ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-22 nr. 645

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KERRY SHAWN KEYS (1) • SIGITAS PARULSKIS. Sutrikusi kritika (13) • ERVIN KRUK. Legenda (8) • Andrew Nortonas kalbina FRANCISĄ FUKUYAMĄ. Atgal prie žmogaus prigimties? (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Japonų šintoizmas ir baltų religijos (2) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovinaAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Pasimetęs (mano galvoje?) SamuolisWISŁAWA SZYMBORSKA. Poezija (1) • KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ. Ko negali Visagalis Žiedas (11) • JŪRATĖ BARANOVA. Ką hermeneutas gali papasakoti poetui? (3) • LUIGI ZOJA. Tėvas: istorinės, psichologinės ir kultūrinės perspektyvos (2) • EDMUNDAS ARMOŠKA. Dar sykį apie Antano Samuolio kūrinius (2) • DARIUS GIRČYS. Bobikas (1) • RAMUNĖ PIGAGAITĖ. Pavasaris (bulvės) (3) • POLIS ŠINELIS. Lėlių TV teatras "Polišinelio paslaptys" (4) •

Tėvas: istorinės, psichologinės ir kultūrinės perspektyvos

LUIGI ZOJA

[skaityti komentarus]

Šiandien psichoanalizė turi grįžti prie tėvo, prie to, ką Freudas darė iš pradžių. Ji turi žvelgti į jį kaip į socialinių ir istorijos problemų atspindį, kadangi visuomenė ir istorija lėmė tėvo figūros išnirimą iš tamsos laikų pradžioje.

Tai, ko niekuomet nenumatė vienatvėje dirbęs Vienos neurologas, sukūręs psichoanalizę XIX a., – kad XX a. ji bus iš esmės svarbi ir taikoma siekiant suprasti istoriją ir visuomenę. Būtent taip ji pritaikoma ir šioje studijoje apie tėvą: mažiau domino tėvo kaip individo psichologija, daugiau – tėvystės istorijos ir ją veikiančios kultūros psichologija. Viena yra tikra: šiandieniniam pasauliui trūksta tėvo, – apie jį reikia kalbėti, reikia jo ieškoti. Žodžiai, žinoma, jo nesugrąžins, – ir kai jų tik grėsmingai daugėja, tai gali pradėti varginti. Tad apsispręskime, kad sutinkame patirti panašų nuovargį. Daugiau grėsmingų psichikos sutrikimų atsiranda dėl to, kad neįsisąmoninama problema, o ne dėl to, kad mėginama kokiu nors būdu su ja susidoroti. Ir jeigu nesąmoningas poreikis turėti tėvą privedė – neminint kitų dalykų – prie XX a. tironų iškilimo, svarstymų apie tėvą diskursas, kuris išsiplėtė tiek, kad kelia šleikštulį, vis dėlto turėtų būti palankiai vertinamas. Jei šleikštulį kelia nesibaigiantys svarstymai apie tėvą, panašiai paveiks ir iškreiptos formos politika, kuri siekia juo pasinaudoti, – ir taip mūsų pasidygėjimas padės užkirsti kelią tironijai.

Nors psichologinės literatūros daugėja, ji nepateikia lengvai suvokiamos tėvystės analizės, o tik atspindi, kokią nostalgiją tai sukelia. Nieko panašaus negalėtume pasakyti apie motinystės studijas. Tėvystė taip yra nutolusi nuo emocinio ryšio, kad jausmai užvaldo nesąmoningai ir visus diskursus, kur tik ji yra tema, paverčia melancholiškais.

Šią nostalgiją lemia psichologinė dilema. Netgi jai estetiškai sublimuojantis, nėra jokio socialinio sprendimo. Tėvas niekuomet nebeužims visuomenėje vietos, kurią turėjo. Kaip galėtume jį sugrąžinti ir toms socialinėms grupėms, kurios ilgisi jo autoriteto, ir vaikams, kurie trokšta jo meilės? Mes galime eiti pėdsakais žmogaus ir jį pasivyti, jei jis ką tik dingo už kampo. Tačiau tėvo praradimą reikia sieti su tolima amžių dengiama praeitimi, kai krikščionybėje pradėjo ryškėti Dievo sūnaus pasaulėvaizdis.

Tad kyla dar vienas klausimas: ar imamės sąžiningo tyrimo, ar tik ieškome to, ką norėtume tuoj pat rasti? Negalime imtis tėvystės tyrimų, jei mūsų psichologinis nusiteikimas yra kaip to žmogaus, kuris dairosi kažko, kas ką tik turėjo pasislėpti už kampo, jei esame nusiteikę priimti tai, kas randama psichologinėje literatūroje, pateikiančioje iš pirmo žvilgsnio tokius parankius siūlymus. Tėvas yra figūra, kuri mažiausiai atsispindi skubiai išsakomuose samprotavimuose, nes tai, kas jam buvo būdinga, slypi tik ilgalaikiuose dalykuose; tėvystė reiškiasi pajėgumu atsispirti esamojo momento poreikių tenkinimui. Kartais tėvystės sunykimas yra aiškinamas kaip feminizmo psichologinio spaudimo padarinys, jaunatviškos energijos nestokojančios sociumo dalies maišto rezultatas, siejamas su kitais tik pastarąsias kelias kartas liečiančiais dalykais. Įsivaizduojama, kad tėvą dezertyruoti privertė šiandieniniai reiškiniai, kai nuvertinamos tėvystės funkcijos, o tėvai išgyvena stiprų kaltės jausmą. Tokie argumentai tiek tėra svarūs, kiek sveria popierius, ant kurio jie surašyti. Tai, kad šiandien mums stinga tėvo, yra padarinys daugelio esminių pasikeitimų, įvykusių per tūkstančius metų. Tėvai, kurie minėtus kaltinimus būtų linkę priskirti savo vaikams ar aplinkiniams, paleidžia į valią savo psichologines projekcijas, kad yra persekiojami. Tokiu atveju tėvas, atrodo, galutinai turėtų įsitikinti, kad jo problemos kyla dėl jo paties moteriškųjų ir paaugliškųjų asmenybės dalių, kurios darosi mažiau nei bet kada integruotos. Tačiau dažniausiai jis tebeprojektuoja savo problemas į išorinį pasaulį, į tuos, kurie, jo įsitikinimu, yra didieji jo priešininkai.

Tenka pasakyti dar daugiau: pastarojo meto projekcijos ir psichikos skilimai tėra sluoksnis, pridengiantis tai, kas be galo sena. Vyrai, kurių psichikai būdingas tik primityvus diferencijavimas, visada moteris skirstė į dvi tarpusavyje nieko bendro neturinčias grupes: į motinas ir meilužes. Bet rekonstruojant psichologinę tėvo vaidmens istoriją paaiškėja, kad šis dvilypis požiūris į moteris slepia ir anksčiau atsiradusią problemą, susijusią su vyrais. Iš tikrųjų esama dviejų nesuderinamų vyriškojo identiteto pusių, jų gamtos evoliucija taip ir nesuvienijo: arba tėvas, arba spermos donoras. Jeigu vyrai per istoriją primetė moterims du skirtingus archetipus – seksualiai prieinama moteris arba moteris, kuri rūpinasi vaikais, – to priežastis yra jų pačių nesugebėjimas suvienyti šiuos archetipus atitinkančias vyriškojo identiteto dalis. Projektuodamas patį seniausią skilimą į savo partnerę, vyras išsiduoda nepajėgiąs pasiekti identiteto vienovės, kokios esama, kai visiškai apsisprendžiama tapti tėvu.

Šiandieniniame Vakarų pasaulyje akivaizdžiau vyrauja nerūpestinga paauglystės dvasia, o ne tėviškos pastangos pasiekti užsibrėžtų tikslų. Tai turi daug bendro su praėjusių amžių realijomis, kai dvasinis monoteizmo, skelbiančio, kad mesijas jau atėjo, sąstingis išstūmė ankstesnį įtemptą laukimą, kai buvo kantriai slopinamas nerimastingumas dėl ateities. Pirmiausia danguje, paskui ir ant žemės sūnus užspeitė tėvą į kampą.

Vakarietiškoji tėvo istorija – tai niekaip nesibaigiantis smukimas, užsitęsęs ilgus amžius ir tik atsitiktinai nutraukiamas trumpalaikio pakilimo momentų. Pranašystės, kurios numato tėvo sugrįžimą, yra arba saviapgaulė, arba padeda dar kurį laiką išvengti to, ko ilgainiui išvengti vis tiek nebepavyks. Patriarchatas pasibaigė, ir jis pasibaigė visiems laikams: jau niekad tėvas nebebus tvarkos, kuri yra tvirti visuomenės pamatai, metafora.

Mes galime įsivaizduoti, kad patriarchato istorija, kurią įkūnijo realių istorinių asmenų likimai, susideda iš tam tikrų "evoliucinių" socialinės raidos fazių, kada despotų režimai neišvengiamai tapo prielaida įsigalėti demokratijai. Tuomet atrodytų, kad tėvai išrado civilizaciją, – bent jau Vakarų, kurią mes pažįstame kaip išsiskleidusią patriarchalinėmis formomis. Panašiai ir vėliau jie iš dalies tapo kliūtimi evoliucijai, bet kartu ją ir skatino, įžiebdami kibirkštis, kurios buvo būtinos Renesanso ir Prancūzų revoliucijos sprogimams. Toks dramatiškas vyksmas tęsėsi amžius, kol kilo feminizmo sąjūdžiai ir ryžtingai pareikalavo pasikeitimų.

Viduramžiais netgi labiausiai nepriklausomi mąstytojai suvokė Dievą kaip egzistuojančią esybę. Po ilgos kovos, kai dalis mąstytojų tebesiekė, kad jam būtų leista išlaikyti šį statusą – po Renesanso, Švietimo amžiaus ir Nietzschės, – dauguma Vakarų kultūrų yra priėmusios Dievo kaip metaforos sampratą ir įsitikinusios, kad Dievas kaip metafora, saugoma širdyje, gali suteikti ne mažiau įkvėpimo nei asmens bruožų turinti esybė, sėdinti dangiškajame soste.

Daug ką iš to, kas pasakyta, galima pritaikyti tėvo figūrai, kurios taip ilgimės: tai archetipas, kuris rašomas didžiąja raide. Sunku ir įsivaizduoti, kad kada nors jis įsikūnys realiai egzistuojančiuose žmonėse. Jis ir toliau išliks kaip įkvepianti idėja, psichologinis principas, reikalaujantis tvarkos, programa (ir gebėjimas ją realizuoti), kaip neapsiriboti to momento poreikių tenkinimu. Didysis pasikeitimas kyla iš to, kaip įsivaizduojame atsiliepią į tėvo balsą: nebegali būti nė kalbos apie žodžius, kuriais atsakytume į klausimą, pasigirdusį iš jo lūpų; kaip ir šiandien, vėliau į vidinį balsą atsiliepsime tik psichologiškai. Tokie pasikeitimai taip pat yra vienas iš istorijos komponentų. Istorija susideda ne tik iš žmonių ir civilizacijų, kurios gimsta ir miršta. Ji taip pat susideda iš simbolių, kurie kartkartėmis iš naujo atgimsta, o paskui vėl dingsta. Jų įsikūnijimas visada lydimas paveikių metaforų. Tėvas yra toks simbolis, ir metaforos, kurias jis pasėja, gali padėti susiorientuoti visiems – netgi motinoms, – kurie pasiruošę siekti suprasti jų prasmę ir jas priimti.

Motinoms taip pat pamažu darysis būdinga tai, kas būdinga tėvams, ir ne tik todėl, kad visuomenė, jausdama tėviškumo stoką, atkakliai siekia, kad stokojamoji savybė neišnyktų. Motinai lengviau imtis psichologinio tėvo vaidmens nei atvirkščiai. Tėvas yra viso labo kultūros konstruktas. Jis – visuomenės egzistavimo produktas, ir visuomenė, – nors tai vyksta labai iš lėto, – gali jį modifikuoti, keisti formas, kuriomis jis reiškiasi. Akivaizdu, kad ir šiandieninė motina yra civilizacijos produktas, bet vis dėlto lemiamas biologinių duotybių.

Visiškai persiimti tėviškosiomis savybėmis motinai sunku dėl kitos priežasties. Šeimoje, kol vaikai tampa paaugliais, kyla palyginti nedaug problemų. Žinoma, šeima, kur yra tik vienas iš tėvų (beveik visuomet tai yra motina), nėra savaime nenormali. Pačiu blogiausiu atveju ji susiduria su organizacinio pobūdžio sunkumais, ribotais finansiniais ištekliais ir prietaringais požiūriais, kad tokioje šeimoje vaikai mažiau išlavinami. Bet kai vaikai pasiekia paauglystę, – tai metas, kai jie pradeda telktis į gatvės gaujas, – net kuo puikiausiai tėvą atstojusi motina gali susidurti su jai neįveikiamais sunkumais.

Gaujos pasižymi primityvia ir narius regresuoti verčiančia psichologija. Jei atsigręžtume į evoliucijos pradžią ir pasidomėtume primityviomis ordomis ir tuo, kas buvo dar anksčiau, įsitikintume, kad net gyvulių bandoms būdinga vyriška hierarchija.

Viena iš pagrindinių neįsisąmonintų gaujos funkcijų – atsispirti tėvo autoritetui. Šis iššūkis pridengia poreikį būti įvestam į suaugusiųjų gyvenimą, ką nedaug kas gali suteikti.

Jei psichologija iš tiesų grįžta prie apmąstymų apie tėvą, ji turi pastebėti, kad palengva ir užslėptomis formomis vyksta regresas, vėl įsigali pirmykštis vyriškumas ir visa užvaldanti kolektyvinė psichopatologija.

Visa mūsų epocha traukiasi nuo civilizacijos. Tai ne šiaip didžiulis įplyšimas mūsų civilizacijos audinyje, tai tikras grįžimas prie to, ką įsivaizdavome palikę praeityje. Nors Vakarų visuomenė vystėsi netolygiai ir žmonių santykius paveikė susvetimėjimas, jai buvo būdinga vis didėjanti pagarba tarpusavio įsipareigojimams ir atsakomybei. Tai buvo grindžiama tėvo įsipareigojimu šeimai ir vaikams. Dabar tėvo atsakomybė, jei tik ji dar nėra visiškai sunykusi, yra sumenkėjusi iki paprasčiausių ekonominių santykių ir psichologinis tėvo vaidmens aiškinimas pavirtęs apgailėtinu įrodinėjimu, kas apskritai yra vyras. Šito padarinys – civilizacijos eigos suardymas, didele dalimi nulemtas XX a. diktatūrų. "Baisieji tėvai" patys buvo civilizacinės tėvo krizės apraiškos, – tiek, kiek jie sugebėjo tapti galingais, tironiškais nacijų tėvais. Šitas regresas, pasibaigęs tėvų-diktatorių įsigalėjimu, privedė prie politinio, militaristinio ir ekonominio žlugimo. Bet tėvo, kaip atsakingo asmens, nuosmukio padariniai dar nėra akivaizdūs. Nors moteriškoji žmonijos dalis jau turėjo įrodyti, kad sugeba užpildyti šią šeimose atsivėrusią tuštumą, visuomenės laukia didžiulis sukrėtimas, kai bus suvokta, kokie blogi dalykai atsitikę su vyriškąja jos dalimi.

Šios studijos prielaida yra ta, kad gamta kiekvienai moteriai yra skyrusi vaidmenį. Antra vertus, daugumos vyrų reikšmingumas buvo sąlygotas tik natūralios atrankos: stipriausiojo genetiniai bruožai buvo perduodami išskirtinai vienu būdu – laimint nuolatinę kovą už galimybę sudaryti porą su partnere. Tėvystė yra žmonių giminės išradimas, ir tik monogaminėje šeimoje vyrai įgijo reikšmę kaip individai.

Šiandien atrodo, kad grįžtama į laikus, kai nebuvo žmonių giminės: mažiau nei kada nors anksčiau yra likę vyrų tėvų ir daugiau nei kada nors vyrų ordų, pasiruošusių kovoti tarpusavyje. Tik monogaminė šeima dar nepaskelbta nebeegzistuojančia ir vyriškoji giminė nėra formaliai paskelbusi grįžimo prie atvirų grumtynių dėl moterų palankumo. Štai kodėl moterys – visos moterys, ne tik feministės – dažnai patiria jausmą, kad vyriškasis pasaulis – tikra dykynė, tuštuma, kur reiškiasi visiškai beprasmis subjektyvumas. Atrodo, tarsi būtų tokio vyriškumo perteklius: praradę individualumą dėl to, kad išsižadėjo tėvo atsakomybės, vyrai nebegrįžo ir prie kolektyvinės tarnystės pratęsiant genetinę atranką formų.

Tėvo vaidmuo yra sunykęs dviem aspektais. Realiajame pasaulyje vis mažiau tėvystės. Simboliniame lygmenyje tos funkcijos, kurias jie atlikdavo, – savųjų vaikų pripažinimas, palaiminimas, dalyvavimas iniciaciją reiškiančiuose įvykiuose, – nebevykdomos. Motinos pakeičia tėvus pirmajame lygmenyje, bet vargu ar joms pavyks pakeisti antrajame. Tai apskritai labiau susiję su apeigų ir ritualų sunykimu nei su tuo, kaip jų atlikimo formos pasiskirsčiusios tarp vyrų ir moterų.

Tad motinų galimybės perimti tėvo vaidmenį nėra begalinės. Iš esmės jos gali tai, ką visuomet darydavo motinos, kai tėvai išvykdavo į karą ar tolimas keliones. Tačiau tokiais atvejais namie likdavo neišdylantis tėvo atminimas, simbolinis paminklas žuvusiajam, Uliso mitas. Psichologiniu požiūriu jo egzistencija tęsėsi. Šiandien nugalėjo vartotojo savimonė, yra gyvenama šia diena; programiškumo ar tęstinumo savimonė yra visiškai sunaikinta. Dar labiau nei fiziškai egzistuojančio tėvo trūksta tėvystės dvasios, tai reiškia, kad motinos ir vaikai netenka galimybių tėvystę priimti ar išreikšti.

Tėvystės išsižadėjimas tapo nebesustabdomu dalyku, kai išnyko ritualai ir mitai. Tai neturi nieko bendro nei su patriarchatu, nei su matriarchatu, tai susiję daugiausia su modernizacija. Tai, kad neliko tėvų realiajame lygmenyje, taip pat daugiausia priklauso nuo skyrybų – laisvės, kuri savo ruožtu yra modernybės dalis. O modernybės nebeatšauksi.

Mes artėjame prie išvadų slegiami supratimo, kad nieko negalime pasiūlyti. Tačiau yra vienas dalykas, dėl kurio esame tikri: tai, ką išsaugo atmintis, turi prasmę. Visko pradžia yra jausmas, kad ne tik tėvystės dabartis, bet ir jos istorija liko tragiškai užtemdyta.

Nebežinoti tėvystės istorijos reikštų prarasti tęstinumo pojūtį, kurio nesunaikina laikas. Mes kalbame apie tą tęstinumo pojūtį kaip apie tėviškumo reiškimosi aspektą, ir mūsų didžiausia viltis, kad kažkas ir toliau sugebės jį perteikti: šiandien motina, rytoj vaikas, poryt dar kas kitas. Ir mūsų atmintis patvirtina, kad istorija ir tąsa susijusios su tėviškumu. Mes negalime prarasti istorijos ar tąsos jausmo kaip tik dėl to, kad vis labiau priklausome vartotojų pasauliui, kuriame viską užvaldė dabartis.

Mes patys priklausome istorijai, ir jeigu jos nepažįstame, nepažįstame didžiosios dalies savęs pačių. Mes galime kalbėti apie tam tikrą mūsų tapatybę, tačiau jeigu esame tėvai, visai neišmanantys tėvystės istorijos, ji yra dar netvirtesnė nei ta, kuri vyrauja mūsų laikais. Tėvas, kuris nieko nežino apie praeities tėvus, yra kaip amerikietis, nieko negirdėjęs apie pirmykščius Amerikos gyventojus ar George’ą Washingtoną, arba prancūzas, negalintis nieko pasakyti apie frankus ar Napoleoną. Taip gyventi, žinoma, irgi įmanoma, bet taip gyvenantys žmonės neturi supratimo, kodėl jie šiandien priklauso vienai, o ne kitai bendruomenei. Istorija, apie kurią čia kalbame, žinoma, neturi nieko bendra su mūšiais ir istorinėmis sutartimis, tai idėjų ir papročių, vaizdinių ir mitų istorija. Šitų dalykų suvokimas yra labiau nei teorinis, jei jis paskatina tėvą, žvelgiantį į savo vaiką, užduoti sau pačiam klausimą, nulemtą visos ilgos tėvystės istorijos: "Tai mano vaikas, bet ar todėl, kad daviau jam gyvybę, ar todėl, kad jį renkuosi?"

Psichologinė tėvystės istorija taip pat būtina mūsų vaikams, kurie vieną dieną panorės išsiveržti iš belaikės dimensijos; įžengę į sąmoningai suvokiamo laiko dimensiją, jie klaus, kas yra tie žmonės, kurių gyvenimus jie tęsia. Nors ir nesuvokia, kad jų istorijos pažinimo poreikis stiprėja, jie tikisi, kad ta istorija atsivers. Kad kažkas pažadins juos iš sapno, kuriame tik atliekami nesuvokiami veiksmai, kad kažkas privers Ulisą atleisti įtemptą lanką ir klajojančių moters ieškotojų nežinia pasibaigs.

Iš: Luigi Zoja. The Father, 2001

Vertė Rima Pociūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1623. Praeivis2003-03-30 09:51
Skaudžiai tikslus straipnis. Kiek tėvų, kuriems visai nerūpi jų vaikų likimai, jį perskaitys? Tie, kas skaito ŠA, turiu vilties, žino bent savo vaikų skaičių:)

Rodoma versija 30 iš 31 
14:37:07 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba