ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-22 nr. 645

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KERRY SHAWN KEYS (1) • SIGITAS PARULSKIS. Sutrikusi kritika (13) • ERVIN KRUK. Legenda (8) • Andrew Nortonas kalbina FRANCISĄ FUKUYAMĄ. Atgal prie žmogaus prigimties? (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Japonų šintoizmas ir baltų religijos (2) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovinaAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Pasimetęs (mano galvoje?) SamuolisWISŁAWA SZYMBORSKA. Poezija (1) • KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ. Ko negali Visagalis Žiedas (11) • JŪRATĖ BARANOVA. Ką hermeneutas gali papasakoti poetui? (3) • LUIGI ZOJA. Tėvas: istorinės, psichologinės ir kultūrinės perspektyvos (2) • EDMUNDAS ARMOŠKA. Dar sykį apie Antano Samuolio kūrinius (2) • DARIUS GIRČYS. Bobikas (1) • RAMUNĖ PIGAGAITĖ. Pavasaris (bulvės) (3) • POLIS ŠINELIS. Lėlių TV teatras "Polišinelio paslaptys" (4) •

Atgal prie žmogaus prigimties?

Andrew Nortonas kalbina FRANCISĄ FUKUYAMĄ

[skaityti komentarus]

– Jūs skiriatės nuo kitų šiuolaikinių politikos mokslų teoretikų tuo, kad jums svarbi žmogaus prigimties teorija. Ar politinės teorijos gali apsieiti be žmogaus prigimties klausimo?

– Manau, daugelis socialinių mokslų specialistų ir pokantinių filosofų bandė išvengti žmogaus prigimties klausimo. Vienintelė priežastis, kuri, manau, vėl leidžia kelti žmogaus prigimties klausimą, yra ta, kad per paskutinius trisdešimt metų gamtos moksluose buvo atlikta daug empirinių tyrimų, kurie šią perspektyvą padarė gerbtiną mokslininkų akyse. Man atrodo, kad socialinių mokslų ir kultūros studijų specialistai šito dar nesuprato. Jie įsitikinę, kad visas žmogaus elgesys yra absoliučiai plastiškas ir socialiai sukonstruotas. Jie labai priešinasi žmogaus prigimčiai.

– Ar manote, kad ilgainiui šitos teorijos susikompromituos, nes jos nesuderinamos su žmogaus prigimtimi?

– Jos ne tiek nesuderinamos, kiek apskritai neigia, kad žmogaus prigimtis egzistuoja. Vienas iš genetinės revoliucijos padarinių yra tas, kad bus galima kur kas tiksliau empiriškai nustatyti, kas yra natūralu, kas genetiškai modifikuota ir kas nulemta aplinkos. Dabar, pažiūrėjus į tokį dalyką kaip mąstymas, vienintelis būdas nustatyti, kokia mąstymo dalis veikiama genų ir kokia aplinkos, yra bihevioristinė genetika – monozigotinių dvynių tyrimas. Ateityje per tam tikrus proteinus bus ištirti molekuliniai ryšiai tarp atskirų genų, kurie veikia aukštesnės protinės veiklos reikalaujantį elgesį. Pirmiausia tai bus padaryta su gyvūnais, o paskui su žmonėmis. Bet, manau, vis tiek liks tie kvaili argumentai, kad žmonės – kultūriniai padarai, ir kaipgi galima tuomet teigti, kad egzistuoja žmogaus prigimtis. Tačiau kognityvinius procesus tiriantys mokslininkai sako, kad žmonės taip pat mokosi, mąsto ir keičia savo elgesį tam tikrais apibrėžtais būdais. Yra tam tikros šio plastiškumo ribos.

– Tuomet jūs tikite, kad kai ideologijas bandoma įgyvendinti realybėje, jos negali įveikti žmogaus prigimties ribų?

– Be abejonės, tai buvo tiesa komunizmo atveju, kai buvo bandoma sunaikinti privačią nuosavybę ir šeimą. Bet net vėliau, per feministinę revoliuciją, kai kurios feministės ideologiškai teigė, kad jeigu ir yra skirtumas tarp mergaičių ir berniukų elgesio, tai jis yra socializacijos rezultatas. Kitaip sakant, pavyzdžiui, jeigu mergaitės atsargiau renkasi seksualinius partnerius, taip yra dėl Viktorijos visuomenės normų. Remiantis šia teorija, buvo sukonstruota visa istorija, kuri prasideda nuo Margaret Mead. Tačiau idėja, kad seksualiniai vaidmenys iš dalies yra nulemti genetikos, sugrįžo būtent ištyrus gyvūnus. Tiesą sakant, mūsų laikų bruožas yra tas, kad feministinė revoliucija šiek tiek subrendo, ir ypač jaunos moterys ramiau reaguoja, pripažindamos, ką visi intuityviai žino – kad moterys ir vyrai biologiškai skiriasi.

– Komunizmas prieštaravo žmogaus prigimčiai. Ar nemanot, kad islamo kultūroje yra tam tikrų elementų, kurie jai taip pat prieštarauja, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl islamo visuomenės neranda vietos moderniame pasaulyje?

– Jums reikėtų sukonstruoti labai sudėtingą argumentą, kad tai įrodytumėte. Štai kaip aš atsakyčiau. Žmogaus prigimčiai nepatinka, išskyrus tam tikras ekstremalias aplinkybes, kai bandoma panaikinti šeimą. Kitaip tariant, daugelį žmogaus elgesio būdų ir normų istoriškai lemia tos ribos, kurias nubrėžia žmogaus prigimtis. Sakyčiau, kad, pavyzdžiui, modernus vartojimas nėra natūralus žmogaus elgesys. Žmonės išsivystė kaip medžiotojai ir gamtos gėrybių rinkėjai visiško nepritekliaus sąlygomis. Kita vertus, kai kyla dilema, ar tapti vartotojų visuomenės nariu ir pagerinti savo šeimos pragyvenimo standartus, pasisavinti, kaip pasakė Adamas Smithas, "pelną", tuomet toks elgesys tampa gana universalus.

Apie tai daug pasako šis pavyzdys iš Afganistano. Kai Talibanas buvo sumuštas, pirmas dalykas, kurį padarė Kabulo žmonės, – išsikasė savo televizorius ir vaizdo grotuvus, kad galėtų žiūrėti tas pigias indų muilo operas. Kaip ir beveik kiekvienam šios planetos gyventojui, jiems patinka tie patys dalykai. Negalima teigti, kad saldžių indų filmų pomėgis yra unikalus prigimties bruožas, tačiau čia slypi tam tikros gamtos duotos tendencijos, ir jeigu kas nors mėgina jas per daug pažaboti, prasideda rimtos politinės problemos.

– Savo knygoje "Our Posthuman Future" jūs įspėjote dėl prozako ir panašių vaistų, kurie žmogui suteikia savigarbos pojūtį, vartojimo. Kuo šie vaistai pavojingi?

– Manau, pavojų kelia tai, kad jie pažeidžia pačią moralaus subjekto sąvokos esmę. Pirmiausia turėčiau paaiškinti, kad yra terapinių visų šių vaistų vartojimo atvejų. Kai kuriuos žmones iš tiesų kamuoja tokia depresija, kad jie negali funkcionuoti, arba jie yra tokie aktyvūs, kad jų gyvenimas tampa nenormalus. Tačiau riba tarp šių kraštutinybių yra labai netvirta, kai šie vaistai vartojami norint padidinti savigarbos jausmą arba (ritalino atveju) koncentraciją ir susikaupimą. Tai gali pakenkti tradiciniam žmogaus charakterio supratimui. Pavyzdžiui, kad savigarba yra tai, kas įgyjama per skausmingą savęs disciplinavimo procesą arba atkaklią kovą siekiant savo tikslo. Savigarba nėra kažkas, ką gali suteikti vaistai.

Panašiai vartojant ritaliną nukenčia tradicinė moralaus subjekto nuostata, kuri stiprina žmogaus charakterį jam neleisdama reikalauti žaibiško pasitenkinimo siekiant ilgalaikių tikslų. Šie abu vaistai, taip sakant, išplečia terapijos ribas į sritis, kurios tradiciškai buvo laikomos ne medicinos, o žmogaus asmeninės atsakomybės problemomis. Tai subtilus dalykas, ir sunku žmones įtikinti, kad tai yra problema, nes daugelis sako, kad nieko blogo, jei žmonės jaučiasi sveiki ir laimingi.

– Knygoje jūs teigiate, kad mokslas per daug kišasi į žmogaus prigimtį. Ar tai dėl anksčiau minėtų svarstymų?

– Taip sakau dėl kelių dalykų. Pirmas susijęs su socialine kontrole. Dvidešimtajame amžiuje išbandėme visokias utopines socialinės inžinerijos schemas, ir visos jos žlugo, nes negalėjo įveikti žmogaus prigimties. Turėjome utopinių režimų, bandžiusių panaikinti privačią nuosavybę. Manau, jie žlugo todėl, kad privataus turto troškimas įrašytas į žmogaus prigimtį. Sunku įsivaizduoti tikslius scenarijus, bet bijau, kad, turint geresnį kognityvinės neurologijos mokslą, galima atrasti neurofarmakologinių priemonių, kurios gali keisti žmogaus elgesį. Panašiai gali atsitikti įsigijus tam tikras genetines technologijas. Būtent todėl, manau, ritalino ir prozako vartojimas yra toks pavojingas. Ne pats savaime, bet dėl šių naujai atsirandančių pakitimų. Ritalinas šiandien taikomas kontroliuoti mažų vaikų elgesį. Manau, tai pateisinama tik iš dalies, ir kyla pavojus, kad tokios priemonės gali pakenkti.

Kita problema susijusi su žmogaus prigimtimi ir šios ryšiu su žmogaus teisėmis. Liberaliose demokratijose dauguma didžiųjų vertybinių kovų per pastaruosius du šimtus metų vyko dėl klausimo, kas yra žmogus ir kas gali pretenduoti į žmogaus teises. Amerikos pilietiniame kare kovėsi dvi amerikiečių grupės, viena iš jų manė, kad juodieji neturi pakankamų žmogiškų savybių, garantuojančių jų priėmimą į gretas išrinktųjų, kuriuos gina Amerikos Konstitucija. Technologijos, pakankamai galingos, kad pakeistų mūsų supratimą apie žmogų, neišvengiamai turės įtakos tokiems dalykams kaip žmogaus teisės. Mes bent jau turėtume į tai žvelgti atviromis akimis, nes etiniai šių dalykų padariniai gali būti nenuspėjami.

– Ar nemanote, kad žmogaus prigimties evoliucija arba visiškai sustojo, arba smarkiai sulėtėjo, ir kad mes turime bruožų, kurie tinka visai kitokioms visuomenėms, negu mes gyvename šiandien? Remiuosi jūsų pavyzdžiu, kad maži berniukai nebuvo sukurti tam, kad sėdėtų ramūs. Ar numatot tokį atvejį, kai reikėtų sukurti mažus berniukus, kurie būtų ramesni, nes juk to reikalauja realybė, kurioje jie gyvena?

– Galbūt tai yra realybė, bet, man regis, žmonės per daug pasitiki savimi manydami, kad supranta, kas yra žmogaus prigimties trūkumai ir kas padarytų žmones laimingesnius. Tai vėl sugrąžina prie socialinės inžinerijos. Pažvelkim į tokį dalyką kaip agresija. Žmonės linkę teigti, kad žmogaus prigimtis ydinga, nes žmonės smurtauja ir yra agresyvūs. Net individo gyvenime tie patys psichologiniai impulsai, kurie verčia jį elgtis agresyviai, gali būti jo kūrybingumo, inovacijos ar noro daryti spaudimą valdžiai priežastis. Beveik netikiu mūsų gebėjimu šiuos dalykus išrūšiuoti be daugelio klaidų.

– Ar manote, kad yra galimybė, jog valstybė būtent tokiu būdu, o ne tradicinėmis priemonėmis gali siekti savo piliečių kontrolės? Ar ją bus įmanoma laiku sustabdyti?

– Manau, galimybė, kad valstybė sugrįš prie eugenikos, yra labai maža, turint galvoje nacizmo istoriją ir dvidešimtojo amžiaus eugenikos įstatymus. Niekas nenori prie to grįžti. Tačiau tai tikėtina, jeigu tėvams bus leista genetiškai gerinti savo vaikus. Šitai valstybę gali paskatinti grįžti prie eugenikos žaidimo siekiant pagerinti standartus.

– Ar yra koks praktiškas būdas, kuris leistų nubrėžti ribą tarp terapijos ir pagerinimo?

– Tiesą sakant, manau, kad yra praktinis, bet ne teorinis būdas. Galima sakyti, kad širdies persodinimas šešiasdešimt penkerių metų pacientui yra ne terapija, bet pagerinimas, nes nenatūraliu būdu bandoma pailginti žmogaus gyvenimo trukmę. Pripažįstu, kad tai sunkus atvejis. Kita vertus, be jokios abejonės, yra terapinių dalykų, todėl nereikėtų persistengti ieškant atsakymo, kokio dydžio pilkoji zona yra tarp abiejų sričių. Reguliuojanti institucija šį skirtumą gali nustatyti kur kas geriau negu filosofas. Reguliuojančios institucijos sukuria tam tikrus apribojimus, ir žmonės diskutuoja, ar jie per maži, ar per dideli. Taip galų gale randamas kompromisas. Teoriškai tai nepateisinama, bet praktiškai tai veikia. Tokia dabar yra vaistų vartojimo politika: tam tikrus vaistus leidžiame vartoti terapiniais tikslais ir tuo pat metu draudžiame juos vartoti pagerinimo tikslais. Sunku tiksliai nustatyti, kur turėtų būti nubrėžta riba, bet, be abejonės, tokią ribą reikia nubrėžti.

– Recenzuodamas "Our Posthuman Future" "New York Times", Colinas McGinnas teigia, kad mums nereikia žmogaus prigimties teorijos, kuri kištųsi į biotechnologijas – mums reikia teorijų, kurios atskleistų, kas yra vertinga žmogaus gyvenime. Ar sutinkate su tuo?

– Teorija, atskleidžianti, kas vertinga, turi sietis su tuo, kas yra mūsų prigimtyje. Sutinku su jo mintimi, kad tai, kas vertinga, nebūtinai yra natūralu. Tai, kas vertinga, ilgainiui yra sukuriama visuomenėje, o nėra paprasčiausiai suteikta gamtos. Kai gamta pašalinama kaip standartas, o religinės nuostatos, kas yra blogis ir gėris, nebeveikia, tuomet labai sunku surasti tinkamų normų rinkinį, kurio neatakuotų įvairiausių formų kultūrinis reliatyvizmas.

– Daug žmonių norėtų pailginti gyvenimą, bet eutanazijos šalininkų gausa rodo, kad ši nuostata nėra universali. Kokios yra senstančios populiacijos politinės implikacijos?

– Manau, jos labai didelės. Gyvenimo trukmės ilginimas yra puikus neigiamas pavyzdys, kai sukuriama medicininė technologija, kuri individo atžvilgiu racionali, bet visuomenės atžvilgiu socialiai katastrofiška. Sunkiai rastume žmogų, nenorintį pagyventi dar dešimt metų, bet kaina dažnai yra dar dešimt metų sumažėjusio mentalinio pajėgumo egzistencijos. Tiesą sakant, tai kaina, kurią turime mokėti Alcheimerio ligos atveju. Vakaruose šios ligos protrūkis kilo dėl to, kad biomedicina leido žmonėms sulaukti tokio amžiaus, kada ši liga tapo pavojinga. Net ir gyvenimo trukmės pailginimas sukėlė dviprasmišką poveikį žmogaus gerovei ir laimei. Manau, gyvenimo trukmės pailginimo atveju kyla daug įvairiausių neigiamų padarinių. Kai kuriuos iš jų paminėjau savo knygoje. Natūrali kartų kaita iš tiesų labai funkcionali, nes ji skatina keistis ir prisitaikyti prie skirtingos aplinkos. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių žmonės susiformuoja tam tikrą pasaulėžiūrą sulaukę maždaug 25 ar 30 metų, vėliau jie beveik nesikeičia. Iki mirties nebūna didelių pasikeitimų. Visas šis procesas labai sulėtės. Tarsi kiekvienas gautų pastovų darbą.

– Ar yra kokių nors praktiškų būdų tai sustabdyti?

– Nors daugelį reprodukcinių technologijų galima apriboti, gyvenimo trukmės ilgėjimas yra vienas iš reiškinių, kurių beveik neįmanoma sustabdyti, išskyrus tai, kad kai kurios gyvenimo ilginimo strategijos remsis genetine inžinerija. Vienintelis būdas būtų kiek įmanoma sumažinti tokio tipo technologijų ir padaryti jas tokias brangias, kad taptų beveik nenaudojamos. Daug Europos sveikatos apsaugos sistemų dabar ir bando tai daryti.

– Kokia jūsų nuomonė apie eutanazijos šalininkus? Ar jie bando kompensuoti šią tendenciją?

– Manau, juos skatina tai, kad medicinos technologijos sukūrė tokias baisias situacijas, kai galima prigyventi tokį momentą, kai gyvenimas tampa praktiškai bevertis. Vis dėlto nesu tikras, ar reikia įteisinti tokius dalykus kaip eutanazija, nes manau, kad jais įmanoma manipuliuoti. Bet čia slypi dilema, kurią sukūrė biomedicinos laimėjimai.

– Savo veikale "The End of History?" teigiate: "Jaučiu dvejopus jausmus tai civilizacijai, kuri buvo sukurta Europoje po 1945 metų, su jos šiaurės Atlanto ir Azijos atšakomis". Ką turėjote omenyje taip sakydamas?

– Manau, tai susiję su faktu, kad liberaliose visuomenėse liko tam tikrų neišspręstų problemų, nes žmogaus asmenybė turi vieną pusę, kuri liko nepatenkinta visuomenės, paprasčiausiai maksimalizuojančios individualų pasirinkimą. Liko slaptas dvasingumo, tam tikrų bendruomenių troškimas, kurio negali patenkinti įvairialypė, pliuralistinė liberali visuomenė, nors ji ir sugeba suteikti individui laisvę ir gerovę. Be to, jeigu būti žmogumi iš dalies reiškia dalyvauti šiame kovos procese, tuomet poistoriniame pasaulyje ši kova paverčiama vien ekonomine veikla. Tą, tiesą sakant, buvo galima pamatyti po Rugsėjo 11-osios. Žmonės, tarp jų ir aš, jautėmės gana nejaukiai paskutinio dešimtmečio gerovės visuomenėje. Rugsėjo 11-oji priminė visiems, kad yra ir kitų dalykų, kurių reikia siekti ir ieškoti. Patriotizmas, kurį išprovokavo šis išpuolis, priminė, kad dar egzistuoja ši bendruomeninė pusė, kurioje, be individualios laisvės, yra ir bendra atsakomybė, ir bendri sunkumai.

"Policy", 2002. IX–XI

Vertė Tomas Balkelis

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1621. AlKa2003-03-30 09:27
Aš vis tiek už eutanaziją. Tik būtina taip tą reikalą sutvarkyti, kad neliktų galimybės medikams ar palikimo laukiantiems artimiesiems manipuliuoti bejėgio žmogaus nuostata.

1702. v.d.2003-04-02 11:57
Idomus ir "up to the point" pokalbis. Gal el. redakcija galetu nurodyti pilna leidinio, is kurio paimtas sis textas, metrika? Aciu.

Rodoma versija 30 iš 31 
14:37:08 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba