ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-23 nr. 925

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Veidrodis (56) • LAIMANTAS JONUŠYS. Gyvenimas reginių visuomenėje (37) • -vt-. Sekmadienio postilė (23) • Kaip gyvuoja „dama kultūra“? (2) • JONAS GRIGAS. Apie logiką pasaulio pažinime (84) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (5) • KRISTINA KUČINSKAITĖ. Algis Griškevičius. Gyvenimas pamirštam interjere. 1998 (21) • JURGIS VININGAS. Eilės (6) • KURT VONNEGUT. Harisonas Berdžeronas (3) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • JURGIS KUNČINAS. Kaip mes patys tuomet atrodysime? (6) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Instrukcijos: kaip pasidirbdinti nuosavą pragarą (1) • -pv-. Daktaras MirtisDublerė. KERRY SHAWN KEYSaš nevaldau pasaulio, jis manimi gyvas (697) • 2009 m. sausio 30 d. Nr. 4 (926) turinys (4) •

Knygų apžvalga

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

Vietoj ašaros – žaibas

Justinas Marcinkevičius. Naktį užkluptas žaibo. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. 126 p.

Iš paauglystės Justiną Marcinkevičių atsimenu kaip autorių, kuris buvo „klasikinis“ ir teigiamas. Vadinasi, ir nuobodus. Tokie eilėraščiai kaip „Ašara Dievo aky“ man sukeldavo keistą jausmą – lyg ir gražu, bet ar neliudija kažkokio mazochistinio mūsų tautos sentimentalumo ir polinkio į suprimityvintą metafiziką?.. Kodėl Lietuva – ašara Dievo aky, o ne, tarkim, Estija?.. Ar Rusija?.. Kas jos yra Dievo akyse (ar akyje – jeigu kas nors čia yra metafiziško, tai žodžio „akis“ vienaskaita). Ir kam Dievui dėl mūsų verkti?.. Ar dėl to, kad mes verkiam?..

Antra vertus, kaipgi šiandien jaustis pačiam poetui?.. Neapsiplunksnavę jaunikliai, kurie šokinėja, norėdami iškirsti jam akis, turbūt kelia atlaidų šypsnį. Tokių šokinėtojų buvo ir bus visais laikais. Kur kas svarbiau – dabartinės Lietuvos ir idealiosios Lietuvos, poeto vizijos, „ašaros“ santykis. Ar tiktų lyginti Maironį ir Just. Marcinkevičių kaip nusivylusius savo vizija, kaip „Skausmo skundo“ autorius?.. („Be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj / Aš parblokštas ir vienas! O mano tėvynė?.. / [...] dabar be garbės, be sostinės pati / Vien tik partijų partijoms dirva plati“ – Maironio eil. „Skausmo skundas“.) Šiokia tokia aitria gaida nuskambėtų Just. Marcinkevičiaus eil. „Epigrama“: „girdžiu ką jūs tylite / kurie kalbate kalbate kalbate / žinau ko nereikia jums / kurie perkate perkate perkate“, tačiau poeto kreipimasis toks subtilus, kad adresatu galima laikyti ne tik „siurbėles“, „niekšus“, „bastūnų gaują“ ir „diplomuotų valizų vežikus“, bet ir „paprastą liaudies žmogų“, kuris neretai būna pats godžiausias vartotojas. O kaip savotišką pasipriešinimo formą nieko nebereiškiantiems žodžiams, kuriuos nuvertino ir politikai, ir žiniasklaida, ir komercinė kultūra, poetas iškelia tylą: „prašau, kad netrukdytų man tylėti“, suprasdamas, kad tai – sąlyginis pasipriešinimas („Ir tai yra sunkiau negu kalbėti“). Bet šiame gyvenime, kuriame ne tik tikrovė, bet ir poezija – su klaustuko ženklu, tylėjimo pozicija yra kaip savotiški įžadai, kaip gyvenimas tyruose, kaip atsiskyrėlio meditacijos. Poetas šiandien – toks tyrlaukiuose gyvenantis keistuolis, kurio balso nesiklauso pasaulio galingieji ir netgi toji visuomenės dalis, kurią vadiname „tauta“, „visuomene“, na, prisiminę nesenus laikus, ir „liaudimi“. Paradoksalu, nes Sąjūdžio laikais į poetus žiūrėjo minios, jų žodžių klausėsi tūkstančiai žmonių. O kaip dabar?.. Ar „liaudies“ meilė išliko?.. Galėčiau sakyti, kad stabams toji meilė išliko, bet – ne poezijai. Poeziją stulbinamu greičiu pakeitė tekstai, kurių lėkštumo kartais neįmanoma apsakyti.

Tačiau Just. Marcinkevičius ne tik išliko kaip poezijos autorius. Jis toks išlieka. Ir netgi tampa savotišku atradimu. Kilniu ramumu ir oriu susitaikymu alsuoja jo naujųjų eilėraščių eilutės. Todėl jos visiškai neprimena „skundų knygos“. Poetas neužima priekaištaujančio pranašo ar moralizuojančio tribūno pozicijos, o jeigu jo liūdnas eilutes apie mirtį, kapines, amžinybę, mirusiuosius laikysime pesimistinėmis, tai pesimistiška reikėtų laikyti visą metafiziką, o žmogaus kaip Dievo kūrinio istoriją – nevykusiu evoliucijos pokštu. „Iš vieno grūdo ir mirtis, ir gyvybė“ – gal šiek tiek ir paviršutiniška, bet argi Just. Marcinkevičius, kuriam Lietuva – rugio tėvynė, gali rašyti kitaip, kitaip traktuoti gyvenimo ciklą?.. Argi nėra teisinga, kad ir jo eilėraščių mirusieji plaukia rugių paviršiumi?.. („kaip švintant virš banguojančių rugių / balkšvam rūke skarelė tavo plaukia.“) Argi nenuostabu, kai mirusiojo dulkės lyginamos su žvaigždynų spiečiais, su šviesa („mirusiaisiais šviečiam visatoje / jų atspindžiais degam“) – šitoj nuostaboj užkoduota savotiška graudi ironija, susijusi su žmogaus kaip likimo valdovo ir pasaulio viešpaties statusu. Pasirodo, mūsų „statusas“ – būti žvaigždėmis to nesuvokiant... Tikro poeto jauseną liudija eilutės, kuriose mirusieji ir gyvieji sugretinami kaip paraleliniai pasauliai, sutaikomi, suliejami („Nedrumskim jų ramybės. Mumyse / jų yrančios, jų laikinosios dausos“) kaip „anapusinė keista gyvastis“, kaip nedaloma siela.

Naujoje poeto knygoje labai svarbūs „pasaulio kūrimo“ įvaizdžiai – tyla, tamsa, šviesa, žaibas, liepsna. Žaibas, naktis, šviesa kaip kirtis, neapibūdinamos jausenos „smūgis“ – ir žmogus kaip akmuo, kaip kūnas, kurio dvasia „nustėrsta“. Žaibas ir naktis – giliosios poezijos ir žmogaus kūrybiškumo prasmės, jungiančios gyvenimą ir mirtį, žyminčios ribą, ant kurios stovint kartais pritrūksta žodžių.

Geriau jau įpilkit degtinės...

Herbjørg Wassmo. Stiklinė pieno. Romanas. Iš norvegų k. vertė Agnė Navickaitė. V.: Alma littera, 2008. 400 p.

Herbjørg Wassmo, kurią daugelis žino kaip „Dinos knygos“ autorę (skaitytojams padarė įspūdį ne tik valdinga, violončele aistringai griežianti knygos herojė, bet ir specifinė, įtaigiai pavaizduota Norvegijos gamta), šįkart ėmėsi kūrinio apie romią ir mielą mergaitę Dortę iš Lietuvos kaimo, pakliuvusią į prekybos žmonėmis tinklą ir patyrusią begalę išgyvenimų. Tema iškart gali atgrasyti nuo tolesnio skaitymo – panašių kūrinių, parašytų ir lietuvių autorių, pastaruoju metu netrūksta (matyt, prostitucija – ne tik vienas iš pelningiausių šešėlinių verslų, bet ir literatūrinių temų). Kadangi visi šia tema rašyti kūriniai daugmaž panašūs ir pretenduoja daugiau į visuomenės socialinę reakciją (užuojautą, labdaringą veiklą ir pagalbą) nei į menines aukštumas, tai nenuostabu, kad atsibodo. Kristus pasakė: „Eik ir daugiau nebenusidėk.“ O tai tinka ir prostitutei, ir sąvadautojui, ir prostitutės klientui. Gal net – rašytojui, kuris apie visa tai rašo. Bet tema tokia patogi, kad tiesiog nuodėminga nenusidėti ir nerašyti.

Ir, žinoma, be Lietuvos čia neapsieisi. Nes Lietuva – kraštas, kuriame pilna naivių mergaičių, tikinčių, kad užsienyje jų laukia princas ant balto žirgo. Bet gal naivios ne mergaitės, o pati autorė?.. Ir veikėjų vardai (Dortė, Vera, Nikolajus), ir nūdienos realijos, ir gyvenamoji aplinka kelia keistą nuostabą – lyg būtum atsidūręs kokiame kino filme, kuriame jaunutis Hanibalas Lekteris savo dvare Lietuvos pakrašty nejučia ima trokšti kraujo. Trumpiau tariant, Lietuva užsieniečių akyse iškyla kaip egzotiška istorijos „pradžia“, kurioje nepiktnaudžiaujama vaizduote, bet kai kurie faktai visgi pribloškia. Pavyzdžiui, kad lietuviai minta arkliena. Ačiū Dievui, H. Wassmo – ne ponas Franzenas, ji pasitenkino kuklesniu įvaizdžiu – stikline pieno. Dortė kur buvus kur nebuvus vis maukia jį, lyg būtų mažas vaikas, o ne normali penkiolikmetė, kuri surusėjusiame kaime jau seniai būtų ir kokio pilstuko paragavusi. Net pamaldi ir dorybinga motina nebūtų sustabdžiusi. Tik va ar skaitytojui būtų gaila girtos penkiolikmetės, pakliuvusios į prekeivių žmonėmis nagus?.. Kažin. Skaitytojas – toks baisus padaras, ne ką geresnis už prostitutės klientą – jam duok nekaltą ir dailų veikėją, kitaip jis neskaitys ir jo nesigailės. Gailestis neretai susijęs su susitapatinimo jausmu, o visi taip trokšta tapatintis su gražiais ir kilniais, kad net nesvarbu, jei šios sąvokos pavirsta karikatūra.

Dortė kaip personažas man padarė keistą įspūdį – jau beveik norėjau jos gailėtis, bet apsigalvojau. Ne tik dėl tos amžinos stiklinės pieno. Dėl kažkokio nuvėsusio fatališkumo, nė iš tolo neprimenančio „Dinos knygos“ herojės. Gal lietuvaitėms toksai ir būdingas?.. Bet ar Dortė – lietuvaitė?.. Vargiai. Nežinau, ar turėčiau pasmerkti personažą dėl neapibrėžtos tautybės, bet gal ir verta. Man labiau pagailo Tomo, prekeivio, nusipirkusio Dortę, – pasirodo, jis besąs kastratas!.. (Tai išaiškėja, kai Dortė vonioje griūdama nusitveria Tomo trumpikių, šios nusmunka ir atsiskleidžia baisi tiesa.) Kokia bėda ištiko Tomą ir kas jis buvo – vyras ar moteris, taip ir nesužinome, nes autorė paskui iškart pradangina Tomą (jį suima policija). Kaip gaila!.. Buvo pradėję darytis įdomu. Gal tai nors kiek galėjo praskleisti paslaptingus žmogaus sielos užkulisius... Paaiškinti, kodėl ir iš kur kyla toks baisus dalykas – prekyba žmonėmis.

Galbūt autorė netiesiogiai tai ir bandė paaiškinti, kalta aš, kad nesupratau. Bet man atrodo, kad stori romanai su egzotiška „pradžios“ istorija vargu ar kada tai paaiškins. Apie poveikį visuomenei nė nekalbu (prostitucijos tai nesumažins). Tokias knygas rašyti beviltiška, nes jos tėra dirgiklis sočiam vartotojui, o ne jo veidrodis.

Daikto sapnas

Leonardas Gutauskas. Daiktai. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. 440 p.

Kad imu graudentis, skaitydama Leonardo Gutausko ąžuolinių rogučių ar angliško zuikio istorijas, aišku, dvelkia ne kuo kitu, o gūdžiu provincializmu, nes kitaip ir būti negali. Ypač kai sukritikuoji daug gero norėjusią ir modernią istoriją apie prekybą mergaitėmis iš Lietuvos parašiusią garsią norvegų rašytoją. Prostitucijos tema visuomenei kur kas aktualesnė nei senų daiktų pasakojimai. Tik kad L. Gutauskas kur kas talpesnis rašytojas, be to, autentiškas iki skausmo – skaudūs ir tikri yra jo aprašyti įvykiai bei faktai, nekvepia jokia nereikalinga mistifikacija, o epocha ir laikotarpis kartais telpa keliuose puslapiuose.

Graudentis, aišku, nebūtina. Verkti reikėtų skaitant meilės istorijas su vampyrais ir kitais pusžmogiais, nes tai šitaip jaudina (L. Gutausko aprašyta vokietė mergaitė, ginanti pianiną nuo girtų rusų kareivių, – šie ją išprievartauja ir pasmaugę išmeta pro langą, – aišku, tokių malonių jaudulio akimirkų nesukels). Meilė, matot, šiandien yra toks sprogdinamasis sentimentalumo ir infantilumo mišinys, kuriam reikia nežmogiško objekto, nes mylėti paprastą žmogų, regis, tampa netgi kvaila. Juk jis toks fiziologiškas, neduokdie dar nosį pasikrapštys ar kokį nepadorų garsą išleis... Ir kaip ramu pasidaro, kai atsiverti knygą, kurioje daiktai, pasakodami žmonių istorijas, atskleidžia jas su prieraišumu, švelnumu ir meile. Pianinas, vokiškos rogutės, skudurinė lėlė, enciklopedija, aliuminio šaukštas, žibintas, namas – tyli balsų polifonija, stebinanti įtaigumu. Ir išmintimi. Niekas nenori nieko nustebinti – rodos, net pats autorius. O visgi nustebina. Pasirinkta pasakojimo forma iš pradžių atrodo specifinė ir sukelia savotišką nepasitikėjimą, kad romano žanras liks nesurištas, ims byrėti. Kad daiktų pasakojimai bus atskiri monologai.

Tačiau taip neatsitinka. Luko ir Margaritos, pagrindinių knygos personažų, gyvenimo ir meilės istorija, papasakota daiktų, atsiveria netikėtais rakursais. Atsiveria ir pats laikotarpis – sunkus, žiaurus (daugelis daiktų, pavyzdžiui, ąžuolinės rogutės, pianinas, porceliano lėlė – vokiški, karo grobis, išmainyti iš rusų kareivių už butelį naminės ir lašinių puspaltę). Kryželis, elnio odos piniginė, šaukštas, elnio kaulo amuletas ir elnio kaulo rankena su nulaužta geležte – smulkūs daikteliai iš Vorkutos, kurių trumpame pasakojime telpa tiek autentiško siaubo, kad nereikia skaityti dirbtinai baisybių prisodrintų romanų. Autorius jautriai žvelgia į senus žaislus ir, apdovanodamas juos matančiomis akimis, jaučiančiomis širdimis ir net fizinį skausmą gebančiais pajusti kūneliais, pripildo pasaulį tylių mūsų būties liudininkų. Leisdamas kalbėti daiktams, kuria ir juos girdintį žmogų – tokie yra Lukas, Margarita, senasis profesorius, nupirkęs anglišką zuikį. Kaip kontrastas – daugybė beklausių, kuriems seno daikto prisiminimas nekelia jokių emocijų.

Savo struktūra, o gal visgi – idėja „Daiktai“ kažkuo panašūs į ankstesnį L. Gutausko romaną „Sapnų teologija“, kuriame irgi pasakojama dviejų jaunų žmonių meilės istorija. Tik pasitelkus ne daiktus, o sapnus. Šie kūriniai man savotiškai siejasi – sapnas liejasi su daiktu kaip materialus objektas su anapusybe, su vizija. Užtat kartais trapi riba tarp realybės ir sapno čia vos matoma: pvz., skyriuje „Enciklopedija“ Lukas keliauja į senovės Judėją, išeina iš Egipto žemės, meta tinklus Galilėjos ežere, tik visa tai vyksta tariamąja nuosaka („norėčiau Sinajaus dykumoje išvysti akacijos medį...“). Tik kažkaip toji tariamoji nuosaka be galo gyva ir įtaigi. Beveik kaip esamasis laikas. Arba – būtasis kartinis. Nepamirškime, kad grožinėje literatūroje toks stebuklas įmanomas. Ir man gaila turistų, kurie keliauja būtuoju dažniniu, tačiau nemato Sinajaus dykumoj jokio akacijos medžio.

Neišsigąsk savęs, kai atpažinsi

Rūta Bačiulytė. Ėriukas vilko kailiu: kaip džiaugtis gerais santykiais. V.: Alma littera, 2008. 312 p.

Anotacija skelbia, kad ši knyga skirta „mąstančiam ir jaučiančiam skaitytojui“ – o kadangi tokiais save laiko didžioji dauguma, tai knygos sėkmė turėtų būti garantuota. Be to, anotacijoje dar užsimenama ir apie emocinio raštingumo bei savęs pažinimo ugdymą – sakytum, labai reikalingi dalykai mūsų visuomenei, kuriai viso šito trūksta. Žinoma, autorė protingai perspėja, kad žmonės nesitikėtų iš šios knygos paprastų ir visiems tinkamų patarimų, kaip pakeisti savo gyvenimą per trumpą laiką. (Tokią iliuziją galbūt sukuria paantraštė, primenanti gydytojo receptą.)

Kadangi mane suintrigavo pavadinimas, puoliau aiškintis, kur čia šuo pakastas – kas tas ėriukas vilko kailiu, ar nebus koks maniakas iš „Avinėlių tylėjimo“. Masinės kultūros prarytas žmogus juk labai įdomus objektas psichologui. Bet iš tiesų jokio kriminalo, ir dar dvelkiančio holivudine pragaro siera, čia nebus. Ėriukai – tai ne kas kita, o mes, brangūs skaitytojai, o vilko kailį nudžiovėme iš Valdovų rūmų fojė ir dangstome juo savo problemas ir kompleksus. Man kažkaip pasidingojo, kad dažniau galima sutikti vilkų, apsigobusių nekaltų ėriukų kailiais, bet gal man vaidenasi. Juk šioje knygoje apie tai nekalbama. Knyga pagrįsta, ačiū Dievui, ne kokiais pasidingojimais, o protingomis išvadomis. Cituojami garsūs šiuolaikiniai psichologijos mokslo šviesuliai (pavyzdžiui, visiems pravartu žinoti, kad „pasitikėjimo–nepasitikėjimo“ diadą išskyrė JAV psichoterapeutas ir pozityviosios psichoterapijos pradininkas Erikas Eriksonas, o asmenybės teoriją, paremtą potraukių ir motyvų hierarchija, išplėtojo Abrahamas Maslow).

Ir dar man labai patiko, kad autorė nebruka skaitytojui sauso teksto, o iliustruoja jį anoniminių pacientų ligų istorijomis (čia jau panašu į literatūrą). Tiesą pasakius, psichologo klientai ne tokie įdomūs, palyginti su psichiatro (ypač teismo medicinos, ten jau tikrai į „Avinėlių tylėjimą“ panašu), tačiau juk negali norėti iš autorės, kad ji, užuot pozityviai kreipusi visuomenę į emocinio raštingumo vėžes, imtų visokias baisybes rašinėti. Manyčiau, tam pritartų didelė dalis skaitytojų.

Tačiau ir R. Bačiulytės „literatūrinės“ istorijos gana įspūdingos (ko vertas vien pasakojimas apie policininką, kuris taip pavydėdavo žmonos ir taip ją kontroliuodavo, kad primušdavo niekuo dėtus žmones, jei tie ilgiau su ja kalbėdavosi). Tipiškas paranoikas, užtat kaip tokių tipažų atpažinimo priemonė man pasirodė naudinga autorės pateikta asmenybių tipologija: paranoidinės, šizoidinės, antisocialios (psichopatinės), emociškai nestabilios, isterinės, perfekcionistinės, simbiotinės, nerimastingo tipo asmenybės. Autorė, aprašiusi visus įsimintinus šių asmenybių charakterius, straipsnio gale kukliai priduria: sveikinu tamstą, brangus skaitytojau, jeigu tarp jų neatpažinai savęs!.. O ką daryti, jeigu atpažinau?.. Ir netgi ne vieną, o kelias?.. Visai kaip Jerome’o K. Jerome’o „Trise valtimi (neskaitant šuns)“: herojus skaito medicinos enciklopediją ir su siaubu aptinka, kad serga visomis joje išvardytomis ligomis, išskyrus kelio sąnario uždegimą!..

Tačiau perskaityti šią knygą patarčiau. Tik nepulkite iškart priskirti savęs prie kokių nors asmenybių tipų. Žmonės tokie įvairūs ir nenuspėjami!.. Gal kol jūs skaitysite, atsiras kokia visai nauja rūšis...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


148606. colega2009-01-28 20:05
sveikinu,anonsai įžvalgūs, žvalūs. Tik pridurčiau dėl J. M. - net įžvalgioji V.Daujotytė - Pakerienė subtiliai suabejojusi žodžiu "gamina" ( A. Maceinos) voras... gal neatsižvelgė į viduramžių kontekste gyvavusią meno - gaminio reikšmę. Gal tai - "taiklus nepataikymas", kuris suintrigavo "Metų" recenzijoj?..

149070. rimtas2009-02-02 22:51
"...didžioji dauguma"... - įdomu, o kiek būtų "mažoji"...?

Rodoma versija 27 iš 28 
14:36:40 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba