnaudoja tik maža žmonijos dalis.

Tie, kurie tikisi daugybės pavyzdžių ir personalijų, bus nuvilti. Bet, manau, nekvaili skaitytojai patys atras pavyzdžių aplink save ir žiniasklaidos erdvėje. O gal ir veidrodyje, ir tai bus kelio į penkių minučių limitą pradžia. Noriu kukliai pasiūlyti tai, ką atradau ir sugalvojau per kelias dienas trukusį mokslinį-analitinį tyrimą. Tai yra teorijas. Nepretenduoju į išsamią visų kvailybę nagrinėjusių išminčių teorijų analizę, pasirinkau tik keletą man labiausiai įsiminusių.

Kvailiai nuo senų laikų žmoniją ne tik erzino, bet ir domino. Apie kvailybę rašė Platonas, Aristotelis, Kantas, Kierkegaard’as, Dostojevskis, Nietzsche ir kiti aukščiausio lygio žmonijos protai. Ja domėtasi nuo pat loginės minties užuomazgų. Platonas kvailybę skirstė į šėlą ir neišmanymą. „Poetikoje“ Aristotelis siūlo panaudoti kitų kvailybę ir kitas ydas savo tikslams pasiekti ir taip sumažinti jų daromą žalą. Tačiau pirmas išimtinai kvailybei skirtas kūrinys buvo 1494 metais išleista vokiečio Sebastiano Branto poema „Kvailių laivas“ („Das Narrenschiff“), kurioje be tradicinio viduramžiško moralizavimo pašiepiama primityvi žmonių kvailybė ir ribotumas.

1936 metais pasirodė iki šiol nepralenkiama Kolumbijos universiteto Niujorke profesoriaus Walterio B. Pitkino knyga „Trumpas įvadas į žmonių kvailybės istoriją“ („A Short Introduction to the History of Human Stupidity“). Šiame 300 puslapių veikale, kurį pats autorius pagrįstai vadina „galbūt vieninteliu traktatu šia tema per tūkstantį metų“, apžvelgiamos kvailybės apraiškos ir kvailių daroma žala. Pitkino vertinimu, kuris, sakyčiau, net kiek per švelnus, keturi iš penkių žmonių yra kvailiai. Nieko stebėtino, užtenka apsidairyti aplinkui ir įsižiūrėti, kaip valdomos valstybės ir kompanijos, kokie sprendimai priimami ir kaip jie pateisinami. Pitkinas rašo: „Galima lengvai įrodyti kvailybę esant aukščiausiu Socialiniu Blogiu. Tokį jos įvertinimą patvirtina trys susiję faktai. Pirma, kvailų žmonių yra be galo daug. Antra, didžioji galios dalis versle, finansuose, diplomatijoje ir politikoje yra daugiau ar mažiau kvailų individų rankose. Ir, galiausiai, dideli gabumai dažnai būna susiję su rimta kvailybe“.

Nereikia manyti, kad akademiniai, profesiniai ar finansiniai pasiekimai yra kvailybės indulgencija. Per pastaruosius metus viešumoje matėme labai daug šito įrodymų. Ko vertas vien praeityje garbių profesorių poros nukvailėjimas. Labai išsilavinę žmonės gali būti labai kvaili, o išmintingi žmonės gali neturėti jokio solidaus išsilavinimo. Valdžios ir galios kvailiai siekia dėl noro pasirodyti. Jie mano, kad yra protingiausi, tinkamiausi, nepakeičiami. Tačiau baisiausia yra tai, kad kvailybė neturi ribų. Todėl savo knygą Pitkinas ir pavadino „trumpu įvadu“, o paskutinis jos sakinys skamba taip: „Dabar mes esame pasiruošę rašyti žmonijos kvailybės istoriją“. Prie jos „rašymo“ gali prisidėti kiekvienas iš mūsų, tai begalinė istorija.

Pitkinas pažymėjo, kad didžiausia su kvailybės tyrinėjimu susijusi problema yra tikslaus šio fenomeno apibrėžimo trūkumas. Kvailybė pavojinga tuo, kad yra panaši į senovės graikų dievą Protėją – ji apsireiškia netikėtais pavidalais. Pagal Aristotelio metodą kvailybę galima apibūdinti kaip išminties trūkumą. Išmintis daug lengviau apibrėžiama. Tai mokėjimas skaityti kasdienybės ženklus. Supratingumas iš pirmo žvilgsnio. Kritiškas savo vertės suvokimas ir gebėjimas ramiai šypsotis. Atsakomybė už savo veiksmus ir jų įtaką kitam.

Freudo mokinys Feldmannas kvailybę apibrėžia kaip nesugebėjimą suprasti reiškinių priežastis ir instinktyviai suvokti reiškinių padarinius. Išmintingas žmogus instinktyviai žino, kas yra gerai ir tinkama, net ir neturėdamas visos informacijos apie konkretų objektą ar reiškinį. Tuomet, kai instinktyvus arba intuityvus žinojimas susijungia su mąstymu, atsiranda genijus, žmogus, galintis absoliučiai išreikšti žmogiškąsias savybes.

Įdomus bandymas metodiškai apibrėžti kvailybę ir tipologizuoti žmones šiuo pagrindu priklauso Berklio universiteto profesoriui italui Carlo M. Cipollai. Trumpoje esė „Pagrindiniai žmonių kvailybės dėsniai“ jis aprašo penkis kvailybės dėsnius.

Pirmas: mes visuomet neįvertiname kvailų žmonių skaičiaus. Cipolla teigia, kad tai nėra akivaizdu, nes nuolat paaiškėja, jog žmonės, kuriuos laikėme racionaliais ir protingais, pasirodo besą tikri kvailiai. Be to, kasdienėje veikloje kvailiai mums trukdo, pasirodydami netinkamiausiose vietose. Net apytikslio kvailių skaičiaus nustatyti neįmanoma, nes bet kuriuo atveju jis pasirodys per mažas.

Antras: tikimybė, kad asmuo yra kvailas, nepriklauso nuo jokių kitų to asmens savybių. Išsilavinimas, finansinė ar socialinė padėtis, lytis, tautybė etc. jokios įtakos kvailybei neturi. Reikėtų pridurti, kad kvailybės apraiškų būna mažiau tose visuomenėse, kurios laikomos pilietiškesnėmis, tai yra sąmoningesnėmis.

Trečias: kvailas asmuo yra tas, kuris daro žalą kitam asmeniui arba asmenų grupei, iš to negaudamas jokios naudos sau ar net sau kenkdamas. Ta žala nebūtinai turi būti didelė pinigine ar kita materialine išraiška. Ji gali pasireikšti iš pažiūros nereikšminguose kasdieniuose veiksmuose.

Ketvirtas: nekvaili žmonės niekuomet neįvertina kvailų žmonių griaunamosios jėgos; jie nuolat pamiršta, kad bendravimas su kvailiais bet kuriuo metu ir bet kokiomis aplinkybėmis neišvengiamai sąlygoja brangias klaidas. Iš vienos pusės, kvailybė dažnai puikiai maskuojasi ir keičia savo pavidalus. Iš kitos – kvailių gretos nuolat pasipildo naujais nariais, nes kvailybė būna užkrečiama, o imunitetą jai turi ne kiekvienas.

Penktas: kvailas žmogus yra pats pavojingiausias žmogus. Taip yra todėl, kad jo veiksmai nenuspėjami, o kvailybė neturi ribų. Kvailybė pražudė daugiau gyvybių ir pridarė daugiau nuostolių negu karai. Mat kvailių veiksmai nepagrįsti jokia pastovia ir suprantama logika.

Remdamasis šiais penkiais dėsniais, Cipolla išskiria keturis žmonių tipus: nelaimingas – tai žmogus, kurio veiksmai daro žalą jam pačiam, bet kartu sukuria naudą kitiems; protingas – tai žmogus, kurio veiksmai sukuria naudą jam pačiam, o kartu ir kitiems; banditas – tai žmogus, kurio veiksmai sukuria naudą jam pačiam, kartu padarydami žalą kitiems; kvailas – tai žmogus, kurio veiksmai daro žalą ir jam pačiam, ir kitiems. Cipolla pateikia ir grafinę šių „idealiųjų tipų“ išraišką. Jie išskirstomi keturiuose koordinačių ašies kvadratuose. Atsižvelgiant į tam tikrus veiksnius galima nustatyti, kuriam tipui žmogus priklauso. Dėl aiškumo pateikiami ir potipiai – lengvesnis ir sunkesnis kiekvieno tipo variantai.

Pagrindinė problema yra ta, kad tik vienas iš šių tipų nepripažįsta savo padėties, tai – kvailys. Ir kuo žmogus kvailesnis, tuo atkakliau jis neigia savo kvailumą. Čia slypi didžiausias jo pavojus. Kaip jau minėjau – pavojus, susijęs ne vien su turtiniais nuostoliais, bet ir su nemaloniais dvasiniais pojūčiais. Ginklų prieš kvailius mažai, bet jų yra. Tai – atvirumas, tiesos sakymas, sveikas protas. Gaila, bet jie ne visada būna veiksmingi. Kvailybė atkaklesnė už vėžį ar šizofreniją. Guodžia tai, kad kvailiai turi vieną silpnybę, kurią galima panaudoti prieš juos – norą pasirodyti, būti matomi. Todėl jų ypač daug ten, kur juos gali matyti daugelis žmonių – valdžioje ir žiniasklaidoje. Ir todėl juos lengva atpažinti ir taip sumažinti neigiamą jų poveikį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


97108. bazilla2007-09-23 10:34
Erazmas Roterdamietis Pagiriamasis žodis Kvailybei ?

98349. kazkas2007-10-07 20:26
:) idomu , skaitant buvo juokinga :) o jums neatrodo kad kvaili dalykai is dalies mum padeda gyventi . Tai kas kvaila zmonems juokinga... ( cia tik mano- kvailio mintis) smagiausia tai kad tu zmoniu kurie yra protingi daznai nieks nepastebi gal del to kaio jus ir saket juk 4 ir 5 yra kvaili .....

Rodoma versija 29 iš 30 
14:38:17 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba