ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-22 nr. 645

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KERRY SHAWN KEYS (1) • SIGITAS PARULSKIS. Sutrikusi kritika (13) • ERVIN KRUK. Legenda (8) • Andrew Nortonas kalbina FRANCISĄ FUKUYAMĄ. Atgal prie žmogaus prigimties? (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Japonų šintoizmas ir baltų religijos (2) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovinaAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Pasimetęs (mano galvoje?) SamuolisWISŁAWA SZYMBORSKA. Poezija (1) • KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ. Ko negali Visagalis Žiedas (11) • JŪRATĖ BARANOVA. Ką hermeneutas gali papasakoti poetui? (3) • LUIGI ZOJA. Tėvas: istorinės, psichologinės ir kultūrinės perspektyvos (2) • EDMUNDAS ARMOŠKA. Dar sykį apie Antano Samuolio kūrinius (2) • DARIUS GIRČYS. Bobikas (1) • RAMUNĖ PIGAGAITĖ. Pavasaris (bulvės) (3) • POLIS ŠINELIS. Lėlių TV teatras "Polišinelio paslaptys" (4) •

Šuo šunį džiovina

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 1

2001

Sinchronizacija

Tai norėjau "daryti" poezijoje kelis sykius. Suderinti poezijos laiką ir tikrąjį, istorinį, dokumentinį.

Man buvo atsibodę rašyti eilėraščius, pakibusius amžinybėje.

Sovietiniais laikais net parašymo data, metai, mėnuo, diena buvo nepageidaujami.

U. Berzinio "Anno 1968". Arba "Diena su žmogišku veidu". Sinchronizacija čia reiškė Prahos pavasarį. Tačiau kokių nors "Žalio gintaro vėrinių" sinchronizacija reiškė, kad pradedame mąstyti "Čia ir Dabar" koordinatėmis.

Visi buvo nusiteikę prieš "Ezopo kalbą"…

Bet svarbiausia pirmoji reikšmė: suderinti du arba kelis kintančius reiškinius taip, kad jų stadijos užklotų viena kitą

Konkretumo mistika! Dokumentavimas kaip papildomas meninės "apgaulės" būdas: jeigu jūs sakote, jog tai netiesa, tai pasižiūrėkit į nurodytą datą, vietovę, vardus… Poezijoje tai kartkartėmis privalu padaryti. Kaip per magijos seansą:

– Patikrinkite laikrodžius, ponai!

Sausio 27, šeštadienis

Naujausioji ornitologija


…buvo tiek paksų, paukščių, paksyčių,
kurių taip miela ir gera klausytis,
100 kutraičių ir vanagaičių
bei šiaip – Perkūno Oželio mergaičių.


Rausvus, dėmėtus sijonus dėvėjo,
prie Arkikatedros graudžiai šlamėjo,
nuostabus vaizdas prieš Kaziuko mugę, –
klausėm išdidūs, nuolankūs, pabūgę.


Didelę tautą auklėjo Valinskas,
Paksas, Paulauskas bei Medalinskas,
Vištos ir žąsys padangėmis skrido,
skelbė pasauliui:
– Mirkit iš pavydo!


Viena antytė virš prezidentūros
skaitė Šventą Raštą (ar Bonaventūros?)…

•

Apie Hermaną Perelšteiną, vaikų choro "Ąžuoliukas" kūrėją. Visi artimieji buvo žuvę getuose… Jis emigravo į Niujorką. Atsimenu tik kelis kino kadrus: vienišas ir ligotas dideliam bute.

Ilgėjosi draugų ir Lietuvos. Nusinuodijo?

Choras seniai merdi, t. y. neturi pinigų. Iš jo išėjo, t. y. išaugo daugelis garsių dainininkų.

Ėmiau vartyti senus fotografijų albumus, ieškodamas to lieso, rytietiško gymio žmogaus su ilgais, gyvais muziko pirštais… Atsimušiau vien į "veidų kapines"… Ką veikia seni emigrantai šitam didmiestyje, ypač tada, kai ateina vakaras?..

Atsidusimai: "O kaip dar galima gyvent išmirštančiam krašte, netoli poliarinio rato? Šaltomis žiemomis… Lijundrose, kur žmonių dievas – degtinė".

Dešimtmečio slinktys

Kai ramiai pagalvoji, tai atgavus Nepriklausomybę viskas dėjosi taip:

Tėtušio klanas (ten glaudėsi ir V. Čepaitis, ir A. Butkevičius) nustūmė LDDP. Rinkosi savus.

Jau 1992 metais žmonės nustūmė ir juos… Tada prasidėjo nesantarvė.

Ilgainiui abi puses išstūmė naujieji, kuriems rūpėjo biznis ir pinigai. Naujieji prakutusieji. Piniguočiai.

Į šį klaną plūstelėjo iš abiejų pusių ir kairieji, ir dešinieji.

Galop valdžią atėmė tie, kuriems tinka vienas žodis: Mafija…

Australijos lietuviai tą pamatė pirmieji. Iš šalies jiems buvo aiškiau matyti.

Be to, čia stebintieji, į sūkurį įsukti, neturėjo panašaus gyvenimo patirties. Jie buvo mulkinami Tėvynės meilės ir vieningumo idėjomis.

Vladimiras Nabokovas apie skaitytojus

Kiekvienas naujas rašytojo tipas pagimdo naują skaitytojo tipą, kiekvienas genijus veisia naujas bemiegių kariuomenes…

Sovietinių rašytojų auras labiausiai "apskabė" grįžusioji išeivių literatūra… Po kiek laiko tų klasikų gerbėjai, deja, sugrįžo prie senųjų stabukų.

Šiuo metu iš emigrantų garbstomas nebent A. Nyka-Niliūnas. Manau, kad labai mažai jį skaičiusiųjų, dar mažiau – suvokiančiųjų.

Lietuvoje rašytojo mitas visados kultinis.

Išeitys

Laimingasis: tas, kuris ištveria žinodamas, jog priklauso nekenčiamai ir persekiojamai genčiai.

Pasirodo kas 3–5 metai, praslenka kaip vaiduoklis viršum smuklių ir fabrikų… Nežinomas krašto genijus! Šešėlių šešėlis – vaivorykštiniu veidu ir drabužiu…

•

Žmogaus gyvenimo esmė: dieviškosios meilės ženklas.

Tą žinojo išmintingieji, tą nujaučia netgi peteliškė.

Tegul ir purve, ir varge. Vis vien: dieviškosios. Meilės.

– Atleisti ir dovanoti. Tai kas, kad sunku, – taip švebeldžiuoja arti 100 metų senutė, panaši į džiovintą pelę, iš Valkininkų, – numirti su šypsniu snieguose…

Prieš pavasario snieglašą nuo stogų. (…) Ir žaižaruotos žvaigždės danguje.

Didieji klausimai: ar gali būti taip, jog du žmonės vienu metu regi tą patį sapną?

Sausio 28, sekmadienis

Visas Vilnius jau apjuostas naujų statybų lauku – Pėdnyčios žiedas… Statybos užsienietiškos, šunys pikti… Puola ir kandžioja iš eilės.

Senų, jaukių priemiesčių seniai nebeliko. Žmonės, kurie susikišę daugiaaukščiuose, naujieji ponai vadina juos rusišku "mrazj", šiukšlės, pasmerktos supūti.

Iš Justiniškių išsikėlė visi žurnalistai, buvę Seimo nariai, dailininkai. Keliasi kažkokie nematyti "narkašos", būriuojasi prie parduotuvių. Dar vienas "didžiasalis".

Negi ir man čia teks nusibaigt?

Su bomžais ir jų atžalom… Kodėl ne Kariotiškėse?

Apie poezijos kalbą

Keistenybės: kartkartėmis ji šoka 100–120 metų atgal!

Taip šoktelėjo Baudelaire’as (aštuonioliktojo vidury).

Taip dabar (ir anksčiau) lietuvių lyrika yra dariusi.

Tie, kurie mano kurią naują kalbą, atsitoki ir atsiprotėja: kaži kokiu būdu eidami į priekį, užėjo už nugarų…

Keisčiausia – tai ir yra visas naujumas!

Pavyzdžiui, seniai buvau pastebėjęs, kad labai geras K. P. eilėraštis "Mėnulio darželis" turi savo prosenį – Vienažindžio "Kaipgi gražus gražus…"

Dabar atradau dar vieną jo giminaitį – S. Šemerio "Vėlinas svečias".

Ar pats Kornelijus tai žino? Nebūtina žinoti.

Sausio 30, antradienis

Paryčiu – sunkiai prasnūdus: ant apšnerkšto priemiesčio kalno, po elektros stulpais blyškūs raktažolių krūmeliai… Kitados ten buvau atsigulęs. Gelsvi – į baltumą žiedai ir platūs šviesžaliai lapai. Ištisais kupstais.

Nuoga moters šlaunis… Per tokį šaltį ir tokioj drėgmėj!

Gyvenimo (kažin kokios) ataugos

Pokalbis su nereginčiu poetu. Labai smalsus ir gyvas, bet mus skiria šiurpi siena. Jo dėdė buvo mano klasėje. Taikydavosi sėsti į pirmąjį suolą. Pasilenkęs neva raišiodavo batų raištelius, o iš tiesų – spoksodavo į mokytojos kelius. Išraudusi mokytojytė pasodino jį į paskutinį suolą. Ten jis nuolat atsisagstydavo klyną ir žaisdavo su savo daiktu. Irgi – išraudęs…

Dabar to "dėdės" giminaitis sako (klausiamas), kad anas jau miręs…

– Kaip?

– 1961-ais važiavo su dviračiu ir atsitrenkė į mašiną…

Keista, tada tų mašinų dar labai mažai buvo. O aš 40 metų maniau: gyvas senis kur nors! Švilpauja prie kluono be dantų…

…O iš tų varnėnų, kurie sugrįžta pavasarį, – kiek yra tų pačių?

Visa tai, kas stumia iš mano galvos eilėraščius, yra žanro problema. Technikos arba net technologijų.

Ar galima sukurt naują žanrą?

Tarkim, kad ir SKIAUČIŲ arba jau šiek tiek įsigalėjusių SKIAUTINIŲ vardu?.. Kuriame būtų daug apgamų, rudimentų – senosios, atgyvenusios literatūros žymių. Kitkas – iš to, kas po ranka.

Kaip metafora iš kėdės kojos. Iš lango rėmo, nuoplaišų.

Darykitės literatūrą patys! Iš to, kas galvoje ir po balkonais!

Apie E. Nekrošiaus Šekspyrą

Kažkur ne visai teisingai, regis, citavau iš atminties jo mintis. Neva Šekspyras matavo "šimtus kilometrų dangaus ir pragaro kryptimis". Pats režisierius norįs parodyti jo herojų per antiherojiškumą.

Reikėtų išrakinėti labai daug šio pobūdžio vizualinių metaforų, gimstančių ir mirštančių scenoje. Žinoma, didžiuma jų pirmiausia buvo gimę jo genialioj ir beprotiškoj galvoj… Makaulė, kuri gamina tokius vaizdinius…

Teatro metaforų fabrikas. Visos jos, krūvon sudėjus, be abejo, pasakytų šimtąsyk daugiau negu lakoniški jo komentarai. Be to, dar – bloga lietuvių kalba.

Iš tikrųjų nagrinėti reikėtų dviejų kūrėjų simbiozę. Per sąlytį gimstančias asociacijas. Scenoje – apibrėžtam laike ir erdvėj. Aktoriai yra tos gyvos mašinos, aparatai, kurie jam talkina ir padeda "įpūsti" kraują bei dvasią minčių spiečiui.

Išretinti vaizdiniai drąsiai keliauja iš vieno spektaklio į kitą. Voratinklis. Žmogus (jis pats, E. N.) savo labirinte. Ar tas anglas gali jį išvesti?

Ką iš viso to supranta žmonės? O kodėl jam tai turėtų rūpėti? Grožėkitės ir baisėkitės savimi.

V. Nabokovas apie klišes

Kai sakome "klišės", "stereotipas", "nunešiota", "tariamai graži frazė" ir t. t., mes turime galvoje šalia viso kito tai, kad, pirmą sykį panaudota literatūroje, frazė buvo originali ir turėjo gyvą prasmę. Nujodyta ji tapo būtent todėl, kad jos reikšmė iš pradžių buvo ryški, taikli ir patraukli, ir ją vis naudojo, kol ji tapo kliše ir stereotipu. Tokiu būdu klišę galime apibrėžti kaip mirusios prozos ir pūstančios poezijos gabalėlius (str. "James Joyce").

Čia kalba mokytojukas…

Henriko Č. eilės ir jose glūdinti jausmo tiesa reiškiama labai paprasta forma. Kodėl poetai metasi ir į sudėtingas konstrukcijas? Reikia iš naujo žodžiu paliudyti koordinačių sistemą?

Jausmo tiesa dažnai atrodo (o taip ir yra) labai jau apgaulinga. Tvirtos konstrukcijos ją priglaudžia. Ir taip – be pabaigos.

•

Apie subtilų jo humorą: žiurkė, žiūrinti į žmogų. Norėtų jį užkalbinti, bet "ir taip skauda galvą". Pasakyta taip, kad nežinotum, katram iš jųdviejų.

Apie nesusikalbėjimą. "Metafizinis" rašytojas pas juočkę, pasileidėlę.

Labai nori pasiguosti, esą kamuoja baimė, jog Anapusėj gali įkristi į juodąją skylę…

Juočkė (nesupratusi):

– O mano juodoji skylė mane maitina!

Apie valstybę –

kurios politika… antivalstybinė, t. y. paradoksali.

Jeigu per penketą metų atlyginimai, pašalpos, išmokos, pensijos tik mažėjo. Išnaudojimas didėjo. Tad aišku, kad pralobo 200–500 žmonių.

Valstybės pinigai ir turtas neįtikėtinais būdais plaukė į privatininkų kišenes.

Kultūrinės instancijos ir rėmimas merdėjo.

Kritiniu atveju grietinėlė išplauks per vandenynus (jų pinigai, jų vaikai – seniai ten…).

Visi elgiasi taip, tarsi būtų neskaitę tėvelio Marxo…

Arba socialistai sugrįš ir Lietuva dar bus šiokia tokia valstybėlė. Arba – atžels džiunglės.

•

Linksmoji dalis: estė, kuri "koncertavo" Lietuvoj. Gyrėsi patenkinsianti 300 vyriškių… Piešė teptuku, įstatytu į vaginą… Didžiam lietuvių nusivylimui – nepatenkino to, kas žadėta. Visi liko bevarviną seilę. Ir Kaune, ir Klaipėdoj.

Didieji estų išradimai: pirmieji Europoje įsirengę kekšyną. Pirmieji, kuriuos išdulkino.

Dabar kudakuoja! Pirmieji – po čiukčių?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 31 
14:37:12 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba