ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-22 nr. 645

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KERRY SHAWN KEYS (1) • SIGITAS PARULSKIS. Sutrikusi kritika (13) • ERVIN KRUK. Legenda (8) • Andrew Nortonas kalbina FRANCISĄ FUKUYAMĄ. Atgal prie žmogaus prigimties? (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Japonų šintoizmas ir baltų religijos (2) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovinaAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Pasimetęs (mano galvoje?) SamuolisWISŁAWA SZYMBORSKA. Poezija (1) • KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ. Ko negali Visagalis Žiedas (11) • JŪRATĖ BARANOVA. Ką hermeneutas gali papasakoti poetui? (3) • LUIGI ZOJA. Tėvas: istorinės, psichologinės ir kultūrinės perspektyvos (2) • EDMUNDAS ARMOŠKA. Dar sykį apie Antano Samuolio kūrinius (2) • DARIUS GIRČYS. Bobikas (1) • RAMUNĖ PIGAGAITĖ. Pavasaris (bulvės) (3) • POLIS ŠINELIS. Lėlių TV teatras "Polišinelio paslaptys" (4) •

Ko negali Visagalis Žiedas

KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Astroliabija. Irakas. IX a.

1985-aisiais į lietuvių kalbą buvo išversta pirmoji J. R. R. Tolkieno knyga "Hobitas, arba Ten ir atgal", tačiau pas mus apie šio autoriaus kūrybą plačiau imta kalbėti tik pernai, kai buvo pastatytas filmas pagal pirmąją trilogijos "Žiedų valdovas: Žiedo brolija" dalį. Vieni buvo sužavėti, kiti nusivylę, tačiau abejingų beveik neliko. Antrajai trilogijos daliai įgavus filmo pavidalą, vėl pasirodė recenzijos ir kilo diskusijos. Beje, galima pastebėti tendenciją, kad Amerikoje filmas sulaukė geresnių atsiliepimų negu Europoje. Europiečiai dažnai prikiša kūrėjams, esą filme per maža pasakiškumo, ir šis trūkumas itin akivaizdus lyginant su "Hario Poterio ir Išminties akmens" kinematografiniu variantu. Amerikiečiai atsikerta, kad niekas negali prilygti jų sukurtiems specialiesiems efektams, dėl kurių net lakiausia vaizduotė įgauna apčiuopiamus pavidalus. Taigi tarp Tolkieno teksto ir filmo įsiterpia "pasakiškumo" sąvoka, kuri lyg ir tampa recenzentų nesutarimų priežastimi. Kas jis, tas "pasakiškumas"?

Kadangi filmas kritikuojamas dėl "pasakiškumo" stokos, jo belieka ieškoti pačiame J. R. R. Tolkieno tekste. Čia laukia pirmasis netikėtumas: tekstai (kaip ir paties J. R. R. Tolkieno pasisakymai) nerodo, kad autorius būtų gviešęsis didžiausio Anglijos pasakininko vardo. Jis iškėlė sau kur kas sunkesnę ir subtilesnę užduotį – sukurti Viduržemio mitologiją. Kaip rodo istorija, jam pavyko – autoriaus turėta ne tik didelių užmojų, bet ir užtektinai žinių bei talento. Vadinasi, iškyla žanro problema: "literatūrinės pasakos" terminas egzistuoja, tačiau "literatūrinio mito" – ne. (Tiesa, kai kurie angliški šaltiniai nurodo graikiškos kilmės literatūrinį terminą mythopoesia, apytikriai atitinkantį "literatūrinio mito" požymius, tačiau šis terminas bent jau lietuviškoje tradicijoje nevartojamas. Žr. J. A. Cuddon, Dictionary of Literary Terms and Literary Theory, Pinguin Books, 1992.) Šiuo atveju posakis "Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi" yra niekam tikęs, nes tik nekritiška masinė kultūra gali sau leisti prabangą sutapatinti mitą su pasaka. Net jei išoriškai abiejų rūšių tekstai turi panašumų, juose užkoduota informacija, o ir pats kodavimo būdas neabejotinai skiriasi. Savo vidine logika "literatūrinis mitas" panašesnis į epą, kuris, palyginti su pasaka, yra konservatyvesnis ir išlaikęs daugiau mito elementų.

Apie Likimą ir jo mįsles

Kalbant apie mitinius "Žiedų valdovo" elementus, pirmiausia turbūt reikėtų atkreipti dėmesį į nepersonifikuotą, tačiau bene patį svarbiausią herojų, dėl kurio įgeidžio visa istorija prasideda ir pasibaigia – tai Likimas. J. R. R. Tolkienas savo tekstuose nuolat primena Likimo galią: savo likimą turi Viduržemis ir visos jo tautos, visi personažai, miestai, net daiktai – kardai, žiedai, įskaitant patį Visagalį Žiedą. Žiedų žiedas yra visagalis žemiškoje erdvėje, tačiau egzistuoja kažkas virš-žemiško, ir tos nepermaldaujamos jėgos vardas yra Likimas; Žiedų žiedas trokšta sugrįžti pas Sauroną ir valdyti pasaulį, tačiau Likimas nusprendžia kitaip, ir Visagalis Žiedas sunaikinamas Lemties Kalno ugnyje, paliudydamas, kad jo visagalybė tėra fikcija.

Kad ir koks žavus būtų Žiedo nešėjas Frodas, tenka pripažinti, jog mažasis hobitas – ne sąmoningai savo misiją pasirinkęs didvyris, bebaimis pasaulio gelbėtojas, o tiesiog savo likimo vykdytojas. Tekste ne kartą primenama, kad miškavaikiui teko sunki likimo našta, ir jis neturi kito pasirinkimo, tik nešti ją iki galo. Šį faktą skaudančia širdimi konstatuoja ištikimasis Semiumas: "Tu likai paskutinis iš Žiedo brolijos. Užduotis turi būti įvykdyta. [...] Likimas taip nusprendė. Ponas Frodas ir ponas Bilbas irgi ne patys rinkosi savo kelius". Šiuo požiūriu Frodas nė kiek nesiskiria nuo Aragorno, Golumo ar kitų trilogijos veikėjų. Skirtumas tik tas, kad Frodui teko ypač sunkus ir skaudus likimas. Tokioje mitologinėje sistemoje psichologizuotam personažo paveikslui lieka mažiau erdvės, nei būtų galima tikėtis, nes Likimas pasirenka savo herojus, o ne herojai – savo likimą. Juk skaitydami, pavyzdžiui, Edipo mitą, suvokiame jo pralaimėjimą ne kaip asmeninį nuopuolį, o kaip žmogaus lemties tragediją. J. R. R. Tolkienas mylėjo savo herojus, tad jų išbandymai apvainikuojami pergale, kuri yra ne vien asmeninis Žiedo brolijos narių nuopelnas, bet pirmiausia likimo malonė.

Čia norėtųsi prisiminti prieš metus "Naujajame Židinyje" (2002, Nr. 3) išspaudintą P. Vildžiūno recenziją, kurioje paliečiami filosofiniai J. R. R. Tolkieno trilogijos aspektai ir gvildenama asmeninio apsisprendimo reikšmė ir prasmė ribinėse situacijose. Filosofinės šio teksto interpretacijos ir įmanomos, ir būtinos, tačiau derėtų atkreipti dėmesį į vieną niuansą: mįslės ne sprendžiamos, o menamos. Tam, kad mįslė būtų įminta, ne visada užtenka griežto loginio mąstymo, kurio reikia uždaviniui išspręsti – dažnai mįslės įminimą reikia žinoti arba tiesiog atspėti, nes asociacijos ir vaizdiniai, kuriais pagrįstas mįslės formuluotės ryšys su jos įminimu, gali būti per daug nutolę erdvėje bei laike ir išlaikyti tiktai dėl tradicijos. Kitaip tariant, mįslė nebūtinai yra logiška (plg. lietuvišką "Šarangė varangė po suolu susirangė") ir pagrįsta racionaliu sprendimu. Vadinasi, jai įminti pirmiausia reikia išminties, o ne (apsi)sprendimo. Išmintis savo ruožtu yra mitinė kategorija, skirianti mūsų logocentrinį pasaulį nuo pirmapradžio mitinio, o kartu abu šiuos pasaulius suartinanti. (Žr. G. Colli, Filosofijos gimimas, V.: Aidai, 2000, 34–41. Kalbėdamas apie mįslės iššūkį, autorius aprašo takoskyrą tarp racionalaus ir iracionalaus mąstymo, parodydamas jų bendrą pamatą.) Išmintis garantuoja pažinimą, t. y. priartina prie dieviškosios sferos, tad mįslė tam tikra prasme turi sakralaus teksto ir pažinimo ritualo bruožų. J. R. R. Tolkieno personažai dar nenutolę nuo šio sakralaus archajinio pasaulio. Pavyzdžiui, Bilbas Beginsas, patamsiuose su Golumu mindamas mįsles, "žinojo, kad mįslių minimas – labai senas ir šventas žaidimas ir kad net labai pikti padarai, spėdami mįsles, nedrįsta sukčiauti". Mįslės padėjo Bilbui ne tik pasprukti nuo Golumo, bet ir pergudrauti slibiną Smogą, nes "nė vienas slibinas neatsisako malonumo pasišnekėti mįslėmis ir mielai gaišta laiką, jas spėdamas".

Taigi mįslė yra atvira visiems, tačiau jos spėjimas gali virsti rizikingu užsiėmimu, nes pakliuvus į mįslės pinkles galima laukti pačių skaudžiausių padarinių. Iš tiesų tai yra ne kas kita, kaip bausmė už įžūlumą – siekdamas pažinimo, herojus kišasi į sakralią sferą ir savo išmintimi bando rungtyniauti su dievais. Tai pasakytina apie situacijas, kai mįslė tampa nebe žaidimu, o mėginimu iššifruoti savo Likimą – pranašystes, ypač siekiant jas pakeisti, nukreipti sau palankia linkme arba kaip nors kitaip nepaklusti numatytai lemčiai. Nuolankumas ir susivaldymas mitinėje erdvėje yra didesnės vertybės negu atviras maištas, paprastai vedantis tiesiai į pražūtį.

Pranašysčių ir kalbos gniaužtuose

Likimui būdinga tai, kad, žvelgiant iš žmogaus pozicijų, jis yra nelogiškas ir reiškiasi daugiau ar mažiau nemotyvuotais pavidalais. Nelogiškumui arba, kitaip tariant, mito logiškumui "Žiedų valdove" skirta daug vietos ir reikšmės. Tai ne tik mįslės, bet ir pranašystės, nuojauta pagrįsti veiksmai.

Pranašystės dažnai įgauna mįslės pavidalus ir yra tie likimo įrankiai, kuriais "Žiedų valdovo" veiksmas varomas į priekį. Pranašysčių išsipildymas gali suteikti vilties ir džiaugsmo (pvz., perkaldintas sulūžęs kardas Narsilas, pražydęs sidabrinis medis) arba skausmo ir baimės (pvz., Aragorno kelionė per Mirusiųjų slėnį), tačiau jos visuomet galutinės ir neapskundžiamos, nes jose užrašytas pats Likimas. Pavyzdžiui, Rohano krašto daina, primenanti herojinio epo nuotrupą, taip įamžina savo karaliaus Teodeno žygį: "Tolyn išjojo karalius, baimė liko už nugarų, / lemtis – priekyje. Išlaikė jis / senąsias priesaikas, išpildė visas / [...] Lemtis vedė juos. Tamsa pasiėmė / žirgus ir raitelius; kanopų garsą / sugėrė tyla – taip kalba dainos".

Svarbu atkreipti dėmesį, kad pranašystė beveik visada pateikiama dainos arba deklamuojamų eilių forma: net jeigu pranašystės prasmė užmirštama, ji išlieka atmintyje kaip tuščias kevalas, graži praeities relikvija, gebanti reikiamu momentu atgimti, vėl prisipildyti suprantamų reikšmių ir suvaidinti lemtingą vaidmenį. Kalba funkcionuoja kaip savarankiškas ir galingas organizmas, veikiantis net mažiausius kasdienio gyvenimo segmentus. Pavyzdžiui, žmonės nebetiki senovinėje dainoje užfiksuota informacija, kad žolelė, vardu Karaliaus Pėdsakas, gali išgydyti ligonius, tačiau Aragorno dėka protėvių sukaupta patirtis sugrąžinama žmonėms, o nepagydomi ligoniai – šiam pasauliui.

Pasitaiko atvejų, kai kalba suvaidina savo vaidmenį nepriklausomai nuo herojų valios ir yra valdoma ne jų sąmonės, o pasąmonės. Tai ne vien netikėtai iš atminties išnirę pranašysčių tekstai. Pavyzdžiui, paprasčiausia daina, išsiveržusi nevilties valandą, padeda Semui surasti orkų bokšte uždarytą Frodą.

Kartais empatinę kalbos funkciją, kai žodis prilygsta veiksmui, herojai išprovokuoja sąmoningai. Specifinis kalbos pavartojimo būdas – priesaika. Ji sukuriama ištarmės momentu ir tuoj pat tampa jėga, nepriklausoma nuo prisiekusiojo valios. Antai net Frodas nusigąsta, išgirdęs Golumą prisiekiant jam savo Mieliausiuoju, ir primena, kad priesaika – ne šiaip sau lengvabūdiškas pažadas, o rimtas ir atsakingas apsisprendimas. Žodžio kaip veiksmo galia išryškėja magiškose formulėse: pavyzdžiui, epizode su Tomu Bombadilu, išmokiusiu Žiedo brolijos narius dainuoti dainelę, kuria šie gali jį prisišaukti ištikus bėdai. Specialia formule pagrįstas ir prakeikimas – tikslingas, magiškas veiksmas. Kartais prakeikimu norima pajungti ką nors savo valiai ir tikslams. Prakeikimu valdomas Visagalis Žiedas – tai Saurono ginklas, turintis padėti įsiviešpatauti pasaulyje. Tarnaudami tamsiajai jėgai, Frodą užkeikti mėgina Pilkapių Numirėliai. Prakeikimu taip pat baudžiami ir tie, kurie kaip nors prasikalsta: štai Mirusiųjų slėnio gyventojai yra pasmerkti prakeiksmo kančioms, nes sulaužė ištikimybės karaliui priesaiką.

Priešingai negu pranašystė, prakeikimas gali būti panaikintas, o magiška formule valdomos jėgos netekti savo galios: Žiedų žiedas vis dėlto sunaikinamas, prakeikti mirusieji po mūšio atgauna ramybę, Tomas Bombadilas išsklaido Pilkapių Numirėlių kerus (o jį patį stebuklingąja dainele prisišaukti galima ne bet kur ir ne bet kada). Magija priklauso žmonių sferai, dominuojančiai stebuklinėse pasakose, tuo tarpu mitinėje J. R. R. Tolkieno sistemoje jos vaidmuo gana ribotas. Net Gendalfas, būdamas vienu galingiausių pasaulio burtininkų, negali valdyti Likimo ir pripažįsta, kad šis, užrašytas pranašystėse, yra galingesnis už bet kokią magiją. Šis Gendalfo požiūris nedviprasmiškai išdėstomas jo pokalbyje su Bilbu: "O kodėl gi jos [pranašystės] neturėtų išsipildyti? Nejaugi jūs nustojot tikėjęs pranašystėmis dėl to, kad pats padėjot joms pildytis? Nejaugi tikrai manot, kad iš visų bėdų išnešdavot sveiką kailį paprasčiausiai tik dėl to, jog esat gimęs po laiminga žvaigžde? Jūs nuostabus, misteri Begisai, ir aš nuoširdžiai žaviuosi jumis, bet, šiaip ar taip, žmogus šiame pasaulyje tėra tik menkas šapelis!" Kitaip tariant, J. R. R. Tolkienas pirmenybę teikia nemotyvuotam mitiniam vyksmui, paremtam pranašyste, o ne magijai, kuri yra pasakos savastis, padedanti įgyvendinti teisingumą – atlyginti už gerus darbus, o už blogus nubausti.

Grįžtant prie kalbos, tenka pripažinti, kad jos magiškų galių valdymas – tik apgaulinga žmogaus valios regimybė. Magiškumas yra ne žmogaus sprendimas, o kalbos savybė, kuria pasinaudoti galima tiktai pasitelkus išmanymą ir pažinimą. Kadangi žmogaus išmintis ir patyrimas riboti, ribotos ir galimybės kalbą užvaldyti, pasinaudoti jos stebuklingomis galiomis. Savo esme kalba yra Likimo sąjungininkė ir tiesioginė jo apsireiškimo per pranašystes dalyvė. Kalba, kaip ir Likimas, yra nelogiška, tačiau dieviška savo prigimtimi. Jos neįmanoma verifikuoti, tad vienintelė išeitis – ja pasikliauti, kaip kad savo neotomistinėje kalbos studijoje pasielgė G. Steineris, remdamasis karčia L. Wittgensteino patirtimi (G. Steiner, Tikrosios esatys, V.: Aidai, 1998). Kalbos prigimties apmąstymas leidžia praskleisti įprastos kasdieniškos kalbos šydą vien tam, kad primintų, koks efemeriškas, netvirtas ir iliuziškas žmogiška logika paremtas pažinimas.

Likimo akivaizdoje logiškai nemotyvuoti, nuojauta ir intuicija pagrįsti sprendimai J. R. R. Tolkieno tekste užima ne mažiau reikšmingą vietą negu grįsti laisvu apsisprendimu. Atvirkščiai, pastarieji dažnai nuvilia, o "neprotingi" poelgiai virsta išmintingais. Pavyzdžiui, Semas, pamanęs, kad jo šeimininkas Frodas mirė, ir palikęs jį orkams, greitai supranta, kaip skaudžiai apsiriko, ir koneveikia save: "Kvaily, jis gyvas, tavo širdis tai jautė. Niekada daugiau nebetikėk savo galva, Semiumai, tai ne geriausioji tavo kūno dalis". Tą jam patvirtina ir Faramiras: "Tavo širdis yra ne tik ištikima, bet ir išmintinga. Ji mato geriau nei akys".

Likimo ranka koreguoja esminius įvykius, tačiau nekontroliuoja kiekvieno žingsnio, kasdieniniame gyvenime tenka priimti daugiau ar mažiau reikšmingus sprendimus, kurie gali būti protingi (logiški) arba išmintingi (priimti paklūstant širdies balsui). Tačiau abiem atvejais iš herojaus tikimasi, kad jo sprendimų nulemti poelgiai bus etiški. Kartu subtiliai sufleruojama, kad paklusus širdžiai sumažėja klaidos tikimybė, nes išmintingi sprendimai yra diktuojami dieviško sielos balso ir savo prigimtimi yra priešingi klaidiems proto išvedžiojimams.

Žmogiškasis mito matmuo

Grįžtant prie P. Vildžiūno įžvalgų, galima pažymėti, kad dalis jų paremtos binarinėmis opozicijomis teigiamas (=laisvas ir gebantis priimti sprendimus) vs neigiamas (=vergas, neturintis valios ir apsisprendimo teisės). Būtent dėl šių opozicijų "Žiedų valdovo" personažai padalijami į dvi stovyklas. Tačiau tokia klasifikacija teisinga tik iš dalies. Remiantis gebėjimu arba negebėjimu apsispręsti, herojai gali būti traktuojami kaip stiprūs arba silpni, tačiau teigiamo vs neigiamo binarinė opozicija remiasi etiniu kriterijumi, o jis apima kur kas daugiau dėmenų negu stipri ar silpna valia.

Nesunku pastebėti, kad etiškumas su valia nėra susijęs kokybiniais ryšiais: neigiami veikėjai (Sauronas, Sarumanas) gali būti tokie pat stiprūs kaip ir teigiami (Gendalfas, Aragornas, Frodas), o teigiami personažai (Denatoras) tokie pat silpni kaip neigiami (troliai, orkai, kt.). Vadinasi, socialinė padėtis (laisvas žmogus ar vergas) nelemia etiškų arba neetiškų veiksmų, tuo labiau kad valia vienaip arba kitaip pasielgti pirmiausia yra vidinė savastis, kuri gali išprovokuoti tiek vergo nepaklusnumą, tiek niekšingą laisvo žmogaus poelgį. Tokius teiginius puikiai iliustruoja trijų tą pačią socialinę padėtį užimančių herojų – tarnų paveikslai: Frodo tarno Semo, Surimano tarno Šliužburnio (iš pradžių vaidinusio Denetoro patikėtinio Grimos vaidmenį) ir Denetoro tarno Hamos. Visi jie atsidavę šeimininkams, tačiau Semas pasirodo kaip ištikimas bičiulis, Hama – kaip sąžiningas sargybinis, o Šliužburnis – kaip padlaižys ir klastūnas. Tačiau kad ir kokie nuolankūs būtų, jie nėra vergai ir lemiamu momentu sugeba pasipriešinti savo šeimininkų valiai: Semas nugabena Frodą prie Likimo Žiočių, Hama nepaklūsta vietininko įsakymui sudeginti jo ir jo sūnaus Faramiro kapą, o Šliužburnis nužudo Surimaną.

Atsakymas į klausimą, nuo ko priklauso herojaus ir jo poelgių etiškumas, gali būti dvejopas – priklauso nuo to, ar jis paremtas nuoseklia mitine teksto interpretacija, ar bandymu gilintis į jų psichologinę motyvaciją. Laikantis mito logikos, personažo poelgių etiškumas pirmiausia priklauso nuo likimo užmačių, o jo vidinės savybės – nuo kilmės. Tuo tarpu savarankiškam sprendimui paliekamos gana ribotos galimybės, ir tas sprendimas dažniau yra priimamas pasitelkus išmintį ir gudrumą, o ne racionalų logišką sprendimą.

Psichologinė motyvacija rodo, kad mitologine pasaulėžiūra nebe(pasi)tikima, ji keičiama teoriniu filosofiniu mąstymu, o mitas virsta literatūra (N. Lūžienė, "Graikų mito virsmas literatūra: alegorija, pavyzdys, simbolis", Darbai ir dienos, Nr. 6 (15), Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto l-kla, 1998, 198). Kadangi mes gyvename ne mitinėje, o filosofinėje-literatūrinėje epochoje, beveik neįmanoma atsispirti pagundai visus tekstus interpretuoti ir vertinti savais matais ir šiuolaikiniais kriterijais. Atsargiau elgiamasi tik su senaisiais mitais, kurie pasiekė mūsų dienas, bet net tada skundžiamasi, kad nuotolis erdvėje ir laike neleidžia prisiliesti prie autentiškos jų prasmės. "Žiedų valdovas" , parašytas XX a., yra šiuolaikinis kūrinys, todėl a priori manoma, kad jis privalo turėti filosofinį ir religinį (krikščioniškąjį) matmenį. Vargu ar galima tai nuginčyti, turint galvoje, kad autorius visada yra savojo laiko veidrodis. Tačiau nuvilia kas kita – J. R. R. Tolkieno užmojų sukurti mitines situacijas ir mitinius herojus nepaisymas. O juk į autoriaus intenciją turėtų būti atsižvelgta tiek iš pagarbos jam, tiek norint suvokti vidinę kūrinio struktūrą ir logiką. Vadinasi, prieš imantis psichologinės J. R. R. Tolkieno herojų analizės, vertėtų patikrinti, kiek jie atitinka (ar neatitinka) mitinių herojų charakteristikas.

Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1622. Akmena :-) 2003-03-30 09:36
J.R.R.Tolkieną skaityti daug smagiau nei žiūrėti filmą. Puikus, įžvalgus straipsnis. Nuoširdžiai dėkoju autorei.

1624. xX2003-03-30 10:53
Dėl mįslių: Joja sau tamsią naktį karalaitis per gudžią girią, ir staiga pastoja jam kelią sena bjauri Ragana. "Kur čia per mano valdas trauki?!" - klausia Ragana. "Pas savo princesę keliauju". "Palauk palauk. Aš tavęs nepraleisiu taip lengvai. Turėsi įminti mįslę. Jei neįminsi, galėsi toliau pas savo princesę joti, bet jei atspėsi - turėsi su manim pirma pasimylėti".
Ką darysi, tenka sutikti karalaičiui. "Sakyk, kas žalia ir balose kurkia?". "Na nieko sau, - galvoja karalaitis tyliai. - Juk čia varlė. Bet jei aš pasakysiu, turėsiu bjauriai raganai atsiduoti. Spinta!" - sušunka laimingas karalaitis. "Atspėjai!" - iš džiaugsmo suklykia Ragana.

1629. Indraja :-) 2003-03-30 15:22
Ačiū - labai smagu matyti rimtus žmones rimtai analizuojančius rimtą Tolkien`o kūrybą. Manyčiau, kad epopėjos mitiškumas paaiškina ir veikėjų paveikslų kūrimo ypatumus. Kai kurių kritikų nuomone, jie neretai vienplaniai, neišplėtoti. Tačiau tokie paveikslai, pabrėžiantys tik tam tikras veikėjo savybes, svarbias jo funkcijai kūrinyje, būdingi būtent mitams. Pastebėjau labai paplitusią netikslią nuomonę: susidaro įspūdis, kad autorė mano, jog filmo efektus sukūrė amerikiečiai. Juos, kaip ir visą filmą, sukūrė žmonės iš Naujosios Zelandijos - šalies, turinčios tiek pat gyventojų, kiek Lietuva. Tiesa, pinigai buvo JAV firmos, tačiau ji į filmo kūrimą nesikišo. Turėtume tai dažniau pabrėžti ir džiaugtis, kad maža šalis gali "sudrebinti" visą pasaulį.

1635. lorien2003-03-30 18:18
na indraja,be abejo teisi del kai kuriu pastebejimu,tik Naujojoje Zelandijoje gyvena ...na siek tiek daugeliau zmoneliu nei lietuvoje...bet taip filmas buvo kuriamas Naujojoje Zelandijoje,prie jo prisidejo labai daug tos ssalies ranku(zmoniu suprask...)amerikieciaI kure spec efektus daug prisidejo [prie filmo kurimo,vaidybos,scenarijaus ir t.t..bet pats filmas labai vis delto alsuoja britiskos kulturos dvasia(jau pats britiskas akcentas,aktorius kruopsciai tam rinko) ir gamta,tik naujojoje zelandijoje(na dar airijoje ar skotijoje su kuriom daznai painioja filmo pastatymo vieta gali taip atrodyti)filmas nei per dau komerciskas,nei per daug amerikietiskas,ir atvirksciai,nei per daug britiskas ar skirtas tik siaurai grupei zmoniu.Bandyta itikti daugumai,atrodo pavyko,nors tiek vieni tiek kiti(tarpe ir as) paniurna del kai kuriu niuansu,bet nieks nesigincija,kad isejo puikiai,del to viskas gerai.O ta firma kur sakei nesikiso...na ji kisosi kiek galejo ar norejo,ji labiau drebejo kad filmas nebankrutuotu(siaip ar taip trys dalys iskart nufilmint,300mln....)bet uztat kiti holivudo gigantai nesikiso(issigando) ir labai gerai!!!o trecias filmas tikekimes bus geriausias,ir gaus ne tik kruva oskaru bet ir BAFTA apfdovanojimu ir itu..na apie auksine palmes sakele reiktu tik pasvajot,nelogiska,bet ka zinai jei labai geras,geresnis nei pirmi iseis tai visko gali but....linkiu sekmes!!!

1637. Langas2003-03-30 20:35
Trečia dalis kad bent už antrą būtų geresnė...

1641. jo didenybė2003-03-31 00:12
štai kaip viskas paprasta - ir be jokios mįslės ------------------------------ darosi kazkas nepaprasto.. viskas aplink kazkaip kitaip.. muzika itaigesne.. zodziai paprastesni.. mano isprotejus zole, laukianti pavasario, dar veslesne.. kava stipresne, o arbata labiau atsalus.. sapnuose daugiau skraidau, o realybej vaikstau.. man patinka kalbeti nuotrupomis.. gyventi nuotrupomis.. nuo vienos euforijos iki kitos.. man patinka kurti.. myleti.. svajoti.. kalbeti.. svaigti.. man patinka buti cia.. dabar.. man patinka.. man patinka nezinoti, ko noriu ir nenoreti to, ka zinau.. man patinka nenutilti, kai nebeturiu, ka pasakyti ir tyleti, kai minciu per daug.. man patinka lietus, sniegas ir saule.. ziemos sirdy gyvena vasara.. mano sirdy gyvena saule.. balta nosinaite mojuoju ziemai.. o jei ji nesugris?.. kojos ilgisi smeleto takelio, o rankos tiesiasi apglebti medzio kamiena.. kazkur angeliskai skamba pianinas.. gal reiktu ismokti groti?.. --------------------- ar neatrodo, kad viskas vėl iš naujo

1676. liokajusas2003-04-01 12:46
jo didenyme susidomejo poezija,proza..? ar tik uzsipute zoles,i pradejo mintys reikstis viena po kitos?:)

1680. Minija2003-04-01 13:26
Man patinka...jo didenybė...t.y.jo stilius:)...hašas kaltas..?:))

1733. vejanil2003-04-04 10:02
na tai pradedam varzymasi... misliu nera is isores...krinta lapai.....austyn kyla dumai...mintys skrieja kaip dumas...jos austyn..pieva...kalnai...uzversta galva...smilga...akys...uzsimerkia...pasisuka...plaukia debesys...ispucia duma...skmaba muzika..."the leave taking"...violanceles graudumas...smuikas svelniai per usa braukia...kazkur zuja troleibusai...cia ramu...pieva zydi...pabegi nuo minciu....saule slepiasi...slapus vakaras...tamsa....giedra...sviesa...zvaigzdes..ju daug...kur as tarp ju o kur tu? o kur mes visi...kodel yra taip..o kada buvo kitaip..o kada bus galas...o kas po to?...o dar po to? o pries tai? o kas yra niekas..o kas yra gyvybe,o kur yra ribos? o kas yra mirtis? o kaip po to...o transformacija? energija? materija...?kodel? ar gali but kitaip?....zvilgsnis krypsta i medi...vel...tamsu...uzsimerkiu...kas bus nezinau...sala..as einu..iseinu...jau niekada cia negrisiu....gal...

1741. tox vaikelis2003-04-04 17:24
jaunoji autore su pavydetinu atkaklumu bei dramatisku patosu lauziasi pro visiskai atviras duris...kada pagaliau Satenu redakcija ims atidziau redaguoti jei nesamus tekstus?(ar cia vieta studentu kursiniams darbams?)Nors tema , aisku, idomi:-)

2641. Golumas2003-05-05 12:56
Po velnių, nejaugi sunku nedaryti klaidų herojų varduose? Sarumanas yra Sarumanas (o ne Surimanas), Denatoras - Denetoras. Autoriai, vln...

Rodoma versija 30 iš 31 
14:37:05 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba