Iš šiuolaikinės Vakarų poezijos Vertė Tomas Venclova
ROLANDAS KAUŠAS. Nedarbo anatomija
-js-. Sekmadienio postilė
Paberžė – kaip Dievo užantis Su kunigu, rašytoju, Paberžės klebonu SKAIDRIUMI KANDRATAVIČIUMI kalbasi Zita Zokaitytė
SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai
REDA PETRIKAITĖ. Didysis Balys Sruoga
AURELIJA AUŠKALNYTĖ. Eilės
MARIUS PLEČKAITIS. Eilės
RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Očiačia, opapa į mokyklėlę
JURGA ŽĄSINAITĖ. Klausanti knyga(?) Christian Bobin. Džiugė. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Gražina Strigockytė. V.: Alma littera, 2005. 96 p.
ALDONA GEDVILIENĖ. Lembo soda
ANDRIUS ŠIUŠA. Žmogus, kuris norėjo kalbėti
MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Nuobodžios nuotraukos
Penki sakiniai apie mūsų kalbą
Mes, lietuviai, turime didelę gražių asmens vardų įvairovę, bet dauguma mūsų pavardžių yra negražios. Viena iš priežasčių ta, kad dauguma jų yra nelietuviškos arba tik pusiau lietuviškos kilmės. Pvz., iš lenkų kalbos atėjusios priesagos -avičius, -evičius yra griozdiškos ir mūsų kalbai nelabai tinkamos. Tarpukario laikotarpiu ir vėliau išeivijoje buvo kilęs vajus lietuvinti tokias pavardes – ir iš tikrųjų akivaizdu, kad Adamkus skamba gražiau negu Adamkavičius (su šia pavarde mūsų prezidentas gimė). Žinoma, pavardė yra žmogaus tapatybės dalis, todėl ją keisti psichologiškai sunku, be to, kyla ir praktinių keblumų.
hezau. tai lenku pavardes su priesaga - evic, -ovic- yra lietuviu kilmes, o ne atvirksciai. nazwisko zakończone na -owicz lub -ewicz pochodzi z Litwy lub Białorusi. tos priesagos tiek pat lenkiskos, kiek ir lietuviskos. ruskos jos.
ATĖNAI
Lietuva internete
