ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-23 nr. 925

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Veidrodis (56) • LAIMANTAS JONUŠYS. Gyvenimas reginių visuomenėje (37) • -vt-. Sekmadienio postilė (23) • Kaip gyvuoja „dama kultūra“? (2) • JONAS GRIGAS. Apie logiką pasaulio pažinime (84) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (5) • KRISTINA KUČINSKAITĖ. Algis Griškevičius. Gyvenimas pamirštam interjere. 1998 (21) • JURGIS VININGAS. Eilės (6) • KURT VONNEGUT. Harisonas Berdžeronas (3) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • JURGIS KUNČINAS. Kaip mes patys tuomet atrodysime? (6) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Instrukcijos: kaip pasidirbdinti nuosavą pragarą (1) • -pv-. Daktaras MirtisDublerė. KERRY SHAWN KEYSaš nevaldau pasaulio, jis manimi gyvas (697) • 2009 m. sausio 30 d. Nr. 4 (926) turinys (4) •

Kaip gyvuoja „dama kultūra“?

[skaityti komentarus]

    Astrologai rašo, kad neigiamų emocijų ir per metus pridirbtų tamsių darbų debesis virš Latvijos toks storas, jog pradėjo materializuotis. Išties Latvija neatsilieka nuo mūsų gandų juodumu ir sklidimo tempais, iš visų pusių tik ir girdėti apie žmonių atleidimą iš darbo kultūros sektoriuje, algų mažinimą, profesionalių kultūros įstaigų jungimą ar likvidavimą. Pakanka pavartyti spaudą ar panaršyti internete, kaipmat apninka negatyvizmo nuotaikos: rubrikoje „Aktuali tema“ akis bado didžiulė antraštė „Ekonominė krizė“, dienos klausimu teiraujamasi „Ar jūs šiuo metu turite darbą?“, o kultūros puslapiuose mirga raginimai pirkti knygas, kol dar nepabrango (ką ir kalbėti, kad Latvijos knygynuose nuo kainų ir taip nugara pagaugais eidavo). Prie Latvijos Seimo liepsnojant simboliniam knygų laužui optimistai nepraranda vilties, kad išsilavinę vidurinio sluoksnio žmonės kaip tik pirks daugiau rimtų knygų, nes nepigius laisvalaikio užsiėmimus iškeis į kvalifikuotą skaitymą. Tačiau daugelis leidėjų ir transliuotojų gana kategoriški – jei verslas, tai verslas, teks pamiršti brangų ir nepaklausų elitinės latvių kultūros rėmimą. Pasiklausę tokių prognozių pesimistai jau laidoja „damą kultūrą“ ir verksmingu tonu sutartinai tvirtina, kad rinka bus paralyžiuota, o knyga tebus reikalinga konkurentui per galvą užvožti.

    O ką gi šneka patys kultūrininkai?

    -ll-


Atgauti veidą bus neįmanoma

Neseniai Geteborgo knygų mugėje buvo galima stebėti informacijos epochai neįprastus reginius. Nesibaigiančios žmonių eilės prie mugės vartų, stovinčiųjų grūste prisigrūdusios skaitymų ir seminarų erdvės, maišeliai ir ryšulėliai pilni naujai įsigytos literatūros.

Kaip teigė daugelis lankytojų – kalbos apie knygos mirtį perdėtos.

Dar, ačiū Dievui, pasaulyje nemažai žmonių, kurių kasdienybės ingredientai yra ne vien darbas ir buitis, bet ir knygos, opera, teatras, koncertai, parodos.

Tačiau visada kilus diskusijoms apie kultūros vartojimą prisimenama mažumų statistika.

Mūsų šalies ore vėl plevena diskusijos apie visuomeninės televizijos naujuosius planus kultūros laidas ir žinias nutransportuoti į palėpę. Užmiršti tokius nerentabilius dalykus kaip koncertų ir teatrų vaidinimų įrašai, nacionalinių filmų demonstravimas ir, neduokdie, pokalbiai ir diskusijos apie kultūros procesus.

Galėčiau atsispirti nuo neseno Ilmāro Latkovskio straipsnio portale „Delfi“, kur jis spėja, kad daugelis mąstančių žmonių atsisako televizijos, nes nenori savęs žeminti debiliškų šou ir lėkštų serialų akivaizdoje. Jei kalbame apie komercines televizijas, joms beviltiška ką nors prikišti, nes kiekvienas turi savą pinigų pelnymo stilistiką. Vienas pelnosi iš pagarbos, kitas – iš pažeminimo.

Tačiau jei kalbame apie visuomeninę televiziją, pradeda galioti visiškai kitos žaidimo taisyklės.

Japonų kultūroje yra posakis apie veido praradimą. Jei koks žmogus kito akyse praranda veidą, tolesnė komunikacija neįmanoma. Jei visuomeninė televizija nusprendė drąsiai žygiuoti šou ir adaptacijų kryptimi, tai didžiosios dalies žiūrovų akyse ji praras veidą. Ir jį atgauti bus beveik neįmanoma.

Jei pasaulyje dar yra kas džiuginančio, tai žmonės, gyvenantys kitaip nei bendroji infantiliška srovė. Pavyzdžiui, jie kasdien rūšiuoja šiukšles, kiek įmanoma vaikšto pėsčiomis ar važinėja dviračiu, skaito knygas, galvoja.

Prieš srovę, ačiū Dievui, pasuka ir tie, kurie turi pinigų. Tarkim, amerikiečių verslininkas, nuosavu lėktuvu nusileidžiantis trečiojo pasaulio šalių platybėse, kad pastatytų dvi palapines: vieną – kur žeminančiomis sąlygomis gyvenantys žmonės gali susitaisyti dantis, kitą – kur gali pereiti ginekologinę apžiūrą.

Latvijos televizija, nors ir kamuojama nepriteklių, iki šiol ėjo prieš infantilizacijos srovę. Koncertų ir spektaklių įrašais, didžiųjų kultūros renginių profesionaliais komentarais, kultūros laidomis, pasakojimais apie provincijos žmonių gyvenimą, politinėmis diskusijomis, vaikų laidelėmis, vienu kitu džiuginančiu latvių dokumentiniu ar vaidybiniu filmu.

Norėtųsi tikėti, kad kalbos apie visuomeninės televizijos naujuosius planus yra tokios pat perdėtos kaip ir apie knygų mirtį. Kad iš tiesų valdžios koridoriuose gimsta koncepcija, neleisianti prarasti šio televizijos veido. Su tokia viltimi mes, paprasti žiūrovai, lauksime naujų vėjų.

NORA IKSTENA, rašytoja


Galandant kirvį

Žinot, kaip ėjosi visą laiką mums, rašytojams? Kiekvienas parašydavome savo knygelę, drebančiomis rankomis, tirtančiomis kinkomis nešdavome leidėjui. Taip ir taip, sakydavo leidėjas, parašei „nothing special“, mokėsiu tau už tai tiek ir tiek pinigėlių. Laikai sunkūs, tauta „in general“ jau nebeskaito, bet gal dar Kalėdoms prakišim.

Ačiū, ačiū, mes buvome laimingi, kad ima rankraštį, kurį rašėme porą mėnesių, o gal net ir ištisus metus, negaudami už romaną tiek, kiek valstybės tarnautojai susižeria per mėnesį. Bet buvo gana ir to. Štai, tauta perka ir skaito. Tauta, skaitanti tauta, kaip geranoriška mylinti krikštamotė duoda latvių autoriui tris laimužes: susidomėjimą, pasitikėjimą ir viltį.

Bet taip būdavo tais geraisiais laikais, kai vienoj rubrikoj dar kviečiau leidėjus būti gailestingus latvių autoriams. Taip, net priminiau, kad rašydami romanus ir apsakymus duodame darbo poligrafijos sričiai, nes iš rašytojų karčiųjų ašarų pritvinksta knygų prekeivių pajamos, iš rašytojų darbo pragyvena dailininkai, maketuotojai ir leidėjai. Priminiau, kad autorius reikia mylėti. Dabar viskas pasikeitė! Nuo 2009 metų sausio 1-osios vietoj 5 % PVM bus 21 %. Jis ne tik smaugs mus, rašytojus, bet ir grasina nusukti sprandą bizneliui, kuris per dvidešimt metų išsivystė kaip konkurencinga šaka. Rašytojai ir poetai, veltui jūs rašote, nes nebebus kas skaito, mums grasina. Todėl susiimame už rankų prie knygų krūvos. Skaitanti tauta neįpirks brangių knygų. Bandelę nusipirks, už šildymą susimokės. Knygų, kad ir kaip norėdami, nepirks. Geriau vaikus pamaitins.

Knygų mugėse kitataučiai autoriai prieina prie kolegų latvių rašytojų ir stebisi: broliai, jūsų leidiniai tokio aukšto tipografinio lygio. Negi nuleisim kartelę? Ranka nekyla spausdinti tokias knygas, kokios dėl ekonominių aplinkybių buvo tiražuojamos prieš dvidešimt metų – pigesnio popieriaus, suspaustu šriftu, brošiūruotos, minkštais viršeliais, be iliustracijų...

Mane skaudina perspektyva – šitas mokestis sudebilina tautą. Pasmerkia analfabetizmui, kai svarbiausia bus mokėti nuspausti „enter“. Visi tie, kurie veržėsi į valdžią ir dabar kėsinasi apsukti mokesčių timpą raštijai aplink kaklą, to nemato? O gal tie, kurie nusprendė užkrauti sunkiasvorius mokesčius raštijai, sąmoningai ilgisi neskaitančios minios?

Esate girdėję, kaip daugelis neskaitančiųjų kalba jau šiandien? Pavėžėkite kokį pakeleivį, pasikalbėkite. Baisu pasidaro. Jauni žmonės kalba taip nususintai, tarsi latvių kalboje dominuotų tik veiksnys ir tarinys. O greitai išvis pasitenkinsime SMS trumpinių kalba. Ugakačauga kača... Uhuuhu! Taip jie vienas kitą skatina zoologiniais šūksniais... Tokią įsivaizduojame latvių tautą ateityje?

Iš istorijos žinoma, kas atsitinka, kai atvažiuoja ponas ir įsako mokėti didesnę duoklę. Dabartinė leidybos padėtis, kai nuspręsta didinti mokestį, man primena precedentą, kai ponas reikalauja duoklės iš našlių ir našlaičių. Jie juk negali nė cyptelti, niekur nesidės. Mokės kaip dideli. Kurios sritys lankstesnės, šen bei ten sukanda dantis ir vyriausybės privirtą košę per taupymo dietą pasiruošę nugurkti sykiu su gličia paskirto mokesčio rupūže.

Aš nebijau „restartinti“, kol viršininkams „daeis“. Vis dėlto primenu, kad padidinus mokesčius dažniausiai tauta tik dar giliau panirdavo į skurdą ir išsitraukdavo karo kirvius, o po kiek laiko prievaizdams-ponams-ypatingiesiems-bajorams visas „end game“ pasibaigdavo maištais, kėdžių, portfelių, ryškių karūnų praradimu, galvos nuriedėjimu.

Manau, kad mano pareiga priminti prievaizdams krizės laikų abėcėlės „basement in general“: yra žinoma, kad krizių laikotarpiais įmonės dirba nuostolingai ir mokesčių sumokama mažiau, bet „nothing special“ gudrybė ta, kad ekonominę krizę įveikia šalis, kurioje įplaukas sudaro ne vien mokesčiai. Ekonomikos istorijos požiūriu šio esminio postulato vietiniams tėtušiams tikriausiai niekas neįsidrąsina priminti. Aš nebijau, esu pasiruošusi stovėti ant knygų barikadų. „Haugh!“ [Šiaurės Amerikos su genties indėnų karo pradžios šūkis – L. L.]

LAIMA MUKTUPĀVELA, rašytoja


Kodėl turiu mokėti?

Įėjau į „Narvessen“ [Latvijoje populiarus kioskas-parduotuvė – L. L.] ir nusipirkau laikraštį „The Guardian“, kuris man labai patinka, žurnalą „The Economist“, kurį paprastai skaitau, ir, ką čia slėpti, britų „Glamour“. Iškart dviženklė sumelė. Prenumeruoju savo vaikui „National Geographic“ – beveik 35 latai. Paskaičiau internete komentarus apie aukštesnius mokesčius spaudai, finansavimo mažinimą visuomenės informavimo priemonėms ir supratau, kad mano rytinis kapitalizmas (už viską reikia mokėti) neturi nieko bendra su posovietiniu įsitikinimu (o kodėl aš turiu mokėti?), kuris maloniai nuvilnijo.

Vos tik prasideda kalbos apie pinigus žiniasklaidoje, chroniškai pasipila nepasitenkinimo, niūrumo ir nihilizmo purslai. Esą tegu nusprogsta, nes man nepatiko vienas straipsnelis, man bjaurus geltonumas, kurį vartoju su įkarščiu, paversdamas geltonąją spaudą įtakingiausia valstybėje, ir pabodusi turinio niveliacija – tegyvuoja interneto turtai! Latvijoje šis fenomenas netyrinėtas, bet kitur su kaupu, ir pagrindinė išvada mums puikiai tinka. Jei žiniasklaidos priemonės pigios, auditorijai susidaro įspūdis, kad gauta informacija yra bevertė, kad už ją neverta mokėti. Visi jau primiršo sovietinius privalomuosius dvikapeikius laikraščius, bet įsitikinimas, kad jie nieko nekainuoja, dar gyvas. Toksai mitas, kad informacija pati ateina, susitvarko, išsiverčia, prisistato, taip sakant, iš šventosios dvasios. Palyginti su viešbučių ir vaistų pasaulio kainomis, kurios akis bado čia pat už kampo, Latvijoje spauda ir kitos informavimo priemonės nėra brangios.

Čia spaudos priešams ir gerbėjams noriu paviešinti vieną skaičių. Žinoma, jų daug, bet spaudos prenumeravimo kaina padengia jos pristatymo išlaidas. Skaitytojo latai (keliolika už žurnalus, pusšimtis už regioninę spaudą, kelios dešimtys ar šimtai už dienraščius) išleidžiami daugiausia spaudai atvežti, įmesti į dėžutę ar pristatyti į kioską. Visa kita – popierių, spausdinimą, redakcijos išlaidas ir pan. padengia reklama, mažmeninės prekybos pajamos ir kiti nežymūs papildomo verslo pinigai.

Pamenu, koks skausmingas prieš keletą metų buvo leidėjų sprendimas peržengti „sunkią mentalinę ribą“ ir pakelti mėnesinių žurnalų kainą, kad viršytų vieną latą. Kai kurie išmėgino ir neatlaikė – skaitytojai paprasčiausiai manė, kad žurnalas negali kainuoti daugiau. Tas pats mitas atgimsta kaskart, kai paminime visuomenės informavimo priemonių išlaidas arba, Dieve apsaugok, abonementinius mokesčius. Jei aš vakar alų pliumpindamas nežiūrėjau LTV, tegu ji prasmenga skradžiai, jei LR klausiausi tik mikriuke, man jo ir nereikia! Mano spaudos laisvė telpa „senose ir naujose dainose“, „mielajame Amerikos paauglių seriale“ ar – kaip pareiškė vienas komentatorius – „tik leiskit man pasidergti internete“! Mokesčių pakėlimas, drastiškas finansavimo apkarpymas nereiškia spontaniškos apklausos „Ar jums patiko paskutinė Domburo laida?“ [viešųjų debatų laida „Kas vyksta Latvijoje?“ – L. L.], veikiau – reikšmingą procesą ir visuomenei konceptualiai svarbų klausimą: ar turėsime stiprią ir nepriklausomą žiniasklaidą, ar ji bus prieinama, ar bus toks pat stiprus visuomeninis transliuotojas? Ar ką nors tikro, jei panorėsime, suprasime apie savo visuomenę, save ir valstybę?

Beje, žiniasklaidos ekonomikoje kalbama ir apie tai, kas moka už internetą. Atsakymas turbūt nepatiks tiems, kurie sako, kad interneto pakaks visiems. Žinot, už internetą iš esmės moka vartotojas, jūs, besinaudojantys ir neretai jau priklausomi: jūs perkate kompiuterį, ir vis naujesnį, perkate naujas programas (pageidautina, licencijuotas), reguliariai mokate interneto paslaugos teikėjui ir t. t. Mokesčiai be galo.

Tiek jau to, neskaitysiu žiniasklaidos ekonomikos paskaitos. Nesinori veltui valkioti spaudos laisvės vardo ar pykti dėl juokingo komentuotojų masės nusiteikimo. Bet tai stimulas pakalbėti apie auditorijos kokybę, nes internete klaidžiojančias tendencijas išgirsi tiek Seimo tribūnoje, tiek giminės baliuke. Net ir Latvijoj atlikti tyrimai, kad mūsų informuotumo lygis vidutinis, o įvykių suvokimo gebėjimai silpnoki. Informacija mus verčia iš kojų, bet visuomenė tampa vis mažiau informuota (tai, atleiskite, vėl iš tyrimų). Man gėda sakyti, bet „TNS Latvia“ duomenys jau metų metus rodo, kad daugiau nei pusė šios šalies puikiųjų gyventojų apskritai spaudos neskaito. Jei skaito, tai viršūnėje laikosi „Privatus gyvenimas“ arba „Teleprograma s diadei Mišei“, taip pat nemokama spauda. „TNS Latvia“ nustatė, kad didžioji dalis tų, kurie mano, kad spaudos laisvė pas mus „visiškai cool“, kad visą politinę informaciją jie gauna internete, jau senokai nėra buvę toliau nei „Draugi.lv“ ar „Inbox.lv“. Didelis mitas ir pasenęs įsivaizdavimas, kad visa spauda vienoda. Kad tą pamatytum, visų pirma laikraščius reikėtų pasiskaityti. Bet juk mes nesakome, kad tramvajus reikia perlydyti, jei mums nepatiko kelionė piko valandą.

Skirtingai nei visuomenė, kuri kartais pasiklysta savo vaizdiniuose, politikai intuityviai jaučia, kad žiniasklaidai gero gyvenimo nereikia. Taigi ištisus dešimtmečius jų nuoseklumas geležinis. Šiuo metu irgi. Žiniasklaidos įstatymams priimti politikai neturi laiko, o į visuomeninio radijo ir televizijos prižiūrėtojų krėslus kaskart susodina bestuburius, iš kurių industrijai būtinų žinių nė nereikalaujama. Todėl liūdna, kad mes įnirtingai kovojame vienas prieš kitą ir patys prieš save. Jei žmonės neparems žiniasklaidos interesų, tai nepriekaištaukite, kad visuomenės interesai irgi greitai nė vieno nebedomins. Pakalbėsime su jumis apmokestintose laidose, reklaminiuose klipuose, mokesčių pinigais finansuojamame politinės reklamos laikraštyje. Skurdas vėl vers spaudą prisitaikyti prie reklamuotojų interesų, parsiduoti bet kam, tačiau jūs nebenorėsite jos skaityti!

ANDA ROŽUKALNE, filosofė


www.diena.lv

Vertė Laura Laurušaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


148660. archyvaras2009-01-29 11:49
Įndomiai samprotauja braliai ir sesės latviai...Ta mūsų genčių giminystė įkvepia mane nuolat perskaityti jų aktualijas kaip savų saviausias...O dar Kuršo ir Ceklio žemių neatskiriamumas, tenai vidurvasario naktį dangaus negęstanti šviesa viršum Latvijos miškų jungia mus ir juos vienumon...

148779. čia priėjo Kindziulis,2009-01-30 19:16
t. y. Balys, ir sušuko: išskirtinai teisingai samprotauja archivaras!

Rodoma versija 27 iš 28 
14:36:49 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba