ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-15 nr. 769

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (152) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Pokalbis (24) • RENATA ŠERELYTĖ. Šešiapirštė koja (18) • JEAN-MARC LAMBERT. EilėsPaženklintas. Užrašė Elvyra Kučinskaitė (102) • JONAS MIKELINSKAS. Tai Dievo galybė!GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie neparašytas knygasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiRENATA DUBINSKAITĖ. Tarp akies ir ausiesLAURYNA LUNIČEVAITĖ. Eilės (8) • VALDAS GEDGAUDAS. Socialiųjų "Sirenų" ruduoLAIMANTAS JONUŠYS. Gero rašymo pavyzdžiaiC. J. MOORE. Don Kichotas ir gyvenimo tikrovė-vp-. MolisVIDAS POŠKUS. Trys dienos Mižonių kaimeAUGUSTINAS DAINYS. Ir skausmo vėjas išpūs sielos bures (1) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Kopimas su prezidentuJURIJ MAMLEJEV. Paprastas žmogus (1) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Tai, kas kenkia jums ir aplinkiniamsLAIŠKAI (232) •

Ir skausmo vėjas išpūs sielos bures

AUGUSTINAS DAINYS

[skaityti komentarus]

Prikelk save iš baimės šaltam miesto gatvių labirinte, vedančiame į tuštumą. Kai ją pasieksi, kai pereisi viską kiaurai, kai nebeliks nieko, kas dar galėtų tave išgąsdinti, kai išgersi prapulties taurę iki dugno, tada toje krematoriumo tuštumoje nupūsi dulkes nuo sienų, padengtų mirusiųjų pelenais. Ir tada toje šaltoje ir tave paralyžiuojančioje sienoje išvysi ramybės angelo veidą. Jis išmokys tave buvimo meno ir parodys, kaip pasisemti drąsos būti savimi. Ir kai pagaliau išdrįsi būti savimi, kai suprasi, kad tavo skausmas yra vienintelis žmogiško kilnumo šaltinis žemėje, tada pražys akmenys šaltoje tavo buvimo pakelėje. Ir kaip tik tada, kai išmoksi priimti savo skausmą drąsiai ir ryžtingai, kai suprasi, kad jis yra vienintelis nesumeluoto džiaugsmo šaltinis, kaip tik tada tapsi stipriausiu žmogumi žemėje.

Džiaugsmo drugelis nutūpė ant nuodingos gėlės žiedo ir paragavęs jos nektaro suprato, kad plazdėti, nors piktas pasaulis nori tau nudeginti pirštus, plazdėti nepaisant visko, ką patyrei, nepaisant visų tų nuodų, kuriuos išgėrei, yra tikrasis būties žygdarbis.

Pašventink savo skausmą, ir jis atvers duris į sielos aukštumas, prikeldamas tave iš painių klajonių po gyvenimo labirintą, pakilsi virš jo aukštai, ir ankstesnė piktdžiuga bei savigrauža, kai nematei savo traumų ir kompleksų prasmės, ims atrodyti kaip dirva, į kurią įsišaknijęs tavo sielos medis gali atsiremti šakomis į dangaus debesis. Turi ne paneigti savo skausmą, bet į jį suleisti sielos šaknis – iš jo gali išaugti tikroji sielos didybė, kaip iš dirvos išauga medis.

Dangaus skliaute sužibo žvaigždė, tačiau ją uždengė audros debesys. Neverta žvaigždei graužtis, kad taip atsitiko, nes žemės gyventojai niekada nesidžiaugtų žvaigždėtu dangumi, jei kiekvieną naktį jame matytųsi žvaigždės. Tamsa yra reikalinga tam, kad išmoktume vertinti šviesą. Nes jei būtų tik ryški šviesa, ji mus apakintų, ir vėl pradėtume matyti tamsą, tačiau jau ne išorėje, o viduje.

Lietuvių kalbos žodis "kilnumas" kilęs iš žodžių "kilti", "kilmė". Banali kasdienė nuomonė kilmę sieja su garsiais protėviais, tačiau labai dažnai nepastebima, kad kilmingumas yra vertingas dėl to, kaip jis reiškiasi dabartyje. Taigi protėviai svarbūs tik dėl to, kad iš jų kilo taurus žmogus. Protėvis yra tik atskaitos taškas, iš kurio buvo pakilta į sielos aukštumas. Kilnumas matuojamas pagal tai, kiek pavyko pakilti, kuo pavyko tapti. Taigi kilnus žmogus yra tas, kuris yra pakilęs aukštai virš to, kas banalu, vulgaru ir įprasta, virš to, kas vadinama žemąja žmogaus prigimtimi.

Būti kilniam taip pat yra pakilti virš savo traumų, virš savojo skausmo, kuris surakina ir įkalina sielą kerštavimo ir piktdžiugos diržais. Kilnumą lemia įtampa tarp to, kuo buvai, ir to, kuo tapai. Ir kuo atstumas ir įtampa tarp šių polių didesni, tuo žmogus kilnesnis, tuo labiau jis yra įveikęs savo žemąją prigimtį, tuo labiau pakilęs į didesnį sielos aukštį. Tačiau toks santykis rodo, kad kilnus žmogus neturi išsižadėti savo praeities, savųjų nuopuolių į žmogiškos prigimties dugną, jis turi turėti omeny, kad nuopuolis į žmogiškos prigimties dugną yra tik atskaitos taškas, kuriuo matuojamas jo pakilimo aukštis. Kilnus žmogus yra pakilęs, ir kiek jam šiame aukštyje pavyks išsilaikyti, tiek jis išliks kilnus.

Jūroje kilo audra ir visus jūros gyventojus pradėjo maišyti su žemėmis ir dumbliais. Taip į vieno moliusko kriauklę pateko rupaus jūros dugno žvirgždo. Moliuską pradėjo traukyti mėšlungis, bet jis nepasidavė ir, sukaupęs visą drąsą, pamilo tą rupaus žvirgždo kruopelę. Toliau jis gyveno nesistengdamas tos kruopelės išstumti, bet bandė būti sąmoningas jos atžvilgiu, visada stengėsi jausti ją savyje ir mokėsi gyventi su ja susitaikęs. Taip ilgainiui kruopelė virto perlu.

Kai žmogus išstumia savo traumas ir gyvena taip, tarsi jų nebūtų, jis tampa pažeidžiamas tamsiųjų jėgų, šios jo traumą laiko durimis, pro kurias galima įeiti ir stumtelėti žmogų link psichozės, link iškreipto savęs ir tikrovės suvokimo. Toks žmogus tampa pažeidžiamas aplinkos atžvilgiu, prarasdamas autonomiją, šį pažeidžiamumą bando kompensuoti ryšiais su kitais: jis arba radikaliai nekenčia konkrečių žmonių, arba bando juos prie savęs pririšti. Tokie suvaržymai jį įtraukia į įvairias krizines situacijas, ir taip žmogus atsiduria užburtame rate: jo traumos verčia jį iškreiptai elgtis su savimi ir kitais, o toks jo elgesys sukuria naujų traumų, didina jau turimas, taip krizė gilėja ir nesimato šviesos tunelio gale. Kad įveiktų užburtą ratą, žmogui būtina įsisąmoninti savo traumas ir gyventi palaikant nuolatinį sąmoningumą jų atžvilgiu, tik taip galima įveikti iškreiptą savęs ir pasaulio, ypač kitų žmonių, suvokimą. Kas buvo, tas buvo. Neįmanoma radikaliai atšaukti savo traumų, bet jų maudulį galima paversti vėju, kuris išpūstų sielos bures. Žmogui svarbiausia matyti savo traumų prasmę. Antraip jis lengvai gali virsti žvėrimi, naikinančiu viską aplinkui, taip pat ir save. Tačiau jei jis įžvelgia savo traumos prasmę, tada jis gali nuveikti daug gerų darbų ir radikaliai pakeisti save. Trauma gali būti sielos kilimo į viršų akstinas, ji gali virsti žmogiško orumo ir kilnumo šaltiniu. Suvokdamas traumą kaip savo kilnumo šaltinį, žmogus iš jos kylantį skausmą paverčia asmenybę kuriančia jėga, būtina kilnaus žmogiško buvimo sąlyga. Sielos skausmas žmogui leidžia pamatyti tai, kas plyti anapus tikrovės fasado, taip žmogus tampa visapusiškesne būtybe, suvokiančia tikrovę tauriau ir giliau.

Žmogui neįmanoma gyventi taip, kad jo netraumuotų pasaulis. Taip pat sunku gyventi neužgaunant kitų, nes žmogus su kitais susaistytas daugybe sudėtingų ryšių ir yra pasmerktas nesusipratimams. Taip labai lengva prarasti save, susipainioti kontekstuose ir netekti kriterijų, kurie leistų skirti, kur teisingai elgiuosi, o kur ne. Kaip tik dėl to labai svarbi autonomiška laikysena pasaulio atžvilgiu, ji leistų išvengti buvimo šališkam ir subjektyviam.

Jei patyręs traumą lieki šališkas, subjektyvus jos ir ją sukėlusio pasaulio atžvilgiu, esi pasmerktas įsivelti į nereikalingus ir viską užtamsinančius trauminius efektus. Trauminis efektas yra iš traumos kylančios subjektyvios reikšmės, kurios verčia iškreiptai traktuoti save ir aplinkinius: ieškoti kaltųjų, savo elgesio motyvus grįsti jų kaltumu, kerštauti, jausti nuolatinį nepasitenkinimą kitais. Tačiau toks santykis naikina traumą patyrusio žmogaus orumą, per daug prie trauminių efektų prisirišęs žmogus nubloškiamas į pasaulio labirintą, jis nebegali nieko vertinti objektyviai ir taip užveria duris asmenybės vystymuisi. O asmenybės vystymasis yra bene vienintelis pozityvus dalykas, kurį gali duoti savo traumos įsisąmoninimas.

Kitaip nei trauminis efektas, kuris visada yra išplaukęs į sąmonės paviršių ir nuolat sąlygoja veiksmų tendencingumą, trauma glūdi giliai pasąmonėje. Todėl, norint išsivaduoti iš asmenybės suvaržymų, kurie reiškiasi per tendencingus trauminius efektus, reikia traumą grąžinti į asmenybės sąmoningumo lauką. Prisiminus traumą ir ją deramai įsisąmoninus, paprastai pablogėja savijauta, kraštutiniu atveju tai gali virsti net psichoze. Tačiau nėra kito būdo, kaip asmenybei išsivaduoti iš ją saistančių traumų ir nutraukti trauminių efektų valktį. Jei trauma neįsisąmoninama, diena po dienos, metai po metų didėja asmenybės krizė.

Net jeigu trauma prisimenama, neįmanoma padaryti taip, tarytum ji niekada nebūtų patirta. Trauma yra sudėtinė asmenybės dalis, galima sakyti, viena iš lemtingiausių jos dalių. Su trauma turi būti dirbama, ir šis darbas nėra vien psichologijos dalis, bet jis įtraukia ir etinio žmogaus vystymosi bei tobulėjimo dimensiją. Traumos įveika susijusi su etinių nuostatų pasaulio atžvilgiu sukūrimu. Šios nuostatos leistų traumą įprasminti etiškai, t. y. ją peraugti, joje pamatyti būtiną priežastį, leidusią asmenybei augti, ir suvokti ją kaip asmenybės dvasinės evoliucijos priežastį, be kurios asmenybė nebūtų tapusi tokia, kokia tapo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


135341. šventoji :-) 2008-10-17 15:09
Ačiū man,tai buvo daugiau, negu draugiškas žodis sunkiu metu.Tai nušvietė mano skaudančią sielą ir pakėlė ją.

Rodoma versija 28 iš 29 
14:36:23 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba