Sekmadienio postilė

III eilinis sekmadienis (1 Kor 7, 29–31)

Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, – kaip neužsiėmę. Nes šio pasaulio pavidalas praeina.

Eschatologinė „jau“ ir „dar ne“ įtampa

Komentuoti Biblijos ištraukas gali būti „nepakeliamai lengva“ (perfrazuojant M. Kunderą). Nes Žodžio apmąstymas pajudina ir vidinę šviesą, ir vidinę tamsą. Su tekstu, kuris štai turi gimti prieš mano akis, elgiuosi prisimindama A. Tarkovskio Rubliovą. Komentuoti Šv. Raštą – lyg tapyti ikoną, kad būtų atspindėtas nors plyšelis šviesos, kurios perpildyta Evangelija. Skaitau apaštalo Pauliaus, kuris ilgą laiką, dar būdamas Saulius, persekiojo krikščionis, Pirmojo laiško korintiečiams ištrauką. (Šv. Pauliaus laiškai yra viena gražiausių Naujojo Testamento dalių.)

Skaitau ilgai, lėtai, sustoju, įsiklausau maldoje, vėl skaitau ir mąstau, kodėl norisi stabtelėti ties vienu ar kitu žodžiu. Būti tarp žodžių, eilučių, raidžių. Tai primena filosofinį „tarp“, t. y. mąstymo vyksmą, eigą, o ne baigtinį suvokimą, įvykį.

Pirmiausia, ką suvokiu skaitydama šias eilutes – ne tik apaštalas Paulius, bet ir visi pirmieji krikščionys šventai tikėjo tuo, kas buvo rašoma: laikas trumpas. Anas tikėjimas stulbina šia vienintele fraze. Kalba – lyg besilaukiančios būsimos motinos, kurios jaučia gimsiančio kūdikio judesius, širdies dūžius ir žino, kad tas „laikas trumpas“. Frazė, neturinti datos, bet – konkretų laiko matmenį. Kristaus atėjimas čia pat. Tačiau realiai visa tai nutolo iki mūsų dienų. Nutolo jiems – priartėjo mums: ar neturėtume būti visiškai pagauti šio ypatingo laukimo? „Anuomet“ ir „dabar“, „vakar“ ir „šiandien“ nebėra. Lieka eschatologinis tikėjimas, įtampa, nuojauta. O jei tai išsipildytų fatališkai greitai, iš anksto nepasiruošus, nežinant, kaip ir kada? Ką tuomet turėtume daryti? Kaip gyventi su šia „jau“ ir „dar ne“ įtampa? Kasdien gyvename ne apie tai galvodami. Ir kiekvienas naujas rytmetys mums atveria tik dar vieną dieną.

Daugiau nei prieš metus vienas iš mano artimiausiųjų išėjo staiga, netikėtai. Paskui ilgą laiką jaučiau, koks „trumpas laikas“ yra duotas. Ateiti. Išeiti. Sulaukti. Tikėti. Gyventi. Per trumpas laikas atsigrožėti saulėtekiais ir saulėlydžiais. Visi kiti lygiai taip pat kaip kasdien dirbo, skubėjo, grįžo namo, kalbėjosi. Tačiau jam visas gyvenimas per vieną akimirką virto „trumpu laiku“ čia, o ten – amžinybe.

„Trumpo laiko“ įtemptoje erdvėje atsiveria ir kitas žodis – „tarsi“. Kuris atpalaiduoja nuo įtampos, išsprendžia klausimą, ką daryti, žinant, kad „laikas trumpas“. Gyventi „tarsi“: džiaukis, tarsi nesidžiaugtum; verk, tarsi neverktum; rūpinkis, tarsi nesirūpintum. Tikėjimas, viltis, gyvenimo kasdienybė, džiaugsmas, skausmas – kad visa būtų „tarsi“... Būti, tarsi jau nebūtum? Ar šiame kelyje atrandama ramybė, tobulas susitaikymas, priėmimas, atsižadėjimas? Visiškas bet kokių prisirišimų atsisakymas. Matyt, iš to turėtų kilti neapsakomas džiaugsmas dėl kiekvienos trumpos dienos, nakties, ryto? „Tarsi“ (panašiai kaip „tarp“) lyg tiltas sujungia egzistencinį „šiapus“ ir metafizinį „anapus“ krantus.

Tarp „laikas trumpas“ įtampos ir „tarsi“ ramybės gimsta kitokia žemiška laikysena: išorinis kantrumas, pakantumas būti čia ir vidinis skubėjimas, veržlumas eiti, ruoštis į ten – vėl norisi palyginti su motinos ramybe įsčiose spurdančiai gyvybei: tuojau, bet dar ne...

Apaštalo Pauliaus nusakytas imperatyvas – ypatingas išrinktųjų, pašventintųjų kelias, sunkus, paprastas, tobulas, kaži ar pasiekiamas. Tačiau kažkodėl nusakytas, nurodytas. Randasi suvokimas apie visumą, kuri kyla išbūnant „čia ir dabar“, bet žinant tiesą apie „ten ir anapus“. Tai primena kitas Evangelijos eilutes apie tai, kad visa mes čia regime lyg veidrodyje, iškreiptu pavidalu... Šio Laiško korintiečiams ištrauka žiūri į mus – iš atvirkštinės perspektyvos taško. Tai ne įprastas mums žiūrėjimas iš čia į ten, o iš Ten į Čionai. Kaip ikonose.

Tikintieji žino, kad asmeninis susitikimas su Kristumi įvyksta / gali įvykti bet kada. Bet jau daugiau nei du tūkstančiai metų tai nevyksta išorėje. Tik viduje. Nežinant datos, nes tam skirtas visas gyvenimas. Dažniausiai tokiems susitikimams nepaliekame, neturime, neplanuojame laiko, neatlaisviname, neparuošiame vidinės erdvės. Pamenu, sykį kun. A. Saulaitis pasiūlė įsivaizduoti, koks gali būti kiekvieno iš mūsų asmeninis susitikimas su Kristumi – visiškai realiai, čia, kur dabar esame, stovime, sėdime... Kas įvyksta tokią akimirką? Koks dialogas užsimezga?

Akimirką suprantu, kad tereikia būti. Nežinau jokio kito momento, kada žmogus pasijunta toks orus kaip tuomet, kai įvyksta susitikimas su dieviškuoju aidu, įkurdintu mumyse. Kai leidžiame Jam nuaidėti... Kai dvasia ima viršų, o ne kūnas, imama gyventi oriai, laisvėje ir meilėje. Nes orus gali būti tik išsilaisvinęs žmogus. Nevaržomas savo žmogiškumo, su meile ir pagarba priimdamas laikiną kūnišką prigimtį, kurioje telpa, išsipildo net dieviška prigimtis.

Kas yra tas vienas vienintelis susitikimas, kuris niekada neturi / neturės analogo pasikartoti, darsyk įvykti. Tas vienis. Kaip amžinybė.

Apaštalui Pauliui Jėzus yra Tikrovė, kuri įsiveržia iš Anapus pas mus ir įgalina apaštalą paliudyti tai žodžiais „laikas trumpas“ ir „gyventi, tarsi...“. Kaip mes pamatome ir įvykdome tokią Tikrovę?

Ar bejėgiai yra tie senieji skausmai
mus labiau apvaisinti? Ar neatėjo jau metas mylint
atsiplėšti nuo mylimų ir įsitempus virpėti,
kaip kad lanką įtempia strėlė, kad iššokusi lėkti
reikštų daugiau, nei yra. Pasilikti nėra kur.
Šaukia šaukia. Klausyk, širdie mano, kaip andai
tik šventieji teklausė, kad balsas galingas
juos pakeltų nuo žemės; bet jie klūpojo,
ir po to, neįtikėtini, nieko nepaisė:
taip įsiklausę. Ne todėl, kad galėtum
ištvert Dievo balsą iš tolo. To dvelksmo klausykis,
to nepaliaujančio gando, kuris tyloje susiklosto.

R. M. Rilke. Duino elegijos. Pirmoji elegija (vertė S. Geda)