ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-23 nr. 665

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALI PODRIMJA. Vienos svajonės mirtis (9) • SIGITAS PARULSKIS. Susitikom, pasišnekėjom (30) • BALYS RUKŠA. Lilit (1) • KAZYS ALMENAS. Principai, kompleksai, baimė ir viltis (5) • AGNĖ JUŠKAITĖ. Išgirsti geriausius (8) • LEONAS STEPANAUSKAS. Procesija po 994 metų (5) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (8) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Kažko trūksta (2) • TOMAS STANIULIS. Kritikas ir jo kūrinys (11) • ROLANDAS RASTAUSKAS. Algirdui Kaušpėdui (22) • IEVA REKLAITYTĖ. Trys sakiniai (4) • LAIMANTAS JONUŠYS. Likimas kaip Estijos (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Įsigyvenimo formos (9) • "Kulką ėmiau sau už žmoną..." (3) • Prisimena dailininkė Juta ČeičytėANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXII) (3) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaidaSpaudos, radijo ir TV rėmimo konkursas (1) • Laiškai kitiems, el. redakcijai ir sau (19) •

Korektūros klaida

LIŪNĖ JANUŠYTĖ

[skaityti komentarus]

Tęsinys. Pradžia Nr. 23

12

Vis dėlto geras dalykas tas prancūzų vynas! Jeigu visi mūsų Blaivybės draugijos nariai išgertų jo po kelis stiklus, atsisakytų nuo visų savo abstinentiškų idealų.

Truputį sukasi galva, bet nedaug. Tuomet visi atrodo labai geri, kiekvienam nori padaryti ką nors gero ir į gyvenimą pradedi žiūrėti kitom akim.

– Ne toks jau jis blogas, – sakai, čiulpdamas vyną.

Mūsų krupnikas taip pat neblogas, tik kad kitą dieną nuo jo plaka širdis, skauda galvą ir ant visų esi piktas.

Vieną kartą po gerokos krupniko dozos vienas mano draugas, šiaip jau baisiai geras ir malonus žmogus, pareikalavo iš manęs grąžinti jam seną skolą, apie kurią jau abu buvom pamiršę.

Grąžink, girdi.

Aš sumišau, paraudau, pradėjau sujaudintu, užkimusiu balsu aiškinti, kad, deja, dabar tokios sumos prie savęs neturiu, o jis žiūrėjo šaltom, lyg vaniliniai ledai, akim ir reikalavo jau apsamanojusios skolos.

O dar po dienos jis manęs atsiprašinėjo, nusiskundė "tuo prakeiktu galvos skaudėjimu", žiūrėjo vėl švelniom akim ir nusivedė gerti krupniko su kava.

Po prancūziško vyno niekad skolos nereikalausi. Greičiau dar pats kam nors, tinkamu momentu po kojų pasipynusiam, paskolinsi.

Vakar tuo vynu taip visi nusigėrėm, kad tiesiog pati stebiuos, kaip dar galėjau rasti savo kambariūkštį. Ypač kad jis taip užgrūstas tarp vonios ir kažkokio sienos kyšulio.

Pasigėrimo proga didelė ir viską paaiškina: pirmoji. Po pirmosios atėjo ilgai laukti pinigai, o su tais pinigais ir laimė.

Nors kažkoks turbūt milijonuose dūstąs senis – ipochondrikas ir pareiškė, kad, girdi, ne piniguose laimė, bet mes žinome, kad ir bepinigėj ne per didžiausias džiaugsmas.

Vakar visi buvome laimingi ir, kad dar labiau tą laimę išryškintume, išgėrėm vyno. Septintam aukšte, pas Paulių, tarp parūkavusių stogų, priešais sniegu žibančią Sacre-Coeur.

O paskui – dansingas. O paskui – vėl aperityvas su visai prie jo netinkančiom, šaltom austrėm.

O dar paskui – grįžimas namo, su persėdimais kiekvienoj pakeliui pasitaikiusioj kavinėj su komtuaru.

Geras išgalvojimas tie komtuarai! Pastovi prie jo, išgeri, sumoki porą frankų. O jei atsisėdi prie staliuko – dvigubai brangiau.

Mes visi įsimylėję tuos komtuarus ir rymome prie jų ištisom valandom. Jeigu labai nuvargsti stovėdamas, gali išsiauti kojas.

Neblogai atrodo ant komtuaro sustatyti moteriški batukai, ypač jei jie ne per seni ir ne kiaurais puspadžiais.

Prie tų komtuarų mes išsprendžiame sunkiausias kultūrines problemas, baigiame visų Europos politikų galvas sukančius karus taip lengvai, kad net patys stebimės, kodėl dar mūsų nekviečia karo vadais, ir iškilmingai pasižadame mūsų menui padaryti reikalingiausias operacijas, nes "kitaip nieko nebus".

O kitą dieną, susiėję prie to paties komtuaro, jokiu būdu negalime atsiminti, kaip mes išsprendėme kurią nors kultūrinę šaradą: kad išsprendėm – aišku, bet kaip? Jeigu dabar atsimintume, visas Lietuvos kultūrinis gyvenimas sušvistų išsyk giedresnėm spalvom.

– Aš pasakiau, kad... – prisimena vienas.

– O aš atsakiau: nereikia taip, bet... bet kaip? Jokiu būdu negaliu atsimint!

Kartais Kaune, o gal ir provincijoj, skersai gatvių išsitiesia didžiuliai, akiplėšiški plakatai:

"Alkoholis naikina sveikatą, turtą ir šeimyninę laimę".

Galbūt kurio nors plakatą tiesusio Blaivybės draugijos nario šeimyninė laimė tikrai tokia silpna, kad ją gali sunaikinti pora vyno stiklų, bet mes visi, atsiminę tuos plakatus, tučtuojau užsisakome padvigubintą vyno porciją.

– Vyrai, vyrai! – šaukiu aš, pasidėjusi batus ant komtuaro, tarp bulkučių ir stiklų. – Ar tik ne per daug mes? Atsiminkim, ką sako anie plakatai!

Bet – mūsų šiaurietiška sveikata tokia stipri, kad vienas kitas vyno stiklas jos nesugriaus, turto, šiaip ar taip, nėra, šeimyninės laimės – taip pat, nes nėra nė šeimynos, taigi alkoholinių katastrofų bijoti netenka.

– Garson! Vieną stiklą vyno!

– Kodėl tik vieną?! O man tai, manai, nereikia?

Jaunas kompozitorius viena ranka glosto savo garbanas, kita – kombinuoja ant komtuaro, tartum jis būtų fortepijonas, naują, ką tik gimusią galvoj melodiją.

– Kas čia bus, Antanai?

– Simfonija. O aną paskutinį romansą, žinai? – aš tau parašiau.

– Man?!.. Kodėl?

– Taip... Galvojau apie tave ir rašiau.

– Kam tau apie mane galvoti! Negalvok, nereikia...

Jis nusimena ir ta proga užsako aperityvą.

– Garson, vieną mandareną.

Mandarenas stiprus, kaip gimnazistiška meilė, svaigina, suka galvą, bet taip greit neišgaruoja kaip ta meilė.

Man taip pat liūdna: kam jis rašo man romansus?..

Praeis vieni dveji metai, ir tokį pat romansą jis parašys kitai moteriai, o mane susitikęs kalbės:

– Įsivaizduok sau, ji vakar šoko su kitu!.. Ar tu supranti, ką aš tuo laiku jaučiau?!.

Aš suprasiu, ką jis jautė, pasakysiu, kad negi šokiuose esmė, ir mudu ilgai sėdėsime kavinėje prie atšalusios kavos puodelio ir tylėdami prisiminsim tas dienas, kada abu prie komtuaro gėrėm mandareną, pasistatę tarp stiklų mano batus, kada jis man rašė romansus, o viršum mūsų buvo nuo šviesų paraudęs Paryžiaus dangus.

– Tai tas romansas man?

– Tau.

Puiku. Po šimto metų įvairūs meno biografai ir bibliografai knisis pageltusiuose lapuose ir savo kišeniniuose bloknotuose žymės: "Romansas buvo skirtas tai ir tai".

O ta ir ta – tai būsiu aš.

Nebežinau, ar nuo naujo mandareno, ar nuo tos šimtmetinės perspektyvos taip sukasi galva.

Bet ką daryt su eilėraščiais, kurie skirti net kelioms? Ką pasakys biografas apie poetą, kurs paskyrė man eilėraštį, bet kol jį išspausdino, jau susipyko su manim ir dedikavo jį kitai?

Parašys savo bloknote: "Prieš šimtą metų žmonės buvo labai nepastovūs", – o paskui užbrauks tą sakinį ir įrašys kitą: "Jie buvo tokie pat kaip ir dabar".

– O dabar, vyrai, pilam internacionalą!

Kai išgeriu du stiklu vyno, visada dainuoju internacionalą. O šiandien prie vyno prisidėjo dar ir kuolu per galvą mušąs aperityvas.

– Sukilk, pasmerktas prakeikimui,

Pasauli bado ir vargų!

Žiūrime, kas iš to bus.

Garsonas su pagarba žvilgčioja mūsų pusėn, o vienas praeinančių kareivių net prideda keturis pirštus prie kepurės.

O jei būtumėm Kaune, mus čiuptų policininkas už apykaklių ir temptų nuovadon.

Aišku, kitą rytą iš tos nuovados mes išeitumėm sveiki ir didvyriškai nusiteikę, o policininkui viršininkas netgi griežtu tonu pareikštų:

– Kitąsyk žiūrėk, ką čiumpi!

Nes kiekvienas mūsų turi gerų pažįstamų su gerom nugarom, už kurių galima kiekvienu momentu pasislėpti.

Kartą, prisimenu, mes, tokia pat kompanijėlė, visom gerklėm traukėm internacionalą viename Kauno restorane, o su mumis sėdėjo karininkas uniformoj ir gailiu balsu maldavo:

– Bet pagalvokit, kokia dabar mano padėtis!

Tačiau mes į tuos maldavimus nekreipėm jokio dėmesio.

Gi už kelių minučių, tik trečią sykį kartojant internacionalą, prie mūsų atėjo policininkas 1,85 mtr. aukščio ir pareiškė:

– Ponai, čia taip negalima. Aš jus pilnai suprantu ir mielu noru pats drauge dainuočiau, bet, supraskit, čia taip negalima.

Už tokį nuoširdų pasisakymą mes policininkui užfundijom didelę klebonišką, nes baisiai miela matyt taip retą dabar nuoširdumą, o vietoj internacionalo užtraukėm "Mes be Vilniaus nenurimsim".

Galbūt internacionalo žodžiai mums ne taip būtų svarbu, kaip jo motyvas, kada nori tuoj rikiuotis eilėn, griebt kokį nors po ranka pasipynusį ginklą ir pult ką nors vaduot, kad ir tą patį pavergtą Vilnių.

Ir jei tas Vilnius, duok Dieve, iš tikrųjų būtų atvaduotas, bent keli nuosavi namai turėtų būti parduoti iš varžytinių, o visa eilė žmonių nustotų nuolatinio, užtikrinto, pelningo darbo.

Po antro mandareno (o dar atsiminkim išgertą prieš tai vyną!) Feliksas pradeda skųstis draugais.

Dabar aš žinau: jei nėra kultūrinių šaradų sprendimo, tai yra arba nusivylimas moterimis, arba toks pat nusivylimas draugais. O aš esu apeliacinis teismas ir kiekvieną tokią nusivylimo bylą turiu išspręsti greit ir neklaidingai.

– Kokia šunybė: draugas, neva geriausias draugas, o vos tik proga pasitaikė – jis man pakišo tokią koją, kad nors imk ir pasikark!

Aš, apeliacinis teismas, tą bylą taip išsprendžiu:

– O tu kiekvienu tipu per daug nepasitikėk!

Bet nežinau, ar tai teisinga, nes ir joks teismas savo sprendimais nėra tikras.

– Tu, Feliksai, vaikiškas dar ir per daug tiki kiekvienu.

– Bet kad jis buvo toks geras draugas!.. O paskui – staiga šitokia šunybė! Na, dar vieną. Gal dabar ką kito, nebe mandareną? Gal klakseną?

Klaksenas juodas kaip degutas ir tokio pat kvapo kaip degutas. Ir jį geriant nenorom prisimena girgždą ratai ir "nepatepsi – nevažiuosi".

– Velniop visą gyvenimą, jeigu jis toks! – pareiškia vienas mūsų, sau ir man įdegdamas cigaretes.

– Konkrečiai: kaip tai "velniop"? Nusižudyti?

– Nusižudyti. Kad nieko nežinotum ir nematytum.

Kiekvienas, gerą porciją išgėręs, bet dar iki tinkamo laipsnio neprigėręs, žudosi, ir todėl niekas į tai nekreipia dėmesio.

Dabar tai taip pat praleidžiame pro ausis ir sukame kalbą kiton pusėn:

– Kaip dabar puiku pas mus, Lietuvoj!.. Pavasaris... Mėlyni miškai, visur žaliuoja, žydi gėlės... O koks oras! Tuoj bus galima jūroj maudytis, vartytis karštam smėly...

Kas čia dabar pradėjo šitą melancholiškai poetišką kalbą? Aš piktai žvilgčioju į kalbėjusį... Ar tu, tipe, nežinai, kad aš turiu bronzinį Morisą, ruošiuos išvažiuot į tolimas salas, ir vienas Dievas težino, kada aš bepamatysiu Lietuvą su tais smėliais, kur galima vartytis, ir mėlynais miškais...

Po trečio aperityvo priglaudžiu veidą prie savo ant komtuaro stovinčių batų ir susisvajoju.

Lietuva... Antilų salos... Palanga... Kokosų palmės... Konrado kavinė... Klykiančios beždžionės...

Jo motina juoda, gal dar juodesnė nei jis, raukšlių išvagotu veidu, o ant kaklo virtinė įvairiaspalvių kaušiukų. Delnu prisidengusi akis nuo saulės, ji žiūri į mane ir stebisi: ko aš visą dieną tūnau ant jūros kranto, kelius apsikabinusi? Ko aš vis žiūriu į vandenį ir ką galvoju? Ir apie ką bendrai moteris gali tiek daug galvoti?

Namuose juk užtenkamai būtų darbo, užtenkamai namų ruošos – moteriai juk visad darbo yra! O aš nuo ryto iki saulės nusileidimo sėdžiu ant jūros kranto ir žiūriu mėlynon tolumon. Apie ką aš taip galvoju?.. Tikrai, tų baltųjų niekad nesuprasi.

Morisas miške. Vakar atnešė kailį kažkokio žvėries, kurio aš net pavadinimo nežinau, o šiandien vėl pažadėjo parnešti kitą, paklot prie lovos.

Palmės linguoja, tyliai kažką kalba, bet aš jų kalbos nemoku, nesuprantu... Jos man taip pat svetimos kaip ir aš joms.

O vakare būgnai ir būgneliai, ir šokiai aplink laužą, o plaukuose ir ant kaklo – gėlių, didelių, ryškių gėlių vainikai. Muzika dusli, čia verkianti, dejuojanti, čia piktai grasinanti – tam... tam... tam...

O ten toli toli – armonika, "Vai, eglute, tu žalioji" su turavojimu ir migloj paskendusios lankos...

– Liūne! Ko gi dabar taip susigalvojai?

– Aš noriu dar vieno klakseno.

13

– Tu manęs nemyli...

– Kodėl, Moris? Kodėl tu taip galvoji?

– Kaip tu gali kalbėti apie grįžimą Lietuvon, jei tu mane nors kiek myli?.. Kaip tu gali kalbėti nuolat apie vieną ir tą patį: kad pas jus dabar vasara, taip gražu... kad tu ilgies savo krašto... Juk tu žinai, kaip sunku man klausyti tokių kalbų!

– Bet, Moris, pas mus dabar iš tikrųjų be galo gražu... Tu nepažįsti mūsų krašto, bet jei ten būtum buvęs nors vieną kartą, tu taip pat jo ilgėtumeis!

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 26 
14:35:20 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba