ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-23 nr. 925

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Veidrodis (56) • LAIMANTAS JONUŠYS. Gyvenimas reginių visuomenėje (37) • -vt-. Sekmadienio postilė (23) • Kaip gyvuoja „dama kultūra“? (2) • JONAS GRIGAS. Apie logiką pasaulio pažinime (84) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (5) • KRISTINA KUČINSKAITĖ. Algis Griškevičius. Gyvenimas pamirštam interjere. 1998 (21) • JURGIS VININGAS. Eilės (6) • KURT VONNEGUT. Harisonas Berdžeronas (3) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • JURGIS KUNČINAS. Kaip mes patys tuomet atrodysime? (6) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Instrukcijos: kaip pasidirbdinti nuosavą pragarą (1) • -pv-. Daktaras MirtisDublerė. KERRY SHAWN KEYSaš nevaldau pasaulio, jis manimi gyvas (697) • 2009 m. sausio 30 d. Nr. 4 (926) turinys (4) •

Harisonas Berdžeronas

KURT VONNEGUT

[skaityti komentarus]

    Kurtas Vonnegutas (1922–2007) vienų kritikų vadinamas mūsų laikų Twainu, Zola, Voltaire’u, Amerikos nacionaliniu turtu, kontrkultūros klasiku, humanistu, pacifistu, aštrialiežuviu satyriku, laisvamaniu, kitų – pesimistu, nihilistu, anarchistu, ciniku, ne patriotu, besispjaudančiu maištininku. „Čempionų pusryčiuose“ jis pats prisipažįsta, kad jokio dalyko nelaiko šventu (išskyrus Paliaubų dieną, „Romeo ir Džuljetą“ ir muziką). Ne išimtis ir „šventa“ žmonių lygybės idėja (apsakymas „Harisonas Berdžeronas“). Groteskas grotesku, bet argi patys nebuvom tokio eksperimento liudininkai ir dalyviai?

    Apsakymų rinkinį „Sveiki atvykę į beždžionyną“ šiais metais išleis „Kitos knygos“.



2081 metai. Pagaliau visi lygūs. Lygūs ne vien prieš Dievą ir prieš įstatymą. Lygūs visapusiškai. Nė vienas ne gudresnis už kitus. Nė vienas ne gražesnis už kitus. Nė vienas nei stipresnis, nei greitesnis už kitus. Šią visuotinę lygybę užtikrino 211, 212 ir 213 konstitucijos pataisos ir begalinis Jungtinių Valstijų lygybės biuro agentų budrumas.

Vis dėlto ne viskas gyvenime ėjosi kaip sviestu patepta. Pavyzdžiui, balandį žmones, kaip ir seniau, siutindavo nepavasariškas oras. Ir kaip tik tą šaltą ir drėgną mėnesį Lygybės biuro agentai areštavo Džordžo ir Heizelės Berdžeronų keturiolikmetį sūnų Harisoną.

Skaudu, ką ir kalbėti, tačiau ilgai mąstyti Džordžas su Heizele negalėjo. Heizelė buvo gražiai vidutinio intelekto, o tai reiškia, kad apie bet ką mąstydavo tik trumpais šuorais. O Džordžas, kadangi jo intelektas viršijo normą, ausyje nešiojosi radijuką protui išlyginti. Įstatymas reikalavo jo niekad iš ausies neišsiimti. Radijukas buvo nustatytas valstybinio siųstuvo banga. Maždaug kas dvidešimt sekundžių siųstuvas paleisdavo kokį aštrų garsą, kad tokie žmonės kaip Džordžas nepasinaudotų proto pranašumu ir nepažeistų lygybės.

Džordžas su Heizele žiūrėjo televizorių. Heizelės skruostai buvo drėgni nuo ašarų, bet šiuo tarpu ji buvo pamiršusi, ko verkė.

Televizoriaus ekrane šoko balerinos.

Džordžo galvoje sukaukė sirena. Jo mintys išsilakstė it plėšikai, išgąsdinti suveikusios signalizacijos.

– Tikrai gražiai pašoko, – tarė Heizelė.

– A? – atsiliepė Džordžas.

– Gražiai šoko, sakau, – pakartojo Heizelė.

– Mhm, – numykė Džordžas.

Jis pabandė mąstyti apie balerinas. Iš tikrųjų šoko jos ne taip jau gražiai – ne gražiau, nei būtų sušokusios bet kurios kitos. Buvo apsikarsčiusios grandinėmis ir maišeliais su šratais, veidai uždengti kaukėmis, kad niekas nepasijustų menkesnis, išvydęs laisvą, grakštų judesį ar dailų veidą. Miglotoje sąmonėje Džordžui sukirbėjo mintis, kad šokėjų suvienodinti gal nereikėtų. Tačiau išrutulioti nespėjo, nes eilinis ausinio radijuko trenksmas visas mintis išblaškė.

Džordžo veidas persikreipė. Tuo pat metu iš skausmo susiraukė ir dvi iš aštuonių balerinų.

Heizelė pastebėjo jo grimasą. Kadangi pačiai proto lyginimo radijuko nereikėjo, turėdavo Džordžą klausinėti, kokį garsą jis išgirdęs.

– Lyg kūjeliu į pieno butelį, – atsakė Džordžas.

– Man, rodos, būtų įdomu klausytis visokių garsų, – su pavydo gaidele tarė Heizelė. – Ko jie neprigalvoja!

– Mhm, – numykė Džordžas.

– Tiktai aš, jei būčiau Lygybės biuro direktorė, žinai, ką padaryčiau? – tarė Heizelė.

Tiesą sakant, ji buvo smarkiai panaši į Lygybės biuro direktorę, pavarde Diana Mūn Glampers.

– Jei aš būčiau Diana Mūn Glampers, – kalbėjo toliau Heizelė, – sekmadieniais transliuočiau varpus, tik varpus. Būtų lyg ir duoklė religijai.

– Jei skambėtų tik varpai, – pasakė Džordžas, – aš galėčiau mąstyti.

– Na... tegu tada skambėtų labai garsiai, – pasakė Heizelė. – Man regis, aš būčiau gera Lygybės biuro direktorė.

– Kaip ir visi, – pasakė Džordžas.

– Kas geriau už mane žino, kas yra normalu? – tarė Heizelė.

– Gerai sakai, – sutiko Džordžas.

Jam galvoje kniostelėjo mintelė apie kalėjime sėdintį nenormalų sūnų, apie Harisoną, tačiau dvidešimt vienos patrankos salvė ją pribaigė.

– Oho, tai bent skėlė, ar ne? – šūktelėjo Heizelė.

Skėlė taip, kad Džordžas išbalo ir sudrebėjo, o iš paraudusių akių ištryško ašaros. Dvi iš aštuonių balerinų, susiėmusios už galvos, susmuko ant studijos grindų.

– Žiūriu, tu visai iš veido išėjęs, – tarė Heizelė. – Gal eik, vyreli, prigulk ant sofos, pasidėsi lyginamąjį maišelį ant pagalvės. – Kalbėjo apie brezentinį maišelį su keturiasdešimt septyniais svarais šratų, prirakintą Džordžui ant kaklo. – Eik, pasidėk maišelį. Didelio daikto, kad minutę pabūsi man nelygus.

Džordžas rankomis kilstelėjo maišelį.

– Netrukdo, – pasakė jis. – Aš jo nė nebepastebiu. Jis man kaip kūno dalis.

– Pastaruoju metu atrodai baisiai nusistekenęs, – tarė Heizelė. – Jeigu kaip nors pravirbintume skylutę ir išimtume truputį šitų švininių šratų. Tik trupučiuką.

– Dveji metai kalėjimo ir du tūkstančiai dolerių baudos už kiekvieną šratą, – atsakė Džordžas. – Nepasakyčiau, kad apsimoka.

– Jeigu truputį kaip nors išsiimtum grįžęs iš darbo, – tarė Heizelė. – Na... čiagi tau nėra su kuo konkuruoti. Nieko juk neveiki.

– Jeigu aš pradėsiu sukčiauti, – tarė Džordžas, – tai sukčiauti pradės ir kiti, ir netruks grįžti tie tamsybės amžiai, kai visi stengdavosi vieni kitus pranokti. Negi tau patiktų?

– Jokiu būdu, – atsakė Heizelė.

– Na matai, – pasakė Džordžas. – Kas ištiktų visuomenę, kada žmonės imtųsi apeidinėti įstatymus?

Jei Heizelė būtų nesugebėjusi atsakyti į klausimą, Džordžas už ją nebūtų atsakęs. Jo galvoje kaukė sirena.

– Manyčiau, kad žlugtų, – atsakė Heizelė.

– Kas žlugtų? – bespalviu balsu paklausė Džordžas.

– Visuomenė, – neryžtingai ištarė Heizelė. – Argi ne to klausei?

– Kas ten žino, – pasakė Džordžas.

Staiga televizijos programą pertraukė žinių laida. Iš pradžių nebuvo aišku, kas pranešama, nes diktorius, kaip ir visi diktoriai, smarkiai mikčiojo. Gal pusę minutės jis, labai susijaudinęs, bandė ištarti: „Ponios ir ponai!“

Galiausiai pasidavė ir įteikė žinių suvestinę vienai balerinai.

– Nieko baisaus, – tarė Heizelė, turėdama omenyje diktorių. – Jis stengėsi. Tai jau didelis daiktas. Kas jam Dievo skirta – tas, bet jis stengėsi iš paskutiniųjų. Už tokias pastangas jam reikėtų padidinti atlyginimą.

– Ponios ir ponai, – pradėjo skaityti suvestinę balerina.

Tikriausiai buvo itin graži, nes dėvėjo klaikiausią kaukę. Nesunku buvo numanyti, kad iš visų šokėjų ji tvirčiausia ir grakščiausia, nes jos lyginamieji maišai buvo tokie, kokius nešioja keturis šimtus svarų sveriantys vyrai.

Ji susyk turėjo atsiprašyti už moteriai nepriderantį balsą. Jos balsas skambėjo it šilta, šviesi, laikui nepavaldi melodija.

– Atsiprašau... – tarė ji ir pradėjo iš naujo, nutaisiusi visiškai nekonkurencingą balsą. – Ką tik iš kalėjimo pabėgo, – šaižiai suspigo ji, – keturiolikmetis Harisonas Berdžeronas, įtariamas rengęsis nuversti valdžią. Jis labai protingas ir atletiškas, nepaveikus lyginimui, todėl laikytinas nepaprastai pavojingu.

Staiga ekrane pasirodė policijos daryta Harisono Berdžerono nuotrauka – pirma aukštyn kojom, paskui šonu, vėl aukštyn kojom ir pagaliau tiesiai. Harisonas buvo nufotografuotas visu ūgiu prie pėdomis ir coliais sužymėto matuoklio. Buvo lygiai septynių pėdų.

Kitkuo – ne žmogus, o pabaisos kaukė ir metalas. Niekas nebuvo apkaustytas sunkesniais lyginimo aptaisais. Jis praaugdavo visas varžas greičiau, nei Lygybės biuro darbuotojai prigalvodavo naujų. Vietoj ausinio radijuko protui išlyginti nešiojo dideliausias ausines ir akinius storais rievėtais stiklais. Akiniai buvo tam, kad matytų kaip per dūmus ir kentėtų skeliantį galvos skausmą.

Buvo visas apkrautas metalo laužu. Paprastai stiprius žmones lyginimo aptaisais apkarstydavo daugmaž simetriškai ir kariškai tvarkingai, tačiau Harisonas atrodė tikra metalo laužo krūva. Gyvenimo keliu jis vilko trijų šimtų svarų naštą.

Gražiam veidui užmaskuoti Lygybės biuro darbuotojai vertė ant nosies nuolat mūvėti raudoną guminį kamuoliuką, skustis antakius, o ant lygių baltų dantų nešioti kreivas juodas užmovas.

– Jei sutiksite šį jaunuolį, – skaitė balerina, – nemėginkite, kartoju, nemėginkite leistis su juo į ginčus.

Sužviegė laužiamų durų vyriai.

Televizoriuje pasigirdo pasibaisėjimo klyksmai ir šūksniai. Harisono Berdžerono nuotrauka ekrane ėmė krūpčioti, tarsi šokdama pagal žemės drebėjimo taktą.

Džordžas Berdžeronas atspėjo, kas tai per žemės drebėjimas, negalėjo neatspėti, nes jo paties namas buvo daug kartų šokęs pagal tą perkūnišką taktą.

– Dievulėliau... – tarė Džordžas, – tai tikriausiai Harisonas!

Ausyse pasigirdęs autokatastrofos trenksmas šią išvadą akimirksniu išmušė jam iš galvos.

Kai Džordžas šiaip taip praplėšė akis, Harisono nuotrauka buvo dingusi. Ekraną užpildė gyvų gyviausias Harisonas.

It milžiniškas klounas, žlegėdamas metalu, Harisonas stovėjo vidury studijos. Rankoje tebelaikė išrautų studijos durų rankeną. Balerinos, technikai, muzikantai ir diktoriai, parkritę ant kelių, susigūžę laukė mirties.

– Aš imperatorius! – suriko Harisonas. – Girdite! Aš imperatorius! Visi nedelsdami privalot daryti, ką įsakysiu!

Jis treptelėjo, ir studija sudrebėjo.

– Net ir toks, kokį mane matot, – suriaumojo jis, – suluošintas, supančiotas, iškankintas, – aš galingesnis už bet kurį kada nors gyvenusį valdovą! Dabar pamatysit, kaip aš atvirsiu į tokį, koks esu!

Harisonas it vyniojamąjį popierių nusiplėšė lyginamuosius diržus – diržus, atlaikančius penkių tūkstančių svarų svorį.

Harisono lyginamasis metalo laužas driokstelėjo ant grindų.

Harisonas užkišo nykščius už skląsčio, kuriuo prie galvos buvo prirakintos ausinės ir akiniai. Skląstis trekštelėjo it salieras. Harisonas tėškė ausines ir akinius į sieną. Nusviedė į šalį guminę nosį, ir visi išvydo vyrą, kuriam būtų nusilenkęs pats griausmo dievas Toras.

– O dabar aš išsirinksiu imperatorienę! – tarė, iš aukšto žvelgdamas į susigūžusius žmones. – Pirmajai, išdrįsusiai atsistoti, teks vyras ir sostas!

Po akimirkos kitos, virpėdama it nendrė, pakilo viena balerina.

Harisonas ištraukė jai iš ausies proto lyginimo įtaisą, žavėtinai atsargiai nuplėšė kūno lyginamuosius aptaisus. Galiausiai nuėmė nuo veido kaukę.

Mergina buvo stulbinamai graži.

– Dabar, – tarė Harisonas, paėmęs ją už rankos, – parodykim žmonėms, ką reiškia žodis „šokis“. Muzika! – paliepė jis.

Muzikantai užsiropštė ant kėdžių. Harisonas nuplėšė ir jų lyginamuosius aptaisus.

– Grokit kaip galėdami geriau, – įsakė jiems, – ir aš jus padarysiu baronais, hercogais ir grafais.

Suskambo melodija, iš pradžių normali – pigi, kvaila, iškraipyta. Bet Harisonas čiupo du muzikantus ir, mojuodamas jais nelyginant dirigento lazdelėmis, sudainavo melodiją taip, kaip norėjo, kad būtų grojama. Tada nudrėbė muzikantus ant kėdžių.

Melodija vėl suskambo, dabar jau kur kas gražesnė.

Kurį laiką Harisonas ir jo imperatorienė tik klausėsi muzikos – tartum pagal melodiją sinchronizuodami savo širdžių dūžius.

Abudu perkėlė kūno svorį ant kojų pirštų.

Harisonas didelėmis letenomis suėmė jai už liaunučio liemens, ir ji pajuto, kokia besvorė netrukus taps.

Ir tuomet, it džiugesio ir gracijos pliūpsnis, jiedu spriegė į orą.

Paminti tapo ne tik šalies įstatymai, bet ir traukos bei judėjimo dėsniai.

Jiedu sukosi, sukinėjosi, sukaliojosi, strykčiojo, šokinėjo, laigė, skriejo.

Jiedu šuoliavo tartum elniai mėnulyje.

Iki studijos lubų buvo trisdešimt pėdų, tačiau sulig kiekvienu šuoliu jiedu pakildavo vis arčiau lubų.

Tapo aiškus jų tikslas – paliesti lubas.

Ir jie jas palietė.

O tada, meile ir vien valia įveikę trauką, jiedu pakibo pačiame palubyje ir ilgai ilgai bučiavosi.

Kaip tik tą minutę studijoje pasirodė dvivamzdžiu dešimto kalibro šratiniu šautuvu nešina Lygybės biuro direktorė Diana Mūn Glampers. Ji dusyk iššovė, ir imperatorius su imperatoriene negyvi krito ant grindų.

Diana Mūn Glampers vėl užtaisė šautuvą. Nusitaikiusi į muzikantus, davė dešimt sekundžių lyginamiesiems aptaisams prisisegti.

Kaip tik tada Berdžeronų televizorius pokšt ir perdegė.

Heizelė pasisuko, ketindama dėl to pasiskųsti Džordžui. Tačiau jis buvo išėjęs į virtuvę alaus.

Džordžas grįžo, nešinas skardinėle alaus. Sukrėstas lyginamojo signalo, stabtelėjo. Paskui vėl atsisėdo į savo vietą.

– Tu verkei? – paklausė Heizelę.

– Aha, – atsakė ji.

– Dėl ko? – paklausė jis.

– Nebeatsimenu, – atsakė ji. – Televizorius rodė kažką labai liūdna.

– O ką? – paklausė jis.

– Kad man viskas galvoj susimaišė, – atsakė Heizelė.

– Pamiršk, kas liūdina, – pasakė Džordžas.

– Aš ir pamirštu, – pasakė Heizelė.

– Šaunuolė, – pagyrė Džordžas.

Jo veidas persikreipė. Galvoje pokštelėjo kniedytuvas.

– Oho! Matyt, gerai skėlė, – tarė Heizelė.

– Kaip čia pasakius, – atsiliepė Džordžas.

– Sakau: oho! – paaiškino Heizelė. – Matyt, gerai skėlė.

(1961)


Iš: Kurt Vonnegut. Welcome to the Monkey House. New York: The Dial Press, 2006

Vertė Povilas Gasiulis

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


148644. krankt2009-01-28 23:45
mielas kurtai, labai man truksta taves cia. tikiuosi, susitiksime pragare. jeigu toks yra. iki.

148645. bravo,2009-01-28 23:50
tik gaila, kad Vonneguto plunksna dar negalėjo užkabinti omnikratijos.

Rodoma versija 27 iš 28 
14:36:42 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba