ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-07-17 nr. 948

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Jonizuojančioji spinduliuotė (102) • LAIMANTAS JONUŠYS. Laikraščių saulėlydžiui artėjant (56) • VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA. Du kabalistiniai eilėraščiai (6) • -vt-. Sekmadienio postilė (6) • JONAS GRIGAS. Laiko strėlė (45) • ARTHUR WALKINGTON PINK. Dievo savybės (5) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalėJONAS SERAPINAS. Darbas Nr. 5BEATRIČĖ RASTENYTĖ. Eilės (11) • NIDA GAIDAUSKIENĖ. Vienas aspektas: kūno dalyvavimas vėlyvojo Sigito Gedos dienoraščių atmintyje (22) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (6) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Mūsų kompiliacijosANGELĖ JASEVIČIENĖ. Grožis Jurgos Ivanauskaitės romanuose: privilegija ar pasmerkimas? (8) • SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ. Tūkstantis ir vienas arabiškas motyvas (3) • „BALTASIS LAIKOTARPIS“ UŽUTRAKYJE (2) • ALEXANDER MOTYL. Vėl lotyniškai (4) • CHUCK COLSON. Atkrikštijimas (27) • reikia kažkaip nurodyti, kur mes ten renkamės (298) •

Mūsų kompiliacijos

RIMTAUTAS RIMŠAS

[skaityti komentarus]

Aidas Kelionis. Smėlynų vanduo.
Romanas. V.: Tyto alba, 2009. 134 p.

Yra knygų, kurių šiais celofanuotų viršelių laikais, rodos, net į rankas neimtum, ką ir kalbėti apie pirkimą. Štai „Senio ir jūros“ storio, neišvaizdi, plonais viršeliais – negi pasidėsi tokią į lentyną? Tai tik pirmas žvilgsnis. Žvilgtelėjus antrą kartą įspūdis tik sustiprėja. Pirmoji knyga. Autorius negirdėtas. O dar, pasirodo, slapyvardžiu pasirašo. Vartai ir abejoji, ar knygelė nebus koks neišsipildžiusių erotinių svajonių kratinys ar nevisavertiškumo komplekso kamuojamo žmogelio memuarai. Tačiau imi ir nusiperki. Net nežinai kodėl, gal ieškodamas ko nors nauja. Kaina? Už tokią nusipirktum nukainotą Šekspyro tragedijų rinkinėlį. O čia...

Skaitai. Skaitymą būtų galima pavadinti trečiuoju įspūdžiu. Tačiau jis, deja, tik sustiprina pirmuosius du. Mokyklinių rašinėlių ar rajoninės spaudos lygio paveiksliukai apie... Prisiminimai apie kažkada per televiziją stebėtas futbolo rungtynes, Sąjūdį, naująją emigraciją. Atrodo, knyga skleidžia ne spaustuvės dažų, o užsistovėjusio vandens kvapą. Skaitai toliau. Bandai lyginti. Gal su I. Murdoch „Jūra, jūra...“? Lyg ir toks pat vienišas vyras, lyg ir tokia pat nuošali vieta. Skaitai. Lyg tikiesi ko, lyg lauki. Detektyvo? Įvykio? Pats nežinai ko. Gal knygos anotacijoje minimo santechniko? „...vieną dieną atvažiuoja santechnikas...“ Atvažiuoja jis autoriaus valia tik įpusėjus knygą.

Čia vėl galima grįžti prie I. Murdoch, net atrasti tam tikrų siužetinių paralelių: „Priešistorė“ – laikas iki santechniko, „Istorija“ – su santechniku, „Gyvenimas eina toliau“ – gyvenimas eina toliau. Tačiau tuo visas panašumas ir baigiasi. Santechniko personažu, matyt, autoriaus norėta atskleisti pagrindinio veikėjo charakterį ir nuostatas. Iš tikro reta savybė – ramiai, be emocijų tvarkyti simulianto ir girtuoklio pridergtą spintą savo (tegu tik prižiūrimuose) namuose (p. 59).

Knyga suskirstyta smulkiais skyreliais. Tačiau, atrodo, sukeitus bet kurį iš jų vietomis ar gerą dešimtį visai išmetus lauk niekas nepasikeistų. Nenukentėtų nei emocinis laukas, nei herojaus paveikslas. Tiesa, apie herojų. Jau knygos anotacijoje pažymėta, kad knygos protagonistas neįvardijamas, o iš teksto sunku nusakyti net apytikslius jo gimimo metus – keletą kartų tekste minima plikė nenusako vyro amžiaus. Jei sietume knygos išleidimo metus ir herojaus prisiminimus, būtų galima teigti, kad dabar jam apie penkiasdešimt. Nors kažkur viduje kirba mintis, kad jam gali būti penkiolika metų mažėliau. Vardais neįvardijamas nė vienas veikėjas. Knyga parašyta pirmuoju asmeniu, tad „aš“ visada išlieka „aš“, darbdavys šeimininkas taip ir vadinamas – šeimininku, jaunuoju suvalkiečiu, darbdaviu, šio tėvas – tėveliu, suvalkiečiu, mama – mamyte, santechnikas – santechniku. Veltui čia ieškotume įvairių literatūros moksle vartojamų teksto rašymo gudrybių, tropų, metaforų etc. Knygos fabula išties neeilinė: kvapnios kavos, stiprios arbatos virimas ir gurkšnojimas, mėsyčių pjaustymas, blyneliai, bulvyčių kepimas, pasisėdėjimai, pasivaikščiojimai. Herojaus materialiniai ir dvasiniai poreikiai taip pat ne didžiausi: „Pinigų užtenka maistui ir dar lieka kokiai drapanai turguje nusipirkti. Neseniai įsigijau žieminius batus ir porą sportinių marškinėlių“ (p. 44). Sužinome, kad herojus labai laukia rytinio laikraščio ir per įvairias televizijas žiūri vakaro žinias. Dar – kad turi kažkokį neįvardytą mėgstamą autorių, kurio knygų jam kartais nuperka šeimininkas. Kartais keliauja. Fotelyje. Kad ir Afrikos atlasu. Nuo Egipto iki Senegalo (p. 28).

Viršelio anotacijoje perskaitome, kad „serija „Nauji vardai“ pristato literatūros pasaulyje debiutuojančius netradicinius autorius“. Šia „netradicija“ galima laikyti nebent tai, kad knyga parašyta senokai nebevartojamu dvarų metraštininkų stiliumi – aprašoma viskas, kas tik vyksta aplinkui. Negana to, pasitelkę filosofą L. Degėsį, galime patys savęs paklausti: „Jei kažkas turi išorinį, regimą knygos pavidalą – yra spausdintas, turi pavadinimą ir ant viršelio užrašyta – romanas, tai tikriausiai knyga?“ Betgi knyga išleista Kultūros ministerijai parėmus – kaip čia dabar išeina? Vienas protingas, o aplink visi kvaili? Gal ir vėl su gerbiamojo filosofo padėjimu pabandyti žiūrėti kitaip? Skaityti kitaip. Matyti kitaip. Skaitai. Nesvarbu kurią vietą – vis vien beveik nieko nevyksta. Kaip sename užžėlusiame tvenkinyje, kuriame tegyvena kelios varlės, nesiveisia jokios žuvys ir aplink nėra gandrų. Vakar viskas bus taip, kaip buvo ryt. Niekas neatsiranda, niekas nesukuriama. Viskas tarsi stovi, tarsi sukasi ratu.

Sunku pasakyti, kodėl autorius pasislėpė už slapyvardžio. Ar iš tikro tai atsiribojimas nuo šurmulio, ar kritikos baimė? Juk vos ne prie kiekvienos pastraipos galima prikibti – viskas atrodo kažkur girdėta, skaityta. Tarsi autorius rašė knygą karpydamas ištisus sakinius iš laikraščių ir žaisdamas vaikišką dėlionę. Tačiau...

Skaitai ir pradedi svarstyti – o juk ne turinys „veža“ visą tekstą, ne veikėjai ar jų charakteriai, ne kalbos (ne)vaizdingumas ar ekspresija. Būtent šie tarsi kompiliuoti sakiniai (atsiprašau autoriaus, tačiau įspūdis būtent toks). Standartiniai. Paprasti ir vienodi. Žvirbliai. Ar ne jie ir yra viso teksto esmė? O juk tai apie mus – tave, mane ir tą, kuris dabar miega! Mes patys save, pasižiūrėdami į kitus, kompiliuojame.

Perskaitai. Užverti. Numeti ant spintelės šalia lovos. Viršeliu nuslenka rankos, besitiesiančios išjungti šviesą, šešėlis – „Smėlynų vanduo“... Ar tai ne aliuzija į tik viena kryptimi bėgantį laiką? Negrįžtamai. Nesustabdomai. Ar ši knyga ne apie kiekvieną iš mūsų, gyvenantį taip, lyg gyventume amžinai?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 31 iš 32 
14:37:31 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba