ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-15 nr. 769

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (152) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Pokalbis (24) • RENATA ŠERELYTĖ. Šešiapirštė koja (18) • JEAN-MARC LAMBERT. EilėsPaženklintas. Užrašė Elvyra Kučinskaitė (102) • JONAS MIKELINSKAS. Tai Dievo galybė!GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie neparašytas knygasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiRENATA DUBINSKAITĖ. Tarp akies ir ausiesLAURYNA LUNIČEVAITĖ. Eilės (8) • VALDAS GEDGAUDAS. Socialiųjų "Sirenų" ruduoLAIMANTAS JONUŠYS. Gero rašymo pavyzdžiaiC. J. MOORE. Don Kichotas ir gyvenimo tikrovė-vp-. MolisVIDAS POŠKUS. Trys dienos Mižonių kaimeAUGUSTINAS DAINYS. Ir skausmo vėjas išpūs sielos bures (1) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Kopimas su prezidentuJURIJ MAMLEJEV. Paprastas žmogus (1) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Tai, kas kenkia jums ir aplinkiniamsLAIŠKAI (232) •

Paprastas žmogus

JURIJ MAMLEJEV

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės nuotrauka

Apskritai paėmus, aš esu žmogus, kuriam nesiseka. Ir nelaimės priežastis yra ta, kad netapau Dievu. Taip, taip, Dievu, nemirtingu, bekūniu žmogum. Man gyventi liko viso labo dvi dienos (tokia mokslinė prognozė), o per keturiasdešimt aštuonias valandas neišmoksi tapti Dievu.

Dvi dienos. O į kitką man nusispjaut.

Viskas baigta.

Tūnau mažame restoranėlyje Miunchene ir stumiu laiką, vis dėlto dvi dienos, pačios paskutinės, tįsta beprotiškai ilgai. Ką gi, pakentėsiu. Užsisakiau salotų ir tris bokalus Miuncheno alaus. Aš mėgstu Miuncheno alų, nuo jo dvelkia paprastumu. (Aš ir pats iš esmės esu nesudėtingas.)

O pasaulis – velniai tegriebia jį. Tą Miuncheną, Rio de Žaneirą, Niujorką ir visokias kitokias nesąmones.

Tegul mano gyvenimas ir nenuskilo (priežastį aš jau išdėsčiau), bet tų padarų, žmonių, taip sakant, gyvenimo iš viso nebuvo. Taigi nebuvo ko ir rinktis, išskyrus dešreles, salotas, mašinas ir alų.

Bet šiek tiek aš juos ir myliu.

Ypač moteris. Kaip ne kaip aš priklausau jų padermei, tai yra žmonių giminei. Štai kur šuo pakastas. Visuose budistų kūriniuose, pavyzdžiui, parašyta, kad gimti žmogumi – didžiausia sėkmė, tai vienas šansas iš milijono daug primityvesnių įsikūnijimų – nuo nesuskaičiuojamų gašlių vabzdžių (tai, žinoma, simbolika) iki demonų, rėkiančių į tuštumą.

O štai aš su tuo nesutinku.

Ir kuriems gi velniams reikalingas šitas žmogiškas įsikūnijimas, jeigu devyniasdešimt devyniems procentams žmonių jis praeina veltui: pamiegojai, pavalgei, pasistumdei, padirbėjai ir į grabą. Kuo tai geriau už vabzdį? Nors visa šiuolaikinė Vakarų civilizacija tuo ir laikosi (tai yra fiziologija). Beje, trauk ją velnias, tokią civilizaciją, – vis tiek ji greitai nudvės, kaip žiurkė, pastipusi nuo savo egzistencijos.

Deja, dabar manęs jau niekas nebedomina.

Nes man liko tik dvi dienos.

Ir per tą laiką aš nesugebėsiu tapti Dievu. O žmogum būti man šleikštu.

Nepaisant to, kartoju: aš šiek tiek myliu tą bjaurią padermę, kurioje kipšas mane nunešė gimti.

Ypač dievinu moteris.

Čia jos – šitoje aludėje – tokios keistai sentimentalios, beveik gyvos, skirtingai nuo kitų daugiatūkstantinių šio miesto gyventojų.

O gal kliedėdamas taip regiu?

Aš jau išgėriau du bokalus to gražaus alaus.

Moteris čia saldi, minkšta, mėsinga, su didele krūtine.

Kas jų sielose – ir ar iš viso jos turi sielą, – aš nežinau.

Bet kai kurie šiuolaikiniai Vakarų teologai kategoriškai atmeta tą viduramžišką prietarą apie sielą ir jos absoliutų nemirtingumą. Jie atmeta ir patį Dievą, tuo pačiu metu likdami teologijos profesoriai. Dieve, padėk, kaip sakoma. Jie daro tai, už ką jiems gerai moka.

Asmeniškai man paprastos bobos aludėje patinka kur kas labiau negu tie šventieji teoretikai.

Vėl pasikartosiu – tai, kad man nepasisekė tapti nemirtingu, nors tarpplanetiniu dievuku, atsitiko tik todėl, kad aš įgijau kūną ne ten, kur norėjau, o tiesiog jau degradavusioje žmonių giminėje.

Ir tegul senovės tekstai kalba apie žmoniją ką kita – jie ir turi omenyje kitus žmones ir kitus laikus.

Na, tiek to, su šia komedija baigta.

Aš šliūkštelėjau nuodų į paskutinį alaus bokalą ir mėgaujuosi... Bet tas šlykštus, pūvantis, dvokiantis žmogelio kūnas... Aš jį vėl įgavau gimdamas šitoje žmogėnų padermėje – Viešpatie, kaip jis man nusibodo. Aš bunku vien tik pagalvojęs apie jį.

Rodos, greitai – jei Dievas leis – aš nebepriklausysiu jam. Aš padariau viską, kas reikia, kad po mirties nepriklausyčiau jam.

Bet vis dėlto, vis dėlto...

Žiūriu dabar į juos, žiaumojančius, besidairančius, siurbiančius savo alų. Į jų moteris, kurių akys smagesnės nei vyrų. Na ir kas? Kad ir šiek tiek smagesnės. Na ir kas? Kūrėjau, kaip jie man atsipyko, su savo knygomis, su savo alum, su savo religijomis... Pasakys, kad aš – dvasios emigrantas. Viena mano senelė buvo rusė, iš Rusijos, kiti protėviai – vietiniai. Bet aš gimiau čia, Vakaruose. Ir nepažįstu Rusijos. Kam šitas plepėjimas? Po valandos ar net anksčiau aš tapsiu tikru emigrantu. Laikas, laikas!

O vis dėlto. Aš tik vieną kartą buvau toje šalyje, Rusijoje. Betgi ar maža šalių žemėje – Japonija, Italija, Liuksemburgas, Belgija. Nors Rusija visai kitokia. Ji ne šiaip sau šalis. Aš tai pajutau, kai tik ten nuvykau. Praleidau ten tik vieną savaitę. Septynias dienas iš dešimčių savo gyvenimo metų.

Nieko, oi, nieko aš ten nesuvokiau. Na, žmonės, na, miestai. Tik staiga vienas baisus momentas. Tąkart buvau užmiestyje, miške. Toji natūra pakirto mane savo ilgesiu, bet kažkokiu aukštuoju ilgesiu, tartum gamta buvo tolimų ir paslaptingų jėgų simbolis. Tada netikėtai iš beržyno išniro mergytė, maždaug keturiolikos metų. Ji buvo prilupta, po akim švietė mėlynė, truputėlis kraujo, vilko koją. Galbūt ją išprievartavo (o tai nutinka kur tik nori) ar primušė. Bet ji neišsigando manęs – stambaus keturiasdešimtmečio vyriškio, vieno miško tankmėje. Greitomis metusi žvilgsnį į mano pusę, priklibikščiavo arčiau. Ir įsistebeilijo man į akis. Tai buvo žvilgsnis, nuo kurio mano širdis sustojo ir tarsi pavirto į begalinės meilės, nevilties gumulėlį ir... viso pasaulio užmarštį. Ji man atleido, tuo savo žvilgsniu. Atleido už viską, kas žmogaus yra bjauru kaip praraja, už visa pikta – ir už pragarą, ir už savo kraują, ir už savo mėlynes. Ji nieko nepasakė. Ir nuėjo toliau takeliu, dingstančiu už horizonto. Ji buvo tarsi prisikėlusi Rusija.

Aš apsižvalgiau aplink. Ir akimirksniu aiškiai pajutau, kad šitoje varganoje, abejingoje gamtoje, nuo kurios vaizdo persmelkia širdį, tuose nameliuose ir šventykloje tolumoj, šitoje šalyje slypi užuomina, kad niekada iki galo nieko nesuprasi ir kad viskas išeina už šio pasaulio ribų... Na gerai, gana, baigiu apie tai. Paskui, grįžęs į Vakarus, aš įsisukau įprastame žmogiškame rate: pinigai, beprasmiškas darbas, silpnaprotiškas kauksmas per televizorių, alkoholis. Stresas. Metro. Stresas. O paskui – šita liga. Liko dvi trys dienos, aš galvoju ir taip vos vos krutu. O dabar – sveikas, alau su nuodais! Tuogi dedu tašką ir geriu... Štai ir raidės liejasi... Aš jau beveik negaliu rašyti.

Sudie, absurdiškas pasauli!

Vertė Andrius Šiuša

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 28 iš 29 
14:36:15 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba