ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-07 nr. 779

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • LAIMANTAS JONUŠYS. Tą bedvasę ir nykią valandą (21) • VIKTORAS VALANČIUS. Šis tas apie kvailybę (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. EilėsPATRICIJA ŠMIT. Šoko terapijaJUDITH LEWONIG. "Muzikos garsai": mitas ir tikrovė (14) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Dublis Nr. 2: Dublinas (7) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsRENATA DUBINSKAITĖ. Akistatos ir priešakiai ALEKSEJ PARŠČIKOV. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisJŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pardon... (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Puslapių drugeliai (1) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Upyna (2) • EDUARD LIMONOV. Tai aš, Edička (1) • LAIŠKAI (243) •

Tai aš, Edička

EDUARD LIMONOV

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kai mane paliko mano nelaimingoji rusaitė, kuri ochujiela nuo šitos šalies, manęs nebedomino ir kitos baltaodės inteligentės. Daugelis išsilaisvinusių ar dar tik besilaisvinančių damų, liguistu mano požiūriu, save išlaisvina nuo meilės kitam žmogui. Abejingumo monstrai. „Mano duona, mano mėsa, mano pyzda, mano apartamentai“, – sako monstrai. Nekenčiu civilizacijos, pagimdžiusios abejingumo monstrus, civilizacijos, kurios vėliavoje įrašyčiau pačią pražūtingiausią nuo pat žmonijos užgimimo frazę – „Čia tavo problema“. Šioje trumpoje formulėje, vienijančioje viso pasaulio Žanus Pjerus, Siuzanas bei Jelenas, slypi blogis ir siaubas. Man, Edičkai, baisu, o jei mano siela čia neras, prie ko prisiglausti, tada ir karste ji bus pasmerkta amžinai vienatvei. Būtent tai ir yra pragaras.

Ispaniškai kalbantys mano didžiojo miesto gyventojai man atrodo daug mažiau abejingi. Kodėl? Vien dėl to, kad šioje civilizacijoje jie apsigyveno vėliau, ji juos dar nevisiškai prarijo. Tačiau grasina ir jiems. Tiesa, manau, kad nesuspės jų pražudyti, nustips pati, užspeista į kampą pasipiktinusių, meilės reikalaujančių žmonių.

O kaip Rusijoje? – paklausite. Rusija ir jos visuomeninė santvarka – irgi tos pačios civilizacijos produktas, ir nors tenai kai kas pakeista, tai nedaug gelbsti. Meilė palieka ir Rusiją. O ji būtina šitam pasauliui, pasaulis šaukiasi meilės. Matau, kad jam reikia ne tautų apsisprendimo teisės, ne vienų ar kitų žmonių vyriausybėje, ne vienos biurokratijos pakeitimo kita, kapitalistinės socialistine, ne kapitalistų ar komunistų valdžios, ir vieni, ir kiti švarkuoti, – pasauliui reikia, kad būtų sugriauti šitos žmonijai priešiškos civilizacijos pamatai, sukurtos naujos elgesio ir visuomeninių santykių normos, pasauliui reikia tikros turtinės lygybės; lygybės, o ne to melo, kurį savo revoliucijos vėliavoje kadaise įrašė prancūzai. Reikia, kad žmonės mylėtų vienas kitą, kad visi gyventume mylimi ir laimingi, kad sieloje būtų ramu. Ji ateis į šį pasaulį, jei bus sunaikintos nemeilės priežastys. Tada nebeliks baisiųjų Jelenų, nes Edičkos iš Jelenų nieko nereikalaus, Edičkų prigimtis bus kitokia, ir Jelenų kitokia, niekas nebegalės nusipirkti Jelenos, nes nebebus už ką pirkti, nė vienas žmogus nebeturės materialaus pranašumo prieš kitą...

Štai taip žingsniuoju iš savo mokyklos ir palaimingai šypsausi. Žingsniuoju purvinu Brodvėjumi, ant kiekvieno kampo man kaišioja viešnamių skrajutes – imkit, Edička, užeikit ir nurimkit, imkit 15 minučių meilę. Pasuku į 46-ąją gatvę ir beldžiu į juodas duris, jas man atveria Alioška Slavkovas, poetas. Jis stovi garų debesy, jų virtuvėje teka karštas vanduo, ir jau mėnesį jo niekas nesustabdo. Užeinu pas Aliošką, kaip visada matau juodus klouno katiliukus ir muzikanto instrumentą – savo juodąja skyle Alioška dalijasi su klounu ir muzikantu – irgi emigrantais iš Rusijos – matau tris čiužinius, visokius skarmalus bei purvą. Paprašau Alioškos ėdesio.

Tuo metu Alioška dar nebuvo katalikas, bet barzdos jau nenešiojo. Dėl etatų mažinimo jį neseniai išmetė iš apsauginių, jis atidavė savo guminę lazdą ir uniformą ir vėl tapo smarkiai šlubuojančiu, bet žvaliu, ūsuotu ir juodaakiu Alioška Slavkovu, mėgstančiu įkalti. Alioška pamaitino mane raugintais kopūstais su dešrelėmis – nepakeičiamas jo valgis – ir sėdo versti mano atnešto dokumento, kuris vadinosi „Memorandumas“, – dokumento, išreiškiančio, mūsų žodžiais tariant, „kūrybinės inteligentijos“ viltis bei lūkesčius. Mano, Alioškos, dar kelių dailininkų, rašytojų, kino kūrėjų bei skulptorių, palikusių SSRS ir čia niekam na chuj nereikalingų.

Alioška verčia, o aš sėdžiu iki blizgesio nutrintame sename krėsle ir mąstau apie mūsų dokumentą bei mūsų vargus. „Skęstantysis bando nepaskęsti“, – pamanau. Du puslapiai, skirti Džeksonui, Kerei ir Bimui. Gal pagelbės menininkams. Šiaip ar taip, šiems demagogams buvom reikalingi tol, kol buvome tenai. Čia, kad nepyzdielintume, mums įbruko po welfare, ir baigta. Skrisk, paukšteli, džiaukis laisve.

Šaltakraujai amerikiečiai, protingi, blia, žmonės, tokiems kaip aš pataria keisti profesiją. Nesuprantu tik vieno: kodėl jie patys nekeičia savo profesijų. Verslininkas, netekęs pusės turto, neina dirbti apsauginiu, o iššoka pro savo biuro langą iš 45-o aukšto. Palūžti galėjau ir SSRS, ni chuja nereikėjo vykti čionai. Vienintelis dalykas, ko iš manęs norėjo sovietų valdžia, – kad pakeisčiau profesiją.

Mes irgi geri, tęsiu savo apmąstymus, lengvabūdiškiausi emigrantai. Paprastai tik bado ir mirties baimė priverčia žmones pakeisti savo vietą, palikti tėvynę, nors jie ir žino, jog turbūt niekada nebegalės grįžti. Jugoslavas, išvykęs uždarbiauti į Ameriką, gali laisvai grįžti į savo šalį, mes – ne. Aš, Edička, esu ramus, nes tvirtai žinau, kad man daugiau niekada neteks išvysti savo tėvo ir motinos.

Prieš sovietinį pasaulį mus sukėlė mūsiškiai vadovai, Sacharovas, Solženicynas ir į juos panašūs ponai, nė karto savo akimis nematę Vakarų pasaulio. Į priekį juos ginė ne tik konkrečios priežastys – inteligentija troško dalyvauti valdant šalį, reikalavo savo dalies – juos ginė ir puikybė, noras prieš visus pasirodyti. Rusijoje, kaip visada, niekas nejautė saiko. Galbūt jie patys nuoširdžiai apsimovė – sacharovai ir solženicynai, tačiau jie apmovė ir mus. Šiaip ar taip, jie buvo „minčių valdovai“. Inteligentų sukilimas prieš savo šalį ir jos tvarką buvo toks galingas, kad neatsilaikė net patys stipriausieji, jie patraukė kartu. Štai mes visi pirmai progai pasitaikius ir chujnulinom į Vakarus. Chujnulinom čionai, o išvydę, koks čia gyvenimas, daugelis, jei ne visi, chujarintų atgal, bet kelio atgal nebėra. Negeri žmonės sėdi sovietų valdžioje...

Labai, blia, protingi amerikiečiai tokiems kaip mes su Alioška pataria keisti profesiją. O kur man kišti visas savo mintis, jausmus, dešimt gyvenimo metų, eilėraščių knygas, kur man pačiam, rafinuotam Edičkai, dėtis? Užsisklęsti basbojaus uniformoje. Jau bandžiau. Chujnia. Jau nebegaliu gyventi kaip paprastas žmogus. Esu sugadintas visiems laikams. Tik karstas mane ištiesins.

Amerikiečių saugumas dar turės bėdų su mumis. Juk palūš ne visi. Po kelerių metų ieškokite rusų tarp teroristų, kovojančių visuose įmanomuose išvadavimo frontuose. Pranašauju.

Pakeisti profesiją. O ar įmanoma pakeisti sielą? Argi kiekvienas, tikrai žinodamas, ką sugeba, įstengs save pergalėti ir gyventi paprastą gyvenimą, visiškai nieko nesitikėti, aplink save matyti tik pinigus, sėkmę ir garbę. Žinodamas iš savo patirties, kad dažniausiai nesi to vertas tiek Sovietų Sąjungoje, tiek čia, patirtis sako tą patį: viską iš visuomenės gauna klusnūs ir kantrūs, viską gauna paslaugūs ir ilgus metus trinantys užpakalį.

Genijus, išradusius vegetariškus sumuštinius Volstrito sekretorėms, suskaičiuosi ant vienos rankos pirštų, ką nors pasiekti galima tik lygiai taip pat kaip ir SSRS – tampant paklusniam, trinant kelnes savo arba valstybės tarnyboje, dirbant kasdienį nuobodų darbą. Paaiškinsiu – dabar sukurta tokia civilizacija, kad labiausiai užsispyrę, aistringiausi, nekantriausi ir paprastai patys talentingiausi žmonės, ieškodami naujų kelių, nusisuktų sau sprandą. Ši civilizacija – vidutinybių rojus. O mes manėme, jog vidutinybių rojus – SSRS, o čia, jei tu talentingas, – visai kitaip. Bybio!

Kalbant apskritai, ten – ideologija, čia – komerciniai išskaičiavimai. Tačiau koks gi man skirtumas, dėl ko pasaulis nenori atiduoti to, kas man, šiame pasaulyje gimusiam talentui, teisėtai priklauso. Pasaulis lengvai užleidžia vietą, galvoje turiu vietą po saule, ir pripažinimą čia gyvenančiam verslininkui, tenai – partijos nariui. O man vietos nėra.

Ko gi tu, pasauli, – job tvaju mat’! Aš vis kenčiu ir kenčiu, bet kentėti kada nors atsibos. Jeigu čia nėra vietos nei man, nei daugeliui kitų, tai na chuj tokia civilizacija reikalinga?!

Šią mintį pasakau Alioškai Slavkovui, kuris toli gražu ne visada su manimi sutinka. Jį traukia religija, išsigelbėjimo jis bando ieškoti religinėse tradicijose. Apskritai Alioška už Edičką ramesnis, nors manau, kad turi tokį pat audringą charakterį. Jis svajoja tapti jėzuitu, o aš iš jo religingumo šaipausi ir lyg pranašas siūlau kartu dalyvauti pasaulinėje revoliucijoje, sugriausiančioje šitą civilizaciją.

– O ką jūs, tu su savo draugais iš Darbo partijos, vietoj jos pastatysite? – klausia Alioška, mane kažkodėl painiodamas su Darbo partija, kuriai niekada nepriklausiau, jais, kaip ir bet kuriuo kitu kairiųjų judėjimu, tik domėjausi. Tiesiog su Kerol ir jos draugais suartėjau labiau nei su kitų partijų nariais, bet tai grynas atsitiktinumas.

– Visų sunkiausia – sugriauti šią civilizaciją, išrauti su šaknimis, kad vėl neatgimtų kaip SSRS, – sakau Alioškai. – Sugriauti ją visiškai – vadinasi, pastatyti iš naujo.

– O ką darysite su kultūra? – klausia Alioška.

– Su šia feodaline kultūra, – sakau aš, – skatinančia neteisingus žmonių santykius, atsiradusia žiloje senovėje, kai viskas buvo kitaip, ką su ja daryti? Sugriauti ją na chuj, kenkėjišką ir pavojingą, visas tas pasakėles apie gerus milijonierius, apie nuostabią policiją, saugančią piliečius nuo žiaurių nusikaltėlių, apie kilnius politinius veikėjus, mylinčius gėles ir vaikus. Kodėl nė vienas niekšas iš ponų rašytojų, įsidėmėk, Alioška, nė vienas iš jų neparašo, kad nusikaltimus, didžiausią jų dalį, pagimdo pati civilizacija? Jei žmogus papjovė kitą žmogų ir paėmė jo pinigus, tai dar nereiškia, jog jam taip patinka šitų popiergalių spalva ir šiugždėjimas, kad gali net nužudyti. Jis sužinojo iš pačios visuomenės, kad šitiems popierėliams jo gentainiai meldžiasi lyg Dievui, kad jie jam duos moterį, kokios tik jisai panorės, duos ėdesio ir išvaduos nuo alinančio fizinio darbo. Arba štai žmogus užmušė neištikimą žmoną. Jei būtų kiti papročiai, kita moralė, žmonių santykius reguliuotų tik meilė, tai kam jis už nemeilę žudytų? Nemylimas žmogus nelaimingas, jo tik gailėtis reikia. O per televizorių rodo vien šeimas ir kostiumuotus džentelmenus. Tačiau neilgai – kostiumuoti džentelmenai jau lieka praeityje, o virš Amerikos ir viso pasaulio, nepaisydamas visų policinių bei religinių užtvarų, jau kaukia laukinis naujų santykių vėjas. Kostiumuotas džentelmenas, žilas šeimos galva patiria pralaimėjimą po pralaimėjimo, ir greitai, labai greitai jis jau nebevaldys pasaulio. Vyras ir žmona, gyvenantys kartu ne iš meilės, o dėl to, kad tokie papročiai, kad taip gyventi ramiau ir ekonomiškai naudingiau, tokia sąjunga visada buvo dirbtinė, dėl jos kildavo daugybė tragedijų. Na chuj stengtis išsaugoti atgyvenusį paprotį...


Ištrauka iš netrukus pasirodysiančios Eduardo Limonovo knygos „Tai aš, Edička“
(leidykla „Kitos knygos“)

Vertė Darius Pocevičius ir Benediktas Januševičius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


145115. Marius :-) 2009-01-05 14:38
Geras kurinys! Tačiau su autoriaus pažiūromis nesinori sutikti. Vyras ir moteris santuokos metu save vienas kitą dovanoja iki pat mirties šventoje sąjungoje.

Rodoma versija 29 iš 30 
14:38:12 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba