ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-07 nr. 779

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • LAIMANTAS JONUŠYS. Tą bedvasę ir nykią valandą (21) • VIKTORAS VALANČIUS. Šis tas apie kvailybę (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. EilėsPATRICIJA ŠMIT. Šoko terapijaJUDITH LEWONIG. "Muzikos garsai": mitas ir tikrovė (14) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Dublis Nr. 2: Dublinas (7) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsRENATA DUBINSKAITĖ. Akistatos ir priešakiai ALEKSEJ PARŠČIKOV. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisJŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pardon... (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Puslapių drugeliai (1) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Upyna (2) • EDUARD LIMONOV. Tai aš, Edička (1) • LAIŠKAI (243) •

Upyna

VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Upynos bažnyčia

    Provincijos oro gūsių į mūsų žiemdaržį protarpiais žada užginti Vytenis Almonaitis ir Junona Almonaitienė, šiuo metu baigiantys rašyti knygą „Karšuva. 2. Keliautojo po Šilalės kraštą žinynas“. Tai jau trečias jų sumanytos serijos leidinys. 2003 ir 2004 m. išėjo kelionių po Pagėgių ir Tauragės kraštus žinynai „Šiaurės Skalva“ ir „Karšuva. 1“. Juos jau spėjo teigiamai įvertinti daugelis keliautojų, o LR švietimo ir mokslo ministerijos kasmet rengiamame Mokslo populiarinimo darbų konkurse abu pelnė antrąsias premijas. Tikimės, kad ir būsimos knygos tekstuose „išmintingas ir mokytas atras, ką matyti“, kaip andai sakė Karšuvos pavieto vėliavininkas, mokytas ir garbingas vyras Dionizas Poška. Kaip tik į netoli jo Baublių esančią Upyną pirmiausia ir kviečiame bent mintimis (galima ir automobiliu ar slidėmis) nuklysti.


Upyna įsikūrusi pietiniame Žemaičių aukštumos šlaite prie Upynalės ir Šunijos santakos. Apylinkė vaizdžiai kalvota, gūbriuota, mažų upokšnių slėnių išraižyta. Senąją gyvenvietės istoriją mena Nopre vadinamoje vietovėje esantis senkapis. 1966 m. jį kasinėdami archeologai rado per šimtą IX–XI a. datuojamų žemaičių genties kapų.

Viename 1554 m. surašytame akte dėl Karšuvos valsčiaus bajorų žemės nuosavybės minimas „Upynos upelio laukas“ (pole Upina reczki). Kol kas tai seniausias žinomas Upynos vietovardžio paminėjimas. Plačiau kaimas aprašytas 1562 m. Karšuvos valsčiaus inventoriuje. Tuomet Upyna užėmė daug didesnį plotą nei šiuo metu, jai priklausė 48 valakai dirbamos žemės, dar apie 10 valakų ganyklų ir kitų naudmenų. Tuometiniai upyniškiai – Jokūbas Kinšaitis, Gailius Vaitkaitis, Jonas Gričaitis, Gečas Jurgaitis, Mikutis Piktonaitis ir dar daugiau nei 30 ūkininkų.

XVI a. gyvenvietė buvo vadinama ir senesniu vardu – Pilsūdai. Istorikams dar teks išsiaiškinti, kodėl tuomet valdovui priklausiusio kaimo vietovardis sutapo su netoliese, prie Upynos ir Skaudvilės kelio, buvusio privataus Pilsūdų dvaro pavadinimu. Galbūt seniau ten būta vienos didelės valdos. Tuokart galima atkreipti dėmesį, kad iš šio vietovardžio XVI a. susidarė nauja dvaro savininkų bajorų Giniotų pavardė – Pilsudskiai, kuri dėl Józefo Piłsudskio veiklos rėžte įsirėžusi į Lietuvos ir Lenkijos istoriją.

1633 m. karalius Vladislovas Vaza Upynai suteikė privilegiją, leidusią kartą per savaitę, trečiadieniais, rengti turgus, o du kartus per metus – prekymečius. Tad visai pelnytai nuo XVII a. pirmosios pusės gyvenvietė vadinama miesteliu. XVIII a. pradžioje Upyną nusiaubė karas, gaisras, badas, maras ir ji kone sunyko. Tačiau žmonės šios vietos nepaliko, vėl kūrėsi, dirbo, prekiavo. Atsikūrimą turėjo paskatinti 1722 ir 1775 m. atnaujintos turgaus privilegijos.

Tiksliai nenustatytu laiku Upynoje buvo įkurtas didžiajam kunigaikščiui priklausęs dvaras – tenutas. Jam priklausė miestelis ir keli gretimi kaimai. Išlikusiame 1796 m. dvaro inventoriuje rašoma, kad „valstiečiai yra suvargę“ dėl tenuto laikytojo „jo malonybės pono Aleksandro Puzynos, Lenkijos rūmų šambeliono“, elgesio, nes jis juos išnaudojo „virš inventorinių prievolių“. Carmečiu Upynos dvaras buvo likviduotas, jo žemės išdalytos valstiečiams.

Visą XIX a. ir XX a. pradžioje Upyna neturėjo jokių administracinių funkcijų, tačiau gyventojų buvo nemažai: 1847 m. duomenimis – 300, per 1923 m. surašymą – 284. Didelę jų dalį sudarė žydai, turėję ir savo maldos namus. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę 1919 m. atsirado galimybė iš Upynos ir Girdiškės apylinkių kaimų suformuoti atskirą valsčių. Tačiau dėl nesutarimų su girdiškiečiais upyniškiai tokią galimybę prarado. Upynos reikšmė padidėjo 1926-aisiais, kai, ilgai buvusi mažesnės Girdiškės filija, ji pagaliau tapo atskiros parapijos centru. Tuo metu nedideliame, bet gyvame miestelyje veikė kelios krautuvės, amatininkų dirbtuvės, paštas, mokykla.

Po II pasaulinio karo ir represijų laikotarpio miestelis atrodė sumenkęs. Tačiau sovietmečiu Upyna tapo apylinkės ir kolūkio centru. Tai sudarė geras prielaidas augti. 1979 m. miestelyje surašyti net 485 žmonės. 1995 m. pertvarkius Šilalės rajono valdymo struktūrą Upyna liko administracinis, t. y. seniūnijos, centras. Upynos seniūniją sudaro net 48 gyvenvietės, kuriose gyvena apie 2300 žmonių. Pačiame Upynos miestelyje 2005 m. buvo 423, su juo suaugusiame Upynos kaime – dar 43 gyventojai. Iš kaimynų Upyna, be kita ko, išsiskiria jaukumu, tvarka ir kultūros paminklų, lankytinų vietų gausa.

Atvykus į Upyną pirmiausia dėmesį patrauks Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Žinoma, kad katalikų maldos namai Upynoje buvo jau 1688 m. Jie, kaip ir pats miestelis, ne kartą degė ir vėl kilo iš pelenų. Dabartinė bažnyčia statyta 1835–1836 m., 1913 m. padidinta. Ji medinė, liaudies meistrų statyta pagal vietos tradicijas, turi klasicistinių elementų, perimtų iš profesionaliosios architektūros. Šventorių juosianti akmenų tvora, nedidelė varpinė – taip pat XIX a. statiniai. Įėjus pro pagrindinius šventoriaus vartus dešinėje matyti liaudiškos architektūros koplytėlė. Apie jos ir pačios bažnyčios atsiradimą iš vietinių senolių užrašytas įdomus pasakojimas. Esą kadaise švedų kariuomenė, plūsdama per Upyną, vežusi Marijos paveikslą. Atvykus į tą vietą, kur dabar Upynos bažnyčia, strapt sustoję arkliai – ir nė iš vietos. Kad ir kiek arklių kinkę, kad ir ką darę, švedai negalėję paveikslo toliau patraukti nė per nago juodymą. Patrypčioję, palūkuriavę, jie supylę kalvelę, sukalę lentinę pastogėlę ir paveikslą palikę. Toje vietoje dabar ir stovi minėtoji koplytėlė. O stebuklingasis paveikslas, pastačius bažnyčią, buvęs perkeltas į ją.

Bažnyčios viduje auksuotais ir sidabruotais drožiniais tviska XVIII–XIX a. sukurtas, o 1998 m. restauruotas baroko formų didysis altorius. Jo centre – tas pat, jei tikėsime padavimu, Švč. Mergelės Marijos, virš jo – Švč. Jėzaus Širdies paveikslai. Šis ir kiti du bažnyčioje esantys altoriai išpuošti išraiškingomis liaudies meistrų medinėmis šventųjų skulptūromis. Didžiojo altoriaus kairėje pusėje yra šv. Pranciškaus, dešinėje – šv. Benedikto statulos. Kairiojo altoriaus centre – šv. Antanas, iš kairės – šv. Kazimieras, iš dešinės – šv. Teresė; dešiniojo altoriaus centre – Jėzus Nazarietis, iš kairės – šv. Ona, iš dešinės – šv. Juozapas.

Upynos bažnyčia mena žymias asmenybes. Už pritarimą 1863 m. sukilimui Upynos filijos kunigas Antanas Bogušas 1864 m. buvo ištremtas į Sibirą. Jis taip ir negrįžo gimtinėn, 1871 m. mirė tolimame Tobolske. Aprašytų altorių akivaizdoje 1893 m. pakrikštytas būsimasis lakūnas Stasys Girėnas (tikr. Stanislovas Girskis).

Vos už keleto žingsnių nuo bažnyčios akį traukia senoviškas medinis pastatas, prie kurio surikiuoti amžingi koplytstulpiai ir stogastulpiai, o ant sienų pritvirtinta daugybė senoviškų kaltinių kryžių. Jame – visuomeninis Liaudies amatų muziejus, kurį įkūrė ir prižiūri kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas. Muziejuje sukaupta apie 3500 eksponatų, visi jie – iš Upynos apylinkių. Daugelis daiktų surinkta aštuntajame dešimtmetyje, kai apylinkėse įsibėgėjo melioracijos vajus ir buvo naikinami vienkiemiai. Pagrindinės muziejaus ekspozicijos pirmame aukšte demonstruojami įvairūs archeologiniai radiniai, gausūs liaudies meno rinkiniai, o dalį lentynų užima kraštotyros darbai. Suprantančiam tai tikri lobiai. Pavyzdžiui, atverskime aplanką „Maldelės ugniai Upynos apylinkėje“. Sužinosime, kad dar prieš kelis dešimtmečius užžarstydamos ugnį žemaitės melsdavosi: „Švinta Gabieta, užgaubta gulėk, užklota mygok ir munį saugok“; „Ugneli, švinta Gabėta, nekelkis, neplatinkis, būk savo vieto“. Antrame aukšte – turiningiausia muziejaus dalis. Joje stengtasi parodyti įvairių amatininkų (stalių, račių, kalvių, kailiadirbių, siuvėjų, audėjų) darbo vietas, jų įrankius ir gaminius. Kitame muziejaus pastate, buvusiame sandėlyje, rodomi įvairūs didesni ūkyje naudoti padargai ir mechanizmai – plūgai, arpai, dyzeliniai motorai.

Pačiame Upynos centre, kur išsiskiria link bažnyčios vedantis keliukas ir Kaltinėnų vieškelis, 1989 m. buvo atstatytas Lietuvos Nepriklausomybei skirtas kryžius. 1928 m., minint Lietuvos Respublikos paskelbimo dešimtmetį, tokie pagal dailininko Adomo Varno projektą sukurti mediniai ornamentuoti kryžiai buvo pastatyti Upynoje, Vytogaloje, Varsėdžiuose, Pagrybyje, gal ir kitur Tauragės apskrityje. Sovietmečiu visi jie sunyko.

Ties Upyną kertančių pagrindinių kelių sankryža 2000 m. iškilo blizgančio granito paminklas Upynos partizanams atminti. Priekinėje jo pusėje iškalta penkiolika iš Upynos parapijos kilusių partizanų pavardžių, kitapus įamžinti aštuoni kitur gimę, gyvenę, bet Upynoje niekinti kovotojai. Pirmoji partizanų grupė Upynos apylinkėse ėmė formuotis 1944 m. pab.–1945 m. pr., vos nusiritus frontui. Jai vadovavo Antanas Sugintas. Pradėjus kurtis rezistentų struktūroms, ši grupė įsijungė į Lydžio rinktinės trečiąją kuopą. 1945 m. liepą partizanai įsiveržė į pačią Upyną ir padarė nemažai žalos tuometinei valdžiai. 1947 m. partizanų daliniams persitvarkius, artimiausiose Upynos apylinkėse kovojo būrys, vadintas Aušrelės vardu, o teritorijoje į vakarus nuo bažnytkaimio veikė Lukšto būrio kovotojai. Šiems būriams ir priklausė Upynoje įamžinti rezistentai.

Kovose žuvusių partizanų kūnus enkavėdistai numesdavo miestelio centre, prie savo būstinės (dabartinių kultūros namų). 2004 m. ši vieta pažymėta memorialine lenta. Beveik neabejojama, kad netoliese žuvusiuosius ir užkasdavo. Tikėtina, kad Lukšto būrio vadas Kazimieras Bagdonas-Ūdra, Bronius Šaltys-Sakalas, Vanda Jonikienė-Kengūra – maždaug 10 partizanų – gali būti palaidoti miestelio teritorijoje, dar neištirtame kape.

Tęsiant pažintį su Upyna galima užsukti į kapines, esančias prie kelio į Vytogalą, miestelio vakarinėje pusėje. Jos apjuostos 1929 m. sumūryta akmenų tvora su vartais. Prie įėjimo šešėlį ant kapų meta kaip reta vešlus 2,6 m apimties maumedis – šiuose kraštuose nedažnas medis.

Įėjus pro vartus kairėje pagrindinio tako pusėje palaidotas literatūros tyrinėtojas, kritikas Jonas Kaminskas (1929–1966). Upyna – jo gimtinė, joje baigti pradžios mokslai. Filologiją jis studijavo Vilniaus universitete, kartu su daugeliu dabar žinomų literatų, kalbininku Jonu Kazlausku. Kaip ir pastarojo, J. Kaminsko gyvybės siūlas nutrūko staiga, ne visai aiškiomis aplinkybėmis. Jo kūrybinis palikimas – studija apie Antano Vienuolio stilių (1966), straipsnių rinkinys „Literatūros kryžkelėse“ (1968), pluoštas straipsnių.

Už J. Kaminsko kapo matyti kuklus metalinis kryžius. Kitoje jo pusėje užrašyta, kad čia palaidotas Juozupas Bružas. Nors užrašo nėra, žinoma, kad šiame kape, šalia tėvo, ilsisi ir garsus apylinkės daraktorius Vincentas Bružas (1853–1920). Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu jis slapta mokė vaikus skaityti ir rašyti gimtąja kalba Vytogaloje, vėliau – Upynoje. V. Bružas pats vykdavo į Tilžę apsirūpinti mokymo priemonėmis. Įgijęs žmonių pasitikėjimą, sėkmingai daraktoriavo ir panaikinus spaudos draudimą, net kai Upynoje atidaryta valdiška mokykla (dėstomąja rusų kalba), iš viso beveik trisdešimt metų – nuo 1887 iki 1916-ųjų.

Kapinių trečioje eilėje į dešinę nuo pagrindinio tako stovi šiuolaikiškas juodo akmens antkapis su užrašu: „Girskiai / Juozapas 1841–1904 / Marcijona 1851–1909 / Girskis-Girėnas Petras 1890–1960“. Tai lakūno Stasio Girėno tėvai ir brolis.

Kapinių gilumoje yra koplyčia, vadinamoji Kaulinyčia. Pagal nusistovėjusią tvarką joje seniau laikyti kaulai, kurie kartais aptinkami, kai kasant duobę suardomas senesnis kapas. Kartą per metus, per Vėlines, surinktus kaulus palaidodavo. Koplyčia, rodos, statyta XX a. pradžioje.

Greta koplyčios obelisko formos antkapis žymi Čilvinų šeimos kapą. Ten palaidota garsi kraštotyrininkė Marijona Čilvinaitė (1900–1995), gimusi ir užaugusi Bajorkalnyje, prie Upynos, mažažemių valstiečių šeimoje. Dėdama dideles pastangas, ji įgijo išsilavinimą ir dirbo bibliotekininke Kaune, Vilniuje. Nuo jaunumės iki pat mirties su užsidegimu rinko pačią įvairiausią kraštotyrinę medžiagą, vadovaudamasi šiurkštoku žemaitišku posakiu: „Atsiras toks šuva, kurs ir šitą padlą suės!“ Neužmiršo M. Čilvinaitė ir gimtosios Upynos. Kraštotyrininkės ranka šiose vietose užrašyta dešimtys pasakojimų, padavimų, Upynos krašto senovei paskirtas ne vienas straipsnis.

Priešais koplyčią, kitapus tako – rusvo granito antkapis su užrašu „A. a. Barbora Sugintienė“. Spėjama, kad šiame kape palaidotas ir partizanų būrio vadas A. Sugintas, gimęs 1918 m. Vytogaloje. Nepriklausomybės metais A. Sugintas dirbo policininku. Sovietams okupavus Lietuvą Upynos, Vytogalos, Varsėdžių apylinkėse jis ėmė burti partizanų grupę. Pasak buvusio bendražygio Leono Laurinsko-Liūto, A. Sugintas buvo tiesiog bebaimis, sąmoningai nenaudojo slapyvardžio. 1946 m. vasario 6 d. Ruibiškės kaime partizaną niekšiškai užmušė NKVD agentas Šimkus ir jo brolis. Juos dengdami saugumiečiai inscenizavo kautynes, vėliau A. Suginto lavoną rodė vietos gyventojams ir aiškino, kad jį nukovė. Tačiau akylesni žmonės iškart pastebėjo, kad žuvusiojo burnoje įstrigęs kąsnis... Ilgainiui partizanams pavyko nustatyti tikrąjį kaltininką. Karo lauko teismo sprendimu Šimkus 1948 m. nuteistas mirties bausme. A. Suginto kūną enkavėdistai išniekino Skaudvilėje, ten ir užkasė. Tačiau spėjama, kad kažkam pasisekė jo palaikus pavogti ir perlaidoti minėtame artimųjų kape. Tai patvirtina faktas, kad sovietmečiu laidojant A. Suginto seserį kapavietėje buvo rasti negiliai (matyt, skubant) užkasti palaikai. Jie vėl palaidoti tame pačiame kape.

Jei iš kapinių vykstama Vytogalos link, už gero puskilometrio kelias pradeda kopti į lėkštašlaitę kalvą, iškilusią Upynos ir Miškinių kaimų paribyje. Dabar čia smagus asfaltkelis, o seniau vežimų ratai molingame šlaite slidinėdavo lyg ant sviesto. Iš to ir žemaitiškas pavadinimas – Svystkalnis. Tai puiki regykla, esanti ant paties Žemaičių aukštumos kepurės krašto. Svystkalnio aukštis – 163,5 m, o vos už poros kilometrų į pietvakarius esantys Patulės, Mankaičių, Gaubčio kaimų laukai yra 50 m žemiau. Tad nuo kalvos atsiveria vienu žvilgsniu sunkiai aprėpiamas vaizdas į Karšuvos žemumą. Net ir prastesniu oru matyti daugiau nei už 20 km iškilę Tauragės bokštai, o esant geram matomumui (ypač su žiūronais) galima įžiūrėti ir daugiau nei už 50 km rūkstančius Tilžės kaminus. Į vakarus ir šiaurės vakarus nuo Svystkalnio plyti Upynos geomorfologinis draustinis, įkurtas tam, kad būtų išsaugotas Žemaičių aukštumos pietiniams šlaitams būdingas natūralus reljefas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


153507. Admondas :-) 2009-03-11 21:05
Tai kad Sugintą užmušo Masalskis,o išvežė į Skaudvilę su dėdės vežimu ir arkliu.Paskui Masalskis buvo partizanų nužudytas.Suginto krauju Masalskio namų sienos buvo išteptos.Tai visa žinau iš savo mamos ir dėdės pasakojimų.Pagarbiai Admondas.

172304. marius :-) 2009-10-11 20:34
sweiki, gal kas galit daugiau parasyt ar paskambinus papasakoti apie suginto zuti, buciau labai dekingas. 867565060

Rodoma versija 29 iš 30 
14:38:15 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba