ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-23 nr. 925

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Veidrodis (56) • LAIMANTAS JONUŠYS. Gyvenimas reginių visuomenėje (37) • -vt-. Sekmadienio postilė (23) • Kaip gyvuoja „dama kultūra“? (2) • JONAS GRIGAS. Apie logiką pasaulio pažinime (84) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (5) • KRISTINA KUČINSKAITĖ. Algis Griškevičius. Gyvenimas pamirštam interjere. 1998 (21) • JURGIS VININGAS. Eilės (6) • KURT VONNEGUT. Harisonas Berdžeronas (3) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • JURGIS KUNČINAS. Kaip mes patys tuomet atrodysime? (6) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Instrukcijos: kaip pasidirbdinti nuosavą pragarą (1) • -pv-. Daktaras MirtisDublerė. KERRY SHAWN KEYSaš nevaldau pasaulio, jis manimi gyvas (697) • 2009 m. sausio 30 d. Nr. 4 (926) turinys (4) •

Algis Griškevičius. Gyvenimas pamirštam interjere. 1998

KRISTINA KUČINSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gyvenimas pamirštam interjere. 1998
Algis Griškevičius

„Stebukladariu“ ne kartą vadinto dailininko paveikslas iš pirmo žvilgsnio atsiveria kaip jauki optinė iliuzija. Vis dėlto jis nėra vien paprastas vaizduojamų objektų ryšių galvosūkis, kai pagal vienokį arba kitokį atsakymą susidėlioja skirtingos realybės galimybės. Atliekant ikonografinę paveikslo analizę, inventorizuojant visa, kas pavaizduota, logiškai „teisingą“ atsakymą rasti nėra sudėtinga. Bet Erwinas Panofsky neleidžia stebinčiajam būti tik pasyvia būtybe, kuri fiksuoja patogiausias, su įprastiniais modeliais labiausiai sutampančias struktūras. Kad Algio Griškevičiaus kūrinys sušvytėtų ir atskleistų pasaulio vaizdą, kuris nėra tapatus pateiktajam primygtinai preciziškai nutapytoje drobėje, būtina imtis nuodugnesnio tyrimo. O ikonologinė analizė ir siekia atverti giliausias kūrinio prasmes, kurios visada universalios, kalbančios apie visą pasaulį, jo judėjimo taisykles. Aišku, ši analizė yra daugiau interpretacija, ir stebinčiojo mintis, ieškodama tiesos, manipuliuos tomis žiniomis, kurias spėjo sugerti iš kultūros istorijos. Tad kiekvienu atveju rezultatas gali varijuoti.

Bet nebesigraužiant dėl universalių tiesų subjektyvumo, sąlygojamo individų ribotumo, galima pagaliau priartėti prie nagrinėjamo paveikslo.

Analizę įprasta pradėti nuo pirmame plane esančių objektų, tų, kurie pirmi patraukia dėmesį. Šiuo atveju tai gana sudėtinga, nes pačiame drobės centre – kaimelio peizažo linija. Ir tik abipus jos – viršuje ir apačioje – objektai, kurie pagal vaizdavimo pobūdį erdviškai artimesni stebinčiajam nei peizažas. Vaizduojamas vonios kambarys. Jame gerokai nušiurusi, purvina kriauklė pilna tamsiai rudo vandens. Neįprastai toje praustuvėje atrodo baltas laivelis. Nes jos purvinumas, vandens spalva tarsi byloja, kad žmogus seniai išėjo iš šių namų, bet popierinis laivelis, toks būdingas giedriems vaikystės žaidimams, tvirtina, kad žmogus čia, visai šalia. Po kriaukle tamsus aprūdijęs vamzdis. Virš kriauklės toks pat aprūdijęs, nebe pirmos jaunystės vandens čiaupas. Kad kriauklė ir čiaupas tikrai vonios kambaryje, o ne, pavyzdžiui, virtuvėje ar svetainėje, nurodo lentynėlės fragmentas – ant jos stovi raudonas plastikinis indelis su vienišu dantų šepetuku. Tai visas statiškas daiktų ansamblis, kuris yra priešais stebinčią akį. Dar galima paminėti vinį, įkaltą debesų properšoje. Visa ta vonios kambario įranga nutapyta nepaprastai preciziškai, realiai perteikiant medžiagines objektų charakteristikas. Primygtinis renesansiškas jų tikrumo, tikroviškumo eskalavimas akiai, pripratusiai prie modernios tapybos, atrodo neįprastas. Sumišimą kelia ir to vonios kambario įrangos fonas. Vonią reprezentuojantys objektai regisi pritvirtinti prie idiliško, pastorališko bažnytkaimio peizažo. Miniatiūriniai namukai, supami kuplių medžių, tipiška kaimo bažnytėlė raudonu stogu, pilki, nuvažinėti keliai. Virš kaimelio gelsvas aukštas dangus, apsitraukęs tamsiais debesimis. Nepaprastai „įprastas“ kaimelis kartu ir labai neįprastas – jis tarsi kybo ore, organiškai susilieja su dangumi, be užuominos į horizontą, ir nežinia kur nueina; neįmanoma suprasti, ar žolė, ar tik beribė nakties ir nepažinimo tamsa slypi kriauklės šešėlyje.

Vis dėlto rega, fiksuodama aiškiai vonios daiktų ansamblio metamus šešėlius (net mažytė vinis jį turi), stebintįjį įtikinėja, kad visas tas kaimelis, tas aukštas dangus tėra kruopšti freska. Tą tvirtina ir atsilaupęs, byrantis dažų sluoksnis (visi žino, kokie drėgni ir linkę pelyti bei trupėti seni vonių kambariai).

Paveikslo koloritas ramus, nostalgiškas, vyrauja prigesinti gelsvi tonai. Jokių sintetinių, akį rėžiančių spalvų, visos jos sugyvena darnoje, gaubiamos to rusvo švytėjimo, kuriuo pasidengia visa, kas lieka praėjusiame laike: nuotraukos, laikraščiai, prisiminimai... Vonios kambarį sudarančių objektų spalvos atsikartoja fono peizažo spalvose. Daiktų metami šešėliai tokios pat spalvos kaip debesys, plastikinio indelio spalva sutampa su stogų spalva, melsvus potėpius, nurodančius vamzdžių ir čiaupo metališkumą, dantų šepetuko mėlį kartoja peizažo centre stypsančio namuko mėlynumas. Spalvų bendrystė abu planus suspaudžia į vienį, neleidžia nei vienam, nei kitam egzistuoti savarankiškai kaip atskiriems, sunkiai sutampantiems vaizdiniams (o tai būtų patogu sąmonei). Bendros temos, kurias galima nujausti, yra vienatvė, ilgesys.

Išsamiai suminėjus vaizduojamus objektus, pastebėjus šešėlius ir pasidžiaugus puikia freska būtų galima ramiai eiti gerti kavos su riestainiais. Tačiau E. Panofsky metodas neleidžia taip greitai nusigręžti nuo kūrinio.

A. Griškevičiaus kūrybą sunku lyginti su kitų XX a. Lietuvos dailininkų darbais – siurrealistine tradicija sekančių mūsų šalyje nėra taip jau daug. Tiesa, čia galima paminėti fotografiškus Romano Vilkausko paveikslus, sustingdančius eilines akimirkas, prakalbinančius paprasčiausius buities objektus kaip gebančius reflektuoti visą laikotarpį. O iš siurrealistiškų autorių lyg prašosi paminima Jūratė Mykolaitytė. Tačiau vis dėlto paveikslą geriausiai perprasti padeda žvilgsnis į kitus paties A. Griškevičiaus kūrinius. Juo labiau kad šio menininko kūrybą dera priimti kaip visumą – tarsi kažkokio kito pasaulio, slypinčio tame, kuriame gyvename, atvertį. Objektai iš vienos drobės keliauja į kitą – miestas tas pats, tos pačios bažnyčios, tas pats arkangelas, žuvys, tie patys žmonės. Toks glaudus santykių tinklas, susiejantis paveikslus (tiesa, ir autoriaus fotografijos darbus), sustiprina vaizduojamo pasaulio realumą, labiau fiksuoja temas, nes žvilgsnis į gretimas drobes tiesiog neleidžia gimti dvejonei. Preciziškai vaizduojami objektai atveria ką kita nei patys save, bet tai, kas slypi po jais – tikslu ir aišku. Čia tikroji menininko precizika.

Analizuojamame paveiksle ryškūs šešėliai, tinko įtrūkiai paklusdami logikai nurodo plokštumą, dėl to, inventorizuodami vonios objektų ansamblio motyvus, foną galime drįsti pavadinti freska. Bet pasikliauti šešėliais nederėtų, A. Griškevičiaus tapyboje jų netrūksta, bet jie fono nepaverčia vien dekoratyvia beprasme plokštuma, pavyzdžiui, darbe „Restauruojamo sfinkso šešėlis“ (2001). Sfinksas meta šešėlį ne tik ant pievos, bet ir ant dangaus, tarsi šis būtų vertikali siena, kliūtis. Taip tiesiog apnuoginama žiūrėjimo taisyklė – dangų regime kylantį į viršų. Galima pastebėti, kad čia nagrinėjamame paveiksle šviesa, verčianti vonios kambario daiktus gaminti šešėlius, yra ta pati šviesa, kuri nušviečia ir kaimelį.

Yra ir kitas momentas, kuris reabilituoja, išvaduoja peizažą iš plokštumos, freskos rėmų ir suteikia jam tokio pat realumo kaip ir vonios kambario įranga statusą. Tobulose A. Griškevičiaus kompozicijose, manipuliuojant proporcijomis, objektai atskiriami vieni nuo kitų, bet paliekamas gestas, kuris juos natūraliai sujungia keistoje fantasmagoriškoje dermėje. Kad ir biliardo rutulių varymas į miesto „bromų“ angas paveiksle „Daug labai keistų dalykų išsiblaivęs pamatai“ (1996). Nagrinėjamame paveiksle abi plotmės kaip visuma atsiskleidžia per chromatinį bendrumą, bet paklusdami perspektyvos taisyklei pagrindinę poziciją leidžiame užimti kriauklei, čiaupui, lentynėlei, nors peizažas, kuris iš pradžių atpažįstamas vien kaip freska, yra toks pat aktyvus prasmės kūrėjas kaip ir objektai pirmame plane. Purvinoje kriauklėje plūduriuojantis laivelis kuria kaimo kūdros iliuziją, jis atrodo priklausąs abiem erdvėms – tiek senam vonios kambariui, tiek tam tolimam idiliškam peizažui. Tai planus sujungiantis gestas, tai gestas, peizažui suteikiantis gyvybės ir jėgos. Vis dėlto nors abu planai lygiaverčiai – jie susiliečia, bet nėra tapatūs, lieka atskirti (kas kita būtų, jei kriauklėje plūduriuotų medinė dervuota valtis...).

Šiame paveiksle galima atrasti ir trečią, kiek bauginančią, plotmę. Jei peizažą traktuojame kaip paprastą teplionę ant vonios sienos, mums visiškai aišku, kas veržiasi pro atsilupantį dažų sluoksnį – betonas. Paprastas, turbūt eilinio daugiabučio betonas. Bet jei kaimelis yra tikras, erdviškas, jei tų namų durys ir langai varstosi, kas tuomet slypi už jo? Ar tai nėra tai, kas yra tikrai tikra, kas sprūsta, liejasi iš daiktų, bet kas nepasiduoda jokiai žmogaus patirčiai? Juslės, atveriančios pasaulį, individą taip pat ir saugo nuo jo. Maurice’as Merleau-Ponty, svarstęs regos mechaniką, pripažįsta, kad niekada neregime pasaulio tokio, koks jis yra. Regime jį tik tokį, kokį mums patirti leidžia mūsų kūnas. Tad kas glūdi už namų fasadų, miško, dangaus?..

Bet kas iš to?.. Paveikslą išskleidus į tris erdves dar reikia rasti, kodėl jos visos trys, tokios skirtingos, viena prie kitos prigludo. Nusitrynęs vonios kambarys, įranga, menanti sovietinius laikus, nurodo ankštą ir slegiančią erdvę. Kartu ji yra ir labai privati. Vaizduojama gerokai aptriušusi vonia byloja apie taip pat aptriušusį gyvenimą. Iš visų namų erdvių vonios kambarys turbūt intymiausias, dažnai tai tokia namų vieta, kuria individas nesidalija su niekuo kitu. Paveiksle kriauklė, besilupančios sienos, surūdiję vamzdžiai kalba apie nuovargį, sunkų, pėdsakus paliekantį, viską blukinantį laiką. Kartu ši vonia išduoda ir didžiulę žmogaus vienatvę. Tai ne tik dėl vienišo dantų šepetuko ar laivelio, kuris visiškai toks pat supasi vandenyje ar jo ilgisi ir kituose A. Griškevičiaus paveiksluose („Stalo žaidimai“, 2002; „Koliziejus“, 1998). Vienatvė auga iš suvaržytos buities, iš struktūruoto gyvenimo – kiek daug lygiai tokių pat vonios kambarių, beprotiškai identiškų. Kiek daug vienodų svetainių, automobilių, parkų... Preciziškai nutapyti buities objektai pirmame paveikslo plane – žmogų supantys reikmenys, artimiausi jo palydovai gyvenime. Jie taip arti žmogaus, kad kartais, kaip šiame paveiksle, gali kalbėti už žmogų, jo gyvenimą.

Antrame plane atsiveriantis idiliškas kaimelio vaizdas – vieta, į kurią centruojamas stebinčiojo žvilgsnis. Nereikia daug ginčytis įrodinėjant, kad kaimo kraštovaizdis lietuvio sielai yra artimiausias utopinis reginys. Pro visa suvaržančią buitį mintis siekia atrasti švarią erdvę, kuri būtų plati ir laisva, kurioje būtų galima atsikratyti slegiančio kasdienybės režimo. Regimas kaimas galėtų būti tos laisvės simbolis. Dviejų erdvių sandūroje plūduriuojantis laivelis vienu metu žadina viltį, kad galima persikelti per visa, kas žmogų varžo, tarsi per paprastą ežerą, bet tuo pat metu ir paneigia bet kokią šio veiksmo galimybę. Popieriniu laiveliu niekur nuplaukti nesugebėtų net naiviausias ir tyriausias vaikas.

Tad laisvė ir vertybės, kurias reprezentuoja kaimas, nėra taip lengvai pasiekiamos. Remiantis išgyvenamomis realijomis kyla klausimas, ar jos išvis tebeegzistuoja. Nepriklausoma Lietuva paveikslo tapymo laikotarpiu (1998) išgyvena vertybių transformacijos etapą. Ramybė, tradicija, šeima – viskas aukojama dėl kuo spartesnio ryškių, jaunatviškų, modernių Vakarų pasaulio atėjimo. Kaip ir vonios kambario įranga, kaimelio vaizdas pasidengęs vakarine gelsva šviesa, lygiai kaip kriauklė – apnašomis ar vamzdžiai – rūdimis. Tamsūs debesys danguje, tamsus vanduo ežere-kriauklėje taip pat neleidžia plazdėti optimistiškoms fantazijoms. Šiuolaikinis žmogus sienų ir pareigų tinklo atskirtas nuo savo tėvų ir senelių kultūros. Pasaulis, kuriame gyvenama – nebe namai. Išvis vykstant vertybių deformacijai sunku rasti atramos tašką, tiesą.

Martinas Heideggeris tvirtino, kad meno kūrinys „atveria pasaulį“, ir šiuo atveju, žvilgsniui artėjant prie to, kas veržiasi pro trupantį, byrantį peizažą, galima tartis priartėjus prie pasaulio. Čia vienatvė pasiekia savo aukščiausią formą, nes tai, kas regima už visų daiktų, – žmogui nepažinu, nepatiriama.

Galima nuraminti save, kad stebintysis, stoviniuojantis parodoje, niekaip nesusijęs su tuo, kas regima paveiksle. Sepija – prisiminimų spalva, tad vaizdas uždarytas, atkirstas nuo šiuolaikinio gyvenimo, kur visos transformacijos jau įvykusios ir visi radę savo sielos namus. Vis tiek tas popierinis laivelis fiksuoja laiką dabartyje, neleidžia jam ramiai pasislėpti „būtojo“ kiaute. O ir objektų komponavimas nagrinėjamą paveikslą palieka atvirą. Horizontalios linijos – kaimelis, vamzdžiai, lentynėlė – tįsta nesibaigiančia trajektorija tolyn už fizinės drobės kraštinės.

Tad aiškėja, kad aplink mus nuolat tas pats intensyviai „dūžtančių formų“ pasaulis, kuriame sunku rasti tiesą ar tikėti, kad ta, kuria džiaugiamasi, yra patikima ir tikra.

Nes kas gi yra visa, kuo tikime, jei kažkas, kas yra svarbiausia, nuolat lieka paslėpta?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


148436. varna2009-01-27 21:20
Baisiai protinga autorė. Tiesiog siaubingai protinga. O kokia įžvalgi. Bet labiau intelektuali. Ypatingai išsilavinusi. Bet gal grįžkim prie paveikslo?

148484. mie2009-01-28 09:38
man griskevicius nepatinka. kazkoks slaviskai neskanus.

148573. >mie2009-01-28 16:36
Merleau -Ponty matyt teisus ...Niekada neregime pasaulio tokio, koks jis yra. Regime ji toki, koki mums patirti leidzia kunas... ir vishtishkos smegeneles inkorporuotos i ta kuna...

148576. mie2009-01-28 16:57
ar griskevicius butinai turi patikti? del mano smegeneliu nesijaudinkit labai.

148577. mie2009-01-28 16:58
be kita ko, jo skuptura, tiksliau daryta ne jo, tik pagal modeliuka, yra tikrai bjauri.

148578. >mie2009-01-28 17:12
Menas suvokiamas ne virskinamosiomis-gastronominemis savokomis...meno kūrinys „atveria pasaulį“, ir šiuo atveju, žvilgsniui artėjant prie to, kas veržiasi pro trupantį, byrantį peizažą, galima tartis priartėjus prie pasaulio...Siekiant suprasti meno kurini prigimtine zmogystos "stoka" kiek imanoma "spenduojama"...Panasu, jog tokia meno kurinio stebejimo praktika...

148579. mie2009-01-28 17:23
paaiskinkite man dar, nes as apie mena nesuvokiu nieko.

148581. >mie2009-01-28 17:28
Tuomet idemiau skaitykite menotyros tekstus, uzuot izeidinejusi menininkus, slavus, ar kokios kitos tautybes zmones...Pries kishant negus prie meno, reiketu nusiauti batus ir visa kas "zmogiska, pernelyg zmogiska" palikti uz duru...

148586. mie2009-01-28 17:49
"slaviskai neskanus" visai nera izeidimas, ne taip, kaip uzuominos apie mano vistiskas semgeneles. jei pasiskaitysite menotyros tekstu, susipazinsite su Leningrado tapybos mokykla, grieztai akademistine. gal net suzinosite ka reiskia tapymas "suchoj kist`ju". tuomet suprasite ka turiu omeny. butent rusiskos mokyklos naturalizmas ir spalvinis ribotumas man nemalonus, as jo nemegstu, ar tai izeidimas? siuzetu paradoksalumas neitikinantis ir dirbtinas. pries pamokslaudamas, priseskite uodega.

148587. mie2009-01-28 17:51
as, beje, recenzijos neskaiciau. nemanau, kad pasakytu ka naujo.

148589. mie2009-01-28 17:53
ar jeigu menininko darbai nepatinka, tai automatiskai yra jo izeidimas? parasykite savo nuomone.

148590. >mie2009-01-28 18:04
O menas - saldainis, ar grazi mergele,- kad jis butu vertinamas patinka ar nepatinka, skanus, ar ne skanus ?

148596. mie2009-01-28 18:23
kadangi niekam nesu isipareigojusi, leisiu sau taip ir vertinti: patinka ar nepatinka. nemanau, kad kas nors man gali tureti pretenziju, ir jus taip pat.

148667. katė2009-01-29 12:37
Labai gerai, taip ir reikia vertinti. Man blogiau – aš paprastai neturiu nuomonės.

148676. Katei nuo archyvaro2009-01-29 15:11
Na jau....užtat turi įspūdį!

148867. xX2009-02-01 00:11
aš irgi neskaičiau, bet man jo rezultatai ir pats procesas patinka. patinka jo dirbtuvės, tikras kūrybinis pragaras. kažkada mačiau nepabaigtą darbą, gražuolė su dalgiu. kai pabaigė, kažkas pasislėpė, kažkas užsivėrė, nebe taip kaitino vaizduotę. patinka įtampa, tvyranti paveiksle, meistriškai išgauna ją.

148881. varna2009-02-01 11:55
O aš pritariu miestei. Slaviško mesianizmo mokykla. Išgelbėsim menu pasaulį, bet prieš tai jį priversim keliaklupsčiauti slavų "kultūrai". Joks tai menas. Tai "fotošopas" teptuku.

148894. mie - varnai2009-02-01 12:43
sakydama "slaviskumas" turejau omeny tik tapymo maniera, o ne ideologija.

148932. ss2009-02-01 19:10
nepatinka man griskevicius o jof oto isvis lekstos ankstyva tapyba gal ir nieko

149020. sanitas2009-02-02 18:16
man jau ima atrodyti, kad "varna"- tai čia laisvas priėjimas prie kompiuterio kokiam beprotnamyje. kas dar paeina-prieina ir išpila savo bjaurius komentarus -ligos istoriją. Tokia kompiuterinės terapijos forma - virtualiai derk kitus ir pasijusi sveikesnis.

149083. e2009-02-03 07:46
Kai pažiūri (įdėmiai, neįdėmiai - nesvarbu) - vienos įtakos. Koks vaizduotės skurdas! Belieka tik Putino ikoną įkomponuot.

Rodoma versija 27 iš 28 
14:36:48 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba