ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-15 nr. 769

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (152) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Pokalbis (24) • RENATA ŠERELYTĖ. Šešiapirštė koja (18) • JEAN-MARC LAMBERT. EilėsPaženklintas. Užrašė Elvyra Kučinskaitė (102) • JONAS MIKELINSKAS. Tai Dievo galybė!GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie neparašytas knygasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiRENATA DUBINSKAITĖ. Tarp akies ir ausiesLAURYNA LUNIČEVAITĖ. Eilės (8) • VALDAS GEDGAUDAS. Socialiųjų "Sirenų" ruduoLAIMANTAS JONUŠYS. Gero rašymo pavyzdžiaiC. J. MOORE. Don Kichotas ir gyvenimo tikrovė-vp-. MolisVIDAS POŠKUS. Trys dienos Mižonių kaimeAUGUSTINAS DAINYS. Ir skausmo vėjas išpūs sielos bures (1) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Kopimas su prezidentuJURIJ MAMLEJEV. Paprastas žmogus (1) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Tai, kas kenkia jums ir aplinkiniamsLAIŠKAI (232) •

Karalienės sekretai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 14

2003

    Šitą iškirpau iš G. Iešmanto rašinio, pasirodė įdomu. Yra upė Neda, yra Mera... Galėjo būti ir vardo forma gotiška – Netimera. Nebūtina su "s" gale.

    Netimero žemės?

    Ko tik prikalbėta, kuriame Lietuvos žemių kampe galėjęs 1009 metais valdyti karalius Netimeras. Labiausiai ieškota Alstros upės, į kurią buvę įmesti nužudyto šv. Brunono palaikai. Išnaršytos ne tik Nemuno aukštupio sritys, bet ir pietvakarių Žemaitija. Aiškiau, žinoma, nepasidarė.

    Tačiau stebina, kad neatkreipiamas dėmesys į patį karaliaus vardą. Mat jo vardo šaknyje galbūt neatsitiktinai glūdi žinomos vietovės pavadinimas. Antai apie 1730–1762 metus minima Netos bažnyčia, esanti Augustavo dekanate, dabartinėje Lenkijoje (V. Petkus, Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje, p. 506). Čia pat teka ir Netos upelė. Šiam sugretinimui, beje, neprieštarauja ir istorijos šaltiniai, liudijantys, kad šv. Brunonas apaštalavęs Lietuvos, Rusijos ir Prūsijos pasienyje. Sūduvių (jotvingių) žemės geografinė padėtis daugeliu atvejų kaip tik atitinka nurodomus požymius.

    Antra vertus, čia ieškant Netimero "karalystės", ir šaltinių autorių klaidžiojimas tarp Prūsijos, Rusijos ir Lietuvos darosi suprantamesnis. Juk šie kraštai ribojosi su Sūduva, dėl to suklysti buvo ne per sunkiausia. Taip pat įsidėmėtina, kad XVI a. pradžioje buvo siekiama į Goniondzo (Gonendės) parapiją, kuri vėliau priklausė tam pačiam Augustavo dekanatui, skirti lietuviškai mokantį kunigą. Jeigu dar atsižvelgsime į galimą gotišką (pagal priesagą) Netimero kilmę, galbūt pavyktų įminti istorijos pateiktą mįslę, įvardijant karalių kaip Netos valdovą, turėjusį 300 vyrų kariauną.

    Tiek karių tais laikais surinkti buvo įmanoma tik nemažų žemės plotų šeimininkui. O Netimeras turėjęs du brolius, kurie valdė atskiras sritis. Vadinasi, ir Alstros upė galėjusi būti ne jo valdose.

    Pytaras apie lenkų ulonų viešnagę Liškiavoje

    Pilsudskis iš savo vasaros rezidencijos Druskininkuose, pasak Pytaro, čia buvęs du sykius. Abu – lydimas adjutantų plikais kardais ir blyškios sekretorės, neva poetės... Vėliau ji "nusitrūčijusi".

    Lenkų ulonai lankėsi vienas Dievas žino ko. Gal litvinų pagąsdinti? Lėbavo klebonijoje pas kunigą Pa-zubavičių, vėliau pas žydus. Buvę dvi jaunos "mazurkos" (iš Palenkės), kelios lietuvės žydmergės ir daug žydelkaičių.

    Išvykimo proga – Pytaro dvieilis:

          Papysiojo, pasysiojo
          Ir į Lenkiją išjojo...

    Mokytojo Valentuko, kuris domisi šio krašto istorija, liudijimu, tai galėjo būti 1939 metų rudenį, kai lenkų kariuomenė jau buvo sumušta ir pabirais pulkeliais bėgo į Lenkiją. Taigi į Lenkiją vargu bau jie besugrįžo.

    Liepos 31, ketvirtadienis

    Ar galėjo taip būti, kad Pytaro ketureiliai sklido mūsų krašte? Ar jis pats užrašinėdavo, ką nugirdęs?

          Jis ilgai darbavos
          Dėl Tėvynės labo,
          Bet neužsidirbo
          Sau lentos ant grabo...

    Šitą žinojo ir mano a. a. tėtušis. Tam tikro amžiaus sulaukusio žmogaus rezignacija, patriotinės retorikos nuvainikavimas. Beveik pasirašyčiau po tokiu kupletu. Tokia į kaktą tvojanti teisybė. Ne veltui Linas K. rengia parodą "Iš po tilto", t. y. perfotografuotų ir padidintų grafitų...

    Metas priminti ir tai, kad Pytaras Balčius buvo apsiskaitęs ir mąstantis žmogus. Keistuolis, prietranka? Betgi daug tokių buvo, didesnių už jį. Kaipgi be to apsimetimo būtų išgyvenęs? Žmonių akyse specialiai daug ką sutirštindavo. Be abejo, žinojo Krėvę (gal ir pažinojo), Merkinė juk čia pat, Liškiava – Krėvės numylėta ir aprašyta; ir Krėvės priežodis, kad pilka rudine apsirengusi vaikšto didelė išmintis, jam buvo artimas.

    Antai – reminiscencija:

          Kiek daug išmirusių žmonių, –
          Juos žino nebent Dievas.
          Neliko jokių kūrinių,
          O šaikiojo po pievas...

    Taigi: kiek milijonų kakota prie Nemuno? Klausimas vertas kvailos galvos?

    Iš Pytaro anekdotų

    Susiginčijo trys piemenėliai palei Nemuną: kurio tėvas didesnis?

    Pirmas sako:

    – Mano tėvas sulig piliakalniu!

    – Oho!

    Antras sako:

    – Mano tėvas sulig žvaigždėm!

    – Oho!!

    Trečias susigūžęs sėdėjo, kol įsidrąsino ir paklausė:

    – Pala, pala! O kaip tu žinai, kad sulig žvaigždėm?

    – Jis jas pačiupinėjo!

    Trečias:

    – Tai gal ir ką minkšta užčiuopė?

    – Taip!

    Trečias:

    – O! Tai buvo mano tėvo kiaušiniai.


    Dzūkų eufemizmai. Jie buvo gyvi mano vaikystėj, dabar, regis, retai bevartojami. Tiesa, Vieciūnų girioj teko girdėti (kalba moterys, patyliais):

    – Taigi mano paraina ir sako: "Tai gal... sugulsim..." O tavo tep daro?

    Antroji:

    – Ne, mano stačiai verčia...

    "Mano", "tavo vietoje", "mano vyras", "tavo vyras" ir t. t. Gali būti ir apie žmonas, bet čia, rodos, dažniau vartojama "maniškė, taviškė".

    "Mano" – įvardžio kilmininkas, o eina vietoj daiktavardžio.

    Tiesa, gali būti ir apie daiktą:

    – O tavo dar stovi?

    Nutylėjimai ten, kur abiem nujaučiama, apie ką kalbama. Intymius dalykus. Normalus sakymas čia būtų ir banalokas, ir vulgarus. Jaunas Pytaras sykį klausydamas mūsų tokių išvedžiojimų (tada, kai pas jį pusę namo vasarai buvo išsinuomojęs P. R.) nei iš šio, nei iš to pridūrė:

    – Turėjau moteriškę, kurios daiktas gurkdavo, vos tik pradedi. Toji sakydavo, lyg ne jos daiktas, lyg sugėdint norėtų: "Fui! Besarmate!"

    Tai čia beveik tiktų į "Vaginos monologus". Pratęsimui: moteris, kuri eina vieškeliu ir pati su savim kalba, daiktu apsimetusi (vyrišku ir moterišku balsu – pakaitomis):

    – Ar tu duosi, ar ne?

    – Žinoma, duosiu.

    – Tai ar negaila?

    – Nesu naginė, nenuplyšiu dėl vieno sykio.

    Joniukas mokykloje

    Vieną rytą Joniukas atėjo į klasę ir sako (savo mokytojai):

    – Jeigu mano tėvas būtų buvęs drąsesnis...

    Mokytoja:

    – Joniuk, ką tu tuo nori pasakyti?

    Joniukas:

    – (...) bent dešimčia metų...

    Mokytoja:

    – Ką tu tuo nori pasakyti?

    Joniukas (išpūtęs krūtinę):

    – Aš galėčiau jus ženytis!

    Mokytoja (sutrikusi):

    – Kaipgi čia taip?

    Joniukas:

    – Ogi būtų anksčiau mane padaręs!

    Rugpjūčio 1, penktadienis

    Kurmio džiaugsmai

    Visa tai primena tolimą, labai tolimą vaikystę prie didelių girių.

    Tiesa, Kurmis yra šunelis, mažas ir juodas kudlius, išsirausęs sau guolį pasvirnėje. Stačiai po pamatais. Nėr būdos!

    Jo močią, vardu Mėta, pakorė smarkiai kauštelėjęs gaspadorius...

    Kurmis – našlaitis. Didžiąją savo mažo gyvenimo dalį praleidžia smėlyje po svirnu. Tiesiog – po pamatais... Šilta ir sausa. Nakčiai paleidžiamas nuo grandinėlės. Tada jis pasijunta tikru sodybos šeimininku. O prie girios! Anava kiek darbų yra! Vištas reikia saugoti. Bulves, t. y. šernus, aploti. O lapė, o šeškas, ežys, pelės... Viskas kelia nerimastį Kurmiui.

    Užtat paryčiais. Kas būna paryčiais, yra svarbiausia Kurmio gyvenime: iš sanatorijos, esančios kitame girios krašte, grįžta jo šeimininkė. Rožine bliuze, nukleiptais batais, pavargusi, užtat su sunkia taše rankoj. Net persikreipusi...

    Tai kas! Kurmiui tai visai nesvarbu. Jis mato ją tapsinčią takeliu pro išsikreivojusią senpušę. Uodžia, šnopuoja, viauksi, vos nešoka... Tašėje pilna visokio gero! Kurmiui irgi užteks.

    Tas senyvos moters ir jauniklio gaspadoriaus susitikimas, apvainikuotas maisto likučiais, yra tikroji puota.

    Abu jie sąžiningai užsidirbo. Moteris šveisdama grindis, Kurmis – dabodamas ūkį.

    Iš s. "Bitės"

    "Jeigu Viešpats griebtų žmones už neteisingumą, tai neliktų žemėje nieko gyvo..." 63 (61).

    Apie poetus

    Dabar sakyčiau:

    – Dvasios įkvėpimas ir poeto apšvietimas yra du dalykai, kurie privalomi.

    Tokių mūsų krašte būta dviejų – Baranauskas ir Maironis.

    Turėjome daug gamtos poetų, tiesiog giedančių, iš prigimties. Toks būtų Strazdas.

    Turėjome mokytojų, pamokslininkų – K. Donelaitis.

    Verksnių, raudoklių – Vienažindys, Vaičaitis, Kossu...

    Vėjavaikių, pokštautojų – K. Binkis.

    Grynųjų poetų, atmetusių "Dievo planą", – H. Radauskas. Formulė "Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu..."

    Betgi: su dieviškuoju įkvėpimu – vos du.

    Visa tai telpa skalėje – nuo vyskupo iki šūdvabalio (tema paskaitai).

    Įžangoje tiktų iš "Bičių":

    "Pasitaiko tarp jūsų ir tokių, kurie nusirita iki pasibjaurėtino apsileidimo, kad iš buvusio išmanymo nieko nelieka..." 72 (70).

    Vakaro rezultatai

    Mano mirties data turėtų pasistūmėti. Apskaičiavau turįs daug darbų... Taigi, ponia, aš esu užsiėmęs. Prašome eiti kitur, traukite savo keliu!

    Rugpjūčio 2, šeštadienis

    Bankrutavusio fabriko istorijos

    Į šaltkalvių cechą atklydo iš miškų toks Lapinauskis. Šveplas žmogelis. Netrukus priskreto prie moteriškės su dviem vaikais, – yra kur nakvot...

    Šaltkalviai sujudo:

    – Kokio velnio tu lendi prie tos bobos? Argi tau ne sarmata?

    Žmogelis:

    – O ko sarmata, ko sarmata? Taigi ji išsiskyrus.

    – Kaip išsiskyrus?

    – Taigi vyras jos Nemune nuskendo...

    Lapinauskis pas viršininką:

    – Viršininke, rytoj neateisiu į darbą.

    – O kas atsitiko?

    – Karvę vešiu pas veršį.

    Viršininkas žinojo, kad žmogus šveplas, tai ir subaubė (specialiai):

    – Lapinauski, ar vesi, ar veši tą karvę?

    – Vešiu, viršininke, vešiu...

    Apie blevyzgas

    Jeigu sakinyje (ar kalboje) yra žodis "subinė", tai žmonės, kad ir labai protingi būtų, prisimins tik šitą žodį (J. Renard).

    Jam priklausė ir kita puiki frazė: "Iš tikrųjų įžymus yra tas rašytojas, kurį visi žino, bet niekas neskaitė".

    O labiausiai man patinka J. Swifto pastebėjimas:

    "Aukštyn lipama tokia poza, kaip ir šliaužiama".

    (Reikia kaži kokio išaštrinto regėjimo, kad tai pamatytum... Iš tiesų tai gebėjimo asocijuoti, jungti, susieti. Karjeros darymą ir virtimą į šliužą.)

     

    Kultūros kalendorius
    nuo 2011 m. Sausio

    PATKPŠS

     1 2
    3 4 5 6 7 8 9
    10 11 12 13 14 15 16
    17 18 19 20 21 22 23
    24 25 26 27 28 29 30
    31  

     1 2 3 4 5 6
    7 8 9 10 11 12 13
    14 15 16 17 18 19 20
    21 22 23 24 25 26 27
    28  

     1 2 3 4 5 6
    7 8 9 10 11 12 13
    14 15 16 17 18 19 20
    21 22 23 24 25 26 27
    28 29 30 31  

    Nuorodos


    Kultūros diskusijų forumas,
    Kultūros vartai,
    Kultūros institucijos,
    Meno galerijos,
    Meno bankas 
    DAILĖ“, „VILNIUS“,
    7 MENO DIENOS“,
    ŠIAURĖS ATĖNAI“,
    LITERATŪRA IR MENAS“,
    NEMUNAS“,
    UŽUPIO ŽURNALAS
    Lietuva internete

     
    Rodoma versija 28 iš 29 
    14:36:16 Jan 31, 2011   
    May 2008 Sep 2013
    Sąrašas   Archyvas   Pagalba