ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-15 nr. 769

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (152) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Pokalbis (24) • RENATA ŠERELYTĖ. Šešiapirštė koja (18) • JEAN-MARC LAMBERT. EilėsPaženklintas. Užrašė Elvyra Kučinskaitė (102) • JONAS MIKELINSKAS. Tai Dievo galybė!GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie neparašytas knygasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiRENATA DUBINSKAITĖ. Tarp akies ir ausiesLAURYNA LUNIČEVAITĖ. Eilės (8) • VALDAS GEDGAUDAS. Socialiųjų "Sirenų" ruduoLAIMANTAS JONUŠYS. Gero rašymo pavyzdžiaiC. J. MOORE. Don Kichotas ir gyvenimo tikrovė-vp-. MolisVIDAS POŠKUS. Trys dienos Mižonių kaimeAUGUSTINAS DAINYS. Ir skausmo vėjas išpūs sielos bures (1) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Kopimas su prezidentuJURIJ MAMLEJEV. Paprastas žmogus (1) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Tai, kas kenkia jums ir aplinkiniamsLAIŠKAI (232) •

Apie neparašytas knygas

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bernd ir Hilla Becher. Karkasinių namų tipologija. 1959–1974

Neparašytų knygų klausimas kankina žmoniją ir šviesiausius jos protus per amžius, nes neparašytos knygos yra geresnės už parašytas. Nes jos dar priklauso idėjų pasauliui ar gal entelechijoms, o ten viskas daug geriau, ten želia smaragdinė žolė. Ten skraido paukščiai, dievotų žvilgsnių paukščiai, nuo viršutinių aukštų, kur susėdę cherubinai su pitagoriečiais, aidi chorai. Ir pitagoriečiai ant kelių laiko neparašytas knygas, kas po vieną, kas po kelias; permatomos jos yra, tos knygos. Neparašytą knygą išsyk atskirsi iš to, kad ji persišviečia kiaurai.

Kokios neparašytos knygos yra? Jos yra gražios, taurinančios, kviečia susimąstyti apie pasaulio galimybes, ribas ir tuštumas. Tas tuštumas neparašytos knygos kartais pamini, bet kartais apeina ar tiesiog nutyli. Neparašytos knygos yra eiliuotos, bet ne visada. Apie tą patį viena neparašyta knyga gali rašyti eiliuotai, o kita – įprasta kalba.

Jų yra daug, tų neparašytų knygų, ir tik angelai gali jas suskaičiuoti, bet neskaičiuoja, laikydami tą darbą betiksliu. O juk jei vienas angelas skaičiuotų nors po vieną knygą, jie suskaičiuotų labai greitai. Bet jie tiesiog nenori.

Bandė jas suskaičiuoti pitagoriečiai, bet beskaičiuodami nukrito nuo savo dangaus sferos ir ilgai ropštėsi atgal – kiekvienas per devynias inkarnacijas. Ir nuo to laiko pitagoriečiai su angelais nesikalba. O angelams kad kas.

Tiesa, viena iš neparašytų knygų yra apie tai, kad pitagoriečiai, užlipę ant aukščiausios sferos, kurią jiems pažadėjo Pitagoras, sferą aptiko, bet paties Pitagoro ten nerado. Pitagoriečiai patys kalba, kad ši neparašyta knyga yra eretiška ir joje rašoma netiesa. Pitagoras buvo ant tos sferos, jis tik kažkur trumpam nuėjo, o paskui pasirodė spindintis.

Bet juk Pitagoras įpratęs spindėti, – neaišku, kodėl pitagoriečiai tą pabrėžia kaip ypatingą atvejį ar atsitikimą. Jie taip pat pasakoja, kad sėdi su Pitagoru prie stalo, geria vandenį ir nevalgo pupų, tačiau klausosi muzikos. Toks yra pitagoriečių rojus.

Bet gana apie pitagoriečius.

Neparašytose knygose yra dėstomos skirtingos nuomonės, pinami įvairūs siužetai, kuriuose yra ir signifikantai, ir signifikatai. Šiuo požiūriu joms nieko neprikiši.

Siužetų yra visokių. Yra siužetas apie Bordeaux lelijų kilmę, jame sakoma, kad jos kilo iš įsimylėjusios mergelės, kuri iš meilės nusiskandino vyne. O jos mylimasis, apie tai patyręs, nesiskandino, o papurtė galvą it atsikvošėjęs nuo sunkaus sapno, nuėjo į Arabiją ir tapo ten ne tik musulmonu, bet ir muedzinu, ir išgarsėjo tuo, kad penkis kartus per dieną rėkdavo ne į tą pusę.

Galite sakyti, kad tai gana kvaila istorija, ir man tenka sutikti, bet juk įspėjau, kad neparašytos knygos būva įvairios. Yra ir labai prastų neparašytų knygų. Bet esti ir tobulų, kurių net neįmanoma apsakyti, tokios jos tobulos ir spindi nuo gėrio, šviesos bei taurumo kilniosios atmainos. Yra ir vidutinių neparašytų knygų. Pastarosioms kaip ir nėra ko prikišti, nebent vidutiniškumą. Kai kas joms prikiša ir susitaikėliškumą, nors ne visi. Dar yra joms prikišančių nuobodų pilkumą.

Yra ir tiesiog neparašytų knygų, apie kurias nesusiklosčiusi kokia nors ypatinga nuomonė. Gal tiesiog jų niekas neskaitė, nepasitaikė po ranka. Ar nepatiko pavadinimas. Ar nepamatė niekas. Juk iš tikrųjų neparašytos knygos yra perregimos, tad kas čia nuostabaus. Taip, nėra kuo stebėtis.

Viena tokia knyga pasakoja apie vizirį, kuris susapnavo Medžnuną ir Leilą ir tapo biseksualus jau antrą dieną.

Yra neparašyta knyga apie jaučių karalių, kuris paskatino jaučius sukilti, ir jie padarė sukilimą pagal visas taisykles. Kita knyga pasakoja apie vieno Indijos rabino kartų likimą Bengalijos džiunglėse. Dar viena knyga pasakoja apie krentančius daiktus, ir tie daiktai būna visokie, toje knygoje netgi teigiama, kad krentantys daiktai yra patys mėgstamiausi. Tuo knyga grindžia ir fundamentalią estetiką, per ilgus puslapius įrodinėdama, kad krentanti mylimoji yra gražiausias vaizdas po visomis sferomis ir kad žmogus, mėginantis krentančią mylimąją sulaikyti rankomis, nusideda ne vien meilei, bet ir grožiui. Jis turi mylimąją kontempliuoti krentančią ir dažnai kaišioti jai koją, išėjus pasivaikščioti į kokį nors gražų peizažą. Toje knygoje net mokoma, kaip pasirinkti peizažą, kad estetinis įspūdis būtų stipresnis. Tikrai – nei šiokia, nei tokia yra ta knyga.

Tiesa, jeigu kalbame apie neparašytas knygas, nieku gyvu nevalia suklysti ir laikyti, kad neparašyta knyga yra tas pats, kas knyga, kurią galima parašyti, parašytina knyga. Ne, tai visai kitos knygų rūšys. Neparašyta knyga yra visai kitokia. Tuo ji iškrenta iš konteksto. Parašytų ar galimų parašyti knygų.

Dar tokia neparašyta knyga pasakoja apie du istorijai gerai žinomus asmenis. Ką čia istorijai – visiems ar beveik visiems. Neverta net jų minėti, tokie jie yra žinomi. Garsūs. Net galima pasakyti – savo gyvenimu, žygdarbiais ir mirtimi nusipelnę dangiškąją šlovę ir vietą dėkingų palikuonių atmintyje. Ir tai nebus perdėjimas. Nieku gyvu. Skalsu kalbos.

Kita neparašyta knyga pasakoja apie erelį, kuris nutarė išmokti skraidyti taip gerai, kad niekam nebūtų dėl jo gėda, ir išties kildavo labai aukštai, buvo nutūpęs net Mėnulyje, bet ten užduso nuo deguonies trūkumo. Knygoje samprotaujama apie tai, kas pražudė erelį – puikybė ar negeri draugai, ir tie draugai trumpai aprašomi; išties apie juos skaitant šiaušiasi plaukai ir kyla pasipiktinimas. Ir apskritai draugais pernelyg pasitikėti neverta. Net išminčiais negalima, ką jau čia. Tą liudija ir kita neparašyta knyga apie tai, kaip Regilijos karalius suorganizavo jūrų ekspediciją į Laimingųjų salas ir pats labai norėjo plaukti, bet niekas nežinojo, ar tos salos yra ir ar laivas jas pasieks. O gal suduš, apsivers ir įgula išbyrės per bortus, juk jūrose plaukiojančiuose laivuose, ypač bangų aptėkštuose, paprastai būna slidu. Taip pat nebuvo galimybės tikėtis, kad laivynas sugrįš apskritai – jei keliautojai priplauks salas, jie tikrai ten pasiliks ir neplauks namo nė už ką. Jūreiviai tiesiai taip ir sakė: mes ten pasiliksime ir šoksime girti su moterimis ant stalų, paskui visaip išdykausime su jomis, ir netgi kartais prigimčiai nederamais būdais. Taip kalbėjo Regilijos karalystės jūreiviai, o jų akys blizgėjo nuo romo. Tada, kai jie taip kalbėdavo – turiu omenyje. Regilijos karalius irgi taip manė ir nė nemanė išbarti pasiliksiančių jūreivių, jis ir pats būtų pasilikęs, nes žinojo, kad ir karaliams kartkartėmis tenka mirti. O ten linksmybėse gyvenama amžinai arba, sakykime, nepaprastai daug laiko. Bet jis nežinojo, ar tos Laimingųjų salos išties egzistuoja, jis net subūrė savo mokslininkus ir astrologus, kad šie seminare pasikalbėtų, pavartytų senus manuskriptus, pasižiūrėtų į dangaus šviesulius pro varinius teleskopus, kurių jis jiems, tiems mokslininkams, užsakė iš tolimų šalių ir brangiai mokėjo. Ir kad jie ištirtų žemėlapius ir legendas, net tas netikras, į kurias paprastai nekreipiama dėmesio, jos praleidžiamos, išmetamos iš klasikinių ar net fundamentalių, išsamių legendų rinkinių kaip pernelyg nepatikimos, – štai kaip stengėsi ir kaip elgėsi Regilijos karalius su mokslininkais, švelniai ir atlaidžiai ir su dėmesiu. Ir tie mokslininkai skaitė, stebeilijosi į dangų, vartė knygas, kėlė archyvines dulkes ir sušaukė seminarą. O tame seminare susipyko ir susiskaldė į du mokslininkų klanus. Vienas klanas sakė, kad turimos medžiagos užtenka įrodyti egzistuojant Laimingųjų salas, ką, beje, rodo senosios legendos ir apokrifiniai žemėlapiai, taip pat faktas, kad jokia ekspedicija, siųsta į Laimingųjų salas, negrįžo. Kitas mokslininkų klanas, priešingai, teigė, kad tie patys faktai liudija atvirkštinį rezultatą, nes žemėlapiai apokrifiniai ir rimti tyrinėtojai bei šturmanai juos atmeta, kaip ir legendas, kurios niekuo apčiuopiamu nepatikrinamos, o kad negrįžo jokia ekspedicija – vadinasi, paskendo arba apvirto. O kas mano kitaip – pats baltofilas.

Karalius visus Regilijos mokslininkus sukvietė į rūmus ir paprašė jam pasakyti galutinę išvadą, kurią priėjo gerosios ir šviesiosios Regilijos galvos, o kadangi reikėjo tas nuomones apibendrinti, tai mokslininkai pasitarė, surado laikiną kompromisą ir pats žiliausias iš jų išėjo prieš karalių ir tarė magiška kalba: fifty-fifty. O kai karalius paprašė išversti šitą burtažodį, tai jam buvo pasakyta, kad lygiai pusė ir pusė, penkiasdešimt ir penkiasdešimt, – gali būti tos salos, bet jų, žinoma, gali ir nebūti, nes yra argumentų ir "už", ir "prieš". Karalius piktas paklausė, ar jis, išplaukęs į ekspediciją, pasieks Laimingųjų salas, ir mokslininkai patenkinti išaiškino, kad gal pasieks, o gal paskęs, galimybės visiškai vienodos. Karalius piktas liepė vienam kapralui nukirsti tiems mokslininkams galvas, o pats nuėjo į prieplauką, kur laivynas jau taisėsi išplaukti, ir priėjo prie karališkojo laivo, stovinčio prie krantinės. Jūreiviai patenkinti dainavo ir sakė, kad pasieks tas Laimingųjų salas. Na, o jeigu apvirs ir paskęs, tai liks palikuonių atmintyje ir apie juos bus dedamos įvairiausios dainos, ir tas dainas dainuos kiti jūreiviai, plaukdami į kitą ir dar kitą ekspediciją, žvejoti silkių ar dar kur nors. Štai kaip kalbėjo jūreiviai, bet karaliui net tai nepadėjo iki galo apsispręsti, ir tada jis pasakė: plaukite jau plaukite, aš nelipsiu į laivą, man karalystė labiau rūpi nei kokios plikos mergos su šampanais ir likeriais, ir taip per amžių amžius. Ir laivas jau ėmė atsišvartuoti, jau lynus nuraišiojo jūreiviai ir ėmė moti krantinėje esantiems, bet tada karalius ūmai persigalvojo ir pamanė, kad plikos mergos su šampanais ir likeriais per amžių amžius yra visai pakenčiamas dalykas. Ir jau šoko į savo karališkąjį laivą, bet paslydo, įkrito į tarpą tarp laivo ir krantinės ir akimirksniu prigėrė. Taip žuvo Regilijos karalius, ir, atrodo, veltui žuvo, geriau būtų pabandęs plaukti, nes tas laivynas, savaime suprantama, negrįžo.

Štai kokia neparašyta knyga apie Regilijos karalių. Tiesa, ji taip ir vadinasi. Beje, turiu pasakyti, kad tarp neparašytų knygų yra knygų be pavadinimų, net keista, bet tai yra tikra teisybė. Yra net neparašytų knygų be raidžių. Kai kurios iš jų, žinovų nuomone, neblogos.

Kokių dar yra neparašytų knygų? Esti viena tokia neparašyta knyga, pasakojanti apie dviejų jaunuolių nelaimingą meilę. Tai tema, įkvepianti susimąstymui ir karčioms ašaroms, o juk tai retai pasitaikanti tema. Kita neparašyta knyga pasakoja apie keistus ir nesuprantamus dalykus, ir ji išties keista – tą pripažįsta net žinovai. Net jos aprašomi dalykai kelia nuostabą, ką jau kalbėti apie pačią knygą. Bet kadangi tie dalykai neaprašomi, tai, suprantama, negaliu jų imti ir pristatinėti, tai vargina galvą. Ji nuilsta. Nebesinori galvoti – tokie tad ten neaprašomi dalykai atskleisti!

Yra ir neparašytų knygų apie, tarkime, literatūros genijus, kultūrai nusipelniusius žmones, apie žmones, kurie už ką nors yra gavę medalį. Yra neparašytų knygų apie bruknes ir jų kultivuojamą magijos atmainą, tik šios knygos eiliniam žmogui neįkandamos dėl bruknių kalbos gramatikos sunkumų. Maža kokių yra neparašytų knygų, galva svaigsta nuo to. Tik, regis, apie tai jau esu kalbėjęs. Bet ką aš čia. Vėl nuklydau nuo temos, nors turiu dar daug ką papasakoti. Kaip suprantate, apie neparašytas knygas galima pasakoti nepaprastai daug. Todėl tęsiu pasakojimą apie neparašytas knygas, jis yra įdomus tuo, kad gali būti nepaprastai ilgas, nes neparašytų knygų yra nepaprastai daug. Visa laimė, kad jos neužima daug vietos, kitaip, jeigu kiekviena iš jų būtų tokio dydžio kaip vidutinė ar net nedidelė, mažučiukė parašyta knyga, užgrioztų visą visatą. Baisu pagalvoti, ką tada tektų daryti žmonijai! Net kyla tam tikras nerimas. Šiurpu būtų.

Grįžkime prie neparašytų knygų. Taigi. Nebuvome toli nuėję nuo šios temos. Tiesiog ją niuktelėjome iš kitos pusės. Ji gali pasirodyti begalinė, kad kas. Skalsu kalbos.

Taigi yra dar tokia viena neparašyta knyga apie kalambūro išradėją. Aprašomi jo vaikystės, studijų metai, rafinuoti pomėgiai. Šis genialus žmogus, prilygstantis Goethei ar dar kuriam iš didžiųjų, kad ir Cezariui su Kleopatra, vaizduojamas visai žmogišku veidu, kaip paprastas, normalus vyras, nesididžiuojantis ir nesipuikuojantis savo išradimu. Amžiams įrašiusiu jo vardą į pasaulio civilizacijos lobyno brangakmenių spindulingiausią puokštę. Tačiau apie tai, kaip kalambūro išradėjas elgėsi lovoje, šlykštu net pasakyti. Tad geriau toje neparašytoje knygoje būtų nutylėta ši tema. Teršia povyzą ir gerą jo vardą. Yra dar kitų knygų apie išradėjus. Taip vienoje tokioje neparašytoje knygoje Richardas Nixonas parodomas kaip tautos didvyris, šlovinamas už pergales arklių lenktynėse ir totalizatoriuje, prilyginamas rato išradėjui. Daug dar galima pasakoti apie neparašytas knygas, bet man greit pritrūks vietos, ir aš sustoju nenorėdamas, o greičiau priešingai – trokšdamas tęsti kalbėjimą apie neparašytas knygas, kalbėjimą, kuris, kaip ir jos, gali nesibaigti ir gali būti tik trumpam apmaldytas, prislopintas. It kalnų upokšnis – pasakytume.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 28 iš 29 
14:36:17 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba