ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-23 nr. 925

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Veidrodis (56) • LAIMANTAS JONUŠYS. Gyvenimas reginių visuomenėje (37) • -vt-. Sekmadienio postilė (23) • Kaip gyvuoja „dama kultūra“? (2) • JONAS GRIGAS. Apie logiką pasaulio pažinime (84) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (5) • KRISTINA KUČINSKAITĖ. Algis Griškevičius. Gyvenimas pamirštam interjere. 1998 (21) • JURGIS VININGAS. Eilės (6) • KURT VONNEGUT. Harisonas Berdžeronas (3) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • JURGIS KUNČINAS. Kaip mes patys tuomet atrodysime? (6) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Instrukcijos: kaip pasidirbdinti nuosavą pragarą (1) • -pv-. Daktaras MirtisDublerė. KERRY SHAWN KEYSaš nevaldau pasaulio, jis manimi gyvas (697) • 2009 m. sausio 30 d. Nr. 4 (926) turinys (4) •

Eilės

JURGIS VININGAS

[skaityti komentarus]


Iš bliuzo kupletų


        dieve ką aš padariau?
        aš nušoviau savo Mažytę
        kai lijo ir vėso ir dilo tamsoj
        dešinysis mėnulio skilvelis.

        aš nušoviau savo Mažytę
        kažkas iš manęs Ją atimti kėsinos.
        mane įkvėpė kažkuris iš demonų
        kurio ligi šiol nepažįstu –
        tąkart mano venų venecijoj
        srovė nebepriklausė nuo vėjo –
        greičiau atvirkščiai – visa kas
        ėmė derintis prie mano pulso
        taikytis prie manojo piešinio –
        horizonto kontūrai pasidavė
        linijos atsitiktinumui o erdvė
        vergės papročiu įsispraudė
        varginančioje amžinybėj.

        aš nušoviau savo Mažytę
        o Jai atrodė aš – angelas.
        neturėjau neturėjau sparnų
        tiesiog dvi plunksnos ant menčių manų
        rašė memuarus – kada nors
        juos būtinai nusiplėšiu su oda
        taip kad skaudėtų
        ir įkišiu tarp knygos
        puslapių drauge su žibutėm.
        kad sudžiūtų.
        iki pavasario.

        dieve ką aš darau aš vis
        reflektuoju savo Mažytę


Apie atstumus


        Dabar žinau, kad atstumų nebūna
        tik pusdieviams, kad atstumai
        sukurti vien tam, kad atsirastų
        dingsties skundams,
        paleistuvystėms ir poezijai.

        Tramvajai prasilenkia lyg
        jambai sudėvėtuose
        betoniniuos puslapiuos.
        Gomurinis deklamavimas.
        Kažkieno paskutinės elegijos
        priešmirtinis deklaravimas.

        Atstumai verčia elgtis neįprastai,
        net, sakyčiau, skatina polinkį
        į paranoją: imu įtarti lietvamzdžius,
        plastikines langines senoviniuose
        fasaduose, padų ir grindinio
        suokalbį. Imu įtarti erdvę, kažkur
        nukišusią laiką.

        Jei tik sugebėtume užversti
        atstumus nei knygą (taip
        pusdieviai sugeba), susitiktume
        vienam taške – du puslapių
        skaičiai.

        O dievai?
        Dievų šaknys neturi ša


atvirlaiškis


        vaike lygumų
        šios plokštumos
        lygumos šitos tėra
        labai gili kalnų depresija

        didelės didelės lygumos
        jau nekalbu apie skardžius
        jau nekalbu išvis tiesiog vapu
        balsių ir priebalsių konstrukcijas
        iš inercijos

        gali su manimi bendrauti
        laiškais eilėraščiais
        skolomis ir moterimis
        tiktai ne žodžiais

        geriausiu atveju
        išgirsi iš manęs kada girtaujant
        vieną kitą sakinį
        ką nors apie kierkegaard’ą
        vis viena tai bus mažiau nei kažkas

        lygumų vaike
        ką tau patarti?
        išsigalvok kalnų orą
        ir šaltinio čiurlenimą

        tik nesugalvok artintis
        prie skardžio


mums nelemta būti kolonomis


        Mums nelemta būti kolonomis,
        ramstančiomis dangų, kuris
        nebeišsitenka bandos
        gardo rėmuos.

        Mums nelemta būti kolonomis.
        Nereikia. Po šitiekos kelių
        batai tyli, tarytum jiems
        kas būtų išplėšęs liežuvius.

        Geriausiu atveju mums lemta
        būti šešėliais kalbos,
        savižudybės atveju – savo.

        Brolau, išsižadėk marmuro.
        Anie debesų kapiteliai – ne mūs
        galvų karūnos –
        mums nelemta būti kolonomis.
        Nereikia –


Didysis sekmadienis (1994)


        svečiai prinešė žemių
        pripėdavo visą aslą
        visus kampus prirudenėjo

        erdvės apleisti ciferblatai klampojo
        per vangių kalbų odekolono degtinės sumuštinių dumblą
        (troba stovėjo ant
        žemaitijos lygumų tačiau
        pagal nuotaiką ir pagal epochą –
        ant dumblino dugno)

        tiesa – būta ir santūraus juoko
        tačiau išlenktos lūpos veikiau
        priminė kontūrus kančios
        parabolės pasmeigtos ant kryžiaus
        koordinačių plokštumos

        taigi degtinė ir
        bažnyčia čia padėdavo išvengti
        banalios kaimietiškos kilpos

        taip – visi jautė – gyvenimas vis blogyn ir blogyn

        o aš tuo metu buvau tokio amžiaus
        kai blogio sąvoka skamba tarkime
        kaip neatrasta dramblių rūšis
        tačiau jaučiau
        jaučiau tai ką jaučia suaugę
        jei norit – daržinėj mačiau dramblį!

        aišku tuomet nesupratau
        ką jaučiąs tačiau nuo tos dienos
        jau nedrįsau žengti į daržinę
        tarsi nujausdamas kažką

        bloga



        kažkas vakarais čia degina
        žvakes ir mirusiuosius.
        krematoriumuos šitiek pilkos
        pelenų būties šitiek mirties, die,
        nebuvo nė vieną rudenį kuomet
        kaštonų rudos smegenėlės vaduojasi
        iš kevalų lyg iš dogmų spygliuotų.

        danguj raudona saulė
        raudona dėmė magdalietės paklodėj
        šventai melsvoj šventai tikintys
        nebetiki atsirišimu nebetiki.



        didžiulis reklamos monitorius įlaminuotas
        šalnų laminatu sakytum – iškelta
        epochos ID kortelė viskuo abejojančiam dangui

        retkarčiais čia stoja tylą imituojanti nebylystė
        idant užsimirštų mašinų spūstys signalizavimai
        priešais didįjį žiedą – plieno vilkų staugimas
        prieš betoninio mėnulio pilnatį

        ir tolis ima atrodyti kaip pasityčiojimas
        iš perspektyvos
        poetas pasakytų – pasityčiojimas
        iš amžinybės!

        bet šiam mieste nebėra poetų
        tik liūdesys ir kaip minėjau –
        abejingumas taipgi nebylystė atklydę
        iš abiejų dangaus pusių o ypač iš tos kur
        saulė nedrįsta tekėti



jau seniai ne ruduo


        jau seniai ne ruduo
        ne žiema
        ne šildymo sezonas ir
        radiatoriai – tie šiltakraujai
        padarai –
        nustojo gyvybės tarsi
        patvirtindami kad šaltos
        geležies ir mirties ryšys
        – daugiau negu sutapimas

        o aš –
        jau seniai ne asmuo
        o paliegęs Viešpaties
        atleistinis štai
        guliu pataluos tarytum
        kulka įstrigus raukšlėtoje
        kažkieno smegeninėj
        visas kaži koks švininis

        viršum manęs žilagalvis
        mėnulis ruošiasi dvėsti o tų
        kurie jau numirę maršas
        žygiuoja mano sąnarių derinius
        ne daug tiesą sakant jų (tų mirusiųjų)
        teturiu o ir tie patys
        žygiuoja veikiau iš pareigos
        paerzinti vargšę dūšią
        galbūt išviliot iš manęs
        vieną kitą elegiją —

        (aure – jau seniai ne ruduo)






        juodžemy atilsį atradus rasa
        lyg jaudulio rasa juodame
        gaktos dirvone atgulus

        atbulas žingsnį stato žirgas
        ir rūke figūra sustingsta
        atpažint ją gali tik palietęs
        tiktai pajutęs vaikystės būvio
        slidumą įsipynusį karčiuos

        atbulas žingsnį stato žirgas
        ir rūke išnyksta jo figūra
        tam kad patvirtintų paslapties
        prasmingumą ir amžiną mūsų aklumą

        ten kur pasibaigia dangus – prasideda
        niekas ir miegas ir juodžemy griaučiai arklo
        pasirenka nebylų dūlėjimą o
        tie sapnai kur veda iš proto artėja
        lyg alkani piemenys
        su žvilgsniais ir durklais ---
        ----------------------------------------------------
        --- esu irklas savo plokščią būtį panardinęs
        į naktį laikyki mane o dievybe
        kuo labiau tolsti tuo labiau artėk –

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


148413. begemotas2009-01-27 18:36
ci kaip visuomet, tavo tekstai puikūs.

148422. urok2009-01-27 20:28
gerai :]

148651. kafka (maza kava)2009-01-29 08:00
Labai talentingas!

151222. Kaliausė2009-02-22 21:00
Aš nežinau...bet manau, jog poezija geriausia tada, kai skaitant negali sustoti. Aš negalėjau. Ir nieko nėra geriau, už "apsinuoginusį" poetą.

157457. mergaitė2009-04-16 18:46
man labai patiko "iš bliuzo kupletų". iš Tavo repertuaro šis man atrodo galingiausias. tik gaila, kad labai jau primena G. Grajausko "didžiojo vandens bliuzą". regis, beveik taip pat, tik su keliomis kitomis detalėmis. gal klystu. gal ne. gal...

157458. mergaitė2009-04-16 18:49
o dėl viso kito esi šaunuolis, Jurgi. žaviuosi Tavimi.

Rodoma versija 27 iš 28 
14:36:48 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba