ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-22 nr. 645

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KERRY SHAWN KEYS (1) • SIGITAS PARULSKIS. Sutrikusi kritika (13) • ERVIN KRUK. Legenda (8) • Andrew Nortonas kalbina FRANCISĄ FUKUYAMĄ. Atgal prie žmogaus prigimties? (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Japonų šintoizmas ir baltų religijos (2) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovinaAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Pasimetęs (mano galvoje?) SamuolisWISŁAWA SZYMBORSKA. Poezija (1) • KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ. Ko negali Visagalis Žiedas (11) • JŪRATĖ BARANOVA. Ką hermeneutas gali papasakoti poetui? (3) • LUIGI ZOJA. Tėvas: istorinės, psichologinės ir kultūrinės perspektyvos (2) • EDMUNDAS ARMOŠKA. Dar sykį apie Antano Samuolio kūrinius (2) • DARIUS GIRČYS. Bobikas (1) • RAMUNĖ PIGAGAITĖ. Pavasaris (bulvės) (3) • POLIS ŠINELIS. Lėlių TV teatras "Polišinelio paslaptys" (4) •

Sutrikusi kritika

SIGITAS PARULSKIS

[skaityti komentarus]

Skaitydamas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vasario mėnesį rengto pokalbio apie poros pastarųjų metų lietuvių rašytojų knygas spausdintus tekstus ir ataskaitas ("Literatūra ir menas" ir "Metų" nr. 3) lietuvis rašytojas turi teisę pasijusti velniškai nejaukiai. Diagnozės visiškai liūdnos, konstatuojama jei ne mirtis, tai bent jau akivaizdi komos būsena.

Suprantamas kritikų liūdesys dėl silpnos mūsų literatūros, bet nelabai suprantamas jų nihilistinis požiūris į ją, virstantis nepasitenkinimu ir atvira panieka. Postmodernizmas – blogai, padidėjęs "aš", kūno reflektavimas – blogai, eseistikos klestėjimas – blogai, literatūros sąsajos su rinka – blogai, vertybių nedeklaruojanti literatūra – blogai, tiesą sakant, neradau beveik nė vieno aspekto, kuris būtų mūsų literatūroje bent jau patenkinamas. O jeigu kas nors ir pagiriama, tai su labai didelėm išlygom, lyg iš gailesčio. Ištinka keistas paradoksas: kritikai, kaltinantys šiuolaikinę literatūrą cinizmu ir vertybių praradimu, patys elgiasi ciniškai, ką jau kalbėti apie tai, kad jie visiškai nesavikritiški, tai yra – nemato, kad su pačia kritika Lietuvoje blogai, gal net blogiau nei su literatūra.

Pavyzdžiui, postmodernizmas. Juk tai pačių kritikų įsivestas terminas, nes literatūra nekuria teorijų, literatūra nekuria netgi jokių vertybių – skaitytojas (šiuo atveju – kritikas) jas suranda, suklasifikuoja, dėlioja jų hierarchiją ir panašiai. Ir tai, kad šiuolaikinė literatūra, pavyzdžiui, A. Kalėdai, atrodo ištikta aksiologinės sumaišties, yra kritikos, o ne literatūros problema. Toks įspūdis (galbūt jis apgaulingas, galbūt), kad visų pirma patys kritikai yra sutrikę, nebežino, kaip susidoroti su plūstančiais į jų anksčiau naudotas klišes nebetelpančiais tekstais. Sutinku, kad pastaruoju metu literatūroje daug nesveikatos, tačiau ko vertas gydytojas, kuris sako ligoniui, kad šis sergąs jam nežinoma ar nepatinkančia liga, todėl gydyti jį atsisakąs.

Kita vertus, grįžtant prie vertybių, kritikai kalba taip, tarsi dar visai neseniai tos vertybės buvusios, ir buvusios labai geros, pozityvios, tik štai dabar šiuolaikiniai autoriai ėmė ir išniekino jas, sugriovė, nutrynė nuo žemės paviršiaus. Gal būtų galima sužinoti tų buvusių vertybių sąrašą? Ar tikrai ta sovietinė, ideologinėm žvakutėm papuošta pastoralė buvo tokia tikra vertybė, kad jos reikėtų šiandien taip verkti? Ar geriau yra kurti anemiškus tekstus apie dvasingumą ir kitas abstrakcijas apsimetant, kad žmogaus fiziologija apskritai neegzistuoja ir kad kūno eksploatavimas visų pirma yra bandymas tirti tikrovę, ir nuo tikrovės mėginti eiti į metafiziką ir kalbėti apie transcendencijos pajautas, o ne atvirkščiai? Galbūt kūno šiuo metu per daug, bet saikas buvo pažeistas anksčiau, kai jis (kūnas ir visa su juo susijusi "apačia") visai neegzistavo lietuvių literatūroje.

Priekaištą eseistikai, esą ji neintelektuali ir neoriginali, esą ji prozos pakaitalas ir pusgaminis, taip pat galima peradresuoti patiems kritikams – gal mūsų kritikai trūksta intelekto ir originalumo, kad ji galėtų bent kiek prasikrapštyti snūdulio giedravalkiu aptrauktas akis, gal mūsų kritika paprasčiausiai neturi klausos kalbai, kuria rašo dabartiniai autoriai? Kas geriau – ar nyki, vien tik žanrinį kanoną atitinkanti novelė, ar gyva, skaitoma, apie žmogų, o ne apie literatūrą kalbanti esė? Be abejo, esė lenda ne į savo zoną, bet tik todėl, kad ten vakuumas, o ne dėl kokių nors rašytojų užgaidų.

Nenoriu nieko kaltinti, nenoriu su niekuo pyktis, nes Solveiga Daugirdaitė, šio pokalbio apie knygas dalyvė, teisi – gyvename tokiame kaime, kuriame ką nors kritiško leptelėjęs tuojau pat savo kailiu pajusi skaudžius padarinius, būsi nubaustas anonimiškai, ko nors negausi, būsi ignoruojamas ir t. t. Tačiau reikalauti iš literatūros "aksiologinių hierarchijų" vis dėlto begėdiška. Ypač kai šiuos priekaištus pateikia kritikai. Toks literatūros ideologizavimas visuomet, visais laikais buvo bergždžias. Ypač jis atrodo beviltiškai, jeigu nekeliamas svarbiausias literatūros vertinimo kriterijus – meniškumas. Jeigu knyga aukšto estetinio lygio, vien jau tai yra vertybė, kad ir apie ką joje būtų rašoma, kad ir iš kokių šventenybių būtų šaipomasi ar net tyčiojamasi. Tikra abejonė, nuoširdus (žinoma, nuoširdumas visų pirma turi būti sukurtas) neigimas, cinizmas, – nors man labiau patiktų kinizmo sąvoka, – yra kur kas geriau nei mechaniškas vertybių teigimas. Akivaizdus pavyzdys – M. Ivaškevičiaus romanas "Žali". Jam priekaištaujama dėl neteisingo, abejingo ar net ciniško požiūrio į pokarį, dėl postmodernizmo, dėl to, kad knyga rašyta mugei ir t. t. Bet tai talentingai parašyta knyga ir šis faktas atperka visas ideologines nuodėmes. Literatūra tiesiog privalo būti įvairi. Nepatinka M. Ivaškevičius – skaitykite R. Keturakio ta pačia tema parašytą romaną, apie kurį, beje, kritikai net neužsimena. Kodėl? Gal kad per daug tradiciškas, per daug patetikos, per daug aiškiai matyti vertybės? Vadinasi, irgi negerai? Tuomet jau sunku suprasti, ko kritika nori iš literatūros, nors norėti, ypač reikalauti, ji ir neturi teisės. Rašyti, kad patiktum kritikai – kas dar gali blogiau atsitikti literatūrai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1613. kelintas kartas?2003-03-29 21:58
Kas vyksta su SP? Jis dazniau ir dazniau kaip tikras kaimo japas nusisneka pastaruoju metu.

1614. skaitytoja2003-03-30 01:37
Taigi ŠA redaktorium tapo:) Bet siap laikraštis prie Jūratės Visockaitės buvo daug gyvesnis - dabar vėl paklodės Vyriškas braižas? Daugiau pokalbių ir aktualijų norėtųsi.

1618. Akuotas2003-03-30 09:16
Straipsnyje išsakyta skaudi mūsų kultūros problema - neturime kritikos, operatyviai reaguojančios į literatūros pokyčius. Kai kurių autorių ignoravimą tikriausiai reikia skaitytojams suvokti kaip savaiminę kritiką, į miltus sumalančią knygą, tačiau nutylėjimas nepateikia jokių argumentų,kurie šiaip jau visada pageidautini. Nemanau, kad dažnai iš literatūrinės spaudos darbuotojų pasigirstąs skundas, jog kritinis straipsnis atima daug jėgų, už kurias negaunama deramo atlygio, būtų tinkamas pasiteisinimas. B.Sruoga, norėdamas išjudinti literatūros gyvenimą, apie tą pačią knygą parašydavo ne vieną, o kelias (dažnai prieštaringas) recenzijas, bet skaitytojas turėjo progos paskaitęs pamąstyti ir, perskaitęs aptariamą veikalą, diskutuoti su recenzentais. Kita vertus, kai kurie rašytojai per jautriai reaguoja į savo kūrinių kritiką. Štai viena žurnalistė (ne kritikė) pristato (ne recenzuoja) savaitiniame žurnale kolegos pirmą romaną, o jis kaip įžeistas vaikas ima aikštytis užuot pasidžiaugęs - juk logiškai mąstant, kuo daugiau apie knyga kalba spauda, tuo didesnė reklama.

1619. Akuotas2003-03-30 09:19
Atsiprašau - turėtų būti apie knygą.

1626. kitu rakursu2003-03-30 12:52
www.omni.lt/?rask$9359_70693$z_93740. O SP stokoja jumoro jausmo, tai ir gaunasi is jo dar vienas lietuviskas plugas. Po tokiu pasakymu "literatura nekuria vertybiu" darosi nejauku nuo intelektualo-kulturalo bukumo.

1628. lj2003-03-30 15:22
Viską supratau, jeigu jau tau Dievas lėmė gimti SP, išleisti vieną kitą knygą ir šen bei ten šį bei tą pasakyti, viskas, ką norėsi pasakyti vėliau (nesvarbu apie literatūros kritiką ar apie bites) virs karštligiškomis diskusijomis apie tavo paties kontraversišką asmenį. O va M.Ivaškevičius irgi gerai rašo, tik gal kas nors žino apie ką?

1632. Literaturinis akvariumas2003-03-30 16:49
Skaitytojai diskutuoja gyvenimo akvariume aktualijas. Jeigu jie aptaria asmenis, o ne ju kuryba, tai reiskia, kad asmenys jiems idomiau uz ju kuryba. Jiems kaip ir kurejams (suteikime abejiems lygias teises) idomu ne tai, kad literaturinio akvariumo gyventojai sako, bet tai, ka jie daro, t.y. literaturine fiziologija. Plebejai turi teise kurejus is akvariumo ismesti, nepasigaileti uz netikusiai atlikta fiziologini akta. Kurejai turi teise is akvariumo patys iseiti, niekas ten ju nelaiko.

1633. skaitytoja2003-03-30 17:03
Ka jūs šnekat? Kūrėjai negali išeiti. Kūrėjo šventa pareiga kurti ir šviesti, jie gi ne sau... Jie mums...

1634. Ugniagesiai2003-03-30 17:39
Saule ir zvaigdzes sviecia be jokios pareigos, Menulis atspindi, tokia ju esme. Tai klasika. Madingas rasytojas kurejas siuo metu atrodo kiek pasimetes: jis atrado, kad uztenka valgyti, gerti tustintis, megautis kuno fiziologija ir tai fiksuoti. Neatrodo kad siuo metu butu modernu, nesenamadiska ir malonu "kurti". Kuryba - ne fiziologine kuno funkcija. Jeigu ja nevadinti kuno isskyras, ji "pjaunasi" su fiziologija kaip ugnis ir vanduo. Bet vietiniai ugniagesiai atrodo sekmingai uzgesina visus viesuosius "kurybos gaisrus".

1638. Mykolas OK :-) 2003-03-30 21:58
Per daug komentuotojai kabinėjasi prie autoriaus. Vieni - tarsi ieškotų priekabių, kiti barasi nuskriausto vaiko intonacija. Gal to priežastis - gyvenimo intrigos, nesusijusios su straipsniu. Gal tarsi "vagie kepurė dega" - straipsnio teiginius priima kaip asmeninę kritiką. O gal tai ir yra kritika, nukreipta prieš juos? (Būtų įdomiau, jei komentarai būtų dalykiškesni.)

1639. Mykolas OK :-) 2003-03-30 22:18
Nesutinku su paskutiniaja pastraipa, kad jei knyga parašyta talentingai, tai šis faktas atperka visas ideologines nuodėmes. Rašytojas be to yra ir pilietis. Žinoma, ideologija neatperka meniškumo trūkumo. Tačiau ji gali pagadinti visą kūrinį. Yra dalykų kurių nedera nei kalbėti, nei rašyti. Man kvailai atrodytų rašytojas, kuris nuoširdžiai rimtai aukštintų komunistų ar fašistų veiksmus. Bent jau dabar, kai dar gyvi tų sistemų aukų artimieji.

Nors ir nesutinku su viena autoriaus mintimi, straipsnis dėl to netampa blogesnis. Žemiau vertinu jį [Labai patiko].


1642. krepsinis2003-03-31 03:49
geras ir kritiskas straipsnis. Daugiau tokiu rasytoju kaip S. P., kurie sugena ne tik kurti, bet ir dalyvauti kritikos gyvenime. Musu kritikos problema - visiskas nenoras ar nesugebejimas naudotis siuolaikinemis literaturos teorijomis. Dauguma vertinimu pasilieka emocinio vertinimo lygmenyje. Kritika skesta asmeniskumu liune.

1703. v.d.2003-04-02 12:07
Bijau, kad si kart teks pritarti 1) komentarui... Be to laikau pakankamai didele nesamone teigini, kad pagrindine musu kritikos problema "nesugebejimas naudotis siuolaikinemis literaturos teorijomis". Musu litereturos problema, kad rasytojai nemokai gerai rasyti. Dar paprasciau paaiskinus: problema ne "moderniu metodu" trukumas - tai atsiduoda kazkokiu provinciniu snobizmu; kiek man tenka stebeti tai kas vyksta vakaru (pvz. vokieciu) litereaturoje (bent sekant recenzijas spaudoje) siuolaikiniai autoriai vertinami ne del ju keistenybiu ar nematytu-neregetu metodu isradinejimo, bet del paprasciausio gero, idomaus, izvalgaus, ka nors naujo apie zmogu ir pasauli pasakancio pasakojimo (del grakstaus,brandaus, skalndaus, "menisko" stiliaus, del idomiu ir "prasmingu" izvalgu). Turiu nuliudinti musiskius provincijos pseudohyper-modernistus -ekscentrikus, kad "kuno tyrinejimai" jau senokai iseje is mados. Linkiu daugiau skaityti knygeliu ir mokytis kalbos bei mastymo kulturos (kad nereiketu kaip tulam M.Ivaskeviciui apsijuokti su nevykusiais "publicistikos" rasineliais).

Rodoma versija 30 iš 31 
14:37:10 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba