ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-01-22 nr. 973

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ROMAS DAUGIRDAS. Atkarpos (3) • SAULIUS VASILIAUSKAS. Nepagydoma liga (8) • DENNIS O’DRISCOLL. Kažkas (3) • SARA POISSON. Apie tragediją, kaip galimą kosminį gyvūną ir gėrį (3) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Važiavimo sąlygos – nepalankios (15) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Pikulo laiškai (3) (2) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Su stribais į Žemaičių Kalvarijos atlaidus (4) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia...AGNĖ NARUŠYTĖ. Kad idėjos griautų (17) • AURIS RADZEVIČIUS-RADZIUS. Eilės (11) • KASPARAS POCIUS. Matricą apmąstant (15) • INEZA JUZEFA JANONĖ. Tuojau po laidotuvių (8) • VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Vis dar vienišas (3) • Kvalčyvos prekės (5) • DARIUS POCEVIČIUS. Nežinomos knygos (95) • JONAS KIRILIAUSKAS. Bomžai (31) • Pirmųjų knygų konkursas (22) •

Apie tragediją, kaip galimą kosminį gyvūną ir gėrį

SARA POISSON

[skaityti komentarus]

Naktį už lango, kažkuriame gretimos gatvės netolimų kiemų, girdėjau neritmingus garsus – jie buvo panašūs į kažin kokią kalbą, tekstą; jo prasmė nuo manęs buvo paslėpta. Vieną akimirką pamaniau, kad galbūt Dievas man kažką kalba, kaukšėdamas atitrūkusia stogo skarda, naudodamas ją kaip didelį liežuvį, kalbos padargą, liežuvio protezą... Galvojau, jog galbūt tetrūksta vieno vienintelio tikėjimo elemento, kad įvyktų kiekybinio pokyčio virsmas kokybiniu – kad šis mano svarstymas virstų tikėjimu, verčiančiu mane griebtis rašymo reikmenų: tada pulčiau užrašinėti mistinį liežuvio plakimą, kuo kruopščiausiai žymėdama tiek garsus, tiek pauzes. Tai būtų šifruotė, kuriai perskaityti galbūt vertėtų skirti pusę gyvenimo, tikint, kad tai svarbus apreiškimas, o galiausiai atpažinti, kad tai viso labo tebuvo kliedesys. Vis dėlto prasmė liktų pačioje pasiaukojimo intencijoje, kuri išsaugo savo vidinę tiesą ir grožį, kad ir koks būtų rezultatas.

Tai būtų panašu į meilę be atsako, kuri net ir neatsakyta išsaugo tai, dėl ko gali būti vadinama tiesiog meile – be specialios žymos, jog į ją nebuvo atliepta. Galbūt meilė be atsako dar panašesnė į Platono kosminį gyvūną – glotnaus rutulio formos, besisukantį, mintantį savo paties dūlėjimu, bendraujantį su savimi pačiu, nestokojantį nieko kito, pasitenkinantį savęs paties pažinimu... Tai galėtų tapti viso romano, kaip prasmingo teksto, leitmotyvu. Elementas, kurio man pritrūko, kad patikėčiau Dievo apreiškimu tą naktį, galėtų būti sukurtas tekste, tiksliau: transcenduotų į tekstą tarytum į paralelinę realybę, kurioje įvyksta tobulas apreiškimo idėjos įkūnijimas apreikštybėje. Įsivaizduoju net kelias teksto realybes, vienoje jų tas, kuris tiki apreiškimu, parodomas kaip absoliučiai tragiškas, nes tekste nepaliekama jokios vilties, kad tai – ne klaidatikystė. Antraip jis tebūtų sąlygiškai tragiškas, nes tik jo vieno gyvenimas baigtųsi neviltyje, be jokios paguodos. Jis mirtų išjuoktas, pasėjęs aplink save kliedesio gėdą, kurios vaisiai slėgtų jo artimuosius. Tačiau netikėtai atsirastų šios meilės paveldėtojas: jis aptiktų užrašus, garso įrašus, daugybę šifruočių ir bandymų iššifruoti. Ir šis paveldėtojas turėtų tą mažutėlytį trūkstamą elementą, kuris visus šiuos neva nesėkmingus bandymus staiga paverstų triuškinančia sėkme: Dievo apreiškimas galų gale iššifruojamas, išmuša triumfo valanda, skamba fanfaros!

Kažkada buvau sumaniusi labai hermetiško romano siužetą apie vyrą, kuris visą gyvenimą skiria atkoduoti tam, ką jam praneša buto apšildymo sistemoje cirkuliuojantis vanduo: tuo tikslu būtų pasitelkiamos visos fizikos žinios ir visų žmonijos tautų paveldas, susijęs su vandens galiomis, jo gebėjimu išsaugoti ir perteikti informaciją. Neįsivaizduoju, kad šis menamas herojus galėtų būti subrendęs priimti apreiškimą taip, kad išsaugotų savo protą sveiką. Tad šio pasakojimo siužetas galėtų turėti panašias alternatyvas: arba Svarbi Žinia vis dėlto jam atsiveria, bet netrukus po to jis tampa nebepajėgus jos niekam perduoti, nes ima kalbėtis vien tik su anuo pasauliu, arba tas vyras paprasčiausiai nebesulaukia momento, kol Svarbi Žinia bus atverta. Tačiau visa užbaigia jau minėtas Paveldėtojas, kuris... arba kokiu nors būdu nutildomas, arba neišgirstamas (ir dėl to tampa kankiniu), arba tiesiog tampa panašus į juokdarį, papiktinimą. Žaislą, kuris panaudojamas kokiai nors apreiškimo išvirkštybei – ją tekste turėtų atvaizduoti struktūruota nešvankybių fantasmagorija...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


181049. twiceafterdinner2010-01-26 18:59
Ką tu išmanai apie atkodavimus to, ką praneša cirkuluojantis vanduo?

181328. po palme2010-01-28 18:00
o kodel autore gali surasti Dieva apsildymo vamzdy, ir visi labai zavis, o kitiems uzdraudziama?

181594. so u think :-( 2010-01-31 22:19
nezinau ,, perskaiciau ir jei manes paklaustu, apie ka sitas tekstas, vargu ar galeciau logiskai atsakyri. Tuo ir pasizymi siuolaikine grafomanija - ispusti zodziai nebeturi galios nesti minti. Svaiciojimai.

Rodoma versija 32 iš 33 
14:37:24 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba