ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-22 nr. 645

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KERRY SHAWN KEYS (1) • SIGITAS PARULSKIS. Sutrikusi kritika (13) • ERVIN KRUK. Legenda (8) • Andrew Nortonas kalbina FRANCISĄ FUKUYAMĄ. Atgal prie žmogaus prigimties? (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Japonų šintoizmas ir baltų religijos (2) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovinaAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Pasimetęs (mano galvoje?) SamuolisWISŁAWA SZYMBORSKA. Poezija (1) • KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ. Ko negali Visagalis Žiedas (11) • JŪRATĖ BARANOVA. Ką hermeneutas gali papasakoti poetui? (3) • LUIGI ZOJA. Tėvas: istorinės, psichologinės ir kultūrinės perspektyvos (2) • EDMUNDAS ARMOŠKA. Dar sykį apie Antano Samuolio kūrinius (2) • DARIUS GIRČYS. Bobikas (1) • RAMUNĖ PIGAGAITĖ. Pavasaris (bulvės) (3) • POLIS ŠINELIS. Lėlių TV teatras "Polišinelio paslaptys" (4) •

KERRY SHAWN KEYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Mirties šokis. XIV a.

Malonė

Ji kirto Storąją gatvę. Šį kartą leidosi skubomis, nesulaukusi, kol persijungs jai palankus signalas. Ji čia jau buvo anksčiau ir iš smalsumo prisilietė prie geležinių vartų, įsivaizduodama Rojų už jų. Šį kartą buvo pasiryžusi įžengti. Ir jau kai buvo prie tikslo, kai žengė ant bordiūro, priešais vartus pasirodė angelas su kalaviju ir užtvėrė kelią. "Atsiprašau, ponia, jūs nepaklusote taisyklėms. Nepalaukėte, kol įsižiebs eiti leidžiantis signalas. Turėsite sugrįžti kaip norite – toje pusėje, iš kurios atėjote, nėra tikrų taisyklių". Ką daryti? Nieko neliko, kaip tik grįžti atgal. Kitą dieną ji laukė, kada signalas leis eiti, nors iš anksto žinojo, kas atsitiks: jis pasikeis į laukite jai perėjus pusę gatvės, ir nebebus papildomo laiko sustabdyti plūstantį eismą. Būtent taip ir atsitiko, bet juk kai kurie dalykai būna nulemti. Ji buvo nukalta vietoje, užmušta. Mašina nulėkė tolyn su visa mašinų minia. Tada pasirodė angelas ir nuvilko jos kūną prie vartų, niurnėdamas panosėje, kad ji vėl nepakluso, tebėjo per gatvę, kai signalas jai draudė. Galėjo grįžti atgal, nes kitoje pusėje nėra tikrų taisyklių, ir jeigu ją būtų suvažinėję, gal net būtų padoriai palaidoję. Jis iš tiesų negalėjo jos įleisti – nuodėmė yra nuodėmė. Suglumęs jis galiausiai priveržė jos glebų kūną prie vartų grotų, rankas ir kojas surišo suglaustas kaip gumines. Jos sustings ir prilaikys ją vietoje. Paskui užsiuvo užmerktas akis ir užkimšo ausis vašku, kad jai netrukdytų smalsūs lankytojai, ateinantys prisiliesti prie geležinių vartų įsivaizduodami Rojų už jų. Tada, sumišus pareigai su gailesčiu, jam dar šovė į galvą įkišti obuolį jai į burną, kad nepraalktų. Paskui pavyzdžio dėlei ant jos pakabino užrašą: "Visagalio Dievo Malone čia kabo maldininkė, patikėjusi galinti įžengti į Karalystę vien savo valios galia".

Senis

Nušiurusiame pastate, kuriame gyveno, Paulius turėjo senyvą kaimyną kitoje koridoriaus pusėje. Pauliaus butas per metus buvo remontuotas tris kartus, bet kaskart atrodė dar prasčiau ir reikalingas naujo remonto. Pirmiausia imtasi atnaujinti tik grindis ir virtuvę. Tai padarius, imtasi vonios kambario, grindų ir virtuvės. Ir galiausiai, praeitą mėnesį, imtasi lubų, grindų, virtuvės, vonios kambario ir sienų drapiruočių. Visus darbus nudirbo tas pats tipas ir nesiskundė. Jis dirbo pigiai, nors po kiekvieno jo remonto butui reikėjo dar daugiau darbo. Netrukus Paulius pamanė, kad jam gali tekti išsikraustyti, nes nebebuvo kur užsiglausti nuo to triukšmo ir netvarkos. Todėl jis ėmė vis dažniau lankytis pas savo kaimyną. Jo kaimynas neturėjo lubų, ir Pauliui žadino vaizduotę sėdint prie kaimyno lovos ir žiūrint, kaip kaimynai viršuje vaikštinėja lyg niekur nieko. Pauliaus butas buvo jo nuosavybė. Jo senyvam kaimynui butas nepriklausė. Kaimynas sakėsi esąs 85 metų ir savo bute paprastai dėvėdavo kepurę – šitaip taupė pinigus maistui. Sakoma, kad 20 procentų kūno šilumos išgaruoja per viršugalvį. Jo kaimynas buvo apykurtis ir nugirdo, kad radijas pasakė, jog per galvą išgaruoja 20 procentų kūno. Jis to labai bijojo. Todėl ir dėvėjo kepurę. Paulius kas rytą eidavo anapus koridoriaus į kaimyno butą įlašinti vaistų jam į akis. Senio rankos taip drebėjo, kad, lašinantis jam pačiam, vaistai nutikšdavo į burną. Jis neturėjo dantų ir paprastai tiktai gerdavo sriubą bei alų. Taigi Paulius pirmiausia lašindavo į dešinę akį, nes kaimynas kairę akį galėjo užmerkti, kad nežiūrėtų. Paskui Paulius laikydavo užmerktą dešinę akį ir įlašindavo vaistų į kairiąją. Vieną rytą Paulius truputį nerimavo, nes išvakarėse jo kambaryje pasikorė teta ir Paulius nežinojo, kaip ją nukabinti neprisilietus prie jos. Jis jos tyčia visai nelietė ir nenorėjo liesti, bet, jam vaikščiojant pirmyn atgal, svarstant, ką daryti, jo galva vis atsitrenkdavo į jos kojas. Jo buto lubos buvo aukštos, o jinai tebuvo 154 su puse centimetro ūgio. Žodžiu, jis buvo išsiblaškęs ir pirmiau įlašino seniui į kairiąją akį, nykščiu prispaudęs dešiniąją, kad neatsimerktų. Senis suvirpėjo iš baimės ir, sukaupęs visas jėgas, atsikėlė ir išbėgo į gatvę, jo vyzdžiams ir burnai nepaprastai greitai plečiantis. Paulius susinervinęs grįžo į savo butą ir, aišku, trinktelėjo galva į tetos kojas eidamas į miegamąjį atsigulti ir pagalvoti, kodėl gi senis išdūmė pro duris į gatvę. Kitą rytą jis pasibeldė į senio buto duris, bet niekas neatsakė, o kadangi durys buvo neužrakintos, Paulius lyg niekur nieko įėjo nešinas akių lašais, tarsi vakar nieko ypatingo nebūtų atsitikę. Senio nebuvo, užtat jo lovoje gulėjo didžiulis triušis, o ant grindų ir lovoje buvo primėtyta morkų. Paulius išdūmė pro duris į gatvę, ir jį partrenkė ištįsusio limuzino ilgio brika, vežanti jaunavedžius medaus mėnesio į netolimą pilį. Jie bijojo prisiliesti prie jo, bet paprašė praeivio įdėti jį į skrybėlės dėžutę, ir tada vežikas, sušveitęs botagu, nukūrė. Paskui Pauliaus niekas nebematė. Tą vakarą senis, padedamas policininko, sugrįžo, bet negavęs akių lašų buvo apžlibęs ir visai sutrikęs, tad per klaidą įėjo į Pauliaus butą ir trinktelėjo galva į Pauliaus tetos kojas – ji vis dar kabojo ant šviestuvo palubėje. Jo kepurė nukrito ant grindų, ir jis ėmė drebėti. Policininkas nupjovė virvę sūrio tarka, nutempė Pauliaus tetą į gatvę ir įgrūdo į savo policijos automobilio bagažinę, nepastebėjęs, kad vairuotojo vietoje sėdi triušis. Niekas jos nebematys. Triušis nuvažiavo. Policininkas sugrįžo į Pauliaus kambarį ir parvirto užkliuvęs už kėdės, ant kurios buvo atsistojęs nutarkuoti virvės, kuri prieš tai išvadavo Pauliaus tetą. Jis atsistojo, nuvedė senį koridoriumi į jo kambarį ir paguldė į lovą. Policininkas pasiėmė akių lašus, nuėjo į Pauliaus butą ir ėmėsi gaminti vakarienei skrebučius su sūriu bei daržovių troškinį. Kitą rytą jis nuėjo į senio butą įlašinti jam vaistų į akis. Bet senis, likęs be kepurės, neteko tiek daug svorio, kad iš jo beliko vieni kauleliai. Policininkas, manydamas, kad čia gali turėti nemalonumų, įkišo senį į lagaminą po lova, sušlavė visas morkas ir padėjo jas ant lovos, uždaręs duris užrakino ir išėjo į gatvę. Snigo. Buvo sekmadienis. Jis ėmė galvoti apie triušį, mirusią moterį, senį, sūrio tarką ir nusprendė, kad yra pakankamai netiesioginių įrodymų, leidžiančių postuluoti Dievo buvimą. Su šia mintimi jis nuėjo išpažinties suvalgęs paskutines morkas ir prietaringai užsispyręs nenusiimti senio kepurės.

Vietos

Auksaspalvis tiltas nurausvintas besileidžiančios saulės. Jis stovi ten atspindyje galvodamas apie žuvis. Ir šoka į saulėlydį be jausmo žemyn į vandenį. Tilto gale jis pamato jį šokantį ir nors jo neatpažįsta prilekia prie tuščios vietos ir pažvelgia žemyn. Jis pastebi jį ne bailys. Ne. Jokiu būdu. Jis šoka. Jis žiūri kaip jis šoka pas jį. Jis ką tik buvo su juo tilto gale kai jis nušoko. Jis nubėga prie tos vietos ir nesidairydamas šoka į kitą vietą vandenyje. Nebevardė draugė nubėga į tą vietą nuo suolelio rožyne. Jos vardas per atsitiktinumą ir jos vardo labui yra Rožė. Ji nešoka bet negalėdama patikėti nubėga atgal į tilto galą ir mobiliuoju telefonu paskambina savo motinai. Tame pačiame kadre upėje pasroviui jis žvejoja. Jis pamato, kaip jį praneša srovė. Jis mato, kaip jis artėja jau su visu jų pulku. Jis sviedžia savo sunkų neįveikiamą valą ir užkabina jį už džinsų. Pagamintų Amerikoje. Jis neseniai čia atvyko. Jo plaukai dar šlapi. Oda minkšta. Jį trumpam apninka moralinės dvejonės. Jis numauna jo džinsus. Tinka kaip tik jam. Jis įneria į užkandinę ir užsisako žuvies su bulvių traškučiais. Saulė nusileido. Nurausvintas auksaspalvis tiltas papilkėjęs. Mėnesienoje plevena sraigtasparniai. Šokčioja žuvys. Pukši ieškotojų valtys. Pro tas vietas praplaukia sunkvežimių kameros su stovyklautojais ir pakais po šešias skardines. Iš prekybos centro išeina jo motina ir pastebi jį. Colis po colio ji užvelka jį kranto šlaitu ant kelio bermos. Jis be kelnių. Jis dėvi save. Gimtadienis. Atitinkamos institucijos apkaltina ją lavono suluošinimu ir ekshibicionizmu. Surengiama teismo parodija. Jai įvykdoma egzekucija. Upė pro tatai teka į jūrą.

Pavlovo antis

Jis dėbtelėjo pro langą į save lede ir rūke. Tada atidarė ir nusičiurškė pro langą, kur jis nestovėjo. Naktis buvo sunki. Slogi. Lijundra, sniegas, našlių pridarančios šakos vos per kelis centimetrus nuo egzekucijos. Užtraukiant trūktelėjus užuolaidą, kotas nukrito ant grindų. Tarkšt. Tas kotas būdavo kietai apsitraukęs myžalais, bet dabar suminkštėjęs ir pavirtęs mažyčiu aksominiu viščiuku. Visiškai aišku, kad lijundra. Kaip cukrus, pabarstytas ant porceliano. Jis iššlepsėjo į koridorių, pilkais, kilimu išklotais laiptais nusileido į virtuvę išgerti kavos. Kavinukas visada suskambėdavo 5 ryto. Laiptų apačioje jis įmynė į vėmalus. Šuo tikriausiai bloguoja. Jam pasidarė truputį bloga. Jis ėmė valyti, sublogavo kaip paskutinis šuva ir privėmė į vėmalus. Vis dar vemdamas nuėjo į tualetą apsiprausti, nusivalyti kojos ir burnos ir nusiraminti. Sugrįžęs valyti vėmalų, jis ėmė žiaukčioti ir krenkšti tulžį ant vėmalų ant kilimo laiptų apačioje. Sugrįžo prie kriauklės ir vėl išsiskalavo burną. Šį kartą su pipirmėčių ekstraktu ir vandeniu. Žiūrėjo į baltas plyteles, kad nusiramintų. Tada sugrįžo prie šuns vėmalų, savo vėmalų ir tulžies pamėginti dar kartą išvalyti. Jis vėl ėmė žiaukčioti. Jam akyse pasirodė žvaigždės, vaivorykštės ir kraujo kateteriai. Jo žmona atskubėjo laiptais pasižiūrėti, kas dedasi. Jis pakėlė galvą į ją. Ji pažvelgė į jį. Ji įmynė į vėmalus. Tu toks ištižėlis, pliurza. Šie žodžiai nesulaikomai išdribo jai iš burnos. Atrodo, tu tikiesi, kad aš išvalysiu. Pažiūrėk į mano koją. Jis pažiūrėjo, išblyško ir žiauktelėjo, jo plaukai švystelėjo ant šuns vėmalų, jo paties vėmalų ir tulžies ant jos kojos. Gerai, kad neturėjom vaiko. Jis ėmė dusti. Tu nebūtum galėjęs išvalyti, jeigu jis būtų prisidaręs. Kvar. Jis pakartojo taip nebūčiau galėjęs išvalyti jeigu jis būtų prisidaręs. Kvar. Tu būtum apvėmęs vaiką ji pakartojo kvar kvar. Jis pakartojo taip kvar kvar. Jo balsas ėmė skubėti su visa svita. Jis išėjo į lauką parūkyti. Paslydo ir pargriuvo ant šaligatvio. Apalpęs pateko į ledo rūmus su cukrinukais angelais, šokančiais jam ant viršugalvio. Atsikėlė ir nuklibikščiavo atgal į būstą tarsi grotą. Ji nužvelgė jį ir pasidygėjusi sugrįžo į lovą. Jis pažvelgė į savo šešėlį, įvairiomis pozomis priklijuotą ant sienos. Iš kažkur atsirado šuo ir visą jovalą supusryčiavo. Jis palinko virš laikraščio tyrinėdamas skelbimus "Reikalingi": musės šūdelis, kastruotas gaidžiukas, nėščia katė, jo motina, atskirta vidurinė tilto dalis, begalinės esybės. Jis nuėjo į darbą. Šuo užlipo į antrą aukštą ir įšoko į jų lovą. Au. Pakilo saulė. Ledas ėmė tirpti. Jis įėjo į savo kabinetą, užsimovė gumines pirštines, nusiavė batą ir nusidročino. Kitą dieną viskas ėmė kartotis, tik skelbimas ieškojo kačiukų, jo žmona pastojo, lervos akies, prašoma didelės liaukos, bituminio gemalo, atskirtos vidurinės kaulo dalies ir dėmių valiklio. Ir jis nėjo į darbą, o užkopė laiptais atgal į antrą aukštą, iškišo galvą pro langą, pažvelgė į sniegą ir pamatė savo atspindžio dėmę dideliame vaškuoto popieriaus lakšte. Tada mūsų pasakojimo subjektas sulėtintu judesiu gėdingai liuoktelėjo atgal į lovą ir ėmė laukti, kol šuo pradės kitą eksperimentą.

Vertė Laimantas Jonušys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1752. @2003-04-05 00:36
nu shyza... kokiu reta...

Rodoma versija 30 iš 31 
14:37:10 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba