ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-22 nr. 645

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KERRY SHAWN KEYS (1) • SIGITAS PARULSKIS. Sutrikusi kritika (13) • ERVIN KRUK. Legenda (8) • Andrew Nortonas kalbina FRANCISĄ FUKUYAMĄ. Atgal prie žmogaus prigimties? (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Japonų šintoizmas ir baltų religijos (2) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovinaAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Pasimetęs (mano galvoje?) SamuolisWISŁAWA SZYMBORSKA. Poezija (1) • KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ. Ko negali Visagalis Žiedas (11) • JŪRATĖ BARANOVA. Ką hermeneutas gali papasakoti poetui? (3) • LUIGI ZOJA. Tėvas: istorinės, psichologinės ir kultūrinės perspektyvos (2) • EDMUNDAS ARMOŠKA. Dar sykį apie Antano Samuolio kūrinius (2) • DARIUS GIRČYS. Bobikas (1) • RAMUNĖ PIGAGAITĖ. Pavasaris (bulvės) (3) • POLIS ŠINELIS. Lėlių TV teatras "Polišinelio paslaptys" (4) •

Ką hermeneutas gali papasakoti poetui?

JŪRATĖ BARANOVA

[skaityti komentarus]

Arūnas Sverdiolas. Būti ir klausti. V.: Strofa, 2002. 392 p.

Recenzijos visada šiek tiek įtaigauja: skatina skaityti knygą arba susilaikyti nuo skaitymo. Pradėjau rašyti recenziją apie Arūno Sverdiolo ką tik pasirodžiusią knygą "Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos – 1" ir pagalvojau: kam ji bus adresuota? Vargu ar prasminga rašyti recenzijas savo cecho atstovams. Keista būtų daryti įtaigą akademinei filosofų bendruomenei sakant: "Paskaitykite, labai gera Sverdiolo knyga išėjo". Bet kuris filosofinius tekstus gaminantis ar juos jaunajai kartai retransliuojantis profesionalas ir taip žino, kokie solidūs, akademiškai korektiški ir grakščiai parašyti yra Sverdiolo tekstai. Knyga sudėta iš jau spausdintų straipsnių – jie jau skaityti. Tačiau surinkus juos į vieną knygą išėjo solidi studija: "lietuviškasis" Hanso Georgo Gadamerio "Tiesos ir metodo" variantas.

Kažkodėl prisiminiau Slavos Žižeko atvykimą į Lietuvą. Žymusis svečias Atviros Lietuvos fondo namų salėje, perpildytoje taip, kad šio teksto autorė paskaitos viduryje norėdama pamatyti pranešėją turėjo labai pasistiebti, paskaitą pradėjo nuo scenos iš filmo "Kasablanka" demonstravimo ir aptarimo. Rodė sceną, kai Ji apsilanko pas Jį, siekdama išgauti reikalinguosius dokumentus jai ir jos vyrui išvykti ir išsigelbėti. Kaip atpažinti, klausė pranešėjas, ar juodu mylėjosi, ar nesimylėjo. Viena vertus, jis užsirūkė – tai tipiškas vyro gestas po meilės scenos, kita vertus, lova tvarkingai paklota – ženklas liudija priešingai. Merginų auditorija neslėpė susižavėjimo, nekvėpavo, pranešėjas toliau varijavo slapto erotizmo prisodrintą tekstą, įtraukdamas į jį ir save, visas putojo, taškėsi seilėmis ir energija. Sukūrė žavų monospektaklį. Tada pamaniau, kad artėja filosofijos galas, kad galiausiai triukas ir efektas, įtaiga praris mus visus, kurie galbūt šiek tiek nuobodžiai, kaip žiurkėnai, tebesikapstome po klasikinius tekstus.

Tikiuosi, kad pamaniau per anksti. Ir ši Sverdiolo knyga – to liudijimas. Jos erdvė – priešingo poliaus pasaulis. Tai pasaulis tylaus ir ilgo išbuvimo vienam su tekstu, atsargaus jo peršnekėjimo su kitais ir kuklaus prisistatymo parašius savąjį tekstą: "Du siekimai – suprasti pačiam ir išaiškinti kitiems – ir lėmė teksto pobūdį". Autoriaus paprastumas liudija meistro laikyseną. Kai ką nors iš tiesų išmanai, gali ramiai įsileisti norinčiuosius į savo kūrybinę laboratoriją, pasidalyti savuoju supratimu kaip atradimu, taip kaip kartais galima pasidalyti gera nuotaika, vandeniu, duona. Tai išmintingą ir ramų bendrumą kuriantis pasaulis. Teikiantis išskirtinį intelektinį džiaugsmą. Teksto skaitymo malonumą.

Tačiau, žinoma, tam malonumui reikia pasiruošti. Knygos tekstas, kad ir koks skaidrus, nėra toks paprastas. Hermeneutikos istorija nėra bestselerio intriga. Tačiau ir ji gali būti įdomi ne vien profesionalui. Įprasta sakyti, kad lietuviai – ne filosofų, o poetų tauta. Ar hermeneutas turi ką pasakyti poetui?

Poetas paprastai tekstus rašo spontaniškai. Hermeneutas šiuos tekstus vadina gyvenimo išraiškomis ir svarsto, kaip galimas šių tekstų kaip išraiškų supratimas. Poetas gali nesidomėti hermeneutu, jis gali apie jo egzistavimą net nenutuokti ir vis tiek rašyti gerus tekstus. Tačiau hermeneutui poetas labai įdomus. Paprastai kai kiti mumis domisi – jie tampa simpatingesni. Dažnai net neklausiame kodėl – lyg savaime aišku, kad esame labai įdomūs. Tačiau jei smalsus, į teorinę refleksiją linkęs poetas paklaustų hermeneuto: "Ko gi tu domiesi tuo, ką aš darau?" – hermeneutas galėtų kai ką jam ir pasakyti.

Friedricho Schleiermacherio sekėjas sakytų siekiąs atkurti teksto prasmę rekonstruodamas pradinę teksto parašymo situaciją, t. y. įsijausdamas į patį poetą, jo ketinimus, tarsi tapdamas juo pačiu. Toks hermeneutas tarsi tampa poeto alter ego, vaizduotėje nelyg laiko mašina sugrįžta į kūrinio sukūrimo momentą ir išgyvena kartu su poetu kūrybai skirtą laiką. Teksto prasmės supratimas tokiam hermeneutui yra savotiškas kūrybinio akto pakartojimas, pasiekiamas įsigyvenant į jo sukūrimo istorinę epochą ir įsijaučiant į autoriaus ketinimus. Nežinau, kaip poetas turėtų jaustis išgirdęs Schleiermacherio raginimą interpretatoriams: "Interpretuojant pagrindinis dalykas yra tai, kad turime sugebėti išeiti iš savo paties sąmonės į rašytojo sąmonę". Jautresnis poetas gali pasijusti apsuptas svetimkūnių ar persekiojamas – juk vis dėlto svetima, kita sąmonė ketina tapti manąja sąmone, nori tapti pačiu manimi? Ar tai nėra bandymas ištirpdyti poeto autonomiją, neliečiamybę ar pagaliau – paslaptingumą? Interpretatorius smelkiasi į poeto sąmonę tarsi ufonautas į sunegalavusio psichiatrijos ligoninės paciento vaizdinius. Bet gali nutikti ir atvirkščiai. Gal poetas, kuris rašydamas jaučiasi vienišas ir izoliuotas, gali manyti: mano būsimas interpretatorius yra čia, jis su manimi – savo sąmonėje jį nešiojuosi kaip embrioną ir gimdau jį kas kartą iš naujo per kiekvieną kūrybos aktą. Gal net gali meiliai žvilgtelėti per petį – ar nesklando kur aplinkui būsimojo interpretatoriaus šmėkla, atklydusi iš ateities.

Tiems poetams, kuriems taip arti atsidūręs interpretatorius yra atgrasus, hermeneutikos istorijoje labiau patiktų Wilhelmas Diltheyus. Jis palieka poeto išgyvenimą jo vidujybei ir privatumui, nes mano, kad išgyvenimas – individualus ir uždaras, neprieinamas kitam asmeniui. Kūrėjas, kaip ir kiekvienas kitas žmogus, jo manymu, lieka vienišas su savo skausmu ir džiaugsmu – niekas taip ir nesužino, ką jis iš tikrųjų išgyvena. Negana to: išgyvenimas, vos pasibaigęs, tampa nebeprieinamas pačiam išgyvenančiajam. Jis trunka akimirką ir nesikartoja. Prisiminimas apie skausmą jau nebėra pats skausmas. Juo labiau – jo aprašymas. Tačiau šis bandymas aprašyti – išgyvenimui suteikti išorinę išraišką (Ausdruck, Lebensäusserung) – jau nėra privatus dalykas. Juo kreipiamasi į kitą asmenį ir jis yra skirtas kitam. Interpretatorius hermeneutas suvokia save kaip šio kreipinio adresantą ir siekia suprasti. Hermeneutika ir svarsto galimybę suprasti tekstą (platesne prasme – bet kurį dvasios kūrinį) kaip išraišką per prasmės atkūrimą (Diltheyus) arba sukūrimą (Gadameris) naujoje – jau interpretatoriaus interpretacijoje. Įdomu, kad kūrėjui kūrinys irgi leidžia suprasti tai, kas buvo paslėpta nuo jo paties ir neprieinama jokiai savistabai, jokiai savianalizei. Sverdiolas nurodo savotišką hermeneutikos atvertą paradoksą: sąmonės srautas, kuris, atrodytų, yra mums artimiausias, intymiausias dalykas – juk jame ar "per jį" gyvename, – iš tikrųjų lieka nesuvokiamas mums patiems tol, kol atkreipiame į jį sąmonės žvilgsnį. Savižina yra vidinis dialogas, sielos pokalbis su savimi, ir šiam pokalbiui reikia kalbos: net ir apie save patį galima galvoti ir kalbėti tik turint išraiškos priemones. Todėl ir poetai ar kiti kūrėjai patys save gali geriau pažinti nagrinėdami savo kūrybos išraiškas negu stebėdami vidujybę. Žmogaus vidujybė, kaip ir anapusybė, yra amžina paslaptis. Ir poetui jo paties asmenybės gelmė lieka amžina hermeneutinė problema. Tačiau tai nėra taip dramatiška. Tekstas yra poeto susitikimo vieta: ir su pačiu savimi, ir su hermeneutu.

Į "aukštąjį minties pilotažą" linkęs poetas galėtų priimti Martino Heideggerio hermeneutikos mestą iššūkį. Heideggeriui rūpi ne poeto sąmonė ir ne jo tekstas, o pati būtis. Būtis kaip tokia, anot Heideggerio, nėra reiškinys, ji negali tapti pažinimo objektu. Vis dėlto ji gali būti mąstoma. Būties mąstymo užuomazgos slypi kasdieninėje patirtyje: egzistuodami tam tikru būdu jau suprantame, kas yra būtis arba tiesiog kas yra. Todėl kiekvienas konkretus supratimo aktas remiasi pačiai žmogaus būčiai būdingu pirminiu supratimu. Tačiau būtis pirmiausia kalbina žmogų, ne žmogus – būtį. Prieš pradėdamas kalbėti, žmogus turi leistis užkalbinamas pačios būties, net rizikuodamas, kad neturės ką jai atsakyti. "Jeigu žmogus privalo dar sykį priartėti prie būties, iš pradžių jis turi išmokti egzistuoti tame, kas neturi vardo", – sako Heideggeris. Gal poetas ir yra tas išskirtinis žmogus, kurį pirmąjį būtis prakalbina? Turintis tiesiog labai jautrią klausą, girdintis tai, ko negirdi kiti. "Būtis byloja poetų lūpomis", – sako Heideggeris. Vėlyvasis Heideggeris komentuoja "būties pranešimus" poetų kūryboje, praktikuoja Hölderlino, Rilkės, Traklio ir kitų poetinių tekstų, taip pat ir tapybos bei kitų meno kūrinių filosofinę egzegezę. Svarbu ne tik tai, ką Heideggeris sako apie poeziją, bet kaip jis tai sako. Jis sukuria savo poetinę filosofinio teksto rašymo kalbą. Panašiai kaip ir Friedrichas Nietzsche, nors jų stilistikos skiriasi. Galima išskirti specifinį Heideggerio poetiškumo fenomeną, net rašyti magistro darbą "Nietzschės ir Heideggerio poetinės kalbos ypatumai". Kita vertus, šis Heideggerio poetinis filosofinio mąstymo ypatingumas padalija filosofų gildiją į dvi stovyklas: į haidegerininkus ir analitikus. Britų tradicijos analitikai Heideggerio tekstų gali net nelaikyti filosofiniais tekstais. Ir atvirkščiai – prisiekusiam haidegerininkui analitinė filosofija gali atrodyti tuščia schema. Sverdiolas, interpretuodamas Heideggerį, siekia išvengti šios priešpriešos. Jo manymu, interpretuojant Heideggerį nedera pernelyg pasiduoti pagundai "poetiškai" parafrazuoti jį patį, susižavint sugestyvia jo kalbėsenos poetika. Autorius įžvelgia jo tekstuose galingą analitinį potencialą. Šios knygos autorius, kaip hermeneutas, iš tiesų sugestyvaus Heideggerio poetinės kalbos patrauklumo "spąstų" išvengia. Kita vertus, lieka atviras klausimus, ar ši haidegeriškoji analitika gali byloti pati savaime. Ar ji turi savarankišką kodą? Ar vis dėlto skleidžiasi tik magiškosios Heideggerio kalbėsenos užkoduota? Poetas, mano galva, gali pradėti su Heideggerio tekstu, Gadamerio žodžiais tariant, pokalbį – savą, nepriklausomą nuo hermeneuto. Gal išgirstų tokias Heideggerio minties "intonacijas", kurias prislopina kritinis interpretatoriaus nusiteikimas? Juk interpretavimo uždavinys begalinis, o kiekvienas pokalbis iš esmės nepabaigiamas. Pokalbis nurodo patirties atvirumą ir begalybę to, kas kaskart lieka nepasakyta. Šis Gadamerio nusiteikimas interpretuoti pasaulį kaip bendrą pagrindą, į kurį niekas nesikėsina, kurį visi pripažįsta ir kuris sieja tarpusavyje visus tuos, kurie kalbasi vienas su kitu, šio teksto autorei atrodo labai priimtinas. Gal tai būtų net šios recenzijos atsiradimo konceptualinis pagrindas. Nesvarbu, kad kartais pokalbis gali nenusisekti. Taip kaip Gadameriui, sako mums Sverdiolas, nepavyko užmegzti filosofinio dialogo su postmodernistu ir dekonstruktyvistu Jacques’u Derrida. Hermeneutai mąsto dar klasikinėje – modernistinėje paradigmoje, pasitikėdami prasme ir ieškodami jos. Derrida – tai jau "postfilosofinis" autorius, kvestionuojantis vienos teksto prasmės atverties galimybę. Derrida tikina, kad tai, ką autorius padaro su savo sukurtu tekstu, vienaip ar kitaip paneigia jo turėtas intencijas, suardo tai, ko jis siekė.

Taip pat gali nesusiklostyti poeto ir hermeneuto pokalbis. Apskritai kiekvienas pradėtas pokalbis gali įstrigti aklavietėje. Jeigu jį inicijavusieji kalbės arogantišku monologu arba nebus kam jų klausyti. Man regis, to neturėtų nutikti su knyga "Būti ir klausti". Mūsų krašte pakanka poetų, knyga – atvira, kviečianti įsiklausyti. Recenzijos autorė neskatina poetų rašyti hermeneutui laiškų. Pokalbis gali vykti ir tyliai: skaitant, interpretuojant, keliant sau klausimus. Kad ir apie tai, kas liko šia recenzija nepasakyta.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1615. Arturas iš Vilniaus2003-03-30 01:50
šiaip gana postiškas supriešinimas: Man asmeniškai hermeneutika yra poezijos apologetė (na gal dasr jumoras). Gal čia yra profesionalų vojerizmas, bet tada tiesa pasakius jis kabintų tik profesionalus - o jų tiek nedaug?

1616. Arturas iš Vilniaus2003-03-30 01:51
šiaip gana postiškas supriešinimas: Man asmeniškai hermeneutika yra poezijos apologetė (na gal dasr jumoras). Gal čia yra profesionalų vojerizmas, bet tada tiesa pasakius jis kabintų tik profesionalus - o jų tiek nedaug?

1701. v.d.2003-04-02 11:55
visiskai teisinga pastaba apie Zizeka; taciau Sverdiolo knygos pristatymas/rezenzija (?) visiskai nevykusi. Apie ka gi visai tai?

Rodoma versija 30 iš 31 
14:37:08 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba