ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-15 nr. 769

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (152) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Pokalbis (24) • RENATA ŠERELYTĖ. Šešiapirštė koja (18) • JEAN-MARC LAMBERT. EilėsPaženklintas. Užrašė Elvyra Kučinskaitė (102) • JONAS MIKELINSKAS. Tai Dievo galybė!GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie neparašytas knygasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiRENATA DUBINSKAITĖ. Tarp akies ir ausiesLAURYNA LUNIČEVAITĖ. Eilės (8) • VALDAS GEDGAUDAS. Socialiųjų "Sirenų" ruduoLAIMANTAS JONUŠYS. Gero rašymo pavyzdžiaiC. J. MOORE. Don Kichotas ir gyvenimo tikrovė-vp-. MolisVIDAS POŠKUS. Trys dienos Mižonių kaimeAUGUSTINAS DAINYS. Ir skausmo vėjas išpūs sielos bures (1) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Kopimas su prezidentuJURIJ MAMLEJEV. Paprastas žmogus (1) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Tai, kas kenkia jums ir aplinkiniamsLAIŠKAI (232) •

Don Kichotas ir gyvenimo tikrovė

C. J. MOORE

[skaityti komentarus]

Kada gyvenimo tikrovė pirmą kartą atsidūrė literatūroje? Turiu galvoje paprasčiausius gyvenimo faktus, pavyzdžiui, tokius, kad jeigu nesusimokėsi sąskaitų, turėsi rimtų problemų.

Iš pradžių literatūra kalbėjo apie dievus, o šie neturėjo su pinigais susijusių problemų. Paskui aprašinėti pusdieviai didvyriai, kurie tiesiog pasiimdavo visko, ko jiems reikia, ir savo laivus pripildydavo vergų bei grobio. Vėliau keletą amžių aprašinėtas šventųjų ir atsiskyrėlių gyvenimas. Pastarųjų nedomino šio pasaulio turtai.

Viduramžių riterių literatūroje atsirado naujoviškas herojus – kilnus riteris, visą gyvenimą skyręs šlovingai mirčiai kaunantis už savo idealą. Banaliems kasdieniams rūpesčiams čia nebuvo vietos.

Ir štai, maždaug įpusėjus šešioliktam amžiui, per patį humanistinio Renesanso pakilimą, literatūroje išdygo skarmaluotas alkanas berniukas, vardu Lasariljas iš Tormo, vedžiojantis savo aklą šeimininką Kastilijos keliais ir miesteliais. Du šio anoniminio pasakojimo požymiai buvo nauji ir neįprasti. Pirma, pasakojimas pateikiamas pirmuoju asmeniu. Antra, šio pasakojimo herojus, ar veikiau – antiherojus, ne tik neturėjo pinigų, bet tai, kad jis neturėjo pinigų, jam kėlė didelių rūpesčių.

Užgimė netvarkingas, kunkuliuojantis, chaotiškai spalvingas pikareskos pasaulis. Tokio pavidalo pasaulio anksčiau niekas nebuvo matęs. Feodalinė santvarka žlugo, miestai ir tavernos buvo pilni karų ir konfliktų nuosėdų ir žmonės kasdien stengėsi išgyventi pasitelkdami išmonę ir gudrybę.

Kilnus riterių pasaulis prarado dvasinę galią ir persikėlė į fantazijas. Tačiau daugeliui šios sparčiai kintančios visuomenės atstovų idealams nebeliko vietos. Kasdienė tikrovė tapo itin nesaugi, žiauri ir negailestinga.

Tokiame pasaulyje 1547 m. gimė Miguelis de Cervantesas Saavedra. Būdamas ketverių, jis susidūrė su gyvenimo tikrove, kai jo tėvas, chirurgas, už skolas buvo įkalintas Valjadolide, o visa nuosavybė konfiskuota. Paties Cervanteso gyvenimas vingiavo nuo vienos nesėkmės prie kitos.

Ankstyvoji poeto ir rašytojo karjera ūmai nutrūko, kai, greičiausiai dėl dvikovos, jaunuolis buvo priverstas palikti Romą. Jis tapo samdomu kariu ir buvo sunkiai sužeistas Lepanto mūšyje 1571 m. Paskui, patyręs daugybę nuotykių, penkerius metus kalėjo Alžyre, laikomas berberų karaliaus nelaisvėje, nes jo šeima negalėjo sumokėti išpirkos. Tad vėl pinigai artimai siejosi su laisve, ši tema ne sykį kartosis.

Kai grįžo į Ispaniją, jo gyvenimą geriausiai galima apibūdinti kaip išradingą, jį lydėjo ieškiniai, skolos, kol galop 1597 m. jis buvo įkalintas Sevilijoje. Regis, jis gerai išnaudojo kalėjime praleistus mėnesius – rašė romaną "Don Kichotas iš La Mančos" ir kūrė planus, kaip jį išspausdinti.

1605 m. pradžioje jo likimą galiausiai pakeitė staigi "Don Kichoto" sėkmė, bet jau tų pačių metų pabaigoje, įgijęs ramybės drumstėjo reputaciją, dėl neaiškių priežasčių jis vėl atsidūrė kalėjime. Vis dėlto rizikingas komercinis Cervanteso sumanymas išleisti knygą ir žengti tiesiai į rinką greitai atsipirko ir neilgai trukus tiek jis pats, tiek jo herojus, išmoningasis hidalgas, paliko žymę literatūroje. Kūrinyje, gimusiame iš grynos vaizduotės, aprašomas pasaulis – niūrus kaip vėjo malūnai, parbloškę Don Kichotą ant žemės.

"Tasai Cervantesas man labai patinka, – vypteli kunigas Don Kichoto kaime, radęs vieną Cervanteso knygą hidalgo lentynoje, – jis labiau nusimano apie nesėkmes nei apie eiles".

Čia randame kitą mums pažįstamo šiuolaikinio pasaulio pusę. Sekdamas naujuoju Lasariljo iš Tormo humanizmu, Cervantesas pateikia sudėtingus klausimus, kylančius iš savimonės, išryškina ironijos ir netgi savęs nuvertinimo reikšmę. Paties Don Kichoto asmenyje ši savivoka pasireiškia kaip melancholija – nuotaika, su kuria išmoningasis hidalgas artėja prie savo galo.

Tačiau Cervantesas išgelbsti mus nuo galimo baisaus pasidavimo cinizmui, nes jo personažai patiria atpirkimą kaip individai. Nei Don Kichotas, nei Sančas Pansa nėra visiškai išprotėję, jie yra žmogiški, kilnūs, juokingi, rūpestingi, sutrikę, dažnai klystantys – tokie kaip ir mes, realiame pasaulyje valdomi gyvenimo tikrovės. Šiemet mes švenčiame ano literatūrinio žmonijos atpirkimo keturių šimtų metų sukaktį.


"International Herald Tribune", 2005. IX.24

Vertė Kęstutis Pulokas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 28 iš 29 
14:36:15 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba