ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-23 nr. 925

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Veidrodis (56) • LAIMANTAS JONUŠYS. Gyvenimas reginių visuomenėje (37) • -vt-. Sekmadienio postilė (23) • Kaip gyvuoja „dama kultūra“? (2) • JONAS GRIGAS. Apie logiką pasaulio pažinime (84) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (5) • KRISTINA KUČINSKAITĖ. Algis Griškevičius. Gyvenimas pamirštam interjere. 1998 (21) • JURGIS VININGAS. Eilės (6) • KURT VONNEGUT. Harisonas Berdžeronas (3) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • JURGIS KUNČINAS. Kaip mes patys tuomet atrodysime? (6) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Instrukcijos: kaip pasidirbdinti nuosavą pragarą (1) • -pv-. Daktaras MirtisDublerė. KERRY SHAWN KEYSaš nevaldau pasaulio, jis manimi gyvas (697) • 2009 m. sausio 30 d. Nr. 4 (926) turinys (4) •

Kaip mes patys tuomet atrodysime?

JURGIS KUNČINAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Arvydo Pakalkos piešinys

Ar yra „savų“ ir „svetimų“ šventyklų?

Nebeliko fliugerio su data virš Vilniaus kirchės šalia Vokiečių gatvės, dabar viršum smailės – kuklus protestantiškas kryžius. Į Vokiečių gatvę grįžta vokiečiai: pinigo jie turi – gražiai atkus ir visas kvartaliukas aplink šventovę. Gražu? Gražu. Taip ir turi būti – kas ciesoriaus, ciesoriui. Tik nedrąsiai knietėtų paklausti: ar kaufhausai, knaipės, byrštūbės ir fervaltungai neužgoš šventyklos? Buvusi „Kronika“ irgi eina jaunyn, o buvusi „Klaipėdos“ troleibusų stotelė jau vadinama „Reformatų“. Tai gal visą Klaipėdos gatvę vertėjo perkrikštyti į Mėmelštrasę?

Nieko, nieko, viskas gerai: Vilnius nuo amžių garsėjo tolerancija – gudų šviesuoliai jį jau vadina Vilnia ir savo lopšiu. Siūlo Vilnią paskelbti bendra Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sostine, o lietuvaičiams pataria grįžti į Kauną...

Vokiečiai ir karaimai taip nesiūlo. Karaimų pačių mažoka, o pirmieji pernelyg turtingi. Doičmarkė mūsų parapijoje – raktas į visas duris, ne prastesnis už dolerį nedorėlį.

Karaimų kenesa, daili kaip pyragas, stovi Liubarto tilto pašonėje. Ne gėda pačiam pažiūrėt, svečiui parodyt ir primint: ar matot? Mūsų valstybėje tolerancija jau nuo seno, mums nereikia kažkokių Tolerancijos metų! Tikra tiesa: ir Kauno mečetė su riestu pusmėnuliuku, kaip sniegas balta, mulų pašventinta, iš tolo šviečia Ąžuolyno papėdėje. Ne Meka, maldininkai čia neplūsta, bet ne gėda kokiam užklydusiam Rytų prekijui pasirodyt: eik, svety, garbink Alachą!

Gražios iš senovės likusios Lietuvos cerkvės. Vilioja barzdoti tėveliai-batiuškos, smilkalai, ikonostasai – ir istorija: vieną cerkvę pats Algirdas statė, kitur Puškino protėvį krikštijo, gerbk, broli lietuvi! Ir brolis lietuvis gerbia, tausoja ir litą pakloja, kad šie paminklai negestų, nepūtų, kad niekas nežūtų.

Dieve gink, jei mano žodžiuose užgirdote kokią ironiją ar ką panašaus! Tebūnie ir kirchės, ir sinagogos, ir kenesos, tekyla ant Vilniaus kalvų žaliais svogūnais Romanovų dinastijos jubiliejaus proga statytos cerkvės – po Lietuvos dangum vietos pakaks visiems. Nebent patys lietuvaičiai pasišaipo iš savojo pagonių kunigaikščio Vilgaudo, pagarsėjusio pigaus šnapso parduotuve Vilniuje, iš nubyrėjusio pelno ketinusio atkurti Signatarų namus.

Nepasakysi, kad ir lietuviškos bažnyčios visos apleistos. Kas ne, tai ne. Bet štai šalia bankų ir karčemų vis dėlto niūriai tamsuoja Šventoji Kotryna. Ir Bernardinų pastoliai jau lyg įaugo į puikiosios bažnyčios kūną: kas parems šio vienuolyno šeimininkus – neturtėlius pranciškonus? Kas prikels Trinapolio bažnyčią Valakampiuose? Tokių našlaičių ir šventų paliegėlių esama ir Kaune – dar toli šaukia, kol buvusiu grožiu sušvis gražuolė Šventojo Jurgio bažnyčia Santakoje ar Šventosios Gertrūdos bažnytėlė pačiam „laikinosios“ centre, dėl kurios buvo taip kautasi su Kauno ponukais. Specialistai ir meno istorikai tokių objektų išvardytų dar gerą dešimtį. Negyvi ten altorių šešėliai, krentantys ir ant mūsų: blizgant vitrinoms, jie itin tiršti ir slegiantys.

O dabar – paskutinis žodis apie toleranciją: vis mažiau bekalbama apie „savas“ ir „svetimas“ bažnyčias. Bet būtų puiku, kad jokių – nei „savų“, nei „svetimų“ – šventyklų nebūtų apleistų, užkaltų, nykstančių ir griūvančių.

1995.IV.12

Apie mūrus ir didelius didelius langus

Viename įspūdingiausių prieškario eilėraščių „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“ Bernardas Brazdžionis rašė:


        Gal aš nevertas pakelti
        akių į dangų,
        o bet pastačiau šituos mūrus
        ir tuos didelius didelius langus.

Šiandien galėtume aną mūrininką nuraminti ir paguosti: vertas esi! Dėkui tau, nežinomasis meistre!

Apie didelius didelius langus paskatino rašyti skulptorės Ksenijos Jaroševaitės laiškas „Naujojo Židinio“ redaktoriui. Menininkė negali ramiai žiūrėti į statomą Elektrėnų bažnyčią, o aš savo ruožtu negaliu ištverti nepacitavęs jos laiško: „...Viešpatie, Tu kantrus, Tu gali viską iškęsti, atleisti kiekvieną mūsų kvailybę, jei nori! Atleisk ir tiems žmonėms, kurie tai sumanė, nes jie buvo kupini gerų norų, jie norėjo pastatyti tokią bažnyčią, kokios Lietuvoje dar nebuvo...“

Mačiau iš tolo ir aš tą statomą elektros miesto šventovę – pabaisa! Šventas noras sukurti kažką, ko iki šiol nebuvo, neretai išvirsta į pretenzingą užmojį apstulbinti visus, įskaitant ir patį poną Dievą! Nesu architektūros specialistas, bet juo turbūt ir nereikia būti, kad jaustum santykį su aplinka ir mastelį. Tuo galima įsitikinti, apsilankius netolimose nuo Elektrėnų Rumšiškėse, buities muziejuje, o kad ir paprasčiausioje kaimo sodyboje...

Liūdniausia, kad panašių į kylantį Elektrėnų monstrą bažnyčių Lietuvėlėje atrastume ir daugiau. Rodos, niekad nebuvo senųjų meistrų, ligi šiol tebestovinčių šimtamečių pavyzdžių ne tik miestuose, bet ir nuošaliuose bažnytkaimiuose?

Man, pavyzdžiui, negražios bažnyčios nei Varėnoje Antrojoje, nei Alytuje, nei Viršuliškėse. Gal ir klystu, gal per daug noriu?

Bet prastų pavyzdžių esama ir svetur, kad ir kaimynėje Lenkijoje. Iš didelio rašto ir ten išeinama iš krašto – štai Suvalkų bažnyčia man priminė tokį nieko sau vidutinio dydžio fabriką. Bet ir Vroclave – vajetau, vajetau! Žinia, šventyklų stinga, ilgus metus jas kaip įmanydami draudė statyti ateistų generolai ir vyskupai, tad atsileidus vadžioms ir ėmė dygti... patys suprantat. Lietuvai niekad nereikės šventyklų, į kurias būtų galima įvažiuoti su automobiliu, nors matydamas tokį baisų užmojį jau imi ir suabejoji... Kita mintis: jos dar tik statomos. O koks bus interjeras, altoriai, paveikslai? Nejau ir vėl apstulbsime, išvydę paskubom nevykėlių tapytus abrozdus?

Ačiūdie, ne visur ir ne visada šitaip nutinka. Galima būtų ginčytis dėl Kauno Prisikėlimo bažnyčios dimensijų, bet tai jau dvasios ir kultūros paveldas. Kitas dalykas, kai atstatomos per visas suirutes ir karus sugriautos šventyklos. Taip atsitiko Vištytyje, Sintautuose, Vilkaviškyje... Deja, deja... Taip gyrėmės savo architektūra, taip žavėjomės, svečiams rodėme! Subliūško šitas mitas, ir nenustebčiau, jei koks tyrinėtojas modernios lietuvių architektūros etalonu nurodytų besant „smetoninį“ Kauno centrą su Banku, Paštu, Pienocentru ir t. t.

Vilties visuomet lieka: o gal tai tik nesusipratimas? Juk pusė amžiaus niekas Lietuvoje neprojektavo ir nestatė naujų bažnyčių? Gal ir nesusipratimas. Duok Dieve!

1995.VIII.28

Sekmadienis Palūšėje

Rodos, nieko ypatingo ir nenutiko. Tik lietingą, vėsų sekmadienį šilčiau sieloje pasidarė. Ir jaukiau, ir skaidriau. Kažkas atlėgo po visų suvestinių, po baisios dykros miesto džiunglėse...

Sekmadienis Palūšėje. Balta, iš išorės jau baigta restauruoti bažnytėlė, stulbinanti senųjų meistrų proporcijų pajauta, lakoniška, o visgi labai įspūdinga architektūra. Deja, dažnas patriotas ją tėra matęs ant vieno lito banknoto. Gal net nepasidomėjęs, koks čia „tvartelis“ Žemaitės užnugaryje...

Sekmadienis Palūšėje... Iš visų pusių kyla kalniukan baltos skarelės. Daug jaunimo, nemažai ir svečių. Tykiau šiandien Palūšėj – „visasąjunginė“ turistinė bazė tapo Turizmo ir rekreacijos centru, nebėra nesibaigiančio laukinio srauto iš Rytų šalelės. Ačiū Dievui, bet savaitgaliais ir savų pakanka – vis su limuzinais, maisto ir gėrimų atsargomis. Ir būtinas priedas – magnetofonas. Visu garsu, pernakt! Tiesa, administracijos būstinėje snūduriuoja keli policininkai pušų spalvos uniformomis, tik kad jie patys bijo eiti į tamsią naktį... Sulenda tautiečiai į namelius bei vagonėlius, paleidžia savo „šarmankes“, užsipila iki krūminių dantų, o kitos dienos pavakare burzgia atgaliop į savo miestus... Atrodo, nugyventas ir šitas „centras“, kaip ir daugel kas nūnai Lietuvoje.

Bet... Aptikau čia stovyklaujančius, pavyzdžiui, jaunuosius samariečius, pasikvietusius ir būrį idėjos bičiulių iš Vokietijos. Palūše, beje, susidomėję ir norvegai, žada net pagelbėti; pats atsakiau į didžiulę anketą, kurioje buvo net toks klausimas – kokia architektūra labiausiai tiktų rekonstruotoje bazėje: a) pagal Vakarų standartus, b) nūdienė, lietuviška ir c) etnografinė? Pabraukiau c) variantą.

Liepos 21 dieną dešimt baltų mergyčių ir berniukų puikioje Palūšės bažnyčioje priėmė Pirmąją Komuniją. Sveikino juos dar tvirtas, kad ir žilas, klebonas Albertas Ulickas, grojo vargonai. Kitados čia vargonavo Miko ir Kipro Petrauskų tėvas. „Buvo užkietėjęs viengungis“, – šeimyniškai porino mišių metu lyg tikras oratorius Palūšės klebonas. Bet paskum visgi nusižiūrėjo „vieną tokią nešpėtną giedorką“ ir šit davė Lietuvai du ąžuolus – Miką ir Kiprą! Kas žino, kalbėjo jis, gal ir iš šitų vaikučių kuris nors garsins mūsų tėviškę?

Palūšėje verčiau jauno austrų autoriaus Roberto Schneiderio romaną „Miego brolis“, todėl iškart prisiminiau... Atokus Austrijos Alpių kaimelis, maža bažnytėlė. Ir įstabia klausa apdovanotas berniukas – Elijas Alderis, kuris niekieno nemokytas pats taip užgroja menkais vargonėliais, kad surambėjusios kaimiečių širdys atlėgsta, o kieti jų delnai „pasidaro minkšti kaip aksomas“... Ten devyniolikto amžiaus pabaiga, Palūšėje, kaip ir Atlantoje ar Delyje, baigiasi dvidešimtas amžius... Ką gali žinoti... kas užgros Palūšės vargonais?

O tą sekmadienį laukė dar viena staigmena – bažnytėlėje uždainavo Nijolė Ambrazaitytė. Taip uždainavo, kad pagaugai nugara nuėjo. Ir Palūšės pušynų medis atsiliepė. Kokia akustika!..

Krapnojo lietus, „Riešuto“ bare kaukė televizorius, o iš mažos bažnytėlės ėjo nuskaidrėję žmonės ir balti kaip angelai vaikai – po Pirmosios Komunijos. Kiek akys užmato raibuliavo saulės pragiedrulį pagavęs Lūšių ežeras. Sekmadienis Palūšėje... Jauki salelė audrotoje tuštybės ir nesantaikų jūroje.

1996.VII.22

Mažvydo pėdomis

Keista yra toji vieta Ragainėje, kur stovi tikra ar tariamoji Mažvydo bažnyčia. Ant bažnyčios pamatų naujieji šeimininkai užrioglino kažką panašaus į chruščiovkę, viskas ten apsilaupę, ir mėlynai bandyta dažyti, ir kitom spalvom. Kiek žemėliau kaži koks darbštus kolonistas, apsitvėręs statinių tvorą, pasistatęs sodnamį atstojančią būdą, augina savo plantacijoje česnakus, bulves ir kitas neįmantrias kultūras. Maža toji Mažvydo bažnytėlė – nesutilpo visi aną savaitgalį suvažiavę paminėti Pirmosios Lietuviškos Knygos jubiliejaus ten, kur ji buvo parašyta ir išleista – Ragainėje ir Karaliaučiuje. Likimas toks: viename gale atsikūrė katalikų bažnyčia, o iš antro galo melstis eina broliai stačiatikiai. Susirinko ir negausūs čionykščiai lietuviai – ir melstasi, ir dainuota, ir kalbos rėžtos. Be didelės pompos, užtat prasmingai. Krikščioniška bažnyčia kyla ir Tilžėje – beveik pačiam centre. Man ji pasirodė gražesnė už Lietuvoje statomas – mažiau pompastikos, panašesnė į maldos namus, nors ir netradiciška.

Dar labiau netradiciška pasirodė Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo koplyčia Karaliaučiuje. Irgi nelabai toli sovietizuoto centro, tokioje nykokoje Lesopilnajos gatvėje. Vokiečiai čia atvežė ir čerpių, ir labai raudonų plytų. Beveik plokščias stogas, ąžuolinis kryžius kieme, pamaldų tvarkaraštis rusams katalikams, lenkams ir lietuviams, kurie Mažvydo iškilmių proga ir buvo čia šeimininkai. Atvažiavo Telšių dvasininkai, vyskupas Baltakis, giedojo choras, kalbėjo iškilūs kultūros ir knygos žmonės.

Kitapus koplyčios – tipiškas vokiškas keturaukštis plytų namas. Toks karus atlaikęs dinozauras, bendrabutis dabar. Papypkiavau čia prisėdęs ant pusrūsio turėklų su vienu vokiečiu, kuris rusiškai daug geriau kalba. Bet vokietis – po visų „perestroikų“ net iš Tadžikijos atsikėlęs. Surukęs toks senutis, nelabai jau dantingas. Saugo tą koplyčią, pietauja labdaros valgyklėlėje, kurioje ir mes pietavome, Maltos ordino moterų aptarnaujami. Vsio eto gumanitarka, – paaiškino jis man, rodydamas ir koplyčią, ir valgyklą, ir statomus bene nakvynės namus. Vokietijai jis, matyt, nelabai reikalingas, o čia dar kažką saugo, gina visų gerą, nes, pasak jo, ant kiekvieno kampo tik capcarap, tik capcarap! Vagia, atseit.

Seniai besilankius, krinta į akį restauruojama Karaliaučiaus katedra. Tik toli dar šaukia iki buvusios didybės, oi, toli. Net vakarietiškos reklamos ir skydai bei paviljonai klaikių blokinių namų fone šiurpina savo kontrastais. Nelaimingas miestas, kur šalia Naujosios Albertinos neseniai atsistojusiam Kantui – vokiečių statytam paminklui – nuo „nugaros“ nuplėšta lentelė, mininti, kas tą paminklą atstatė. Tik nujausti gali, koks miestas čia gaudė ir ūžė ir kokia puikybė jį taip siaubingai pražudė. Ant senosios prūsų pilies pamatų iškilęs namas vaiduoklis – taip ir nebaigtas statyti milžiniškas pastatas, kuriame turėjo įsikurti partijos bosai ir miesto valdžia. Nebent King Kongą čia dabar filmuoti!..

Ir vis dėlto nesvetima mums ši žemė, nevalia jos išsižadėti. Po marų ir karų visuomet ilgai trunka nedalia – kai kur netgi labai ilgai.

Tilžėje, už Karalienės Luizės tilto, rusų pasieniečiai į mūsų pasus įspaudė raudonus spaudus: Sovetsk. Rossija. Bet jautėmės sugrįžę iš Mažosios Lietuvos, kur prasidėjo spausdintas mūsų žodis, o vėliau ilgai iš čia per Nemuną buvo gabenamas į Didžiąją Lietuvą. Dabar mes patys vežėme keletą dėžių naujų knygų, tik skaitytojų šioje pusėje Nemuno mažai telikę. Kaži, pagalvojau, kaip šitas kraštas atrodys dar po penkiasdešimties metų, kai minėsime jau pusės tūkstančio metų paprastų Katekizmo žodžių jubiliejų? Kaip mes patys tuomet atrodysime? Retoriniai klausimai, į kuriuos įmanoma tik retoriškai atsakyti! Bet vilties yra, teauga ji, mūsų pačių auginama!

1997.VII.21

„Mažoji studija“

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


148511. archyvaras2009-01-28 11:28
Datos, kokios datos, kokia senovė, kiek laiko nugarmėjo?! ei, vilniečiai,ŠA topografai, kas išsipildė, o kas liko nekeista, nepakeista, kas įvyko/neįvyko J.Kunčino minimose Vilniaus šv.vietose...

148522. alora2009-01-28 12:55
nesvetima mums nei ana zeme, nei si, bet cituoju anonima: "tikiu, kad galetu buti geriau kaip Prancuzijoje, bet nebetikiu, kad bus". tai jau tikrai.

148529. mie2009-01-28 13:09
pakalka man toks schematiskas.

148552. beje, piktai2009-01-28 15:13
na velniškai sunku sutelkti visą dėmesį tekstui, kai šiek tiek žinai autoriaus CV: pvz.: su mažamečiais vaikais likimo valiai paliktos žmonos ir t.t ir kt. Beje, nelabai norėčiau pakliūti į Cieškaitės (kirviu užkapojusios tėvą ir išteisintos) kūrybos vakarą... Kai žmogus sau, o jo dirbiniai sau - nachera reikalingas toks žmogus su visais savo dirbiniais?

148570. archyvaras, beje...2009-01-28 16:13
Poeto neliko, dabar vien tekstai Poeto...Privatus gyvenimas tampa kontekstu, o ne tekstu.

149547. feja2009-02-08 15:23
neidomu

Rodoma versija 27 iš 28 
14:36:36 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba