ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-23 nr. 925

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Veidrodis (56) • LAIMANTAS JONUŠYS. Gyvenimas reginių visuomenėje (37) • -vt-. Sekmadienio postilė (23) • Kaip gyvuoja „dama kultūra“? (2) • JONAS GRIGAS. Apie logiką pasaulio pažinime (84) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (5) • KRISTINA KUČINSKAITĖ. Algis Griškevičius. Gyvenimas pamirštam interjere. 1998 (21) • JURGIS VININGAS. Eilės (6) • KURT VONNEGUT. Harisonas Berdžeronas (3) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • JURGIS KUNČINAS. Kaip mes patys tuomet atrodysime? (6) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Instrukcijos: kaip pasidirbdinti nuosavą pragarą (1) • -pv-. Daktaras MirtisDublerė. KERRY SHAWN KEYSaš nevaldau pasaulio, jis manimi gyvas (697) • 2009 m. sausio 30 d. Nr. 4 (926) turinys (4) •

Daktaras Mirtis

-pv-

[skaityti komentarus]

Vidas neturėjo nieko bendro su mirtimi. Jis buvo paprastas valstybės tarnautojas. Dirbo direktoriaus pavaduotoju ugdymo reikalams vienoje vidurinėje mokykloje. Pareigas atlikdavo kruopščiai ir sąžiningai. O ir iš išorės šis žmogus atrodė visai nekaltai. Buvo liesas, ilga nosimi, pasišiaušusiais, sunkiai šukuojamais šviesiais (kaip šiaudai) plaukais. Dėvėdavo juodą kostiumą. Visada ryšėdavo kaklaraištį. Su moksleiviais nekonfliktuodavo, kolektyve neišsiskyrė įžūliu elgesiu. Vidas buvo kultūringas, mandagus, inteligentiškas.

Čia minimas asmuo aistringai kolekcionavo drugius. Jis nebuvo entomologijos profesionalas (aukštojoje mokykloje studijavo edukologiją), tačiau kiekvieną laisvą, nuo sunkaus pedagoginio darbo atliekamą minutėlę gaudydavo įvairiausio plauko peteliškes. Išnaudodavo net trumpas mokyklines pertraukėles – tada kaip pašėlęs lakstydavo siaurais ir vingiuotais savo ugdymo įstaigos koridoriais ir stengdavosi sugriebti pro atvertus langus pavasarinio vėjo atblokštus citrinukus arba sučiupti iš namų kuprinėse moksleivių atgabentas kandis. Genamas sunkiai suvokiamo pareigos jausmo ir teisindamasis darbo kokybės tikrinimo pretekstu, Vidas eidavo į darbų ruošos pamokoms skirtą daržą. Nuščiuvusios penktokės, devintokės, vienuoliktokės stebėdavo, kaip skvernus pasikaišęs tiesioginis jų pedagogės viršininkas gaudydavo ant gūžinių ir žiedinių kopūstų nutūpusius kopūstinius baltukus. Per ilgąją pietų pertrauką kolegos susidomėję ir šiek tiek pasibjaurėję (kraupūs vaizdai apsunkindavo sumuštinių ir kavos virškinimo procesus) žiūrėdavo, kaip jų bendradarbis, iškišęs liežuvį ir stengdamasis nenutraukti antenų ar kojų, pincetu kruopščiai tiesina Lepidoptera būrio atstovų sparnelius. Vėliau sužavėtas kolektyvas pratrūkdavo ilgais, audringais aplodismentais, kai jų vadovas savo eksponatus galutinai pritvirtindavo prie specialios skleidžiamosios lentelės iš liepos medžio. Be to, naujai priimti specialistai, taip pat didesnę darbo patirtį turintys darbuotojai ir susirinkimuose reguliariai besilankantys moksleivių tėveliai (ką ir kalbėti apie pačius mokinius, ypač per biologijos, namų ruošos ir istorijos bei geografijos pamokas, – pasinaudodamas tarnybine padėtimi ir mokytojų darbo kontrolės pretekstu, Vidas nardydavo iš vieno kabineto į kitą) nuolat būdavo supažindinami su naujausiais entomologijos laimėjimais. Ilguose pranešimuose prelegentas nevengdavo paliesti tokių klausimų kaip: 1) estetinis drugių poveikis aplinkai ir žmogui; 2) didžiųjų drugių (Macrolepidoptera) pobūrio morfologija (šiems objektams Vidas jautė ypatingą potraukį); 3) saturnijos auginimo iš kiaušinėlių ypatybės. Klausytojams būdavo pristatoma įvairialypė vaizdinė medžiaga (skaidrės, nuotraukos, negatyvai), eksponatai iš jau kelis dešimtmečius formuojamo rinkinio (viskas prasidėjo nuo paprasto citrinuko lėliukės, kai kolekcionieriui tebuvo aštuoneri).

Be gailesčio Vidas ant adatėlių smeigdavo dantytąsias kandis ir eriokranijas, šakniagraužius ir minuojančias kandeles, serbentines makštines kandis ir vienspalves tišerijas, reslerstamijas ir maišuočius, medgręžius ir lapsukius, urodidus ir epermenijas, ugniukus ir hesperijas, melsvius ir sklandūnus, verpikus ir saturnijas, sfinksus ir pelėdgalvius, bangasparnius ir meškutes. Visų jų ir neišvardysi – juk vien Lietuvoje aptinkama du tūkstančiai du šimtai aštuoniasdešimt viena dieninių drugių rūšis. Galima tik paminėti, kad Vidas turėjo bent po vieną ar kelis visų lietuviškų rūšių individus. Net tokių retenybių kaip pavasarinis margūnas, esparcetinis marguolis, juodalksninis stiklasparnis, žalsvasis melsvis ar pajūrinė kukulija.

Klysite ir būsite neteisūs manydami, kad Daktaro Mirties pravardę (tokiu vardu vyrą į akis garsiai ar už nugaros, pašnibždomis vadindavo visi – mokytojai, draugai, mokiniai, net pačios peteliškės) Vidas įgijo dėl beatodairiško drugių žudymo. Taip, iš tikrųjų – šiam reikalui kolekcininkas panaudodavo visą vabzdžių žudymo priemonių arsenalą. Žudyti, tiksliau – nuodyti drugiažudys naudojo chloroformą, kalio cianidą, acetono garus, benziną ir spiritą. Namie ir darbe ant lentynėlių buvo tvarkingai sustatyti buteliukai su žūvančiais ant vatos gumuliukų (lyg minkščiausių patalų) ryškiaspalviais padarėliais. Virš jų kabojo iešmeliai, adatos ir smeigtukai su taisyklingai susmaigstytomis peteliškėmis. Bet visi šie padarai jautėsi laimingi ir įvertinti. Net menkiausias drugys suvokė reikalo svarbą. Suprato, kad grožiui įamžinti reikalingos šiokios tokios aukos. Ant grožio ir amžinybės smaigalio savanoriškai ir priverstinai smeigėsi baltajuosčiai juodspindžiai ir kraujalakiniai melsviai, raudonžiedžiai marguoliai ir taškuotosios kerpytės.

Daktaro Mirties vardą ir reputaciją Vidas įgijo ne dėl drugių kolekcijos kaupimo ir saugojimo, o dėl begalinės meilės lydimos rinkinio priežiūros. Vyras kaip savo akį saugojo sugaudytus ir išpreparuotus vabzdžius nuo dulkių, smulkiųjų užpuolikų, pelėsių ir šviesos. Dulkes naikindavo šepečiu ir dulkių siurbliu. Vabalus parazitus (Anthrenus, Dermestes, Ptinus) įveikdavo naftalinu, kamparu, anglies sulfido dujomis. Pelėsius likviduodavo spirite pavilgytu šepetėliu. Šviesą nuslopindavo sunkiomis užuolaidomis ar uždangalais. Užpuolėjai nekentė Vido! Mikrobai jį vadindavo „grobuonimi“, erkės – „galvažudžiu“, grybų karalystės nariams Vido vardas asocijavosi su Armagedonu, Saulė lydėdavo Žemės gyventoją nuožmiais žvilgsniais. Tai jiems jis buvo Daktaras Mirtis, tai jiems jis tapo chaotišką natūrą įveikiančios kultūros provaizdžiu.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
14:36:47 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba