ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-23 nr. 665

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALI PODRIMJA. Vienos svajonės mirtis (9) • SIGITAS PARULSKIS. Susitikom, pasišnekėjom (30) • BALYS RUKŠA. Lilit (1) • KAZYS ALMENAS. Principai, kompleksai, baimė ir viltis (5) • AGNĖ JUŠKAITĖ. Išgirsti geriausius (8) • LEONAS STEPANAUSKAS. Procesija po 994 metų (5) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (8) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Kažko trūksta (2) • TOMAS STANIULIS. Kritikas ir jo kūrinys (11) • ROLANDAS RASTAUSKAS. Algirdui Kaušpėdui (22) • IEVA REKLAITYTĖ. Trys sakiniai (4) • LAIMANTAS JONUŠYS. Likimas kaip Estijos (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Įsigyvenimo formos (9) • "Kulką ėmiau sau už žmoną..." (3) • Prisimena dailininkė Juta ČeičytėANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXII) (3) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaidaSpaudos, radijo ir TV rėmimo konkursas (1) • Laiškai kitiems, el. redakcijai ir sau (19) •

Įsigyvenimo formos

knygos

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Tadeusz Zieliński. Senovės graikų religija. Iš rusų k. vertė Vaclovas Mikailionis. V.: UAB "Ciklonas", 2003. 128 p.

Knygos autorius žinomas Lenkijai ir Rusijai, tai lenkas, rašęs Rusijoje, o vėliau, po bolševikų perversmo, sugrįžęs į Lenkiją; Tadeuszas Zielińskis (1859–1944), antikos žinovas, filologas, kultūros ir religijos specialistas, yra vienas populiariausių ir žinomiausių autorių, rašiusių apie graikų religiją; jis, rodos, priklauso kitai epochai ir kitiems laikams, tačiau kaip tik tie laikai ir pasižymėjo išsilavinimu ir tokiu intelekto lygiu, kuris pajėgė ne tik aprėpti, bet ir įsijausti, išgyventi maksimalų žinojimą; T. Zielińskis, nors daugeliui mūsų gal ir mažai girdėtas, iki šiol leidžiamas Rusijoje ir Lenkijoje, o jo lygį galėtų atitikti tokie autoriai kaip jo bendraamžis Erwinas Rohde Vokietijoje, parašęs stipriausias gnozės ir helenizmo studijas, kurios ir užburia, ir neša, ir kartu yra mokslinės, nenukrypstančios nuo pozityvistinio metodo; iš kitos, Rytų, pusės T. Zielińskis būtų artimiausias A. Losevui, garsiajam rusų mąstytojui, helenizmo ir neoplatonizmo žinovui, monumentaliųjų antikos estetikos tomų ir daugybės kitų veikalų autoriui. Tai žmonės, kurie žinojo, apie ką jie rašo. Išmanė medžiagą ir padarė eksperimentą – leisdami skaitytojui įsigyventi į ją. Į senąją gyvenseną, mentalitetą, jausenas. Zielińskis čia, regis, nepralenkiamas.

Knygos pradžioje jis teigia norįs išdėstyti graikų religijos esmę tautos klestėjimo laikotarpiu ir tai labai jau kietas, gal net stebinantis užmoju siekis, tačiau įdomiausia, kad Zielińskiui tai pavyksta; jis siūlo įsigyventi į tą auksinį Graikijos metą, IV–III a. pr. Kr., iš dalies užgriebdamas ir helenizmą; čia ir filosofija, ir misterijos, ir patys elementariausi religiniai tikėjimai, nuo norų neišpildžiusio stabo plakimo dilgėlėmis Arkadijoje iki pat Sokrato išminties, nuo Hesiodo valstietiško mąstymo iki misterijų ar grožį ir tiesą tapatinusių graikų pranašų. Graikų pranašus Zielińskis išskiria ir įdomiai jais pasinaudoja, lygindamas judėjų ir graikų tradicijas. Kaip pažymi Zielińskis, – o tai teisybė ir šiandien, – Europos inteligentija, kelis šimtmečius observavusi graikų mitologiją, veikiama klasicizmo ir renesanso, taip ir sustingo ties siužetais, nepajusdama dvasios. Visų pirma jie matė mitologiją, o neįžvelgė ją pagimdžiusios religijos, gyvo jausmo ir nepaprastai autentiškos graikų gyvensenos. "Autentiška" – tai stereotipas, bet kuo ji autentiška, atsiskleidžia būtent per religinę medžiagą, kuri pati savaime labai įdomi. Įdomi, nes graikai neturėjo nei šventraščio, nei kanonų, o laisvas pasirinkimas, hairezis, buvo kiekvieno graiko savastis. Ir graikų religijos šaltiniai nesukoncentruoti kažkur vienoje vietoje – jie yra visur, nuo pirmųjų polių įstatymų iki poetų kūrinių, nuo visuomenės struktūros iki skulptūros, nuo filosofijos iki kaimo papročių. Religija, pasak Zielińskio,taip pat ir graikų, suvokusių jos ne įpareigojantį, o veikiau išlaisvinantį daugiasluoksniškumą jau III a. pr. Kr., paprastai tariant, poetinę arba mitologinę dalį. Pastaroji niekam nėra privaloma ir kiekvienas gali ją aiškinti kaip tinkamas, pagal kokias tik nori alegorijas. Tai ir yra tie "bendrajame išsilavinime" įstrigę graikų mitai, kurių patys graikai nepriėmė labai rimtai. Jie puikiai žinojo, kad apie kiekvieną steiginį ar gamtos objektą ar apie kiekvieną dievą sukasi aibė mitų, pasakojančių skirtingas istorijas, pateikiančių skirtingas kilmes, bet tai nėra prieštaravimai. Tai skirtingi pasakojimai, ir kiekvienas laisvas rinktis vieną ar kitą – ar tiesiog tarti, kad tai poetų išmonė ir niekas daugiau. Jokios prievartos ir jokio kanono. Laisvė, aukščiausio lygio. Religija buvo susipynusi su polio valdymu, bet įsitikinimų laisvė nebuvo ribojama. Kaip pažymi Zielińskis, "jei bus išrinktas archontu, Atėnų pilietis tam tikrą dieną įmes žiupsnelį smilkalų į liepsnojantį Artemidės aukurą; religingo žmogaus požiūriu šis veiksmas reiškė: "tikiu Artemidę"; laisvamanio akimis – "vykdau atėniečių tautos archonto pareigą". Ir ne tasai buvo fanatikas, kuris šiomis aplinkybėmis pakluso senovės papročiams, o tasai būtų fanatiku, kuris sumanytų protestuoti prieš šį nekaltą paklusnumą".

Zielińskio manymu, antroji religija apibūdintina kaip filosofinė. Ji nebuvo vientisa – čia įėjo ir Platonas, ir Epikūras, ir Stoja. Labai skirtingos pakraipos, bet kiekvienas turėjo laisvę rinktis vieną iš šių ar iš daugelio kitų mokyklų, beje, kartu įgydamas ir tam tikrą bazę, leidžiančią vienaip ar kitaip aiškintis ir mitologinius vaizdinius, nuo jų neigimo iki gilių alegorijų įžvelgties. Trečioji religija buvo pilietinė; ji privaloma, jei esi pilietis. Ji įpareigoja dalyvauti bendruose valstybiniuose kultuose, ir tai yra pilietinė pareiga, kurią gali atlikti ir žmogus, netikintis procesijomis, smilkymais ar Olimpo dievų pavidalais – jis dalyvavo valstybiniame kulte, ir be religinės prievartos, nes tai labiau pilietiškumo nei specialaus religingumo išraiška, kultuose žmogus dalyvaudavo todėl, kad buvo pilietis.

Tačiau būtent graikų religijoje iš pradžių atsargus, vėliau aistringas atsidavimas Dievybės meilei pirmąsyk buvo paskelbtas mylėjimu, o tiesa sutapatinta su grožiu. Religija buvo pajėgi, galinga, tikra, daugiasluoksnė. Zaleuko įstatymai, pirmieji graikiški miesto įstatymai, kuriais rėmėsi ir vėlesni polių teisynai, teigė: "Kiekvienas turi siekti, kad išsaugotų savo sielą nuo bet kokio blogio, kadangi dievai nepriima pagarbos iš piktų žmonių. Jiems tarnaujama ne brangiais aukojimais bei didelėmis išlaidomis, o dorybe bei sąžininga valia, kuria siekiama tiesos ir gėrio. Todėl kiekvienas, jeigu tik nori patikti dievybei, turi stengtis būti kuo geresnis; jis turi prisiminti, kad dievai baudžia neteisųjį, turi prisiminti, kad ateis laikas, kai jis bus pašauktas iš gyvenimo, ir kad tada jau bus vėlu atgailauti dėl savo blogų darbų. [...] O jeigu prie jo priartėtų piktasis daimonas, skatinantis elgtis neteisiai, tegul ieško priebėgos šventyklose, prie aukurų bei šventenybių ir maldauja dievų, kad jie padėtų išvengti nuodėmės tarsi pikto bei bedieviško pono". Taigi dievas slypi gėryje – tai graikų išmintis ir graikų religija. Pasak Zielińskio, daugybę graikų pasaulio elementų perėmė krikščionybė, nors ir kovojanti su graikų paveldu, bet vis vien stovinti ant jo. Zielińskis teigia, kad graikų religija visai neišnyko, o išliko sukrikščioninto pasaulio sąmonėje, ji gyva joje iki šiol ir gyvens tol, kol gyvuos pati krikščionybė. Kelius, kuriais graikai tą pasiekė, autorius nubrėžia – tai ir misterijos, ir gėrio bei grožio iškėlimas, ir dievo motinos Demetros ar Izidės įtraukimas į krikščioniškąjį religingumą, ir visa kita, kas specialistams seniai žinoma, o anksčiau apie tai nemąsčiusieji gali perskaityti šią patrauklią, erudicijos kupiną ir drauge burte užburiančią knygą. Taip kaip Zielińskis jau niekas neberašo. Neberašo, nes nebesugeba.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6016. ji2003-08-28 13:24
Netikiu, kad graikai buvo tokie sielos puristai, nes kitaip jie butu neidomus.Geras zmogus-vienpusiskumo simbolis.Sprendziant is graiku dievu gyvenimo ir graikams nebuvo svetimos zmogiskos nuodemes-ziaurumas, pavydas, despotizmas, neteiseta meile.Krikscionybes istorija yra zmogiskos sielos kastracijos ir vienpusiskumo istorija,graiku mituose,atvirksciai, ir dievai nera sventai dori.O is graiku krikscionybe paveldejo nebent dievo vaizdavima piesiniuose, skulpturose,o judaizmo salininkai,kaip ir islamo atstovai, Dievo nevaizduoja.Jei ne graiku vaizduojamosios, o ne girdimosios religijos tradicija, tai ir Jezaus atvaizdo dabar niekas nezinotu.

29134. lzstuiio;z2005-01-26 13:49
neskaiciau

30212. Monikute :-( 2005-02-14 17:39
Nekoks

36052. laimute :-) 2005-06-17 11:49
puikus kodel klausiate

36134. gompa2005-06-18 15:59
..nes deka antikines dailes tradicijos mes turime autentiska Jezaus atvaizda? :)))))))))))))))))

48313. asfaga2005-12-03 21:59
kox čxas gali rasyti komentara ape knyga?

Rodoma versija 25 iš 26 
14:35:18 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba