ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-07 nr. 779

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • LAIMANTAS JONUŠYS. Tą bedvasę ir nykią valandą (21) • VIKTORAS VALANČIUS. Šis tas apie kvailybę (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. EilėsPATRICIJA ŠMIT. Šoko terapijaJUDITH LEWONIG. "Muzikos garsai": mitas ir tikrovė (14) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Dublis Nr. 2: Dublinas (7) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsRENATA DUBINSKAITĖ. Akistatos ir priešakiai ALEKSEJ PARŠČIKOV. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisJŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pardon... (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Puslapių drugeliai (1) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Upyna (2) • EDUARD LIMONOV. Tai aš, Edička (1) • LAIŠKAI (243) •

Tą bedvasę ir nykią valandą

Apie įspūdžius po dvidešimties metų, vartotojiškumo šventovę, romanų pirmuosius sakinius ir tai, kas nenusakoma

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Franzo Kafkos laiškas tėvui (1919)

Žadėjo lietus iš pietų, o kur jie? Kiekvieną kartą, kai prognozė suklysta, jaučiu vidinį pasitenkinimą. Kad dar ne visą aplinkos vyksmą mokslas sugniaužė į savo pilkas kalkuliacijas. Kartais atrodo, kad apskritai įdomiau gyventi būtų nežinant net rytdienos prognozės. Daugiau nuostabos būtų galima patirti žvelgiant į gamtą.

*

– O jeigu nieko nėra?

Lyg nuo šio klausimo, o gal nuo kokio slinktelėjimo kur nors viduriuose pabudau kokią trečią nakties. Tą metą, kai visos mano mintys ir visi nusivylimai priklauso tik man pačiam. Kai tylos nedrumsčia netgi mano kompiuterio klavišų kalenimas. Kai savo stingulio stichijoje įsiviešpatavusi nyki lapkričio naktis tesiūlo pasislėpti savyje. Kai visi mano artimieji ir visi per dešimtmečius man ką nors reiškę žmonės yra nutolę į man nepažįstamos ir neprieinamos nakties pašalius ir palieka mane vieną akistatoje su savo vidiniu drugiu, o gal su angelu sargu, kuriam aš neturiu kaip pateisinti savo egzistavimą šioje žemėje, šioje Pilaitėje, kur tik laukų tolybėse už lango tolsta raudonos automobilio švieselės į man nežinomą vienatvę, į Karveliškių nebūtį.

*

Tai buvo blandžią lapkričio dieną, kai pažeme šmaižioja aliumininiai medžių lapai. Dieną, kai nemirė Vladas Braziūnas. Tokią niūrią ir pilką kaip Erlicko milinė. Mano draugas A. pakvietė neva į savo knygos (istorinės studijos) pristatymą "Akropolio" "Baltų lankų" knygyne. Pasirodo, tai buvo filmavimas televizijai, ir manęs ten, žinoma, nereikėjo. Kamera jau ruošiama, žurnalistas šneka su operatoriumi, prodiuserė, raudonmegztinė, mėlyndžinsė, sėdi su knyga rankose, čia pat sukinėjasi ir A. Tame didžiuliame knygyne verda įprastinis darbas, rudakelnė rusvamegztinė jauniklė krauna stirtą knygų su didžiule antrašte ant viršelio: DRINKS. Gal tu drinkus pristatinėsi? – klausiu A. Prodiuserė sukikena.

Kai ima filmuoti, nusileidžiu keliais laipteliais žemyn į areną ir tyčia įsiprojektuoju į kameros akiratį, tarsi koks niekuo dėtas pašalinis pirkėjas, aikštingai atsukęs kamerai šoną arba nugarą, čiupinėju knygas. Arba – vietoj savo plikės demonstruodamas savo nuostabią slidžiai pilką kepurę su bumbulėliu viršuje ir su snapeliu, apsimetu, kad mane domina ir ši knyga, ir ana, nors iš tiesų čia ne tos, kurios domintų.

Paskui susivokiu, kad juk toje laidoje, nors visai kitame siužete, aš pats kalbėsiu, ir mano nepaaiškinamas figūravimas ano interviu fone atrodys kaip kažkokia paslėpta kiaulystė ar gal koks masoniškas sąmokslas, todėl greitai pabrukęs uodegą nukiūtinu iš kadro (kaip kvaila buvo įsivaizduoti, kad kas nors čia ką nors pastebės) ir tada gėriuosi jau tikrai mane traukiančia literatūra ant kitų knygomis apkrautų žemų kvadratinių stalų.

Mano žvilgsniui atsiveria lobiai: Joyce’as, Faulkneris, Proustas, Musilis, Nabokovas... Viskas lietuviškai! Žinoma, tos knygos ne vakar išleistos, su kai kuriom jau atsisveikinau kai kam paskolinęs, – bet kai čia viskas kartu ir dar tiek daug visko... Ir jeigu prieš dvidešimt metų, kai jas skaičiau kitom kalbom, kas būtų laiko mašina mane perkėlęs čia, ir dar į tokį knygyną, šalia kurio anuometiniai būtų atrodę kaip posėdžių kambariai, mane būtų apėmęs sunkus nerealumo jausmas. Į rankas paimu Gombrowicziaus "Ferdydurkę", perskaitau pirmą puslapį ir nusiperku.

Pokalbis jau nufilmuotas, bet operatorius dar laksto aplinkui, eina tolyn, aukštyn į balkoną ir fiksuoja tebesišnekančius žurnalistą ir jo auką. Pasakyk, kad ir iš apačios nufilmuotų, – tariu A. Prodiuserė sukikena.

Paskui patraukiam iš knygyno, bet ne iš "Akropolio". Kavinės po atviru akropoliu. T. y. atviros kavinės "Akropolyje". Dvi ar trys šalia, sunkiai supaisomos ribos; valgyti pasiimam vienur, gerti kitur.

"Akropolyje", kur būnu retai, apima lengvas nerealumo jausmas. Lyg būčiau kokiame vakarietiškame filme, kurį mačiau, tarkim, prieš dvidešimt metų. O, beje, kai čia žiūrėjau filmą "Lost in Translation" (kurio vertėja į lietuvių kalbą pasiklydo vertime, t. y. vertimo sunkumuose), išėjęs (į tvinkčiojantį nerealių erdvių interjerą, prieblandą, žalios švieselės viršuje, raudonos apačioje, kičinis žydras urvinis tunelis į boulingą) pasijutau lyg ir ne visai išėjęs, lyg ir likęs XXI amžiaus Japonijos didmiestyje. Kai apie tai pasakau A., jis nustemba.

– Betgi tai tuščias blizgesys. Blizgantis tik tam, kad pritrauktų žmones, kad jie daugiau pirktų ir kad savininkai daugiau uždirbtų. Viskas vien dėl komercijos.

Negaliu ginčytis. Aš nesakau, kad čia menas, – sakau, kad mane apima lengvas nerealumo jausmas. O toks jausmas yra malonus. Žinoma, jau ne pirmi metai, derėjo seniai priprasti, bet nepriprantu ne tik dėl to, kad būnu čia retai. Taip pat ir dėl to, kad vis tiek neužmirštu ir jau neužmiršiu kitų jausmų, kitų būsenų, patirtų, tarkim, prieš dvidešimt metų žiūrint vakarietišką filmą. Arba dokumentinį filmą per televiziją apie kokį Vakarų Europos miestą. Tuose filmuose mane mažiausiai domindavo rodomi muziejai. Nes juose buvo sustingusi senovė, kurios buvo leidžiama ragauti ir šiapus geležinės uždangos. Ir net kokios – Ermitaže lankiausi dar mokyklinio amžiaus. Man norėjosi matyti gyvą dabartinį gyvenimą. Pavyzdžiui, šurmuliuojančią miesto gatvę. Arba apytuštę krantinę. Kuria eina kažkoks žmogus, ir apima įspūdingas jausmas suvokiant, kad jis laisvas. Kad gali štai ir šią valandą nueiti į knygyną ar biblioteką ir išsirinkti kokią tik nori knygą. Kokio tik nori literatūrinio stiliaus, kokių tik nori politinių pažiūrų autoriaus, gali skaityti kokios tik nori pakraipos laikraštį, pirkti kokius tik nori muzikos įrašus, gali be jokių savo valstybės instancijų malonės užsimanęs savaitgaliui išvykti į kaimyninę šalį. Gali viešai kalbėti, ką galvoja. Tai atrodė svaigus, tolimas, beveik nerealus pasaulis.

*

Kodėl staiga nusipirkau Gombrowiczių? Juk buvau lenkiškai skaitęs gal prieš kokius dvidešimt metų, nors ir buvo tai padūkusiai įspūdinga, dabar kažin ar berasiu laiko jo imtis iš naujo. Bet pirmame puslapyje perskaičiau štai ką:

Antradienį nubudau tą bedvasę ir nykią valandą, kai naktis jau tarsi baigiasi, o aušra dar nėra prasidėjusi. Staiga pašokęs, norėjau pulti į taksi ir lėkti į stotį, nes man pasirodė, kad turiu išvažiuoti – ir kitą akimirką atsitokėjęs suvokiau, kad manęs stotyje nelaukia joks traukinys, kad man neišmušė jokia valanda. Gulėjau blausioje šviesoje, o mano kūnas nežmoniškai bijojo, ta baime slėgdamas dvasią, o dvasia slėgė kūną, ir kiekviena, net menkiausia skaidulėlė gūžėsi laukdama, kad nieko neatsitiks... Ir t. t. (Vertė Irena Aleksaitė)

Palaimingas šiurpas apėmė skaitant šiuos seniausiai užmirštus žodžius. Tai toks nedažnas atvejis, kai nekyla jokių abejonių, kai knyga pareiškia apie save pirmais sakiniais ir jos akivaizdoje telieka nustėrti. Žinoma, tokia intensyvi sielos patamsių pajauta gal jau sunkiau įsivaizduojama linksmojo postmodernizmo baruose. Bet mano pasąmonės užkaboriuose krebžda vienas neįveikiamas naktinis drugys. Aš nieko negaliu su juo padaryti. Nes kai skaitau štai tą Gombrowicziaus romano pradžią, jis, apimtas ekstazės, susikviečia drugius iš anapus, ir mano nugara keliauja tobulo pasaulio plaštakės.

*

Tai buvo nyki ir bedvasė lapkričio vidurio diena. Taip, ta pati, kai nemirė Vladas Braziūnas – poetas, o dabar ir fotografas. Nepasakyčiau, kad draugas, bet labai malonus pažįstamas, tad žinia apie jo mirtį prislėgė. O pasakė apie tai G. Esą jam pranešęs S. Kadangi G. nebuvo visai blaivus, tai pamaniau, kad kai ką pripainiojo. Juolab kad paskutinį kartą Vladą mačiau "Poetiniame Druskininkų rudeny", kur jis atrodė žvalus ir sveikas. Paskui man paskambino pats S. ir paprašė parašyti apie Johną Fowlesą, kuris mirė prieš keletą dienų. Pasakiau, kad neparašysiu, nes Fowleso nemėgstu iš principo ir iš esmės. Paklaustas apie Braziūną, patvirtino: paprašęs G., kad parašytų nekrologą. Apie jo mirtį sužinojęs iš B. Po kokios valandos S. vėl paskambino ir pasakė, kad buvo suklysta – Braziūną gyvą ir sveiką gatvėje ką tik matė E. Pasirodo, mirė ne jis, o man mažai žinomas rašytojas panašia pavarde. O pripainiojo sugedęs telefonas jau nebežinia kurio kultūrininko balsu. Tai buvo tikrai maloni žinia. Kad artimiausios praeities prognozė bei diagnozė buvo klaidinga.

*

Gombrowicziaus pirmas puslapis primena kadaise kilusią mintį parašyti esė apie romanų pirmus sakinius. Kurie gali būti visai nereikšmingi arba – įspūdingas įvadas į romano pasaulį. "Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas". Po šiuo santūriu Kafkos sakiniu glūdi ne tik esminiai "Proceso" aspektai, bet ir gilesni žmogaus lemties vaizdavimo XX a. literatūroje klodai.

Longtemps, je me suis couché de bonne heure – "Ilgą laiką aš eidavau gulti anksti". Pats savaime sakinys nieko nepasako apie Prousto vidinių pasaulių erdves, tai padaro iškart po jo pateiktas tekstas:

Kartais, vos užgesinus žvakę, akys taip greit užsimerkdavo, kad nesuskubdavau nė pamanyti: "Jau mingu". O po pusvalandžio atsibusdavau nuo minties, jog laikas užmigti; norėdavau padėti knygą, kurią tardavausi tebelaikąs rankose, ir užpūsti šviesą; miegodamas aš vis tebegalvodavau apie tai, ką skaičiau, tiktai mintys pasisukdavo kiek neįprasta linkme: atrodydavo, jog aš pats esu tai, apie ką kalbama knygoje... (Vertė Aldona Merkytė)

Proustas ar ne Proustas, perskaičius tokį puslapį mane bet kokia knyga bemat įviliotų į savo tankmes, į priklausomybės žabangas. Kaip ir (visai kitokia) "Ferdydurkė" arba (dar kitoks pirmas puslapis) Ernesto Sįbato "Apie kapus ir didvyrius".

Kai kurie pirmi sakiniai mano sąmonėje įgijo ypatingą aurą gal tik todėl, kad jie asocijuojasi su visu kūriniu, tai nėra meilė iš pirmo žvilgsnio, bet tai lyg prisiminimas apie pirmąjį būsimos mylimosios vaizdą. Faulknerio "Triukšmo ir įniršio": "Pro tvorą ir susiraizgiusias gėles mačiau, kaip jie smūgiuoja"; Durrello "Aleksandrijos kvarteto": The sea is high again today, with a thrilling flush of wind.

O štai garsusis "Uliso" pirmas sakinys man negražus: Stately, plump Buck Mulligan... Negražu ir plump, ir Buck, nors tai gal ir neturi būti gražu, juk ši knyga ne apie grožį, o apie grožio ir bjaurasties pasaulyje dermę.

Bet vis tiek daug įspūdingiau yra taip: "Antradienį nubudau tą bedvasę ir nykią valandą, kai naktis jau tarsi baigiasi, o aušra dar nėra prasidėjusi".

*

Su A. jau perėjom kitur, dar gurktelėti po taurelę, ir dabar prie pat mūsų, už stiklinės sienos – vidinė čiuožykla, kurioje ratu nesustodama pasilinguodama slenka marga jaunuolių minia. A. išsitraukia knygą, kurią jam šiandien padovanojo autorius. "Paruzija". Atsiverčia ir perskaito pirmą sakinį: "Azas susapnavo kalę".

– Azas, – sako A. – Gal jis musulmonas?

– Musulmonas, net ir puolęs, šitiek išgerti nesugebėtų, – sakau aš. – Įdomumo dėlei suskaičiavau, kiek pirmoje romano dalyje jis išgėrė per kelias ryto valandas prieš eidamas į darbą. Šeši buteliai alaus ir 300 gramų degtinės. Ir nieko. Darbe, žinoma, toliau gurkšnojo dideliais gurkšniais. Bet tai ne šiaip sau, nes, kaip vėliau paaiškėja, Azas yra antžmogis ar pusdievis, ar bent jau vilkolakis.

Dar šiek tiek plepu A. apie "Paruziją", nesileisdamas į konkrečias siužeto peripetijas – tegu skaito pats. Antra romano dalis yra puiki absurdistinė fantasmagorija su okultizmo ir alkoholizmo indėliu; kai kuriems skaitytojams ta šėlstanti fantazija atrodė per tiršta, svaigino juos kaip 300 g, bet man pats smagumas. Trečioje dalyje yra įterptas gana realistinis, bet labai žvitrus ir patrauklus pasakojimas apie vienos šeimos gyvenimą prieškariniame ir vėlesniame Kaune. Atskleidęs šiuos gana skirtingus literatūrinius talentus, toliau autorius skleidžia nuotykius, kuriuos sėkmingiau būtų galima perteikti komikso pavidalu (su aiškinamąja ideologine įžanga). Kiškių sukilimo motyvas visai smagus; deja, čia dominuoja dvi didelės literatūrinės beskonybės: mistifikuoto sąmokslo teorija ir apokaliptiniai vaizdai.

*

Vertinimo galutinis kriterijus man yra vienas ir akivaizdus. Tai tas drugys manyje. Ir tada, kai jis man skaitant tekstą prisišaukia savo drugelius iš anapus, kurie kutena man nugarą, tik tada aš žinau, anapus visų abejonių, kad tai yra menas.

– Bet gal šitaip ir kokia nors melodrama arba koks siaubo filmas kam nors kutena?

– Tada jau nekutena, tada baksnoja, gniaužo ir talžo, bet labai neklystamai aišku, kad tai daro iš šiapus, o ne iš anapus. Ir jokių peteliškių.

– O gal tas drugys – šėtono pasiuntinys?

– Jeigu kas nors yra, jeigu rusvamegztinė knygyno darbuotoja žino, kad nuo "Akropolio" tolstantys automobiliai spingsi švieselėm raudonom, jeigu kas nors gražiausio ir geriausio, ką esu patyręs gyvenime, ne apgaulė, tai mano drugys, mieloji mano gyvenimo prodiusere, yra angelas...

– O jeigu nieko?..

*

Sapnavau esąs tuščiame "Akropolyje". Taip, tuščias "Akropolis" yra savo esmės paneigimas, nes jis privalo krauti pelną, o tuščias tegali krauti gryną nuostolį. Bet tai nėra visiška fantazija. Nes kartą ne sapne, o realybėje, nuvykęs rytą su savo įlaužtu laužu automobiliu į netoli "Akropolio" esantį pigų servisą negražiame garaže, neradau sutartinio Andrzejaus ir nuvykau į "Akropolį", nes ten norėjau kažkokį nieką nusipirkti. Išskyrus "Maximą", beveik jokios parduotuvės dar nedirbo, tad aš ėjau apytuščiais koridoriais, už plačių grotų merginos jau tvarkė savo darbo erdves ir jau ruošėsi įvilioti minias, bet buvo gana tylu, nenumindžiota ir nepareikalauta.

Taigi, sapnavau tuščią "Akropolio" alėją, ėjau ja vienas, netrukus priešais mane lėtai žengė saldžiadžinsė prodiuserė, o toliau mačiau atsisėdusį dvejų ar trejų metų vaiką, krykštaujantį su žaislu, užsisklendusį savo ramaus pasitenkinimo kertėje.

– Iš tiesų tau reikia kreiptis ne į mane, – tarė priėjusi prodiuserė. – Tau reikia štai to vaiko.

– Kokio? Jis tavo sūnus?

– Ne, – nusijuokė ji. – Jį pernešė per upę toks senis. Matai, koks dar mažas, o toks sunkus.

– Koks senis? Tas, kuris Vilniaus herbe?

– Tikriausiai, – tarė ji, žaviai šyptelėjo ir nuėjo.

*

Pabudau trečią nakties. Taip, tą nykią ir bedvasę valandą. Ne, impulso kur nors važiuoti nekilo. Atvirkščiai, atrodė, kad reikia likti namie ir niekur neiti. Kad iš viso niekada nereikia niekur eiti, reikia lįsti giliau po antklode, dar geriau būtų sulįsti į lovos vidurius, o ypač prasmegti po grindimis ir niekada nebeiškilti. Nes egzistavimo visuomenėje faktas užtraukia neišdildomą gėdą.

*

Tą bedvasę ir nykią valandą. Kodėl būtent tada pabudus tampa aišku, kad kažkur reikia bėgti? Kažką keisti? Paskui vėl užmingu ir rytą viskas atrodo savo vietose, tose, kuriose ir turi būti. Bet štai tą nakties valandą pabudęs atsiduriu ant ledo. Ant "Akropolio" ledo. Vienas visoje čiuožykloje, o visos durys užrakintos ir negaliu išeiti. Matau, kaip už stiklo pro šalį lėtai eina prodiuserė, niekur nesidairydama, jos raudono megztinio aptrauktos krūtys oriai iškilios, aš bandau jai šaukti, kad mane išleistų, bet ji, žinoma, nieko negirdi, ir kurgi girdės, nes aš esu viduryje čiuožyklos ir negaliu prieiti prie tos sienos, suklupęs netgi negaliu pakilti...

*

Mano nesugebėjimas išeiti į lapkričio lietų su lietsargiu. Mano švelnioji slapta negalia. Mano viltis, kad kažkas yra. Kad už vaikystės bažnyčios vitražų – birželio liepose, uosiuose, jeigu ir ne viduje.

– O jeigu nieko nėra? Jeigu viskas tik paika tavo fantazija, tik troškulys, tik akidūmio frazė?

– ...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


49992. zr2006-01-09 11:41
:) Štai dar vienas teoretikas pasirodė besąs užslėptas lyrikas...

49994. to zr2006-01-09 12:12
Lyrikas -> buvęs/atstumtas žiauruolis.

Rusų tauta -> geraširdžiai, bet ir žiaurūs.

49997. to 942006-01-09 12:57
Maniau, kad tamstyte apie japonus:)

50008. Faidras :-) 2006-01-09 17:14
Aisku turi krastutinumo savybių Akropolis, bet juk senų tarybinių parduotuvių tvarka labiau žemino žmogų, o autorius lyg ir ilgisi... Beto nemanau, kad yra teisingas toks abstraktus požiūris į žmogų, kaip mums ironiškai primena Freudas, tie kurie itin mėgaujasi abstrakčiomis formuluotėmis, pernelyg isijaute ima traktuoti realius "objektus", tarp jų ir žmones, kaip abstrakcijas, o abstrakcijas - tarsi jos, o ne žmonės, realiai egzistuotų, veiktų ir būtų svarbios pasaulyje.

50038. miestiete2006-01-10 15:35
jeigu kas ilgisi tai prie stoties dar like senojo stiliaus krautuviu kur prie slenkscio priklata medvilnine kojine kad durys nesitrankytu. bet manau jonusys nesiilgi. as bent nepastebejau.

50040. m - zr br 942006-01-10 15:42
rusai ir japonai turi viena bendra bruoza - darbstuma.

50044. zr2006-01-10 16:38
Keista. Iki šiol laikiau Jonušį amerikonofilu.

50046. ***2006-01-10 17:12
rusai- darbstuma? tada kietuviai- darbo dievai. nes tikrai labiau dirba

50056. m2006-01-10 19:38
o, vel trys blynukai.

50084. Gregoras - neplak savęs2006-01-11 13:28
Taigi: "Jeigu viskas tik paika tavo fantazija... tik akidūmio frazė?" Tiek daug prirašęs, Laimantai, pabaigoj save visiškai teisingai nuteisi - iš pasąmonės išlenda reiklus cenzorius ir pliaukšteli bizūnų: ką tu čia užsiminėji kultūrine chuinia? (anot Edičkos ;)

50090. cikada2006-01-11 15:32
"azas" - sutrumpintas "azizelis"?...ir kaip giliai i lietuviu pasamone iskiepyti tie xxx-ai?

50093. ne kitaip2006-01-11 15:43
o Edička labai panašus i viena vienuoli iš Vilniaus.iš veido dorybės isikūnijimas.ir taip ar panašiai tik išeina kalbėti

50095. ežeras2006-01-11 15:47
"...užsiminėji kultūrine chuinia? (anot Edičkos ;)..."- na va, pirmieji ziedeliai jau pasirode...

50096. miestiete2006-01-11 16:58
gal per skambiai pasakyta. ruskis nuvaziavo i amerika ir bande pateikti save kaip dovana. tik kvaili amerikonai nesuprato ir pasiule darba dirbti. is cia ir visas isizeidimas.

50113. AišV - miestietei2006-01-12 00:43
o dieve, kartai taip Tavęs nekečiu, o kartais taip ... ėėėėė .. na pati supranti; kažką juk ir Tu man pajunti - na tai tai padaugink iš, sakykim, šimto penkiasdešimt, Miestiete. Kaifuoju vienžo.

50120. m - aisv2006-01-12 10:22
seniai negirdejau tokiu graziu zodziu. isskyrus nekentima. uz ka cia dabar? einu dauginti.

50147. AisV - miestietei2006-01-12 16:51
pokalbis, kad ir koks bebutu - nutruksta. e. rEdakcija turi kazkokiu sexualiniu poreikiu tai daryti; nes kitaip neimanoma surasti protingos motyvacijos tokiam bergzdziam darbui. Palauksiu dar - ateis senatve, sexualno udovletvarionnost susitvarkys tada ir paparpsim

50221. Patiko2006-01-13 19:22
kaip man patiko Jonusios textas,,, super perskaiciau popierini texta ir padvelke kazkokia ramybe aciu

50356. Bastūnė2006-01-15 17:50
Gražus tekstas, pažįstama būsena. Ačiū. Labai.

50378. sushaudyt2006-01-15 20:40
sushaudyt

Rodoma versija 29 iš 30 
14:38:14 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba