ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-15 nr. 769

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (152) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Pokalbis (24) • RENATA ŠERELYTĖ. Šešiapirštė koja (18) • JEAN-MARC LAMBERT. EilėsPaženklintas. Užrašė Elvyra Kučinskaitė (102) • JONAS MIKELINSKAS. Tai Dievo galybė!GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie neparašytas knygasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiRENATA DUBINSKAITĖ. Tarp akies ir ausiesLAURYNA LUNIČEVAITĖ. Eilės (8) • VALDAS GEDGAUDAS. Socialiųjų "Sirenų" ruduoLAIMANTAS JONUŠYS. Gero rašymo pavyzdžiaiC. J. MOORE. Don Kichotas ir gyvenimo tikrovė-vp-. MolisVIDAS POŠKUS. Trys dienos Mižonių kaimeAUGUSTINAS DAINYS. Ir skausmo vėjas išpūs sielos bures (1) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Kopimas su prezidentuJURIJ MAMLEJEV. Paprastas žmogus (1) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Tai, kas kenkia jums ir aplinkiniamsLAIŠKAI (232) •

Trys dienos Mižonių kaime

VIDAS POŠKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus nuotrauka

Yra tokių kaimų, miškų, upių, be kurių negali įsivaizduoti savęs paties. Man tokia yra vadinamoji grumtų – tarp Alytaus ir Merkinės išsidėsčiusi – Dzūkija. Nuo "šilinės" ir "užnemuniškės" Dzūkijų ji skiriasi landšaftu ir augmenija. Neaukštos smėlio, žvyro ir priemolio kalvelės apaugusios tankiais pušynais, vietomis pasitaiko eglynų ir mišrių miškų. Slėniuose telkšo nedideli, gilūs ežerai, tūno maurotos pelkės, smagiai gurgena upeliai. Neregėtai aukšto, vaiskaus dangaus įspūdį sukuria ne per toliausiai tekančio Nemuno išgraužti slėniai. Beveik visais metų laikais aukštumas pasiekia iš upės lėtai atkopiantys rūkai ir miglos.

Nedzingės, Klepočių, Nemunaičio apylinkės man yra tas pats, kas Šventoji žemė – piligrimui. Net epizodinis apsilankymas įkvepia jėgų ir peno apmąstymams, kas šiame gyvenime svarbu, o kas tiesiog niekinga. Čia reikšmingu įvykiu tampa menkiausias lapo virptelėjimas.

Kita vertus, visą laiką čia sutrinku. Apima sąmyšis trokštant visa tai sugerti į save, išsaugoti.

Pačioje rugsėjo pradžioje lankėmės Mižonių kaime. Iš viso buvome tris dienas ir dvi naktis. Tai nedidelis laiko tarpas norint geriau pažinti vietą. Tačiau kai kurios detalės įsirėžė į atmintį labai ryškiai ir, manau, išliks visą gyvenimą.

Dabartiniai Mižonys – viso labo trys sodybos. Važiuojant Alytaus–Merkinės plentu reikia sukti link Makniūnų, pravažiavus Lydekininkus, Makniūnus, Savilionis, Pieriškius, Ryliškius – sukti link Druskininkų kaimo ir, kairėje palikus Neciesų mišką, leistis žemyn – link Nemuno.

Pirmoji pušyne pasirodo Antano Krukonio sodyba. Kaip sužinojome vėliau, šis žmogus nemėgsta, kai per jo kiemą vaikšto, važinėja prašalaičiai. Tad nenuostabu, kad kelią lodami užstojo dideli šunys, šviesi kumelė ir – nepalankūs šeimininko žvilgsniai. Pirmuosius įveikėme raminančiais balsais, baikštoką arklį nuvedėme į šalį, o žmogui užteko mandagaus pasisveikinimo.

Išvažiavus iš miško atsiveria platus Nemuno slėnis. Nuo upės pusės jį rėmina siaura spygliuočių ir alksnių linija, ant aukštų kito kranto kalnų augantys medžiai, kitame šone kyla ištisine pušų juosta apaugusios ramios kalvelės. Klonį kerta nedidelis smėlėtas kelelis. Jis prabėga pro kapinaites, tada suka dešinėn, eina pro apleistą sodybą (būklę) ir mūsų tikslą – Juozo ir Genutės Krukonių kiemą. Šone matosi prie miško prisiglaudusi trečioji Mižonių pirkia – dabar priklausanti vienam kompozitoriui (jis esą dešimt metų ieškojo, kur galėtų apsistoti, ir vos atvykęs suprato, kad čia ir yra toji vieta). Toliau keliukas nueina į nežinią. Kaip man būtų atrodę vaikystėje – į tikrų tikriausią pasaulio kraštą.

Mižonių kaimo pavadinimas, be abejonės, kilęs iš pravardės ir susijęs su žodžiu "mižniai". Prieš kelerius metus jis oficialiai pakeistas kitu – ne taip ausį rėžiančiu ir poetiškesniu Miežionių variantu. Tačiau vietiniai naujo vardo nepripažįsta.

Mums atvažiavus Genutė sijojo avižas ir miežius. Žemės čia yra ypač nederlingos. Einant keliuku ar pievomis į batus byrėte byra smėlis. Kaitriomis dienomis jis virsta dulkes, pelenus primenančia substancija. Smėlyje geriausiai auga grikiai. Tad beveik visas slėnis jais ir užsėtas. Tik neaišku, ko ten daugiau – grikių ar balandų. Kaip paaiškino Genė, grikiai ne jų, o kitų Krukonių.

Netrukus į sodybą lėkte parlėkė Juozas. Pasirodo, atvažiuodami būtent jo siluetą matėme šmėžuojant pievoje netoli kapinaičių. Kaime kiekvienas pokytis sulaukia didžiausio susidomėjimo – tuo galima paaiškinti begalinį šeimininko smalsumą.

Vyras ir žmona aprodė savo sodybą. Didelį, šviesų, beržais apaugusį kiemą supa gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Aukšta, nuo senatvės (pamatų akmenyje išraižyti pastatymo metai; regis, 1884-ieji) pajuodusi rąstinė pirkia iš vieno galo pradėta kalti plastikinėmis lentelėmis. Į sieną atremtos gelsvai žalios masyvios durys. "Kur jūs dėsite tas duris?" – paklausėme. "Supuvusios jau! Ugnin! Kaminan!" – mojuodamas rankomis sušuko Juozas (mat neprigirdi). Turbūt laikantis tokio pragmatiško požiūrio buvo supleškinti ir puošnūs trikampiai antlangiai bei langinės.

Už pirkios teka alksniais, liepomis, šermukšniais apaugęs upelis. "Koks jo pavadinimas?" – paklausėme. "Ogi toks pats – Upelis", – šviesdama sidabriniais dantimis atsakė Genutė. Per skaidrų šaltinėlį permestas lentinis tiltelis. Šalia padaryta nedidelė užtvankėlė, giliau įtaisyta vieta pienui laikyti. Netoliese lyg kosminis laivas juoduoja kažkas panašaus į aparatūrą naminei degtinei varyti.

Kieme stovi svirnas. Šalia jo ant didelio polietileno gabalo supilti grūdai. Jie sijojami ir pilami į tamsiame, susmegusiame svirne įrengtus aruodus, sustatytus pintus krepšius.

Važiuojant link Krukonių sodybos pasitinka ne tik miškas, Nemuno slėnis ir grikių laukas, bet ir nedidelės kapinaitės. Aptvertos apsamanojusių granito riedulių tvora, su sunkiai užsidarančiais mediniais varteliais. Jose pakrypę keli mediniai aukštesni kryžiai, du devyniolikto amžiaus pabaigos akmeniniai paminklai. Vienas ypač įspūdingas – nedaug aptašytas natūralus akmuo su negrabiai iškaltu, sunkiai įskaitomu lenkišku įrašu. Mižonių kapinaičių, kaip ir Krukonių sodybos, medžius užpuolęs amalas. Radome ypač įspūdingą egzempliorių. Šis paslaptingas augalas man visada įvaro sunkiai suvokiamą šiurpą. Gal kai šių vietų žmonės miršta, jų sielos įsikūnija į amalus?..

Turbūt septintą dešimtį skaičiuojanti pora – Juozas ir Genė Krukoniai – bevaikiai. Sodybą Juozas paveldėjo iš senelių. Jis pats turėjo tris brolius. Vienas, Nikodemas, pats jauniausias, jau miręs. Jis dirbo matematikos mokytoju Alytuje. Buvo mylimas mokinių, originali asmenybė, pasižymėjo keistoku elgesiu. Geras šachmatininkas ir šaškininkas. Toks pat tylus kaip ir vyriausiasis brolis. Dar vienas brolis gyvena kitame kaime. Jam ir priklauso tas įspūdingas grikių laukas niūroko pušyno pakraštyje. Pats Juozas iš savo gimtojo kaimo nė karto nebuvo kojos iškėlęs. Gimęs dar anoje, "smetoninėje", Lietuvoje, nebaigė net pradžios mokyklos, todėl skaityti neišmoko. Ir šiaip jis lėtokas, valdomas žmonos, energingosios Genutės. Įstrigo sausa, kiek gunktelėjusi, tarytum iš medžio išdrožta vyro figūra, nurudęs veidas, pelėdiškos akys, atsikišusios ausys, "šveikiška" kepurė ir nuolat kartojamas žodelis "tep".

Mums lankantis Mižonyse, pas Krukonius gyveno ir alkoholiui potraukį jaučiantis Juozo sūnėnas. Jį iš namų už gėrimą išvijo namiškiai, todėl priglaudė pasigailėję dėdė su dėdiene. Pasak Genutės, šis vyras pas juos atsikraustė tik su baltinių pora ir antklode. "Nuolat geria, trinasi su neaiškiais draugeliais, nudirbti darbų nepadeda, nervus ėda, teks vyti iš namų" , – kalbėjo Genutė.

Labiau įstrigo kiti sodybos gyventojai – didelis senas vilkšunis Džekas, dvi kiaulaitės (vieną buvo sužeidusi paršavedė, todėl jos papilvėje kabojo nemaža išvarža), ugninės spalvos gaidys su nedideliu vištų haremu, pora karvių ir kumelė su kumeliuku. Džekas – ramus, ištikimas šuo. Atitarnavęs sargas mėgavosi visiška laisve. Vaikščiojo kur norėjo, tačiau daugiausiai laiko praleisdavo vidury kiemo iškapstytoje smėlio duobėje. Jo ramybę trikdydavo taip pat laisvai bėgiojančios kiaulaitės. Nuolat bandydavo pasiknisti po šonais. Kantrybę visiškai praradęs šuo retkarčiais švelniai grybšteldavo kurią dantimis ir kiaulaitės kvykdamos sprukdavo šalin. Prieš kelerius metus kažkoks visureigiu važinėjantis žmogus šūviu iš šratinio ginklo sužalojo Džekui koją ir ji pamažu nudžiūvo.

Šiose vietose nustebino kvapai. Viena pažįstama, neseniai apsilankiusi Provanse, susižavėjusi dėstė apie tenykščio regiono kvapnumą. Nesiginčiju dėl sodrių Viduržemio jūros regiono pievų aromatų, tačiau man patinka ir subtilūs panemunių laukų kvapai. Šiose smėlėtose vietose kvepia saulės kepinamos smiltys, subtiliai nosį glosto grikių ir balandų kvapai, į plaučius skverbiasi pušų ir kadagių išvalytas oras.

Kitas dalykas – ramybė. Negaliu pasakyti, kad tyla, nes tylu ten niekada nebūna. Gieda paukščiai, žvengia arklys, mauroja karvės, dūzgia bitės, zyzia uodai ir mašalai, gurgena į Nemuną sutekantys šaltinėliai. Kiekvieną kartą girdėti vis kiti garsai. Tačiau jie neįkyrūs. Srūvančio Nemuno ir ant tolimesnių kalvelių išdygusių miškų supamuose Mižonyse ramybė atrodo sustingusi ir nepajudinama. Lyg sugertų visą pasaulio triukšmą. Abu rytus pabudau supamas absoliučios tylos. Tik nuo medžių šakų kapsėjo rasos lašai. Smulkiais jos lašeliais buvo apkibę milijonai pievoje išskleistų voratinklių. Blyno pavidalo saulės diskas nebyliai brovėsi pro lyg baltas pienas iš upės besiliejančias miglas.

Antrą lankymosi Mižonyse rytą ramybę sutrikdė netikėtas įvykis. Tolimoje kaimynų sodyboje atitrūkusi ir iki Krukonių kiemo atbėgusi kumelė nusiviliojo šeimininkų kumelę su kumeliuku. Balkšvame rūke nesimatė nieko. Girdėjosi tik arklius gaudančių vyrų balsai ir žemę trempiančių kanopų bildesys. Sąmyšis truko kelias valandas. Galop kumelės buvo sugautos, supančiotos ir pririštos. Įsigalėjusią tylą trikdė tik rupšnojančių ir uodegas į šonus plakančių arklių keliami garsai.

Siaura žemės juosta tarp Krukonių sodybos ir Nemuno dabar nebepriklauso seniesiems šeimininkams. Neseniai ją nusipirko turtuolis iš Alytaus. Vietiniams atvežė dėžę alaus, gražiai pakalbėjo ir štai – sklypas jau jo. Ateityje čia stovės kaimo turizmo sodyba su pirtimis, riaumos automobiliai, skambės muzika, kvepės šašlykais, linksminsis žmonės iš miesto.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 28 iš 29 
14:36:23 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba