ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-22 nr. 645

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KERRY SHAWN KEYS (1) • SIGITAS PARULSKIS. Sutrikusi kritika (13) • ERVIN KRUK. Legenda (8) • Andrew Nortonas kalbina FRANCISĄ FUKUYAMĄ. Atgal prie žmogaus prigimties? (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Japonų šintoizmas ir baltų religijos (2) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovinaAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Pasimetęs (mano galvoje?) SamuolisWISŁAWA SZYMBORSKA. Poezija (1) • KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ. Ko negali Visagalis Žiedas (11) • JŪRATĖ BARANOVA. Ką hermeneutas gali papasakoti poetui? (3) • LUIGI ZOJA. Tėvas: istorinės, psichologinės ir kultūrinės perspektyvos (2) • EDMUNDAS ARMOŠKA. Dar sykį apie Antano Samuolio kūrinius (2) • DARIUS GIRČYS. Bobikas (1) • RAMUNĖ PIGAGAITĖ. Pavasaris (bulvės) (3) • POLIS ŠINELIS. Lėlių TV teatras "Polišinelio paslaptys" (4) •

Japonų šintoizmas ir baltų religijos (2)

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Kiek aptarę dievybės sampratą ir ritualus, galime apsistoti ties vaizdinių tipologija. Lietuvių ir šintoistiniai dievai (kami) išties nesyk yra panašūs apibūdinimais ir funkcijomis.

Lietuvišką "Japonijos mitų ir legendų" (V.: Mintis, 1998, toliau JML) sąvadą parengęs Vaclovas Mikailionis įvade atkreipia dėmesį į lietuvių ir japonų tradicijų sutapimus – aukojimai alkakalniuose, kalnų šventumas, giraitėse įrengtos šventyklos, šventosios upės ir ežerai ir kt. Tenka pažymėti, kad tokie tipologiniai sutapimai gali būti paaiškinami ne vien tik lietuvių medžiagos griebiantis. Šventosios giraitės yra ir romėnų, ir graikų, ir vakarų semitų, ir keltų savastis, galiausiai Eurazijoje panašių fenomenų aptinkama Sibire. Tai gali paaiškinti bendras Eurazijos laukas. Bet tai, ką rengdamas medžiagą pastebėjo V. Mikailionis, rodo, kad panašumai objektyviai egzistuoja (imdamasis savojo straipsnio su jo parengta knyga dar nebuvau pradėjęs dirbti – G. B.). Taigi tai ne atsitiktiniai, o objektyvūs pastebėjimai. Prie šito "objektyvumo" gal tektų pridėti ir bendrą nuotaiką, būdingą japonų ir lietuvių sakmėms, sunkiai apčiuopiamą, įvardijamą, bet lengvai atpažįstamą, juntamą paprastos estetikos žvilgsnį į aplinką, debesis, ežerus, asmenis. Ypač sakmių ir padavimų žanre.

Dievas kiškis japonų mitologijoje žinomas (JML 58) kaip ir Zuikių dievas Lietuvoje. Lietuvių mitologija žino Dievą Kalvį, Teliavelį; jis būtų gana artimas lietuvių Velniui – kalvystės ir metalurgijos išradėjui, kuris, beje, vaizduojamas vienaakis (akies aukojimas už išmintį – germanų, prūsų mitologijų bruožas). Japonų atveju žinome vienaakį kalvių dievą Amė-no-mahitocu (JML 166), kurio vaiką pagimdžiusi deivė, rengdama puotą dievams, ryžių lauką išdaigina ir subrandina per septynias dienas, ir iš šių ryžių dievų puotai išvaroma sakė, o tai primena nepaprastą lietuvių sakmių ir padavimų velnio ar laumės atliekamų darbų spėrumą.

Japonų sakmėje apie Kurėfusi kalno dievybę pasakojama apie gyvatę, kuri auginama namuose, šita stebuklinga gyvatė, kaip vėliau paaiškėja – dievybė, auginama specialiame inde, pripildytame žemių (JML 140–141). Lietuvių žalčių laikymas namuose paliudytas plačiai, o prūsų legendos pasakoja, kad ties dievu Patrimpu stovėjo molinis indas, kuriame laikyti žalčiai; žalčius ir prūsai, ir lietuviai laikė žemių pripiltame inde. Kita japonų sakmė pasakoja apie milžinišką raguotą gyvatę (JML 140). Lietuvių sakmėse žinomas raguotas gyvačių karalius arba gyvačių karalius su karūna irgi priklausytų šiam vaizdiniui.

Berneliai ir mergelės, mergelės ir slibinai

Japonų tradicijoje pasakojama apie japonų jaunimo ritualus, atliekamus ant Cukubos kalno: "Prie viršūnės iš kalno veržiasi šaltinis, srūvantis ir vasarą, ir žiemą. Jauni vyrai ir moterys iš provincijų, esančių į rytus nuo Asigaros kalnų, pavasarį, kai pražysta vyšnaitės (t. y. sakuros), ir rudenį, kai klevų lapai parausta, gausiai čia renkasi, susineša valgių ir gėrimų, atjoja ant arklių bei ateina pėsčiomis ir ant to kalno džiugūs linksminasi". Padavimas primena, kad čia, Hitačio provincijoje, ypač populiarios buvusios kagaji – apeigos, per kurias vyrai ir moterys šoka rateliu apie laužą, paskui poros pasišalina į mišką ar laukus, kad drauge praleistų naktį, šioje šventėje dainuojamos ir apeiginės dainos (JML 125). Be abejo, čia tos pačios Joninės/Rasos, suskilusios į dvi šventes, o lietuvių tautosakos ir etnografijos minimas paparčio žiedo ieškojimas poromis miške turi atitikmenį japonų šventėse.

Japonų šventyklos buvo giraitėse, esančiose ant kalvos (JML 103–104), kitur kalbama apie slibiną ir jo parankinius "gyvatšonius", kurie susikaria į ąžuolą; slibinas, žalčiai/žaltys ir ąžuolas – seniai žinoma jungtis; žalčiai garbinami ąžuolų giraitėje, – tai visiškai sutampa su mums žinomais aprašymais iš baltų teritorijų. Kitoje vietoje du jaunuoliai žyniai, mergelė ir bernelis, pažeidę nustatytas savojo luomo normas virsta medžiais, pušimis, ir pušys nuo tada tampa šventais medžiais, o konkrečios jų rūšys tabuizuojamos (JML 137–139). Motyvas kiek primena "Eglės žalčių karalienės" virtimus medžiais. Kad mergelės ir (vandenų) slibino motyvas žinomas lietuviams ir pietų slavams, nesunku paaiškinti bendra baltiška ir balkaniška motyvo kilme. Tačiau japonų tradicija čia atsiskleidžia netikėtai plačiai. Viso siužeto nepasiseka sugraibyti, bet jo elementai išsidėstę greta esančiose sakmėse.

Sykį pas moterį, vardu Otohi-himėko, išvykus jos vyrui, ėmė lankytis vyro pavidalu kažin koks žmogus ir miegodavo su ja; jai tai pasirodė įtartina, patyliukais prie jo skverno prikabinusi siūlą, ji vyrą pasekė; užkopusi ji suranda ant kalno miegantį slibiną, kurio kūnas buvęs žmogaus ir gulėjo ežero dugne, o galva – gyvatės ir gulėjo ant ežero kranto. Paskui slibinas ją įsitempia į vandenį, į savo namus ir ežero dugne terandamas jos kūnas (JML 186). Čia mums įdomus slibino, galinčio pasiversti žmogumi ir besiperšančio moteriai, motyvas, kuris sieja šią sakmę su "Eglės žalčių karalienės" siužetu.

Nors su variacijomis, iš esmės turime ir "Jūratės ir Kastyčio" japonišką versiją. Tai sakmė "Hasi-himė iš Uti":

"Tapusi nėščia, Hasi-himė užsigeidė šviežių jūros kopūstų vakamė ir pasiuntė savo vyrą pakrantėn, kad patenkintų jos užgaidą ir parinktų kopūstų.

Jis nuėjo ir ėmė groti fleita. Tada iš vandenų iškilo jūros deivė, kuriai labai patiko jo muzika, ir pasiėmė jį sau į vyrus. Hasi-himė, jo nesulaukusi, atėjo pakrantėn ir išvydo lūšnelę, o prie jos stovėjo senutė. Jos ir paklausė, ar nemačiusi vyro. Senutė atsakė:

– Jis tapo jūros deivės vyru, bet kadangi negali valgyti povandeninio maisto, tai pietauti išlipa į mano namus. Tokiu metu tu ir pasižiūrėk į jį.

Hasi-himė pasislėpė. Veikiai iškilo jos vyras, jo juosta buvo išpuošta jūrų viešpaties brangakmeniais (tikriausiai perlais). Vyras ėmė valgyti. Kai žmona jį prakalbino, jis apsiverkė, bet vis tiek išėjo jūron. Tačiau vėliau paliko jūros valdovės rūmus ir sugrįžęs pas žmoną liko gyventi su ja" (JML 186–187).

Elementarus siužetas atsikartoja, imtinai iki senutės ir muzikos. Senutė lietuvių pasakoje virsta motina, nėra papildomų istorijų, tačiau siužetas papasakotas.

Sakralinių piliakalnių atsiradimas

Kalbant apie lietuvių piliakalnius, jų atsiradimas priskiriamas "senovės žmonių", "milžinų", "švedų" veiklai. Nelabai žinome, kokia kai kurių piliakalnių paskirtis, apie tai jau kalbėjome: piliakalniai, kurie neturi nei aiškios ūkinės, nei karinės paskirties, tikriausiai supilti sakraliniais sumetimais. Tyrinėtojus trikdo, kad ant tokių sakrališkai įtartinų piliakalnių nėra jokių aiškesnių šventovių pėdsakų, tačiau jei lietuvių šventviečių architektūra buvo panaši į šintoistinių, po gero šimtmečio išties jokių pėdsakų nebelieka. Kai kurie piliakalniai galbūt ir naudoti kaip aukojimo ar susirinkimų vietos, tačiau jie galėjo būti pilami nebūtinai patiems aukojimams, o dėl paties pylimo, dėl paties piliakalnio atsiradimo fakto. Jie tiesiog reikalingi patys savaime. Šit simptomiškas japonų padavimas apie vieno tokio japoniško piliakalnio atsiradimą – tai padavimas apie Koto kalvą:

"Kotoki kalvos aukštis – 2 cuė (apie 3,5 m), apimtis – 50 cuė (apie 75 m). Vietovė ten lygi ir jokių kalvų nebuvo. O valdovas Otarasi-hiko (pomirtinis vardas – Keiko) pareiškė: "Pagal šios vietovės reljefą čia turi būti kalva", – ir pavaldiniams liepė supilti kalvą.

Valdovas įkopė į ją ir atsidavė linksmybėms, kurioms pasibaigus paėmė savo instrumentą koto, pastatė statmenai ir tada koto virto kamparo medžiu 5 cuė (apie 7,5 m) aukščio ir 3 cuė (5 m) apimties; todėl kalva pavadinta Kotoki – "Koto kalva" (JML 182).

Pirma padavimo dalis nusako piliakalnio pylimo motyvaciją – pagal reljefą čia "turi būti kalva" – šios motyvacijos pakanka, kad vadas įsakytų tokį piliakalnį supilti. Atrodo, kad ir lietuvių piliakalniai galėjo būti pilami pagal tokią pat motyvaciją – "čia trūksta".

Antra dalis parodo tokio piliakalnio pašventimą – pasaulio medį atkartojantis muzikos instrumentas įsmeigiamas kalvos viršūnėje. Šitaip kalva pašvenčiama ir ima veikti bendroje sakralinėje grandinėje. Čia valdovas veikia jau labiau dievybės kategorijoje, bet pašvęsta kalva japonų padavime nepadaroma sakraliniu centru, ji supilama, pašvenčiama, papildant sakralinius steiginius, sakralybės kiekį landšafte. Tačiau padavime nekalbama, kad šitaip Otarasi-hiko pradeda kažkokią šventės ar ritualo tradiciją (kas šiuo atveju būtų lauktina) – ne, kalva supilama, pašvenčiama, ir šis procesas baigtas. Kalva arba piliakalnis "įjungtas į tinklą", jis veikia.

Taigi gal priartėtume prie supratimo, kam gi buvo pilami piliakalniai, kurie neturėjo nei kultinės, nei kokios kitos veiklos pėdsakų ir kurių tuštumą aptinkantys archeologai visiškai teisėtai nustemba – ogi tam, kad jie būtų supilti. Kad jie atsirastų. Nebūtinai supylimas turėjo reikšti ritualo pradžią (supylimas ir buvo pats ritualas). Kalnuose, piliakalniuose koncentruodavosi šventumo galia ir kartais pakakdavo vien supilti tokį kalną, idant ji pasklistų. Apeigos ir ritualai ant tokios kalvos galėjo būti ir neatliekami – tai nieko nekeisdavo; jėga ten slypėjo ir sklido. Ir jau suprantama, kad ant tokių kalvų ar kalnuose atliekami ritualai turėjo didesnę galią, o ne tik savo ypatingą ritualinę prasmę, pasireiškiančią per konkrečios šventės ritualus ir skirtą šventės objektui, dievams, deivėms, galioms. Buvo dar ir kitas aspektas – ant kalno atliekamos apeigos savaime dar stipresne banga įtraukdavo nuo kalno sklindančią sakralią spinduliuotę, ir šventės aktyvindavo kalno, piliakalnio poveikį aplinkai, žmonėms. Net jei jie nieko ant to piliakalnio neveikdavo – galima paklausti? Ir atsakymas, galimas dalykas, būtų teigiamas; piliakalniai, net ir miegantys, turėjo poveikį, kaip ir piliakalnių grandinės, juostos, einančios ir per Japoniją, ir per Lietuvą.

Kami, dvasios ir deivilai

Japonų kvaidanai – pasakojimai apie dvasių ir mirusiųjų pasirodymus, dažniausiai bauginantys, atitinka lietuvių mitologines sakmes. Viename tokiame rinkinyje (Japonskije kvaidany, Minsk, 2002, toliau JK) galima atsekti pasikartojančius sakmių siužetus. Tarkime, Baltoji moteris, Jumi, kuri pasižymi ypatingu grožiu, nesensta, gimdo daug vaikų; apgaulei išaiškėjus ji dingsta (JK 133–134), tai gali priminti slogutę, tiesa, tai universalus mitologijų vaizdinys. Kitas atvejis – siužetas, atitinkantis lietuvišką "Muzikanto pragare" versiją: garsus muzikantas Hoitis, kviečiamas į kapines, nusileidžia žemyn ir groja ten bei gieda (JK 48–64). J. Basanavičiaus surinktose sakmėse yra pasakojimų apie moteris vyšnių medžiuose, japonų sakmėse kalbama apie tokių moterų pomirtinį atgimimą vyšniose – taip viena tokia vyšnia, vardu Ubadzakura, žydi daugiau nei du šimtus metų ir pražysta kasmet tą pačią dieną; joje įsikūnijusi mirusiosios siela (JK 78–79). Kitu atveju japonų sakmėje žmogus susituokia su tokia gražuole, ievos medžio siela, ir laimingai gyvena, tačiau vieną nelemtą dieną ji miršta kančiose, sakydama, kad tuo metu kažkas kerta josios medį (JK 150) – lietuvių sakmėse tokiais atvejais kertant iš medžio bėga kraujas. Arba samurajus, pamilęs sakurą, atlieka prieš ją charakirį ir nuo to meto vyšnia pražysta kaskart tą pačią dieną, ne pavasarį, o žiemą (JK 153). Medžio ir žmogaus ryšys lietuvių ir japonų tikėjimuose sutampa; medžio siela – moteris paliudyta lietuvių sakmėse. Įsidėmėtinas japonų šmėklų porūšis jurei – tai vaiduokliai, besirodantys to žmogaus pavidalu tose vietose, su kuriomis susijusios stiprios neigiamos to žmogaus emocijos, patirtos jam tebegyvenant. Arba tai šmėklos tų žmonių, kurie numirė ne ramybės būklės – besiblaškančios, aistros tebeveikiamos vėlės, neiškeliaujančios į kitą pasaulį. Tokių šmėklų lietuvių tautosakoje yra, bet tai ir vėl universalus tikėjimas. Jurei pasilieka tarp žmonių tol, kol patenkina savo troškimą, atlieka užduotį ar atmezga mazgą, tebesiejantį su šiuo pasauliu. Tai lietuvių šmėklos, kurios susijusios su užkastais lobiais, dažniausiai jas turėtume priskirti jurei tipui, taip pat savižudžius, besivaidenančius savižudybės vietoje, arba žmones, žuvusius prievartine mirtimi ir norinčius kažką pranešti gyviesiems, paprašyti ką nors užbaigti, atlikti. Lietuvių tautosakoje tokios sielos dažniausiai kažko paprašo per sapną. Japonų besiblaškančias ir kenčiančias jurei atitiktų šykštuolių vėlės, budinčios prie savo užkastų lobių – jos negali palikti šio pasaulio, kol kas nors to lobio neatkasa, neatranda, ir jos suinteresuotos, kad lobis būtų atrastas, prakeikimas išrištas. Iš esmės reikėtų atlikti didesnę reviziją, tačiau žemasis mitologinis pasaulis japonų tradicijoje turi ypatumų, kurie būdingi tik jam pačiam, vietinėms japoniškoms tradicijoms. O šmėklų elgesys ar išvaizda pasikartoja, sutampa beveik visose mitologijose.

Kas galėtų atstoti išvadas? Kol kas tas pats Eurazijos kontekstas, apie kurį kalba Mircea Eliade ir į kurį dėmesys atkreiptas turbūt nuo Jameso G. Frazerio veikalų. Yra universali žemdirbiška mitologija, kuri bent jau Eurazijoje sudaro savąjį kontinentą, savą "tektoninę plytą". Japonai ir lietuviai yra tos tektoninės plytos pakraščiuose, ir tarp jų tiek įvykių, tautų kraustymosi, amžių sumaiščių, imperijų prašvilpė griaudamos ir ardydamos, kad dabar, šiuo metu, baltiška ir šintoistinė tradicijos yra kaimyniškos. Jų neskiria niekas, išskyrus keliolika tūkstančių kilometrų. Bet tai tos pačios tektoninės plytos priešingos pusės, kurios įgavo savitų bruožų, bet drauge išlaikė ir konservatyvių bruožų, leidžiančių atpažinti, kad tai to paties masyvo skirtingi kampai, prie kurių konservacijos prisidėjo ir tai, kad ir lietuvių, ir japonų religinės mitologinės sistemos pergyveno ir priverstinius, ir laisvus sinkretizmus, ir valstybinės religijos fazes, ir feodalinius susiskaldymus (kurie ir Pilėnų Margiriui, ir samurajams padiktavo tą patį charakirio modelį). Kad ir kaip būtų keista, mūsų religinės mitologinės sistemos rekonstrukcijos gali pasitelkti šintoizmą kai kuriais atvejais – kaip, tarkime, piliakalnių motyvacijos, santykio su gamtos objektais ir sakralybės išgyvenimas per gamtą ir žmogaus pagamintus daiktus, apie dvasios, deivilo ir dievo definicijas sprendžiant ir pan. Tai yra šintoizmas daugelį religinės pajautos ir religinio elgesio dalykų ne tik įvardijo, bet ir išlaikė tuos paaiškinimus, o mūsų tektoninės plytos kampe tie dalykai išliko, jau pametę vardus ir prasmes. Tad šintoizmas baltų religijoms gali būti naudojamas (kai kuriais atvejais) kaip archetipas sistemai atkurti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


24745. Inga :-) 2004-11-22 14:57
Visai nieko. Radau geros medziagos savo referatui.

29122. lape :-) 2005-01-26 00:21
pritariu ingai

34323. guyį :-( 2005-05-25 18:06
ykt

34656. Viki :-( 2005-05-31 15:00
Nieko naudingo!!!!!!!!!

35414. Odeta :-) 2005-06-10 10:34
Idomu. Ziuredama japonu filmus esu pastebejusi keista dalyka: japonu kuno kalba, manieros, labai panasios i kai kuriu (daugiausia pagyvenusiu) Lietuvos kaimo zmoniu kuno kalba. Turbut sunku tiketis, kad kuno kalba nekistu besikeiciant kartoms, taciau gal but ja nulemia gyvenimo budas ar kokie nors pasauleziuros, kulturos dalykai?

81838. Albertas2007-04-27 13:10
Įdomus pamastymas apie piliakalnių kilmę ir jų galimą paskirtį Plikapiai. Ar tai kapai. Ar genties, giminės švenčių vieta.Kitas pavadinimas alkakalniai. Kokios apeigos buvo atliekamos. Kokios dainos buvo dainuojamos. Kokios raudos buvo raudojamos.Kokia sutartinių atsiradimo priežastis.

95563. aisty :-) 2007-09-09 14:50
Radau informacijos, kurios man ir reikejo :)

99005. Pitniekis :-( 2007-10-15 16:33
karoce nx

110881. Kristyy :P2008-02-25 21:22
Nieko neradau savo geografijos darbui. Gal kas zino koki nors saita kur galima butu rasti PADAVIMU ARBA SAKMIU APIE LAKAJU EZERUS?? Buciau labai dekinga.

133870. urtytea :-( 2008-10-06 15:31
gaidziai jus nesamones kaskokios:(

Rodoma versija 30 iš 31 
14:37:07 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba