ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-23 nr. 665

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALI PODRIMJA. Vienos svajonės mirtis (9) • SIGITAS PARULSKIS. Susitikom, pasišnekėjom (30) • BALYS RUKŠA. Lilit (1) • KAZYS ALMENAS. Principai, kompleksai, baimė ir viltis (5) • AGNĖ JUŠKAITĖ. Išgirsti geriausius (8) • LEONAS STEPANAUSKAS. Procesija po 994 metų (5) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (8) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Kažko trūksta (2) • TOMAS STANIULIS. Kritikas ir jo kūrinys (11) • ROLANDAS RASTAUSKAS. Algirdui Kaušpėdui (22) • IEVA REKLAITYTĖ. Trys sakiniai (4) • LAIMANTAS JONUŠYS. Likimas kaip Estijos (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Įsigyvenimo formos (9) • "Kulką ėmiau sau už žmoną..." (3) • Prisimena dailininkė Juta ČeičytėANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXII) (3) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaidaSpaudos, radijo ir TV rėmimo konkursas (1) • Laiškai kitiems, el. redakcijai ir sau (19) •

"Kulką ėmiau sau už žmoną..."

Dzūkų pasakojimai apie partizanus

[skaityti komentarus]

Kilometrą paėjus nuo Kabelių bažnyčios Užuraistės kaimelio link, dar galima atpažinti tris sodybvietes. Tai sulaukėję alyvų krūmai želia, tai apsamanojusios kriaušės, obelys riogso, tarsi nuogas alkūnes iškėlusios aukštyn aplūžinėjusias šakas. Dar ženklus į kalnelį kopęs keliukas, kurio nedrįsta peržengti šaltekšnių krūmai ir susipynusios gervuogės. Šulinio rentinio nuolaužos, vienas kitas pirkios pamatų akmuo, vienakojis klevas, žymintis buvusių vartų vietą... Tai žuvusių partizanų brolių Adolfo, Vinco ir Prano Kibirkščių bei Jono Kraunelio "gyvenimai". Laikas užmaršties dulkėmis dengia kovotojų už Lietuvos laisvę žygius, artimųjų skausmą, tačiau dainose jie dar ilgai išliks. Išliks ir prisiminimuose, tik jau apipinti legendomis, poetizuoti. Tad ir leiskime byloti kovų už laisvę dalyviams bei liudininkams (užrašyta 1989 m.).

Malvina Grigaitė-Valentukevičienė, g. 1922, gyv. Varėnoje (tuomet – Kabelių kaime):

Ajo 1947 metai. Menu, tep po pietų, o vėtra, o graudza, žaibuoja, debesį juodų kap autų varo – tuoj lis. Ir išgirdom, kad Burlinskų (Jonas Burlinskas-Beržas) ankavadistai veja. Dar tas grausmas – tep gūdu... Buvo Joninės, biržėlio dzvidešims kecvirta. Jau rugiai išplaukį, dzideli... Dzviese su Mćciuliu (Motiejus Kraunelis-Balandis) užaj pas Gudaicį, kur prie dirbtuvių gyveno. Burlinskas paprašė duonos, sako, pažadėjau namo parnešč. Jo paci su penkiais mažais vaikais tokioj menkoj pirkaitėj gyveno... Išaj abudu su duonos kepalu – ogi iš priekio stribai su karaiviais! Kas tai buvo pulc skujynam, ale ne, – in rugius... Maciulis buvo labai graitas, tas ir pabėgo. O Burlinskui duona iškrito. Paslankė tos duonos – ir nušovė... Jonas vardu, per savo vardadzienį žuvo... Kap cik kolkozus sutvėrė, jis sakė: rašykitės, bus gerai. Paskui mato – ehe, negerai, gyvulius, padargus atėmė... Išaj miškan...

Vincas Valentukevičius, g. 1922, gyv. Varėnos r., Ašašnykų k.:

Man partizanai nelabai užvierino, ba Daržinėlėse jiej brolį nušovė. Kazį. Tai su jais bendro neturėjau. Už kų nušovė? Ar jis prieš juos kaltas buvo, ar kas liežuvį pakišo – nežinau...

Su broliu Antanu nuvažavom Gudo šalin šieno. Dzirvoniškėn mūs pieva buvo, tai šienas stovėj kupetosna sukrautas. Tep per Tris karalius, 1948 metais, antra Trijų karalių dziena buvo. Saulė, šaltukas, o sniego gilu – iš vakaro snigo. Brolis liko su arkliu pievos pakraščin, o aš nuvėjau pažūrėc, ar saksis privažuoc, ar bala laiko. Apžūrėjau – silpnai laiko, raikės glėbiais rogėsna nešoc...

Grįžtu pas brolį Antanų, o jis porina, kad bunkerį "po storuli" ankavadistai su stribais užpuolė. Kad susišaudė. Pro šalį Maciulis iš Kabelių an vienų kojinių bėgo ir dar vienas – vieciūniškis. Girdzi, galėj ir Maziukų Jonų pašauc, ba visi iš bunkerio išlakstė... Tai ciek ir žinau.

Antosė Pazniokaitė-Trainavičienė, g. 1923, gyv. Varėnos r., Ašašnykų k.:

Žinau, kur bunkeris "po storuli" buvo. Vuogaudamos su moterom nuveidavom, suklaupį da papoteraudavom. Kryžius anta pušies išpjautas, "storuli" vadė. Tadu per Tris karalius ruskius užvedė Beržas – visi tep sako. Tokis svecimas tųsės... Tadu jis stovėj sargyboj ir liko gyvas, šiciej visi žuvo.

Tadu pas storulį an vietos žuvo gal koki penki, o kabeliškis Maciulis su vieciūniškiu Vincu Viščinu-Vanagu pabėgo. Nat iki Kupiniškių pribėgo, ale tynaj buvo kici ruskiai, rogėsa susėdį važau ir pamatė. Partizanai jau buvo Stasio Bakanausko sodyboj, tas jau aj kinkyc arklio, būtų nuvežis in kitų bunkerį, Degimuosna, ale Vanagas suriko: ruskiai! Abudu šoko bėgc. Sniego daug, apsupo iš visų pusių, iš kulkosvaidzių pila... Vanagas krito už kelių šimtų metrų, o Maciulis buvo sužaistas kojon. Vis dar bėgo, tįsdamas kojų sniegu, ir kaišiojo sniegan iš planšetės ištrauktus popierus. Kai ruskiai užvijo, jis nusišovė...

Tadu per Tris karalius bunkery žuvo ir Jonas Maziukas-Jurginas. Du broliai Maziukai partizanavo, juos Lukošynais vadė. Kitas brolis Vincas Maziukas-Baravykas jau buvo vasarų žuvis. Jiej buvo mūs arcimi susiedai, mano vyro vienmeciai, tai vis ataidavo pas mus, visi susėdį politikuodavo. Maziukai pamiškėj gyveno, tai ankavadistai kabinosi, an tardzymų tampė – neapsikentė ir išaj partizanuosna. Ir žuvo abudu... O vis sakė: nebijokit, ruskiai ilgai nekaraliaus, Amerika išvaduos. Tai 10-ų, tai 25-ų atais vaduoc... Neataj joki vaduotojai, cik vyrai galvas padėj... Maziukai buvo labai geri – cykūs, darbštūs. Žmonės juos mylėj, padėj kuom galėdami, maisto davė, nakvoc priimdavo...

Tadu, kai bunkerį užpuolė ir visus iššaudė, tai nuvežė in Marcinkonis ir sumetė an bruko prie stribinyčios. O kai apkasė, tai žmonės atvogė. Vieciūniškį vežė Sebascynas Mazgelis, tai turėj stroko, ba stribai persiėmė. Ale pasakė, kad malūnan važuoja, maišų su grūdais buvo priskrovis – ir nekratė. O Jonulį Maziukų sesuoj Adalia su gerais žmonėm parsivežė savo klojiman, kur dar kryžai stovi, netoli tos vietos pašarvojo. Kap dar matau: guli graban jaunas, gražus, juodu kosciumu, juodais batais, baltais marškiniais...

Gera Maziukų sesuoj Adaliutė buvo. Vyras lageruosa, paci su keturais mažais vaikais vargo, o brolaliam nedavė be švystos žamelės gulėc, abudu išvogė ir an kapinių pakavojo.

Vincas Maziukas-Baravykas žuvo 1947 metais, per Petrines, sykiu su Petru Valentukevičium. Sau miegoj beržynėlio pakraščin, ankavadistai aj pro šalį – ir užaj. Nei neatsisėdo nabagai, gulincus kulkos tep ir prikalė prieg žamės... Juos vežė per Ašašnykus, visi ragėjom, ale paskavojy, ba tokis čėsas buvo: kų ragi – neragėk, kų girdzi – negirdėk. Už kožno kampo šnipo galėjai cikėcis...

Sasulės Adaliutė Maziukaitė-Valentukevičienė ir Agota Valentukevičiūtė vakaran kai nubėgo ton vieton, kur brolaliai žuvo, kai pradėj balsu raudoc, tai visam kaimi girdėjos. Kap sakiau, Petrinės buvo, kepino saulė, brolalių kraujas jau buvo išdziūvis, ale kai sasulės ėmė raudoc, tai žamelė prasvėrė, kraujas suputoj ir in viršų mušė. Sasulės nusrišo skepetas ir vilgė brolalių krauju, kad atminimų turėtų...

Ona Valentukevičiūtė-Pazniokienė, g. 1944, gyv. Varėnos r., Ašašnykų k.:

Mes gyvenom ne šiton vieton, o Akylyčon. Cik po kari pradėj saugumas prie tėvo kabycis, ba du mamos broliai – Vincas Baravykas, da mano krikštų tėvas, ir Jonas Jurginas Maziukai – buvo partizanuosna. 1947 metais tėvų raštavo ir išvežė Vilniun, Lukiškėsa laikė, dar moma valgio vežoj. Paskum išvežė in lagerus, Irkutsko srity devynis metus išbuvo. Moma Adalia Valentukevičienė su keturais vaikais likus vargo. Vyrausas Kazys buvo devynių metų, o mažausas Vincas aštuonių nedėlių liko. Man kecvirci metai ajo. Dvejus metus namo nenakvojom, moma kožnų nakcį išdalydavo vaikus po susiedus, o paci irgi kur nor su mažiuku prisglausdavo. Žiemų šieno šalinėn olų padarydavo, jon lovų innešdavo ir tep miegojo. Žmonės geri buvo, kiekvienon pirkion priglausdavo: Pranas Trainavičius su žmonu, Pranciškėliu vadė, Petras Miliauskas – vadė Bradeliu. Dar Antanas Miliauskas – Marcyno Antaku vadė – daug mamai pamačino. Javus padėj ir pasėc, ir nupjauc. Saniau žmonės buvo gerasni. Jei dar tep – prapultai... Momų vis an tardzymo šaukė už brolius. Ir daužė, mušė... Aplink 1950 metus pradėjom gerau gyvenc, brolis Kazys paaugo, ganė viso sodzaus karves. Moma labai darbinykė buvo, paci dzirbo ir vaikus prieg darbo varė...

Acimenu, kai žuvo mano krikšto tėvas Vinca, tai moma žodzais raudoj. Prieg pac namų, Astravan, pamiškėn sykiu su Valentukevičiaus Petru. Savo vardzines Petrukas Marcinkonysa an bruko atšventė... O kai skujynan apkasė, tai moma nuvažau ir atvogė. Paklodėsna susuko ir graban šitep indėj. Vasara buvo...

Pranas Trainavičius, g. 1910, gyv. Varėnos r., Ašašnykų k.:

Anta Bradų pievos stovėj Kazo Valentukevičaus daržinė. Jį Jonizu vadė, o pievų – "Jonizos kampas". Tai an to kampo ir buvo pastacyta daržinė.

Menu, žiema buvo ankscyva: rytas šaltas, šarmotas. Šviežai pasnigta. Ataj du ruskiai ir sakis: kinkyk arklį, paimk šakes, lopetų. Susiedui Antanui Trainavičui irgi liepė paimc šakes – susėdom visi vežiman – važuojam. Privažavom Jonizos daržinį, o ty karaivių kap šunų, daržinė apsupta. Sliedais susekė, kad sužaisto partizano ataita – o gal kas matė? Gal pranešė – skundzikų netrūko.

Liepė mumiem versc iš daržinės šienų ir dėc aplink – rangės padegc. Mes nejom, sakom, aikit pacys! Tai vienas tokis smarkus leitenantas griebė šakes ir puolės versc šienų. Ir šūvis – pokšč! Atšoko visi, sugulė. Tadu ėmė padegamom kulkom šaudzyc ir uždegė daržinį. Šoviniai kluoni cik sproginėja, granata – ūkc! Gūdu... Karaiviai nuardė sienojus, paėmė vadelas, invilgė baloj ir tųsė po degancį šienų. Ir nuvertė partizanų, nutįsė šautuvų. Partizanas buvo visas apdegis, apanglėjis, iš veido cik kaulai likį... Iš šautuvo irgi – cik gelžgalys... Paskui mumiem liepė aic namo, o pacys pasliko lopetų ir arklį, invertė partizanų vežiman ir nuvežė kur apkasc. Arklį su vežimu paskui atvarė.

Partizanai porino, kad buvo Vasaris. O tas šūvis – sau pacam. Sužaisci partizanai gyvi nepasduodavo...

Elena Valentukevičiūtė-Trainavičienė, g. 1935, gyv. Varėnos r., Kabelių k.:

Gyvenom miškuosna, terpu balų, alksnynų. Žamės buvo pusė valako – iš tos žamės ir gyvenom. Tota buvo gabus žmogus, dar už lenkų parduotuvį laikė. Pac pasdarė karštuvus, žmonėm vilnų karšė. Ir dzidelis patriotas buvo, apsiskaitis, lietuviškas knygas placino. Ir jau 1940 metų gegužės 1 dzienų nakcu ruskiai isivedė... Šašis metus nieko aplink jį nežinojom. Cik po šašių metų iš Intos, iš lagerų, pirmų laiškų govėm. Kokis dzaugsmas kilo namuosa – apsakyc negali! Mes buvom du broliai ir dzvi sasarys. Broliai vyrasni. Kai tėvų raštavo, aš buvau ketverų, o sasuoj – pusės metukų. Vyrausas brolis Jonas mokinosi Vilniun, gimnazijon, o kitas buvo nesveikas. Dar močiutė devintų dešimcį varė – žamės nėr kam dzirbc. Žmonės momai rodavino: aciimk sūnų iš gimnazijos, tegul namo padeda. Ir blogai padarė: kai cik paraj, tai Marcinkonių saugumas ir prisistatė. Tampė ir tampė. Ir vis raikalavo – parodzyk, kur "banditų takas". Ir mušė, šampalais daužė. Kai motulė marškinius ar kelnes plovė, klausė: iš kur tas kraujas? Sakė, vocis trūko... Jau ir šaudzyc už tvartelio vedė, pro ausis kulkos zvimbė. Partizanai irgi grasino: jei tu pas mus neisi, tai iš namų liks pelanai. Jiej bijojo, kad Jonukas gali usiverbuoc. O jis tokis patriotas buvo! Kitokio šaliko nenešiojo, cik trispalvį.

Ataj sykį ankavadistai, surišo rankas – jau vesis. O tuomsyk pasgirdo šaudzymas pas Maziukus, arcimus susiedus. Visi nulėkė tynaj – girci stribai tarpusavy šaudės – brolį paliko. Tai Jonulis po tam jau ir slapstės – tai Gardzinan, tai pas tetų Žogelių kaimi gyveno... O kai darė naujus pasus, jis negalėj to paso aic – būt suraštavį. Acisveikino visus ir išaij partizanuosna. 1947 metų sausin išaj, o liepos tryliktų žuvo. Jaskonysa, Tartelio kluoni. Partizanai buvo penkiuosa. Uždegė kluonų, tai visi šoko bėgc. Ir žuvo. Žuvo mano brolis Jonas Valentukevičius-Jaunuolis, Sakalas – vadas iš Ratnyčios. Briedį be sąmonės, ale dar gyvų paėmė. Dar žuvo Ėglis ir Linas iš Marcinkonių. Gulėj Druskinykuosa, stribinyčios kieman, o kur užkasė, nežinia. Šneka, kad dumblynan sumetė. Stribų Grigų darbas. Adomėliais vadė...

Momų išvežė Sibirun 1947 metų gruodžio 17 dzienų. Sykiu močiutį, nesveikų brolį ir nesveikų tetų, tėvo sasarį. Mes su sasuti Agotu buvom Ašašnykų mokyklon ir likom vargelio vargc. Be namų, be tėvų... Stribai viskų susėmė, ištampė: dzvylika kiaulių, vienuolika karvių, du arklius, dzvidešimc dzvi avis, pulkas paukščių... Metus laiko mes su sasuti per žmonis ajom: duoda pavalgyc, kur kluoni pergulim... Paskui apsistojom pas dėdį Antanų Grigų Ašašnykų kaimi. Dėdzienė buvo suparalyžiuota, gipso lovelėj gulėj, o sapcyni maži vaikai... Man buvo dzvylika metų, o buvau ir gaspadorus, ir gaspadinė. Vargas buvo, ne gyvenimas, kol 1958 metais sugrįžo iš Sibiraus moma. O tota tep ir prapuolė Sibirun, nežinom nei kur jo kauleliai ilsis, kap ir brolio Jonulio...

Sigutė Valentukevičiūtė-Valentukevičienė, g. 1935, gyv. Varėnos r., Kabelių k.:

Mano tota Julius Valentukevičus slapstėsi vienas, daugiausa pircysa, daržinėsa. Sykiais ir bunkery prie Slanksco ar Kalnuosa, kur dartės grybijos. Ale turėj naganų ir šovinių, granatų. Moma barė, ko jis susdeda su kitais, ko slapstosi? Jiej bagoci, o jis biednas. Tota sakė: man an kupros Sibiras kabo. Pas namus vis pasala buvo, o jis tankiai paraidavo maisto pasimc. Išajo sykį nakciu anta kiemo – girdzi, šugžda už kluono brezentinės klijankės. Jis bėgc, stribai šaudzyc. Buvo tamsu, pabėgo, an kapinių už paminklo paskavojo... Ryti matė, kai paskinkį mūs kumelį vežės pilnų vežimų visko prisgrobį... Ir mani, vaikų, ne rozų kotavojo – inramia krūcinėm šautuvų ir rėkia: kur "backa"? Atsimenu, laikiau sykį rankosa varškės bliūdų, o jiej prisispyrį: kur "backa"? Tas bliūdas cik terkšč žamėn, aš rėkdama nulėkiau pas momų...

Tota papuolė 1945 metais per Tris karalius. Nuvėj Musteikon pas mamos sasarį Pranį Kašėtaitį maisto – turėj pasiūtų tokį granatavų maišalį. Dovydas Janka svilino kiaulį – bėk, sako, vaikeli, pilna Musteika kariuomenės, stribų... Kur tu pabėgsi – iš karto pamatė, rėkia: bandit, bandit! Dar spėjo naganų sniegan išmesc, koju primynė... Surišo rankas ir rogėsa gulincį Šklėruosa vežė. Laimė, kad rogės buvo be "katuko", cik lantos ant "poplieskų". Tai tep Dzievo buvo duota – pasvertė anta šono ir šoviniai iš čebato aulo iškrito sniegan...

Šklėruosa stovėj tuščias stribų Adomėlių namas, tai jan ir kotavojo žmones. Totų nuog pietų lig ryto daužė kočėlu, o kai tų sulaužė, tai mušė šampalais, net skobas sulaužė. Tota jau pats mašinon neinlipo, inmetė kai "bolį" ir išvežė sykiu su kitais Alytun, Bronius Grigas da jam vandenio atnešė, Jonas Celevičius globojo. Šašis mėnesius išlaikė Marjampolėj, da moma maistų vežoj, o paskui, nor bylos ir nesudarė, 1946 metais išvežė Vorkuton. Išbuvo dzvejis metus ir sugrįžo atšalis kojas ir be sveikatos. Cik laimė, kad dar kaulelius Lietuvos žamelė priglaudė, ba jis labai Lietuvų mylėj, kazimierokam priklausė...

Parengė Emilija Liegutė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6040. kovos už laisvę2003-08-29 07:55
"Maciulis buvo labai graitas, tas ir pabėgo." "Pro šalį Maciulis iš Kabelių an vienų kojinių bėgo ir dar vienas – vieciūniškis ba visi iš bunkerio išlakstė..." "Vanagas suriko: ruskiai! Abudu šoko bėgc.""...tai visi šoko bėgc.". "Kur tu pabėgsi – iš karto pamatė, rėkia: bandit, bandit!"

6093. Saulius M.2003-09-01 12:31
Ačiū, kad dzūkų pokario prisiminimus išspausdinot: skaitai - kaip šaltinyje veidą nusiprausi...

18431. Augustas iš Kabelių :-) 2004-06-18 12:07
Labai sujaudino mano gimtojo kaimo žmonių prisiminimai.Skaitau ir akyse vaizdai slenka, kaip filme, tik per mažai dar žinoma apie to meto įvykius.Kol dar ne vėlu ir dar yra kam papasakoti reiktų visus pasakojimus surašyti

Rodoma versija 25 iš 26 
14:35:19 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba